Belovežas – paskutinė Europos sengirė, atlaikiusi žmogaus invaziją

 „Belovežo giria – itin brandi. Vienintelė vieta visoje Europoje – archainis, senovinis miškas. Toks, kur druidų Norma dainavo “Casta Diva”. Tai, ką pamatėme, išties priminė sagas apie karalių Artūrą, apvaliojo stalo riterius ir paskutinį keltų druidą Merliną… Tai paskutinis Europos miškas, atlaikęs kirtikų ir kraštotvarkininkų antpuolį. Šioje girioje išliko pirmykščio – nekirsto, „netvarkyto“, tikro miško fragmentų. Miško, menančio Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikus.”

“Mažai, kas susieja, bet pastarųjų metų kovos dėl Belovežo girios yra susijusios su tuo, kas įvyko prieš 100 metų. Lenkai pardavė girią anglų korporacijoms, kad užlopytų savo biudžeto skyles. Būtų iškirtę viską, bet nepavyko dėl įvairių trukdžių, galop prasidėjusio II pasaulinio karo. Pagaliau rankomis daug neiškirsi per trumpą laiką. Bet toje vietoje, kur visgi iškirto, buvo pasodintas naujas miškas. Ir tas pasodintas miškas tapo problema, nes tai daugiausia eglių monokultūros, kurios labai neatsparios kinivarpoms. Kai kinivarpos masiškai išplito, lenkų miškininkai pradėjo antrą milžiniško masto girios kirtimą – neva giriai nuo kinivarpų apsaugoti. Kas būtų buvę toliau? Būtų pasodintos naujos eglių monokultūros ir viskas prasidėtų iš naujo – eglės, kinivarpos, milžiniški kirtimai… Bet lenkų visuomenė, remiama mokslininkų, pasiekė, kad būtų sustabdytas šis nesibaigiantis biznio ciklas ir kad žmogaus klaidas ištaisytų pati gamta.”

Lietuva turi savo Belovežą – PUNIOS ŠILĄ, kurio likimas mūsų kartos rankose! 💥 Ekspertai teigia, kad savo biologine įvairove ir rūšimis Punios šilas netgi lenkia savo brolį Belovežą, kurios pagrindinis išskirtinumas – masyvumas.


Europoje nebeliko natūralaus miško

Požiūris į saugotiną gamtą gali būti dvejopas. Vieni mano, kad ją reikia palikti ramybėje, kur tai dar įmanoma ir prasminga – jei norime atkurti „prigimtinį“ kraštovaizdį. Kiti mano, kad gamtą reikia tvarkyti. Tai, kas plaukia iš tvarkytojų manymo, šiandien vadinama nekaltu žodeliu „kraštotvarka“.

Kraštotvarkos požiūris taip triuškinamai nugalėjo gamtosauginį, todėl visoje Europoje iš esmės nebeliko pirmykščio natūralaus miško. Tenkinamės žmogaus „tvarkomais“ miško surogatais. 

Išlikusio brandaus miško lopinėliai toliau naikinami arba taip „sutvarkomi“, kad aukščiausių, seniausių medžių juose nelieka.

Paskutinis Europos miškas, atlaikęs kirtikų ir kraštotvarkininkų antpuolį, yra Belovežo giria Baltarusijoje ir Lenkijoje. Šioje girioje išliko pirmykščio – nekirsto, „netvarkyto“, tikro miško fragmentų. Miško, menančio Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikus. 

„Sengirės yra idealios saugomos teritorijos, jose vyksta tik natūralūs procesai, todėl visiškai nereikalingas žmogaus įsikišimas ir gamtotvarka. Lyginant sengires su dabartiniais miškais galima nustatyti, ko trūksta dabartiniuose ūkiniuose ar saugomų teritorijų miškuose. Daugelis saugomų rūšių nyksta daba iš jų buvo pašalinti elementai, kurišalinti elementai, kurie reikalingi toms rūšims egzistuoti.“ 

SKAITYTI PLAČIAU: Sengirės – žmogaus nepaliesti miškai

SKAITYTI PLAČIAU: Kokią įtaką miškui daro intensyvūs kirtimai arba kodėl Lietuvoje nyks grybai?

SKAITYTI PLAČIAU: Sengirė“ režisierius: senieji Lietuvos miškai nesaugomi dėl greitų ir didelių pinigų – Vakarų Europa gyvą mišką seniai išnaikino 

Ornitologų klubo nariai, lydimi žymaus gamtosaugininko, ornitologo, keliautojo ir publicisto Algirdo Knystauto, kuris yra pasaulinį pripažinimą pelniusių knygų („The Natural History of the USSR“, „Birds of Russia“) autorius, birželio pabaigoje lankėsi Lenkijos Beloveže.

Pakeliui aplankytas Bebrynės nacionalinis parkas, kurio pelkynuose yra unikalios sąlygos stebėti paukščius. Bebrynės nacionalinio parko administracijos pastate pakabintas didžiulis Europos žemėlapis, į kurį susmaigstyti spalvoti smeigtukai, žymintys iš įvairių Europos valstybių atvykusių pasigrožėti gamta turistų tėviškes. Šveicarijos, Vokietijos, kai kurių kitų šalių žemėlapyje buvo veik nematyti dėl jose mirgančių smeigtukų gausos. Visai čia pat esančią Lietuvą puošė vos trys smeigtukai.

Bebrynės pelkėse maloniai stebino ne tik paukščiai, bet ir žmonės. Sunku buvo patikėti savo akimis, pamačius pro šalį einančias jaunas lenkų poreles. Vaikinai atsiveda merginas pasigrožėti pelkynais! Prisiminiau Varšuvos ir Krokuvos muziejuose matytus vaizdus – gana gausiai juos lankančias jaunas šeimas su vaikais. Domėjimasis tėvynės gamta ir istorija – brandžios kultūros ir brandžios visuomenės požymiai.

SKAITYTI PLAČIAU: Sengirės – žmogaus nepaliesti miškai

SKAITYTI PLAČIAU: Paslaptingiausi Natūralūs Pasaulio Miškai

Gerą įspūdį kiek aptemdė situacija Belovežo girioje. Kalbinti nacionalinio parko darbuotojai ironiškai šypteldavo paklausti apie žmogaus kišimąsi draudžiančios zonos plėtimą, idant ji aprėptų visą girios teritoriją iki Hajnuvkos Vakaruose ir Narevkos Šiaurėje (62,5 tūkst. ha).

Deja, 52 tūkst. ha gražaus, seno miško valstybė leidžia sau pamažu naikinti, užuot jį saugojusi, kaip ir kitus 10 tūkst. ha. Anot darbuotojų, yra nacionalinio parko teritorijos plėtimo planai, bet kol jie bus įgyvendinti, praeis gal 50 metų – o tada jau gali ir nebelikti, kur plėstis… Į saugomą miško dalį lankytojams leidžiama eiti tik lydimiems vietos gido ir su bilietais, kurių kaina – iki 12 zlotų. Gido paslaugos kainuoja per 100 zlotų, tad vaikštoma grupėmis. Prie mūsų grupės Beloveže prisijungė trys jauni lenkai, atvykę iš Vidzevo pasigrožėti įspūdinga giria. Ne lėbauti ir ieškoti nuotykių, bet tiesiog pamatyti nuostabų mišką. Nieko bendra su mūsų nacionaliniais kaimo turizmo ypatumais, kai jaunimas savaitgaliais miško sodybose išsitraukia degtinę, mėsgalius ir ištisas valandas bando perrėkti vienas kitą bei garsiai leidžiamą šokių muziką.

Vienintelė vieta visoje Europoje – archainis, senovinis miškas

Mūsų grupės nariams prieš kelionę organizatorių atsiųstame kvietime buvo rašoma: „Belovežo giria – itin brandi. Vienintelė vieta visoje Europoje – archainis, senovinis miškas. Toks, kur druidų Norma dainavo “Casta Diva”.

Tai, ką pamatėme, išties priminė sagas apie karalių Artūrą, apvaliojo stalo riterius ir paskutinį keltų druidą Merliną. Angliją tada gaubė pirmykštė giria, kurią įsivaizduoti padeda seno miško lopinėliai Škotijoje ar Anglijos pietvakariuose, kur buvo paskutinės laisvų keltų žemės. Atsidūręs tokioje girioje žmogus pasijunti nesąs pasaulio bamba, kur viskas turi suktis tik aplink „man“ ir „mano“, aplink „tuoj pat ir bet kokia kaina“, ir šitas jausmas tikrai yra geras.

Daugiau nei penkias valandas grožėjomės senais, aukštais medžiais, siekiančiais Belovežo girioje net 30 – 45 metrų aukštį. Samanomis padengti galingi jų kamienai, „skarotos“ eglės ir sunkiai įžiūrimame aukštyje ošianti lapija dvelkė amžių glūduma, senovės padavimais ir pasaka. Atsidūręs tokioje girioje žmogus pasijunti nesąs pasaulio bamba, kur viskas turi suktis tik aplink „man“ ir „mano“, aplink „tuoj pat ir bet kokia kaina“, ir šitas jausmas tikrai yra geras.

Sengirių naikinimas prieš 100 metų. Kaip pardavė Belovežo miškus

#Belovežas #PuniosSengirė #monokultūros #kinivarpos “Jei ne tas gėdingas prieš 100 metų įvykęs sandoris su anglais, šiandien apie jokias kinivarpas Belovežo girioje niekas nekalbėtų. Tas pats ir su Punios šilu. Patys miškininkai ten priveisė kinivarpų iškirstuose plotuose prisodinę grynų eglynų. Monokultūros yra ne miškas, tai svetimkūnis gamtoje.”

Andrius GAIDAMAVIČIUS
Mažai, kas susieja, bet pastarųjų metų kovos dėl Belovežo girios yra susijusios su tuo, kas įvyko prieš 100 metų. Lenkai pardavė girią anglų korporacijoms, kad užlopytų savo biudžeto skyles. Būtų iškirtę viską, bet nepavyko dėl įvairių trukdžių, galop prasidėjusio II pasaulinio karo. Pagaliau rankomis daug neiškirsi per trumpą laiką. Bet toje vietoje, kur visgi iškirto, buvo pasodintas naujas miškas. Ir tas pasodintas miškas tapo problema, nes tai daugiausia eglių monokultūros, kurios labai neatsparios kinivarpoms. Kai kinivarpos masiškai išplito, lenkų miškininkai pradėjo antrą milžiniško masto girios kirtimą – neva giriai nuo kinivarpų apsaugoti. Kas būtų buvę toliau? Būtų pasodintos naujos eglių monokultūros ir viskas prasidėtų iš naujo – eglės, kinivarpos, milžiniški kirtimai… Bet lenkų visuomenė, remiama mokslininkų, pasiekė, kad būtų sustabdytas šis nesibaigiantis biznio ciklas ir kad žmogaus klaidas ištaisytų pati gamta. Pati gamta tam tikroje vietoje užaugina tokį mišką, kuris yra labiausiai atsparus visokioms negandoms. Jei ne tas gėdingas prieš 100 metų įvykęs sandoris su anglais, šiandien apie jokias kinivarpas Belovežo girioje niekas nekalbėtų. Tas pats ir su Punios šilu. Patys miškininkai ten priveisė kinivarpų iškirstuose plotuose prisodinę grynų eglynų. Monokultūros yra ne miškas, tai svetimkūnis gamtoje. Ir kaip kiekvieną svetimkūnį gamta stengiasi jį sunaikinti. Kinivarpos yra tik įrankis, kuris iki šiol vieniems atrodo, kaip grėsmė miškui, o kitiems – kaip galimybė grįžti tikram miškui.

‎Darius RAMANČIONIS

Sengirių naikinimas prieš 100 metų.
Kaip pardavė Bielovežo miškus

Vilniuje einąs rusų kalba laikraštis „Vilenskoje utro” Nr. 258 paduoda baisią žinią, kad Lenkija pardavė visą garsiąją Bieloviežo puščą — miškus. Anot to laikraščio, ištisus metus tęsėsi Lenkų valdžios derybos su viena anglų firma, kurios vedėjai ir didžiausi kapitalistai yra Mak Dugal ir Ž. Kolder. Sutartį pasirašė Varšuvoj š. m. birželio 14 dieną. Parduota visas miškas su sąlyga iškirsti ir žemę iš po miško paruošti arimui. Lenkų valdžia pasižadėjo duoti kasdien po 100 vagonų miškui veži. Firma įnešė 400.000 svarų sterlingų, kaip sutarties vykdymo užstatą. Sutartį ruošiant dirbo kelios lenkų ministerijos. Tiek žinių paduoda laikraštis apie tą baisų pasikėsinimą ant svetimos šalies turto. Bieloviežo miškas yra toks didelis ir turtingas milžinais medžiais, kad tokio kito Europoj nėra. Nuo seną laikų jis nekertamas ir saugojamas, kaip didelė brangenybė. Rusų caro vyriausybei prieš karą užsienių turtuoliai už jį siūlė didelius pinigus. 1908 metais buvę pasiūlyta už visą Puščą du milijardai aukso rublių. Bet caras geriau skolino pinigų, o Puščos vis tik nepardavė. Karo metu Vokiečiai buvo įleidę savo kirvi į tuos miškus, bet tokiems didžiausiems plotams sulyginti neperdaugiausia žalos padarė. Nuskurę lenkai nepasigailėjo svetimos šalies Baltgudijos brangiausio turto. Miškais jie nori palopinti savo irstančią ir griūvančią valstybę. Beginkliai baltgudžiai imasi žiaurių priemonių, kad apsaugojus savo krašto brangenybę nuo išnaikinimo. Jie užpuldinėja ant kirtikų, tuo juos atbaidydami nuo darbo; sukirstą mišką dūmais paleidžia, gelžkelius ardo, tiltus sprogdina. Baltgudiją ir Lietuvos Rytų kraštus lenkai kėsinasi galutinai suubagint, išnaikindami tų kraštų turtą ir papuošalą — miškus.

„Trimitas“, 1922, Nr. 32, p. 8

Ir Bebrynė, ir Belovežas yra Pasaulio paveldo sąraše. „Turistai iš viso pasaulio važiuoja į Belovežo girią pažiūrėti tikro miško – ne monotipinio pušyno, prie kurio esame įpratę. O Bebrynė – didelė žemapelkė, kurioje gyvena nemažai europinės svarbos paukščių rūšių. Abi vietos labai reikšmingos ir kraštovaizdžio, ir biologinės įvairovės atžvilgiu“, – apie lankytų vietų svarbą kalbėjo A. Knystautas.

Anot jo, tenka apgailestauti, kad apie 30 proc. Bebrynės nacionalinio parko pastaruoju metu buvo privatizuota. Privatizuotose teritorijose net paukščių perėjimo metu vystomas vandens turizmas, organizuojami pasilinksminimai ir šitaip baidomi paukščiai. „Mėginama kėsintis ir į Belovežą“, – nuogąstavo ornitologas. Jo žodžiais, su panašiomis problemomis susiduriama ir Lietuvoje – Kuršių nerijoje.

Baltvydžio (Belovežo) Girioje – Ąžuo­lai Lie­tu­vos val­do­vų var­dais

Be­lo­ve­žo gi­ria me­na Lie­tu­vos val­do­vus

Dau­ge­liui vie­nin­te­lė ly­gu­mi­nės Eu­ro­pos sen­gi­rė – Be­lo­ve­žo Gi­ria ži­no­ma kaip lie­tu­viš­kų stumb­rų bu­vei­nė. Stumb­ras pri­pa­žin­tas šios Gi­rios sim­bo­liu. Apie šiuos žvė­ris by­lo­ja pa­min­klai pa­čio­je Gi­rio­je, jos pri­ei­go­se, jie, kaip Be­lo­ve­žo Gi­rios sim­bo­lis, re­kla­muo­ja­mi to­li už sen­gi­rės ri­bų.

 

Ta­čiau gar­sio­ji Gi­ria gar­sė­ja ne tik stumb­rais ir ki­tais gy­vū­nais. Su jais to­kiu pat pa­si­se­ki­mu ga­li kon­ku­ruo­ti Gi­rios au­ga­lai, ypač Me­džiai. Tarp gau­sy­bės čia au­gan­čių įvai­rių rū­šių Me­džių sau ly­gių ne­tu­ri Ąžuo­lai. Se­nų, il­ga­am­žių Me­džių Be­lo­ve­žo Gi­rio­je ne­trūks­ta. Tai ne tik Ąžuo­lai, bet ir lie­pos, pu­šys, eg­lės, uo­siai bei ki­ti Me­džiai. Jų am­žius daž­nai sie­kia ke­lis šim­tus me­tų, su jais su­si­ję pa­da­vi­mai, is­to­ri­niai įvy­kiai, jie tu­ri sim­bo­li­nę ir re­li­gi­nę pras­mę.

Pir­mykš­tės Gi­rios plo­tuo­se Ąžuo­lams aug­ti bu­vo pa­lan­kios są­ly­gos. Jie čia daž­nai pa­siek­da­vo 300-500 me­tų am­žių, o aug­da­mi ki­tų Me­džių kai­my­nys­tė­je iš­tįs­da­vo į 40 met­rų ir di­des­nį aukš­tį. Ąžuo­lų ka­mie­nai daž­niau­siai liek­ni, ša­kų vai­ni­kai gau­ses­ni tik vir­šū­nė­je.

SKAITYTI PLAČIAU: Miško internetas: kaip medžiai komunikuoja tarpusavyje

SKAITYTI PLAČIAU: Miškas – vartai į pasakų ir protėvių pasaulį

Apie 6 ki­lo­met­rus į šiau­rę nuo pa­grin­di­nės Gi­rios gy­ven­vie­tės Bia­lo­vie­žos yra vie­ta, ku­rio­je iki mū­sų die­nų iš­li­ko gau­siau­sia se­nų­jų Ąžuo­lų gru­pė. Ten įkur­tas pa­žin­ti­nis ta­kas, by­lo­jan­tis apie Ąžuo­lus ir ki­tus Me­džius, me­nan­čius ke­lių šimt­me­čių is­to­ri­nius įvy­kius, čia pa­bu­vo­ju­sius is­to­ri­nius as­me­nis.

Ge­riau­siai šią Ąžuo­lų gru­pę pa­siek­ti va­žiuo­jant iš Bia­lo­vie­žos gy­ven­vie­tės Bu­dų kai­mo link ir už 6 ki­lo­met­rų Ja­nuv­kos kai­mo žvyr­ke­liu pa­su­kant į de­ši­nę. Už po­ros šim­tų met­rų pa­sie­kia­me kai­rė­je ke­lio pu­sė­je au­gan­čius pir­muo­sius Ąžuo­lų alė­jos Ąžuo­lus mil­ži­nus. 1978 me­tais tarp šių di­džiu­lių Ąžuo­lų bu­vo įreng­tas ta­kas, kiek­vie­nas Ąžuo­las ga­vo Di­džių­jų Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čių ir Len­ki­jos ka­ra­lių var­dus.

Da­bar­ti­nė Ąžuo­lų būk­lė nė­ra vie­no­da, bet dau­ge­lis jų dar veš­liai ža­liuo­ja, yra gy­vy­bin­gi. Pats gra­žiau­sias Ąžuo­las skir­tas Bar­bo­rai Rad­vi­lai­tei, o jau nu­džiu­vęs – Sta­nis­la­vui Po­nia­tov­skiui, ku­rio val­dy­mo me­tais žlu­go Lie­tu­vos-Len­ki­jos Vals­ty­bė, ir ją pa­si­da­li­jo kai­my­ni­nės ša­lys – Ru­si­ja, Prū­si­ja ir Veng­ri­ja. Prie kiek­vie­no Ąžuo­lo pa­sta­ty­ta in­for­ma­ci­nė len­te­lė, ku­rio­je api­bū­din­ti Me­džio pa­ra­met­rai, pa­mi­nė­ti kai ku­rie fak­tai apie as­me­nį, ku­rio var­dą tu­ri Ąžuo­las.

Atgaivinkime sengires

Atgaivinkime SENGIRES!

Atgaivinkime SENGIRES!Gamtininkų diskusija – iš knygos "PASLAPTINGAS MEDŽIŲ GYVENIMAS" pristatymo knygų mugėje, Vilniuje2018 02 22

Posted by GYVAS MIŠKAS on 2018 m. kovo 6 d., antradienis

Pamišę dėl miškų

"PAMIŠĘ DĖL MIŠKŲ"

"Vokiečiai yra pamišę dėl miškų. Visos jų pasakos apie tai. Todėl ši knyga tokia populiari Vokietijoje. Paaiškėjo, kad ji populiari ir daugely kitų šalių. Supratau, kad tai neturi nieko bendro su tautybe. Tiesiog žmonės ir medžiai yra labai artimi."PETER WOHLLEBENInterviu su autoriumi, LRT————"Aš manyčiau, ta knyga gali atlikti labai gerą funkciją – labai daug ką sunervuodama mokslinėje visuomenėje ir tai labai sveikas dalykas. Norėdami įrodyti, kad taip nėra, jie turės labai gerai pasirausti ir skirti tam savo darbus."(Gamtininkas Selemonas Paltanavičius)————(Knygos "Paslaptingas medžių gyvenimas", Knygų mugė, vasario 22, 2018)Visas įrašas YOUTUBE: https://www.youtube.com/watch?v=fceSrI5j8eI&t=2288s

Posted by GYVAS MIŠKAS on 2018 m. vasario 25 d., sekmadienis

Ąžuo­lai, skir­ti Di­die­siems Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čiams

Prie­ki­nė­je pa­žin­ti­nio ta­ko da­ly­je au­gan­tys Ąžuo­lai skir­ti Lie­tu­vos val­do­vams.

Min­dau­go Ąžuo­las  pats di­džiau­sias – pir­mas prie ke­lio. Jo ap­im­tis 420 cen­ti­met­rų, aukš­tis – 30 met­rų, am­žius – 400 me­tų. Min­dau­gas čia lan­kė­si 1246 me­tais, ko­vo­da­mas su to­to­riais, be­si­ver­žian­čiais į LDK te­ri­to­ri­ją.

Trai­de­nio Ąžuo­las yra 368 cen­ti­met­rų ap­im­ties, 27 met­rų aukš­čio. Jo am­žius 300 me­tų. Trai­de­nis lan­kė­si šio­se vie­to­se 1281 me­tais, ka­da nu­ga­lė­jo jot­vin­gius, gin­da­mas Bal­tų Ti­kė­ji­mą ir se­nuo­sius Lie­tu­vių pa­pro­čius.

Ge­di­mi­no Ąžuo­las – kiek to­liau nuo ke­lio pir­mas. Jo ap­im­tis – 440 cen­ti­met­rų, aukš­tis – 27 metrai, am­žius – 350 me­tų. Ge­di­mi­nas val­dė Gi­rią nuo 1326 me­tų. Pa­gal le­gen­dą jis Gi­rio­je pa­sta­tė pi­lį ir iš bal­tų pu­šų kel­mų bal­tą bokš­tą (bia­la we­ža). Ma­no­ma, kad iš čia ki­lo ir Be­lo­ve­žo Gi­rios pa­va­di­ni­mas.

Al­gir­do ir Kęs­tu­čio Ąžuo­las dvi­ly­pis, kiek ma­žes­nis ir jau­nes­nis. Jo ap­im­tis – 362 cen­ti­met­rai, aukš­tis – 27 met­rai, am­žius – be­veik 200 me­tų. Al­gir­das, plės­da­mas Lie­tu­vos Vals­ty­bės te­ri­to­ri­ją, prie Lie­tu­vos pri­jun­gė da­lį Pa­len­kės. Kęs­tu­tis, glo­bo­da­mas šias vie­tas, čia daž­nai lan­kė­si.

Vy­tau­to Ąžuo­las yra 342 cen­ti­met­rų ap­im­ties, 29 met­rų aukš­čio. Jo am­žius – 250 me­tų, Vy­tau­tas Be­lo­ve­žo Gi­rio­je lan­kė­si 1425-1426 me­tais. Jis, plės­da­mas Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ją, at­ga­vo iš Len­ki­jos vi­są Pa­len­kę.

Bar­bo­rai Rad­vi­lai­tei skir­tas Ąžuo­las 546 cen­ti­met­rų ap­im­ties. Jo aukš­tis – 24 met­rai, am­žius – 450 me­tų. Jis pri­pa­žin­tas gra­žiau­siu Ąžuo­lu šio­je alė­jo­je.Be­lo­ve­žo Gi­rios plo­tai – tai Bal­tų gen­ties jot­vin­gių gy­ve­na­mas are­a­las. Ne­ma­ži jų gy­ve­na­mi plo­tai pri­klau­sė Lie­tu­vos Di­džia­jai ku­ni­gaikš­tys­tei, ir jos val­do­vai Be­lo­ve­žo Gi­rio­je daž­nai lan­ky­da­vosi. Jie šią te­ri­to­ri­ją gy­nė nuo be­si­ver­žian­čių to­to­rių ir ki­tų prie­šų, Gi­rio­je me­džio­da­vo, čia bu­vo ruo­šia­mas mais­tas Žal­gi­rio mū­šy­je da­ly­va­vu­siai ka­riuo­me­nei.

Be­si­lan­ky­da­mi Be­lo­ve­žo sen­gi­rė­je ir be­sig­ro­žė­da­mi jos sim­bo­liu – stumb­rais, ne­pa­mirš­ki­me ir ki­tų uni­ka­lių Gi­rios vie­tų, tarp jų ir Ąžuo­lų mil­ži­nų, pa­va­din­tų Lie­tu­vos val­do­vų var­dais. Lan­ky­da­mi šių Ąžuo­lų alė­ją, pri­si­min­si­me Lie­tu­vos is­to­ri­ją ir gar­bin­gus ša­lies val­do­vus, pa­tir­si­me pa­si­di­džia­vi­mą Tau­tos is­to­ri­ne pra­ei­ti­mi. Tai ypač svar­bu Lie­tu­vos jau­ni­mui, ku­ris glo­ba­li­za­ci­jos są­ly­go­mis dau­giau do­mi­si Eu­ro­pos ar Pa­sau­lio rei­ka­lais, ma­žiau sa­vos Tau­tos gar­bin­ga pra­ei­ti­mi.

Pri­me­na­me, kad Be­lo­ve­žo Gi­rios Ąžuo­lai, ku­riems su­teik­ti Lie­tu­vos val­do­vų var­dai – vie­nin­te­lė vie­ta Pa­sau­ly­je, kur jie taip pra­smin­gai ir gra­žiai pa­gerb­ti. Mums toks pa­ger­bi­mas pri­me­na, kad ša­lies val­do­vai bu­vo tvir­ti lyg Ąžuo­lai.

Belovežas (video)

2017 11 24|Kategorijos: Miškas, Pradžia|Žymos: , |
Informuojame, kad šioje svetainėje yra naudojami slapukai. Supratau