“Pagal atliktus tyrimus, Lietuvoje būtų galima didinti miškų naudojimą, nes iškertama tik apie pusė kasmet priaugančios medienos. Tegul neįsižeidžia gamtosaugininkai, kad prilyginsiu mišką žemės ūkio kultūroms. Kuris ūkininkas pasodinęs kultūras, nuima tik pusę derliaus?” (Valstybinių miškų urėdijos valdybos pirmininkas G.Jasinevičius)
„Miškai, urėdijos – nėra fabrikai, gamyklos. Pagrindinė urėdijos funkcija – nėra prekyba mediena. Miškininkystė nėra biznis. Nėra produktas. Urėdija negali bankrutuoti, nes ne biznis jai esmė. Ji turto saugotoja, nes miškas tai nėra tik mediena, tai yra oras, aplinka, klimato kaita, visa bioįvairovė, pradedant žvėrimis, paukščiais, augalija, žmogaus gyvenimo sąlygos. (…) Urėdijos iš principo negali tapti akcine bendrove, kurios pagrindinis dalykas – pelnas.“ (Signatarė, miškininkė Birutė Valionytė)
Skandinaviškas miškininkystės pseudomokslas jau ir Lietuvoje
Gediminas Jasinevičius (2018 sausio 4 dieną paskirtas Lietuvos valstybinių Miškų įmonės Valdybos pirmininku) besimokydamas Suomijoje atliko mokslinį tyrimą Lietuvai, kuriame kalbama, kad intensyvesnis miškų naudojimas (daugiau kirtimų) atneštų daugiau pinigų bei švelnintų klimatą.
Gediminas Jasinevičius savo žinias apie miškus formavo ir gilino Suomijoje ir Švedijoje, kurios yra garsios masiniais plynais kirtimais ir pramoniniu miškų valdymu. Industrinis, skandinaviškas miško valdymas (intensyvūs kirtimai, plyni kirtimai kaip pagrindinis kirtimo metodas, natūralius miškus keičiančios medienos plantacijos) kelią skinasi ir į Lietuvą.
Plyni kirtimai – toks medžių kirtimo metodas kai visi medžiai yra vienu metu iškertami. Plyno kirtimo metu išnaikinamas visas natūralus miškas ir gyvavusios ekosistemos, augalai, sunaikinama gyvūnų, paukščių gyvenamoji vieta, paveikiami vandenys ir keičiasi vietos mikroklimatas, nebevalomas oras.
Plantacijos – pagrindinis plantacijų tikslas yra mediena. Priešingai nei natūraliai atželiantys miškai, plantacijos paprastai būna monokultūrinės ir paprastai yra skirtos medienai. Monokultūrinės – tai reiškia, kad visą teritoriją užima viena arba kelios vienaamžių medžių rūšys, kai tuo tarpu natūralus miškas pasižymi medžių įvairove. Plantacijose gali būti medžiai, kurie tose teritorijose paprastai neauga (įvežtiniai). Tai gali netradiciniai hibridai, ateityje gali būti būti auginami ir GM (genetiškai modifikuoti) medžiai, kaip jau tai vyksta Kinijoje.
Kadangi pagrindinis plantacijų tikslas yra medienos ir popieriaus gamyba, paprastai sodinami tokie medžiai, kurie labiausiai tinka pramoniniam naudojimui. Populiariausios yra pušų, eglių ir eukaliptų plantacijos, dėl jų augimo greičio, žemės tolerancijos ir gebėjimo „gaminti“ didelius žaliavos kiekius reikalingus pramonei.
Plantacijos, ekologine prasme, visada yra jauni miškai. Paprastai plantacijos kertamos, kai jų amžius pasiekia 10 – 60 metų ir labai retais atvejais pasiekia daugiau nei 120 metų. O tai reiškia, kad plantacijos niekada nesulauks tokio amžiaus, neturės biologinės įvairovės, dirvožemio ir laukinės gamtos, kuri yra būdinga senųjų miškų ekosistemoms.
Kokia tai pasaulėžiūra?
Tai, kas daliai visuomenės gali būti šokas, miško pramonės darbuotojams, privačių miškų savininkams, miškininkams valstybiniu lygiu yra diegiama jau senai, t.y. miškas išskirtinai traktuojamas kaip “mediena“, “medienos fabrikas”, “derlius”, “pelnas”, “kubatūra” (dominuojantys apibūdinimai).
Senieji, turtingi bioįvairove šimtamečiai miškai tampa “perbrendusiu medelynu” (“perbrendęs” komerciniais terminais, reiškia “geriausias laikas medį versti lentomis” ir nieko neturi bendro su medžio branda. Ar gali būti “perbrendęs” žmogus? Pagal šią logiką, visus senus žmones reikėtų naikinti?), kurį labai svarbu iškirsti (nes “be naudos supus”, o būtent, pūvantys medžiai yra tai, kas mišką su laiku paverčia giria) ir viskas sukasi tik apie tai, kaip jį kuo “efektyviau išnaudoti”, kuo toliau, tuo labiau ignoruojant miško dvasinį, kultūrinį, socialinį ir aplinkosauginius jo aspektus, todėl tokia pasaulėžiūra negali būti tvari.
Iš visų miško aspektų, dominuojančią poziciją užima ekonominis (pelnas). Toks fragmentinis požiūris yra labai pavojingas ir gresia natūralių miškų ekosistemų išnaikinimu bei bendros Lietuvos ekosistemos išbalansavimu, kuri, savo ruožtu, yra dar didesnės, tarp valstybines sienas peržengiančios, ekosistemos dalis.
Suomijos Miškų įstatyme daugiausia dėmesio skiriama derliaus nuėmimui, valdymui, ekonominiam tvarumui ir komercinių miškų regeneravimui.
„Popierius Suomijoje yra didelis verslas. Tiesą sakant, šalis atsako už ketvirtadalį pasaulio spausdinimo ir rašymo popieriaus eksporto, o šeštadalį iš jos eksportuojamos kartono. Šios mega popieriaus pramonės maitinimas yra priežastis, kodėl Suomijos miškų pramonė – viena intensyviausių pasaulyje. (…) Dėl šios priežasties Suomijos miškai, įskaitant likusius sengirių fragmentus – naikinami plynais kirtimais, retinimais, kelių konstravimais ir dirvožemio gruntavimu. Rezultatas yra stipri ir didelė natūralių miško buveinių fragmentacija ir reikšmingi mikroklimato pokyčiai, kurie turi rimtų padarinių šimtui priklausomų nuo miško rūšių rūšių.“
SKAITYTI PLAČIAU: Greenpeace nusikaltimų prieš miškus byla: Suomijos popieriaus industrija
Miškas – gyvybės namai. Miškai mus rengia, maitina, gydo
Dideli miškų plotai veikia vietinius orus ir netgi sukuria savo mikroklimatą. Miškai išskiria deguonį, kuris yra būtinas mūsų ir kitų gyvūnų išgyvenimui, ir sugeria anglies dvideginį (CO2). Miško šaknų sistema stabilizuoja didžiulius dirvos kiekius ir taip apsaugo visos ekosistemos pamatus nuo vandens ar vėjo sukeltos erozijos. Miškai valo mūsų dirvą, vandenį ir orą. Medžiai iš dirvos gali pasisavinti toksinus savo reikmėms arba juos suskaidyti į mažiau pavojingas chemines medžiagas. Medžių šaknys taip pat yra labai svarbios potvynių metu, ypač žemumose. Prasidėjus potvyniams šaknys padeda dirvai sugerti daugiau vandens – taip sumažinama erozija ir žmonių nuostoliai, nes sulėtėja vandens tėkmės greitis. Miškai taip pat yra svarbūs papildant gruntinio vandens atsargas.
Žmonija iš miškų gauna įvairiausių produktų, pradedant mediena, baigiant paukščių plunksnomis specialiems ritualams. Miškai mus rengia, maitina, iš miškų gauname kuro. 70 proc. visų augalų turinčių gydomųjų savybių nuo vėžio auga tik atogrąžų miškuose. Juose gyvena 80% sausumos gyvybės rūšių, tad miškas – gyvybės namai. Tai mūsų tapatybės dalis, pavojų šaliai metu atliekanti ir gynybines funkcijas. Natūralūs miškai – atgaiva kūnui, sielai, protui.
SKAITYTI PLAČIAU: Miško internetas: kaip medžiai komunikuoja tarpusavyje
Kaip miškininkystė virto daržininkyste?
Pramoninio mentaliteto diegimas
Pirma, pakeičiama terminologija, žodynas, žodžiai, kuriais kalbama apie mišką ir jo valdymą. Keičiant žodyną – keičiama pasaulėžiūra. Ir tai jau vyksta nuosekliai, metų iš metus, visų pirma, pačioje miškininkų bendruomenėje.
Lietuva jau dabar “nusėta” (Vyriausybės tvirtinamais) plynais kirtimais, kuriuos taip išpopuliarino švedų ir suomių pramonininiai lobistai, nes tai pats pigiausias būdas išgauti medieną. Jie miškų masyvuose veriasi kaip didžiulės žemės žaizdos, tuo pačiu naikinant visą gyvąją biologinę miško bendruomenę (augalija, gyvūnai, vabzdžiai, dirvožemis, vandens), išdraskant jų tarpusavio ryšius, fragmentuojant jų buveines, taip silpninant viso miško sveikatą ir imunitetą, kurie priklauso nuo darnios visų miško gyventojų visumos. Miškas stiprus tiek, kiek stipri jame gyvenanti biologinė bendruomenė.
SKAITYTI PLAČIAU: Kaip IKEA kompromitavo Lietuvos miškininkus
Kadangi procesas yra gana lėtas, jo pasekmės visuomenės gali likti labai ilgai nepastebėtos. Pirma, kas patraukia besigilinančio į miškų problematiką dėmesį, tai akis badančios palydovinės Lietuvos miškų masyvų, išvarpytų plynais kirtimais, suniokoto Lietuvos kraštovaizdžio, nuotraukos:
Labanoras
Šimonių giria
Biržų giria
Miškų valdymą perduoti Žemės Ūkio ministerijai..?
GYVAS MIŠKAS praėjusių metų pabaigoje lankėsi privačių miškų asociacijos renginyje, skirtame miškų savininkams, kuriuose kostiumuoti, rimtai atrodantys vyrai, užimantys aukštas ir įtakingas pareigas, rimtais veidais siūlė miškų valdymą perduoti Ūkio arba Žemės Ūkio ministerijoms, nes “miškas, kaip ir žemės ūkis, duoda derlių”.
Ar žinai, kad kirtimų normas, politiką, gaires nustato Lietuvos Vyriausybė, o privatūs miškai sudaro beveik 40% visų Lietuvos miškų?
Vienur, kitur, periferijose, miškuose vis dar darbuojasi žmonės, turintys stiprų ryšį su mišku, bet sistema juos pamažu šalina ir išstumia iš miškų politikos formavimo ar įtakos pozicijų, o jų nuomonės ir pastabos dėl žalojamų miškų lieka neišgirstos, nes miškai spaudžiami “nešti pelną”!
Pirmais Nepriklausomybės metais (nuo tarybinių laikų mišką kertame beveik 3 kartus daugiau!) miškininkų bendruomenę stipriai įtakojo švedų “desantas”, užgriuvęs Lietuvą, kuris pamažėl diegė pramoninį miškų valdymo mentalitetą, buvo perkama sunki skandinaviška technika, luošinanti Lietuvos miškus (Skandinavijoje miškai auga ant akmenų, o mūsuose miško dirvožemyje lieka gilios žaizdos).
IKEA ruošia medkirčius savo privatizuotiems miškams
Ne paslaptis, kad Švedijos, Suomijos miško institutuose ruošiami lietuvių studentai, kuriems diegiama skandinaviška pramoninė miško valdymo samprata (mentalitetas) ir kurie su laiku turėtų pakeisti “senąją nomenklatūrą”, o miškininkystės mokslai vis labiau panešėja į medkirčių ruošimą.
Signatarė, miškininkė Birutė Valionyte 2017 miškininkų suvažiavime viešai įvardijo strateginius Švedijos planus, kuriuose Lietuvos miškai dar nuo 1993 m. įvardinti kaip strateginis žaliavų šaltinis.
SKAITYTI PLAČIAU: MIŠKŲ REFORMA: niekas pasaulyje nežino tikrosios medienos kainos
Didžiausia bėda, kad Lietuvoje su miškais vykdomi eksperimentai (kurie po skandinaviškų reformų, kaip rodo kaimynų patirtis, ženkliai suintensyvės), kurių pasekmes pamatysime ne iš karto. Miškas auga lėtai ir klaidos “visu gražumu” gali atsiverti kelių dešimtmečių ar net šimtmečių bėgyje.
Ko nori visuomenė?
“Visų pirma, išgirskit visuomenės nuomonę – ko nori visuomenė? Ką turėtų daryti miškininkai? Kai paskaitai komentarus, visur rašo: plyni kirtimai, miškas kertamas ir panašiai. Aišku kertamas, jei tarybiniais laikais kirtome 3 milijonus kubų, dabar su privačiais kertame – 6.8, tai įsivaizduokit vos ne tris kartus daugiau.
Kas tą leidžia? Tą leidžia Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kuri tvirtina metinę kirtimų normą.
Ne girininkas, ne urėdas nustato kirtimų normą, o Lietuvos Vyriausybė. Ir visuomenė kaltina mus, miškininkus, kad jie, atsiprašau, “urodai, bebrai, vagys, kurie kerta miškus be atodairos”. Ar čia miškininkai kalti? Mes esame valstybės tarnautojai, kurie vykdo nustatytas funkcijas ir pareigybes.”
Žemaitijos girininkas Petras Budvytis
Didžiausia bėda – visuomenės neišmanymas. Miškų valdymo modelis turi būti lietuviškas ir miškų (ne “daržų”)!
Ką mes galime padaryti kaip visuomenė? Šviestis ir šviesti kitus, nes tik apsišvietęs žmogus geriausia pagalba miškui! Estų miško aktyvistai visuomenės neišmanymą ir atitrūkimą nuo gamtos, įvardijo kaip pačią didžiausią problemą, kovojant su medienos pramonės lobistais ir jų brukama pasaulėžiūra (proto virusais).
Reikia suvokti, kad Gamta veikia kaip vieninga sąryšių sistema (holistinė pasaulėžiūra, viskas susiję tarpusavyje). Kai žmonės ima draskyti miškų ekosistemas, skirstyti teritorijomis, užuot valdydami juos kaip vieningos Lietuvos ekosistemos dalį, kuri peržengia valstybių sienas ir tai vadina “miškų valdymu pagrįstu mokslu”, tai tėra spekuliacija ir nemokšiškas gamtos žalojimas siekiant gauti greito pelno aplinkos ir ateities kartų sąskaita.
Miškas nėra tik medžiai ir mediena, miškas – tai biologinė bendruomenė, kurioje vyraujanti rūšis yra medžiai.
SKAITYTI PLAČIAU: GYVO MIŠKO reforma: holistinė miškininkystė
SKAITYTI DAUGIAU: Holistinė miškininkystė: 4 sprendimo būdai
SKAITYTI DAUGIAU: 3 Gyvo Miško Idėjos Lietuvai!
Interviu su Gediminu Jasinevičiumi (ištrauka):
Siūlome kelias ištraukas iš interviu su Valdybos pirmininku G. Jasinevičiumi, kurio pasaulėžiūrą suformavo Švedijos ir Suomijos miškininkystės pramonė, orientuota į pramoninį miškų valdymą, kad suvoktumėte, kokio mentaliteto žmonės buvo išrinkti miškų Valdybą, atsakingą už visą valstybinių Lietuvos miškų strategiją:
G.J. “Pagal atliktus tyrimus, Lietuvoje būtų galima didinti miškų naudojimą, nes iškertama tik apie pusė kasmet priaugančios medienos. Tegul neįsižeidžia gamtosaugininkai, (savęs tokiu nelaiko?) kad prilyginsiu mišką žemės ūkio kultūroms (miškas kaip bulvės?). Kuris ūkininkas pasodinęs kultūras, nuima tik pusę derliaus? (miškas ne miškas, tik daržas ir lysvės?)
Lietuvoje beveik visi miškai yra kultūriniai – žmogaus įveisti ar ugdyti, dėl to jų biologinė vertė yra gerokai mažesnė (siūlymas versti juos medienos plantacijomis?) lyginant su pirminiais/nepaliestais miškais Pietų Amerikoje, Afrikoje ar Azijoje.
Todėl, gal geriau intensyviau naudoti Lietuvos miškus (o gal didinti natūralių miškų apsaugą ir auginti girias?), sukurti pridėtinę vertę ir dalinai prisidėti prie pirminių miškų išsaugojimo, kaip tai daro Šiaurės Europos šalys.” (Šiaurės Europos šalys baigia išnaikinti savo senuosius miškus kartu su laukine gyvūnija, keisdama juos “daržais”.)
“Jeigu miškus auginame kaip javus, nevaidinkime gamtosaugos ir auginkime juos kaip javus. Bet tuomet tai būtų plantacijos, nebe miškai. Miškas tarnauja ne tik kaip mediena, o atlieka keletą kitų funkcijų.” (Lietuvos gamtos fondo (LGF) specialistas Danas Augutis)
Kitas aspektas, kodėl reikėtų didinti medienos naudojimą (kitų variantų, kiek suprantame, nesvarstoma?)– tai anglies saugojimas miškuose ir medienos produktuose ( būtent, todėl jų ir nereikia kirsti! Mokslo įrodyta, kad naujų medžių sodinimas nėra anglies mažinimo atmosferoje sprendimas!) Miškai „sugeria“ virš 10 procentų į atmosferą išmetamo anglies dvideginio.
Iškirtus perbrendusius miškus (“perbrendęs” medienos pramonės terminais reiškia 80-100 metų amžiaus medžio “pribrendimą lentoms”, bet medžiui tai gali būti brandos vidurys) ir įveisus naujus, sugeriamos anglies kiekis ilguoju laikotarpiu turėtų padidėti. (kiek ilgai laukt? 100 metų?) Po kirtimų anglis gali būti užkonservuota medienos produktuose (na ir kiek, jūsų nuomone, tarnauja menkaverčiai IKEA baldai iki patenka į šiukšlyną ir taip anglis vėl patenka į atmosferą? 4, 5 metus?) arba gali būti grąžinta atgal į atmosferą, deginant ar pūdant medieną.
Naudojant medienos produktus vietoje alternatyvių (iškastinių/neatsinaujinančių) medžiagų tokių kaip cementas, metalas ir kt., sukuriamas dvigubas efektas, t.y. medienoje išsaugojama anglis ir medienos produktams pagaminti suvartojama mažiau energijos. Todėl padidinus medienos naudojimą (kirtimus) gali būti sumažintas anglies išmetimas į atmosferą ir sukurta ženkli ekonominė vertė. (net jei visą JAV teritoriją užsodintume miškais, jie tesugertų 10% metinės anglies emisijos)
Suomija sabotuoja LULUCF planą, kuris papildomą miškų kirtimą prilygina taršai
Ekspertai ir nevyriausybinės organizacijos pasipiktino įžūliu Suomijos pasiūlymu, kuris leistų šalims ignoruoti CO2 emisiją, kuri išauga augant miškų kirtimui, taip pakenkiant pirminiam Komisijos LULUCF pasiūlymui, pateiktam 2016 m. liepos mėn.
2017 kovo 24 dieną, 68 Suomijos mokslininkai pasirašė viešą kreipimąsi, kuriame pareiškė, kad Suomijos planas padidinti kirtimus 25 % – „pagreitintų klimato kaitą“, nes medžių kirtimo didinimas sumažintų (išleistų į atmosferą) CO2 sankaupų atsargas miškuose. Iš esmės, miškų kirtimų poveikis prilygsta faktiniam CO2 išmetimui į atmosferą.
Miškų naikinimo sustabdymas yra geriau klimatui nei jo atsodinimas
Natūralūs miškai kaupia CO2, miškų kirtimas – išlaisvina CO2
Žiūrint į kitų Europos Sąjungos šalių patirtį, kur kirtimai siekia 90 procentų prieaugio, bioįvairovė tose šalyse taip pat saugoma. (ten kur vystoma pramoninė miškininkystė, fiksuojamas ženklus bioįvairovės nykimas) Tam reikalingas detalus planavimas ir stebėsena.
Reikėtų pažymėti, kad perbrendę miškai, kurių Lietuvoje vis daugėja, yra labiau pažeidžiami gamtos veiksnių (vėjo, kenkėjų), (niekas negali daugiau pažeisti miško nei nemokšiška žmogaus veikla, kuri remiasi požiūriu: “gamtą reikia eksploatuoti ir kontroliuoti, be žmogaus ji pražus” (…) vėl išlenda pramoninis mentalitetas: “brandūs miškai silpni, todėl juos reikia kirsti”, t.y. tai tereiškia jie “pribrendo” komerciniam naudojimui), todėl stichinės nelaimės atveju (šylant klimatui jų vis dažnės) miškų teikiamos naudos gali nelikti nei žmogui, nei gamtai. (šylant klimatui miškams reikia pagalbos, tvarkant juos kaip vientisą ekosistemą, o ne draskant juos fragmentais ir intensyviais kirtimais silpninant jų sveikatą ir atsparumą išorės veiksniams)
(K): Kokie požymiai rodo, kad medienos ištekliai Lietuvoje naudojami nepakankamai?
(A): Kaip ir minėjau, tai – mažas santykis tarp priaugančios ir iškertamos medienos. (o matė Gediminas kaip Lietuvos miškai atrodo iš viršaus? Sakot, mažai kertam? Beveik trigubai nuo Nepriklausomybės laikų!) To pasėkoje didėja bendras medienos tūris miškuose ir perbrendusių medynų kiekis. (taip vadinami brandūs medžiai, senieji miškai, diegiamas pramoninis žargonas, kuriuo iš ties įvardijami komercijai pribrendę medžiai, kuriuos kertant vėliau, nebūtų gaunama tokia pati nauda) Jų kirsti nebūtina, galima palikti pūti ir padidinti anglies išmetimą į atmosferą. (ar žinote, kad būtent pūvanti mediena yra maistas giriai?)
Kirsti ar ne turėtų spręsti Vyriausybė, atsižvelgdama į visuomenės poreikius ir išsamių tyrimų rezultatus. (šiai reformai nebuvo atlikta jokia visuomenės nuomonės apklausa, gal jūs pralaušite ledus?)
(K): Kaip šiuo klausimu yra kitose, kaimyninėse šalyse?
(A): Įvairiai. Miškų naudojimo intensyvumą ir gamtos apsaugos priemones Europos Sąjungoje pasirenka pačios šalys, nes vieningos miškų politikos Europos Sąjungoje nėra. Paprastai Šiaurės Europos šalys (Švedija, Suomija) taip pat ir Vidurio Europos šalys (Austrija, Čekija) miškų išteklius naudoja intensyviai – iškerta apie 80-90 procentų medienos prieaugio. Pietų Europoje, t.y. Kipre, Italijoje iškertama tik apie 30 procentų prieaugio.
Kaimyninėje Latvijoje pastaraisiais metais miškų kirtimai ženkliai padidėjo. (Latvija įdiegė skandinavišką miškų valdymo modelį, kurį diegia Lietuva) Pagal sukauptą ir iškertamą medienos tūrį, Latvijoje iškertama apie 20 procentų daugiau nei Lietuvoje, o Lenkijoje iškertama mažiau nei Lietuvoje. Tokia miškų naudojimo įvairovė iliustruoja, kad vieningų principų nėra. Svarbu paminėti, kad Europoje yra privalomas tvarus miškų naudojimas, kai kirtimai neviršija metinio prieaugio (dar svarbu paminėti, kad Skandinavijoje natūralius miškus keičia medienos fermos- monokultūrinės plantacijos (“daržai”), tad galima ilgai slėpti miškų ir jų bioįvairovės (gyventojų) naikinimą, nes tarptautinėje teisėje nėra atskyrimo kur natūralus miškas su gausia bioįvairovę, kur medienos “daržai”).
Apie miškų naikinimą, kai mažinami miškų plotai net nediskutuojama, nes tai draudžia ne tik nacionalinė teisė, bet ir tarptautiniai susitarimai. (bet niekas nedraudžia senuosius miškus keisti biologine prasme skurdžiais ir menkaverčiais monokultūriniais “medienos daržais” ir tai yra viena didžiausių senųjų miškų ir bioįvairovės nykimo priežasčių)
(K): Kodėl vien didinti kirtimų normą nepakanka, norint švelninti klimato kaitos procesą? (įdomi klausimo formuluotė: daugiau kirtimų – švelnesnis klimatas??)
(A): Klimato kaitos atžvilgiu svarbus yra ne tik medienos kiekis, bet ir racionalus jos panaudojimas. Jeigu iškirtus mišką mediena bus sudeginta arba iš jos pagaminti trumpaamžiai produktai (popierius ar mediniai padėklai), tai anglies saugojimo efektas bus kelis kartus mažesnis, palyginus su ilgaamžiais produktais (pjautinė ar klijuota mediena). Idealiu atveju, žaliavinė mediena turėtų būti naudojama ilgaamžiams statiniams. (Problema iš esmės spręsis ne tik gaminant ilgaamžius produktus, pagrindinė problema yra besaikis ir neatsakingas vartojimas, ir mega korporacijos kaip IKEA, pavertusios medienos gaminius pigia, prastos kokybės, masinio vartojimo preke) Išardžius statinius mediena gali būti naudojama plokščių ar kitų produktų gamybai ir tik galiausiai sudeginta energijai gaminti. Tokiu būdu būtų prisidedama prie klimato kaitos švelninimo ir sukuriama žymi pridėtinė vertė. Suprantama, kad šiuo metu dėl skirtingų rąstų dydžių ne visa mediena gali būti naudojama ilgaamžiams produktams gaminti. Tačiau gamybos technologijos sparčiai vystosi. Jau dabar Europoje iš smulkių rąstų gaminama klijuota mediena ir mediena naudojama tekstilės gamybai.
SKAITYTI PLAČIAU: Sąryšis su gamtos pasauliu – naujoji žmonijos r(evoliucija)?
(K): Kokiu dydžiu, palyginimui, miškų ūkis svarbus regionuose, kaip socialinis veiksnys, užtikrinantis darbo vietas?
(A): Europos miškų instituto paskaičiavimais, Lietuvoje padidinus kirtimus 20 procentų, visoje gamybos grandyje būtų galima sukurti apie 2000 naujų darbo vietų. (Estijoje ir Latvijoje po reformos miškuose neliko miškininkų ir buvo stipriai padidinti kirtimų kiekiai, o smulkios lentpjūvės bankrutavo, Lietuvoje ši reforma palies 10 – 15 000 žmonių darbo vietų, apie kokias naujai kuriamas darbo vietas kalbama? Gal tiesiog nereikia naikinti esamų?) Tai tik apytiksliai paskaičiavimai, nes darbo jėgos poreikis priklauso nuo gaminamų produktų ir darbo efektyvumo. (vėl tik ekonominis aspektas) Lyginamosios analizės su kitais sektoriais neatlikome.
Palyginimui galėčiau tik paminėti, kad remiantis Ex-post ataskaita, 2007-2013 metais įgyvendinus Kaimo plėtros programą ir panaudojus apie keturis milijardus eurų, visuose sektoriuose buvo sukurta apie 4000 naujų darbo vietų. (ar tos kirtikų darbo vietos vertos tos kainos? Čia kaip griauti savo namą ir džiaugtis, kad darbininkams buvo sukurtos darbo vietos?)
(K): Ar medienos naudojimo didinimas, kaip atsakas klimato kaitos iššūkiams gali būti pateikiamas suprantamai visuomenei, juk dalis žmonių neigiamai reaguotų vien į pasakymą, kad „medienos naudojimą reikia didinti“?
(A): Pasikartosiu sakydamas, kad kirtimų didinti nebūtina, brandžius miškus galima palikti tvarkyti gamtai. Atliktas tyrimas analizuoja padidintų kirtimų įtaką klimato kaitai ir bioekonomikai, bet nepasako didinti kirtimus ar ne, nors potencialas yra. (pasirinkta tema ir pasiūlymai reflektuoja, kokia ir kuria kryptimi mąstoma:)
Visuomenės nuomonė, paprastai įtakota stereotipų, keičiasi įgaunant daugiau žinių. (t.y. diegiant pramoninį mentalitetą? Miškas tai medienos ištekliai ir pelnas?) Pačiam ne kartą teko bendrauti su žmonėmis, kurie manė, kad Lietuvoje miškai naikinami, bet paaiškinus, jog Lietuvoje miškų plotai ir jų tūris didėja (teoriškai), nuomonė pasikeitė (ar matė Lietuvos palydovines miškų nuotraukas? Brandūs miškai nyksta, plynių didėja, vieni jaunuolynai ir brūzgynai, naudojama ydinga miškų ir jų kokybės vertinimo metodika).
Todėl didinant medienos naudojimą, būtina visuomenei argumentuotai paaiškinti (plauti smegenis?), kokią įtaką tai turės gamtai ir žmogui. Tyrimai, kaip šis, atskleidžia, kad racionalus medienos naudojimas gali turėti teigiamą įtaką ir gamtai, ir žmogui. (ar tyrimo, paremto medienos pramonininku pseudomokslu (“miškas – daržas”), išvadomis galima formuoti Lietuvos miškų strategiją?)
Pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą KIRTAVIETĖS YRA MIŠKAS. (”Miškas – ne mažesnis kaip 0,1 ha, apaugęs medžiais ir kita miško augalija arba laikinai jos netekęs (kirtavietės, degimvietės), žemės plotas”).
(K): Kaip vertini politikų norus mažinti plynųjų kirtimų apimtis šalyje?
(A): Manau, jog norų ar nuomonių vertinti nereikėtų, ypač kai tie norai yra politikų, (to, kaip rodo apklausos nori ir visuomenė! Tai ją labiausiai šiurpina plyni kirtimai!) nes jie gali keistis kas ketverius metus, o miškas auga gerokai ilgiau. Geriau siūlyčiau vertinti kokybiškai atliktų tyrimų rezultatus ir jų pagrindu priimti sprendimus. Visada „žavėjausi“ Lietuvos politikų gebėjimu priimti svarbius sprendimus pasitarus ar atlikus paviršutiniškus tyrimus. (Žodžiu, išsisuko iš atsakymo, reikia suprasti plyniems kirtimams pritaria. Plyni kirtimai Švedijoje ir Suomijoje, kur mokslus krimto ką tik iškeptas Valdybos pirmininkas, plyni kirtimai sudaro virš 90 proc (Lietuvoje -70%), t.y. pagrindinis miškų kirtimo metodas.)
Taip pat, tik jau ne juokais, žaviuosi Suomijos Parlamentu, nes tai vienintelis Parlamentas pasaulyje, kuris turi ateities komitetą, kuriame pasitelkiant tyrimais, atliekama priimamų teisės aktų įtakos ateičiai analizė. Galima sakyti, kad Suomiai turtingi, todėl tai gali sau leisti. Mano žiniomis, Suomijos pagrindinis turtas – miškai (Suomijoje medienos pramonė – didžiulis verslas) ir išsilavinusi, bei politikų sprendimais pasitikinti visuomenė (švietimui ir mokslui skiriama apie 4 procentai BVP). (Suomijoje medienos pramonė ir valstybinis aparatas yra labai glaudžiai susijęs)
Teko bendrauti su buvusiu Suomijos ministru pirmininku Esko Aho ir diskutuoti, kodėl dideli socioekonominiai skirtumai tarp rytų Europos ir Fenoskandijos šalių. Išvada viena – pasitikėjimas, kai visuomenė pasitiki priimtais sprendimais, o politikai pasitiki visuomene. (Yra labai įdomus straipsnis, kuris pasakoja kokiais tarybiniais, sukarintais metodais Suomijos visuomenė kelis dešimtmečiu buvo prievartaujama perimti naują miškų valdymo metodą, kai žmonės atsisakantys plynų kirtimų, buvo kaltinami “miškų naikinimu”!!)
(K): Labai ačiū už argumentus.
Daugiau apie G.J. tyrimą galima perskaityti šiame mokslo straipsnyje.
VISAS INTERVIU: GEDIMINAS JASINEVIČIUS: SPRENDIMAI TURI BŪTI PAREMTI MOKSLU (Privačių miško savininkų asociacija)
Gedimino Jasinevičiaus kvalifikacija: (“kabinetinė” miškininkystė, jokios vadovo ar tikros darbinės patirties, jokios gyvos patirties Lietuvos miškuose ir paskirtas visų Lietuvos miškų Valdybos pirmininku… ? )
Magistro laipsnis 2006 – 2008 m. Švedijos žemės ūkio universiteto Miškotyra
Bakalauro laipsnis Lietuvos žemės ūkio universitetas 2006 m
Dirbo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijoje, miškų departamente
Patirtis medienos pramonės srityje ir ES, JT ir “Forest Europe” politikos formavimo procese
Nuo 2013 – DABAR metų Suomijoje siekė aplinkotyros daktaro laipsnio. Joensuu Europos miškų instituto doktorantas, darbuotojas – tyrėjas;
Jo disertacijos tema – „racionalus medienos panaudojimas klimato kaitai švelninti ir bioekonomikai skatinti.
Daugiau apie Suomijos miškų pramonę ir miškininkystės modelį:
„68 Suomijos mokslininkai pranešė, kad miško kaip degalų šaltinio naudojimas reiškia, kad bus didinamas miškų kirtimų kiekis: nuo medienos dabartinių 66 milijonų kubinių metrų iki 80 milijonų kubinių metrų. Kirtimų normos didinimas, pelnantis iš biokuro – nėra tvari miškininkystė. Dėl šio reikšmingo medienos derliaus padidinimo aiškiai sumažėja anglies dvideginio absorbacija. Be to, jie teigia, kad medienos naudojimas trumpalaikiams produktams, pvz., celiuliozei, popieriui ir energijai, grąžina C02 į atmosferą gerokai greičiau.“
SKAITYTI PLAČIAU: 68 mokslininkai kovoje su Suomijos miško pramonės lobistais ir korumpuotais politikais
„Popierius Suomijoje yra didelis verslas. Tiesą sakant, šalis atsako už ketvirtadalį pasaulio spausdinimo ir rašymo popieriaus eksporto, o šeštadalį iš jos eksportuojamos kartono. Šios mega popieriaus pramonės maitinimas yra priežastis, kodėl Suomijos miškų pramonė – viena intensyviausių pasaulyje. (…) Dėl šios priežasties Suomijos miškai, įskaitant likusius sengirių fragmentus – naikinami plynais kirtimais, retinimais, kelių konstravimais ir dirvožemio gruntavimu. Rezultatas yra stipri ir didelė natūralių miško buveinių fragmentacija ir reikšmingi mikroklimato pokyčiai, kurie turi rimtų padarinių šimtui priklausomų nuo miško rūšių rūšių.“
SKAITYTI PLAČIAU: Greenpeace nusikaltimų prieš miškus byla: Suomijos popieriaus industrija
„Mes nebūtume buvę tokie sėkmingi, jei mes nebūtų naudoję beveik paramilitarinės (sukarintos) organizacijos miškininkystės sektoriuje“ (Skandinavijos miškininkystės modelio architektas)
SKAITYTI PLAČIAU: Kaip medienos korporacijos Suomijoje perėmė miškų valdymą
„Suomijos medienos pramonė kovoja už tai, kad jiems nebūtų apribojama galimybė kirsti daugiau miškų. Medienos lobistai sabotuoja pasiūlymus, kurie prisidėtų prie klimato kaitos pokyčių sumažinimo išsaugant miškus. Prie Suomijos pasiūlymų, kurie skatina industrinę miškininkystę, šliejasi Švedija, Lietuva, Estija, Latvija ir kitos Rytų Europos šalys.“
