“Jei žemės ūkyje pasėliai keičiami kas vieneri – dveji metai, tai miškas su dirvožemiu santykiauja dešimtis ir šimtus metų. Todėl miškininkų padarytos klaidos negreit ištaisomos, o kartais jas pastebėti gali tik sekančios kartos. (…) Miškas — gyvas ir labai sudėtingas organizmas. Jo vystymąsi sąlygoja klimatas ir dirvožemis, mikroorganizmai ir fauna, kosminiai faktoriai ir žmogus. O dirvožemį būtų galima prilyginti „knygai”, kurią parašė pati gamta ir jos kūrinys — miškas.”
“Miško paklotė — tai būdingas miškui organogeninis sluoksnis žemės paviršiuje. Ji — maisto šaltinis, reguliuoja drėgmės ir dirvožemio temperatūros režimą, apsaugo dirvožemį nuo uždumblėjimo, gerina jo fizines savybes.”
Miškas kuria dirvožemį
Senovėje miškai augo beveik visoje Lietuvos teritorijoje. Jie teikė žmogui prieglobstį, maistą, aprangą, saugojo nuo priešų. Vystantis žemdirbystei, žemė pradėjo pamažu plikti, miškai virto didesnėmis ar mažesnėmis salomis, užimdami mažiau derlingas arba užmirkusias žemes. Šiandien miškams tenka tik apie 33,3 procentus Lietuvos teritorijos.
Augalija, o ypač sumedėjusi, turi didžiulės įtakos dirvodaros procesui. Jei žemės ūkyje pasėliai keičiami kas vieneri – dveji metai, tai miškas su dirvožemiu santykiauja dešimtis ir šimtus metų. Todėl miškininkų padarytos klaidos negreit ištaisomos, o kartais jas pastebėti gali tik sekančios kartos.
Miškas — gyvas ir labai sudėtingas organizmas. Jo vystymąsi sąlygoja klimatas ir dirvožemis, mikroorganizmai ir fauna, kosminiai faktoriai ir žmogus. O dirvožemį būtų galima prilyginti „knygai”, kurią parašė pati gamta ir jos kūrinys — miškas.
Gamtininkams, ir ne tik jiems, pravartu žinoti, kaip miškas formuoja ir veikia neįkainojamą mūsų turtą – dirvožemį. Juk žemė — tai materialinių gėrybių šaltinis, nuo kurio priklauso ir mūsų egzistavimas.
Tik vanduo gali konkuruoti su žeme pagal svarbą žmogui, tačiau be dirvožemio ir jis būtų mums nereikalingas. Be to, dirvožemis nuo kitų gamybos priemonių skiriasi tuo, kad, teisingai jį naudojant, jis ne tik kad nesusidėvi, bet dargi sugeba didinti savo derlingumą.
Sunki technika sunaikina visą miško paklotę – “baudžiame močiutę bauda iki tūkstančio litų už tai, kad ji priskina pakalnučių, o kai traktoriais, sunkia technika sunaikinama visa miško paklotė – ne.”
Mūsų šalyje gamta labiau saugoma nuo močiučių nei nuo visa negrįžtamai sužalojančios miško kritimo darbų technikos. „Neseniai kilo nedidelis skandaliukas dėl to, kad prezidentė nusipirko pakalnučių puokštę iš močiutės, jų kur nors miške prisiskynusios. Tačiau plyni kirtimai sunaikina tiek pakalnučių ir vaistinių augalų, kiek visos Lietuvos močiutės kartu sudėjus nesugebėtų sunaikinti. Lietuvoje gamtosaugos prioritetai prasideda ne nuo to galo. Baudžiame močiutę bauda iki tūkstančio litų už tai, kad ji priskina pakalnučių, o kai traktoriais, sunkia technika sunaikinama visa miško paklotė – ne“, – mintimis dalinasi gamtininkas.
Jau apie milijoną metų žmonija gyvena Žemėje. Ilgus amžius žmogus pilna sauja sėmėsi iš žemės aruodo visokių gėrybių. Negailestingai nuo Žemės pečių buvo plėšiamas žaliasis rūbas — miškas, miškų kirtimą lydėjo erozija, vandenų teršimas, žemių alinimas.
Miško įtaka dirvožemiui prasideda nuo pat jo augimo pradžios ir nuolat stiprėja. Miškas aktyviai keičia hidroterminį režimą, susiformuoja sau specifinę mikroflorą.
SKAITYTI PLAČIAU: Medžių plantacijos nėra miškai arba kodėl „miškų plėtra“ yra mitas
SKAITYTI PLAČIAU: 20 vaizdų, atskleidžiančių žmonių poveikį planetai
SKAITYTI PLAČIAU: Socialiniuose skelbimuose – šokiruojantys miškų kirtimo padariniai gyvūnijai
Dėl miško poveikio dirvožemiui mokslininkų nuomonės skiriasi. Vieni mano, kad miškas yra dirvožemių jaurėjimo (degradacijos) priežastimi ir pasekme, kiti — kad miškuose dirvožemių derlingumas nuolat didėja. Treti teigia, kad miško įtaka dirvodarai, priklausomai nuo klimatinių sąlygų, gali būti įvairi.
Vienoje klimato zonoje miško poveikis dirvožemiui ir aplinkai priklauso nuo jo rūšinės sudėties, struktūros, amžiaus, glaudumo, paties dirvožemio derlingumo bei drėgnumo laipsnio. Žymus miškininkas M. Tkačenka įdomiai įvertina bukus: vienais atvejais juos laiko „daktarais”, kitais — stipriais dirvožemių jaurintojais.
Miške medžių šaknys dirvą purena, praturtina organine medžiaga ir peleniniais elementais. Juo gilesnė ir galingesnė šaknų sistema, tuo atsparesni medynai, tuo daugiau ir įvairesnių maisto elementų įtraukiama į biologinę apytaką.
SKAITYTI PLAČIAU: Miško internetas: kaip medžiai komunikuoja tarpusavyje
SKAITYTI PLAČIAU: 150 metų medžiai tik ir gelbėjo Gedimino kalną
Šaknys išskiria Co2 ir kartais parūgština dirvožemį. Yra duomenų, kad medžių šaknų išskyros būna šarminės reakcijos. Giliomis šaknų sistemomis pasižymi ąžuolai, pušys, maumedžiai, labiau paviršinę šaknų sistemą turi eglės. Užmirkusiuose dirvožemiuose susiformuoja silpnesnės šaknys.
Medžiai su galinga šaknų sistema efektyviai išnaudoja derlingą podirvį, būna mažiau reiklūs dirvožemio derlingumui. Ąžuolynai ir maumedynai puikiai išnaudoja net 3—4 metrų gylyje slūgsančius priemolius bei molius ir savo pakritomis dažnai praturtina nederlingo dirvožemio paviršių. Eglės su būdinga lėkščia šaknų sistema paprastai naudojasi maisto elementų rezervais, kuriuos mažiau derlingose žemėse sukaupia pušys, beržai, ąžuolai bei kiti medžiai.
SKAITYTI PLAČIAU: Medžiai – socialinės būtybės, kurios veikia kaip inteligentiška sistema
SKAITYTI PLAČIAU:Paslaptingiausi Natūralūs Pasaulio Miškai
Dirvodaros intensyvumas ir pobūdis miškuose didele dalimi priklauso nuo kiekvienos medžių rūšies fiziologinių savybių, Jų poreikio ir reiklumo maisto medžiagoms. Miškininkystės mokslo korifėjus G. Morozovas medžius pagal mažėjantį reiklumą dirvožemiui surikiavo tokia tvarka: guoba, uosis, klevas, bukas, ąžuolas, liepa, juodalksnis, drebulė, eglė, beržas, pušis. Dirvožemininko N. Remezovo apskaičiavimais, vienas gerai augantis medis kirtimo amžiuje paima iš dirvožemio azoto (gramais): pušis — 23, eglė — 22, ąžuolas — 345, liepa — 140, drebulė — 131, beržas — 55. Visi medynai, kurių masė kirtimo amžiuje svyruoja 222 — 366 t/ha, atitinkamai sunaudoja azoto (kg,ha): pušynai — 424, eglynai — 477, ąžuolynai — 2924, liepynai — 1052, drebulynai — 953 ir beržynai — 914.
Mūsų apskaičiavimais, auginant medynus iki ąžuolų kirtimo amžiaus, t. y. iki 140 metų, jie iš dirvožemio paimtų azoto (kg/ha): pušynai — 591, eglynai — 707, ąžuolynai — 1618, beržynai —692 ir drebulynai — 3390. Drebulynai sunaudoja tiek daug azoto ir kitų maisto elementų todėl, kad ploto vienete auga daug medžių. Jeigu I boniteto ąžuolynuose kirtimo amžiuje lieka vidutiniškai apie 200 medžių, tai drebulynuose net apie 800—850.
Paprastai dirvožemiui reiklių medžių asimiliaciniuose organuose susikaupia daugiau azoto ir mineralinių maisto elementų. Jeigu pušų ir eglių spygliuose bendras pelenų kiekis siekia 3,2— 4,9, tai maumedžio spygliuose jų randama 6, ąžuolo lapuose 5,3—5,6, uosio, skroblo ir drebulės lapuose pelenų kiekis viršija net 10 procentų (10,1 —12,8). Pastarųjų medžių lapuose kur kas daugiau tokių svarbiu maisto elementų, kaip kalcio, magnio, fosforo ir kalio, taip pat azoto.
Didėjant spyglių amžiui, juose atsiranda daugiau silicio, kalcio, geležies, aliuminio, mangano, o azoto, kalio ir fosforo sumažėja. Pastarųjų elementų būna daugiau gerai besivystančių medžių asimiliaciniuose organuose.
Svarbų vaidmenį miško gyvenime vaidina jaunoji jo karta — pomiškis, taip pat ir krūmai (trakas). Daugiausia maisto elementų sukaupia sausmedžių, ožekšnių, ievų ir žalčialankių lapai (10—12 procentų). Miškuose labiausiai išbujojusių lazdynų lapuose pelenų mažiau — tik 6—8, o kadagių spyglių peleningumas tesiekia vos 3,7 procento. Kalcio, fosforo, kalio ir azoto požiūriu pastebėti beveik analogiški dėsningumai. Krūmus tikslinga auginti nederlinguose dirvožemiuose. Čia nukritę jų lapai suintensyvintų miško paklotės irimą, praturtintų viršutinius žemės sluoksnius azotu, organinėmis medžiagomis ir maisto elementais.
SKAITYTI PLAČIAU: Belovežas – paskutinė Europos sengirė, atlaikiusi žmogaus invaziją
SKAITYTI PLAČIAU: Miškas – vartai į pasakų ir protėvių pasaulį
Miškuose nuolat ant žemės krenta medžių ir krūmų atmirusios dalys — spygliai, lapai, šakutės, žievė, vaisiai, sėklos ir kitos smulkios medžiagos. Jos sudaro vadinamąsias miško pakritas. Pakritų gausumas miške tiesiogiai susijęs su medynų sudėtimi, amžiumi, glaudumu, produktyvumu, priklauso nuo meteorologinių sąlygų, sanitarinės medynų būklės. Iš spygliuočių daugiausia pakritų duoda kėniai, eglės, o mažiausiai pušys ir maumedžiai. Pagal mažėjančią pakritų produkciją lapuočiai medžiai pasiskirsto tokia tvarka: bukas, skroblas, liepa, klevas, alksnis, ąžuolas, uosis, drebulė, beržas. Mūsų tyrimo duomenimis, brandūs pušynai per metus produkuoja nuo 1,4 iki 1,9, eglynai nuo 3,7 iki 4,8, o lapuočių medynai nuo 4,1 iki 5,8 t/ha pakritų.
Juo daugiau pakritose lapų arba spyglių, tuo jos vertingesnės, nes su jais į dirvožemį patenka daugiau svarbių maisto elementų. Apskritai lapuočių medžių pakritos yra vertingesnės už spygliuočių, jos greičiau mineralizuojąsi, formuoja švelnesnę ir ne tokią rūgščią miško paklotę.
Miško paklotė — tai būdingas miškui organogeninis sluoksnis žemės paviršiuje. Ji — maisto šaltinis, reguliuoja drėgmės ir dirvožemio temperatūros režimą, apsaugo dirvožemį nuo uždumblėjimo, gerina jo fizines savybes.
Sunkiasvorė technika naikina paklotę. Mokslininkai tyrimais įrodė, kad sunkiasvorėmis miškakirtėmis plynai kertamos ir šios technikos sudarkytos biržės lieka mažavertės, nes sunkiasvorė technika ne tik sumaišo visą miško paklotę, sunaikina mažąją augaliją, bet ir suspaudžia giluminius dirvožemio sluoksnius, dėl ko vėliau skursta ir menkai auga nauji medynai. Nelabai pasiteisina ir nukirstų kelmų rovimas bei papildomas dirvos ruošimas sodinukams, nes sunki technika dar kartą sumaišo derlingą paviršiaus humusą, vėl suspaudžia dirvožemį. Geriausiai, kai miškas nėra plynai iškertamas ir gali atsikurti pats. Jei į visa tai neatsižvelgsime, tai ateities kartos tokių miškų, kokius mes paveldėjome iš savo tėvų, jau nebeturės.
Siekis – kuo lengvesnė technika. Svarbiausias dėmesys tenka miško kirtimo technikai. Ji turi būti kuo lengvesnė ir nežaloti dirvos paviršiaus.
Europa – beveik be natūralių miškų. Taip pat labai svarbu atsižvelgti į oro sąlygas ir stengtis nedirbti miške stiprių liūčių, polaidžio ar šiaip blogų orų metu. Aišku, visi šie veiksniai turi įtakos lentpjūvių darbui, kurios bent jau Vokietijoje vis stambėja, jų pajėgumai auga, o kad gigantiška įmonė dirbtų be prastovų, reikia nuolat tiekti medieną nepriklausomai nuo to, ar lyja, ar sninga. Todėl vokiečiai viename iš neseniai vykusių miško produkcijos gamybai skirtų renginių svarstė, iš kur ir kaip patogiau bei pigiau atsigabenti importinės medienos ir šitaip taupyti savo miškus. Beje, kaip vienas miškininkas man paaiškino, Vokietijoje paskutinius pustrečio šimto metų yra vien žmogaus manipuliuoti, o ne natūraliai augantys miškai. Naujas šalies gyventojų keliamas reikalavimas miškininkams – sodinti kuo daugiau kietos medienos medžių. Jei tai bus įgyvendinta, tai dar labiau apsunkins miško pramonės veiklą, nes medienos poreikis nė kiek nemažėja, o kietos medienos medžiai auga dar ilgiau, nei minkštesni lapuočiai ar spygliuočiai.
SKAITYTI PLAČIAU: miško paklotės išsaugojimas ir su tuo susiję techniniai sprendimai
SKAITYTI PLAČIAU: Plyni kirtimai labai pelningi medienos verslo pramonei, bet turi didžiulę socialinę ir ekologinę kainą
Miško paklotės masė nevienoda ir priklauso nuo medynų rūšinės sudėties, glaudumo, pakritų kiekio, dirvožemio derlingumo bei drėgnumo. Paklotės skirstomos į grubias ir švelnias, yra ir tarpinių formų. Spygliuočių medynuose formuojasi grubios, o lapuočių — švelnios paklotės. Būna ir išimčių, kai drebulynuose ir bukynuose taip pat formuojasi grubokos, sunkiai irstančios paklotės. Storesnės paklotės susikaupia drėgnuose dirvožemiuose, tačiau didžiausios įtakos joms turi dirvožemio derlingumas. Storiausios paklotės būna palyginti nederlinguose dirvožemiuose (žemiau vidutinio derlingumo) su ryškiais užmirkimo požymiais. Normalaus drėkinimo sąlygomis pakločių masė svyruoja nuo 3 iki 75 t/ha, o užmirkusiuose dirvožemiuose net iki 150—190 t/ha Paklotėms irstant, gaminasi organinės rūgštys, kurios ardo dirvožemių mineralinę dalį. Nesant kalkių, neutralizuojančių rūgštis, dirvožemiai paprastai pradeda jaurėti.
Spygliuočių paklotės rūgštesnės (pH 2,4 — 4,4) negu lapuočių (pH 5,2 — 6,1). Pastarosiose, daugiau kalcio, azoto ir kitų maisto elementų, jos intensyviau mineralizuojasi ir praturtina dirvožemį. Greičiausiai irsta uosynų, klevynų, liepynų ir alksnynų, o silpnai mineralizuojasi eglynų, maumedynų ir pušynų paklotės. Alksnių, uosių, liepų, guobų lapai dažnai susimineralizuoja per 9 — 10 mėnesių. Paklotės greičiau irsta, kai jos susimaišo su azoto ir kalcio turtingomis žolėmis.
Miškas sulaiko nemažai atmosferinių kritulių, ypač eglynai. Tankoki pusamžiai eglynai sulaiko apie 48, pušynai — apie 25, lapuočiai — 22 ir mišrūs medynai — 25 procentus kritulių. Krituliai iš medžių lapų išplauna įvairias medžiągas, kurių bendras kiekis mišriųjų miškų zonoje gali siekti 40 — 80 kg/ha. Didžiausiu rūgštingumu pasižymi krituliai, prasiskverbę pro eglynų lajas ir nutekėję jų kamienais. Gana rūgštus jie ir pušynuose. Žemę pasiekusių kritulių sudėtis yra geriausia lapuočių medynuose.
Miškas laikomas biologiniu dirvožemių sausintoju. Nukirtus miškus, pakyla gruntinis vanduo ir sunkesnės mechaninės sudėties dirvožemiai pradeda užmirkti. Atskirų rūšių medžių transpiracijos intensyvumas labai skiriasi. Jeigu eglės transpiraciją prilyglntumėm 1, tai pušies transpiracija būtų 1,4 — 1,8, maumedžio — 2 — 5, buko — 1,4 — 4,3, ąžuolo — 2,8 — 5,1 ir beržo — 5,4 — 7,4. Kaip smarkiai džiovina dirvožemius beržynai, gerai žino visi valstiečiai.
SKAITYTI PLAČIAU: Medžiai – socialinės būtybės, kurios veikia kaip inteligentiška sistema
SKAITYTI PLAČIAU:Sengirės – žmogaus nepaliesti miškai
Miškuose žemės paviršiuje visur kaupiasi organinė medžiaga (paklotė). Jai nuolat irstant, į viršutinius dirvožemio horizontus patenka agresyvių organinių rūgščių. Rūgšti reakcija nepatinka nei grybams, net bakterijoms. Lenkijos mokslininkai A. Muserovičius ir G. Ugla nustatė, kad esant pH 2,4 grame dirvožemio rasta 14000 bakterijų ir 34000 grybinės floros atstovų. Sumažėjus rūgštingumui iki pH 4,7, bakterijų skaičius pakilo iki 740000, o grybų atstovų iki 210000 vienetų. Spygliuočių dirvožemiuose bakterijų yra kelis kartus mažiau negu lapuočių. Ąžuolynuose yra 5—6 kartus daugiau sliekų negu pušynuose ar eglynuose.
Tokie miškuose paplitę medžiai kaip juodalksniai ir baltalksniai gumbeliais dirvožemyje kaupia atmosferinį azotą, todėl šiuose medynuose vystosi nitrofilinė augmenija. Alksniai visiškai nedegraduoja dirvožemių, o tik didina jų našumą.
Iš viso to kas pasakyta matyti, kokį didelį vaidmenį atlieka miškas biosferoje, kaip aktyviai jis keičia viršutinį Žemės sluoksnį, vienur jį praturtindamas, kitur degraduodamas, kaip jo įtaka priklauso nuo biologinių medžių savybių. Apibendrinant miškuose natūraliai augančias medžių rūšis pagal mažėjantį teigiamą poveikį dirvožemiams galima surikiuoti taip: uosis, liepa, baltalksnis, juodalksnis, skroblas, ąžuolas, beržas, drebulė, bukas, maumedis, pušis, eglė.
Taigi žmogaus rankose galingas gamtinis ginklas, reikia mokėti juo naudotis ir rūpintis ne vien medienos auginimu, bet ir dirvos derlingumo didinimu. O ji neliks skolinga, dosniai atsilygins geram šeimininkui.
Mečislovas Vaičys
2015 sausio 29, “Mokslas”
Šaltinis:
