Sąryšis su gamtos pasauliu – naujoji žmonijos r(evoliucija)?

“Atėjus laikui, kai žemė bus suniokota, o gyvūnai nyks, nauja žmonių gentis ateis į žemę. Skirtingų spalvų, klasių, tikėjimo, jų darbų ir žygių dėka Žemė vėl ims žaliuoti. Jie bus žinomi kaip Vaivorykštės Kariai.” (Amerikos indėnų pranašystė)

„Anksčiau maniau, kad didžiausia aplinkosaugos problema yra bioįvairovės mažėjimas, ekosistemų griuvimas ir klimato kaita. Aš maniau, kad per trisdešimt metų mokslas išsiaiškins problemas. Aš klydau. Pačios svarbiausios aplinkosaugos problemos yra savanaudiškumas, godumas ir apatija, ir tam, kad įveiktume tai, mums reikia kultūrinės ir dvasinės transformacijos. Ir mes, mokslininkai, nežinome kaip tai padaryti. Todėl, labiau nei bet kada, tai liečia tave, mane ir mus visus.”

Ryšys su Gamtos pasauliu – naujoji žmonijos ateitis?

Pasaulis keliauja griūties link – tą mato daugelis, tačiau įvardinti kur yra pagrindinė problema nėra taip paprasta. Kuo sparčiau vystoma technologinė pažanga, tuo mažesnis galių svertas tenka atskiriems asmenims, bendruomenėms. Mes netenkame galių kaip bendruomenė.

Mes tapome šalti, atitolę, persunkti nereikalinga informacija, kuri tapo mums lyg balastu trukdančiu vystytis mūsų pačių vidinei jėgai ir bendruomeniniams ryšiams. Atrodo, kad kuo labiau esame susijungę virtualiai, tuo labiau atsiriboję nuo tampame realiame pasaulyje.

Tačiau kyla nauja banga, kuri neša svarbią žinią pasauliui – mūsų pačių galios ir potencialas versis per ryšį su Gamta, kuriame slypinti jėga sugebės perkelti aplinkosauginius judėjimus į visai kitą lygmenį ir taip transformuoti pasaulį. Be to, aš manau, kad ši požeminė srovė įgauna pagreitį ir įtakoja visų mūsų gyvenimus. Tai bus naujos kartos, tarpusavio sąryšių revoliucija. 

L.Vaughan, knygos „Dvasinė ekologija“ bendraautorius, pateikė tokias išvadas sakydamaskol mes nenueisime iki pat mūsų atitolimo nuo vienas kito priežasčių šaknų, tol negali būti jokio gydymo.“ Daugeliui žmonių atitolimo vienas nuo kito įvaizdis yra lyg pastovi būsena. Mintis, kad jie gali būti lyg dalis tarpusavio sąryšių visumos dalis jiems sunkiai įsivaizduojama ir paprastai manoma, kad technologijos ir yra būdas šiai problemai spręsti. 

Nei viena iš naujųjų komunikacijos priemonių neįtraukia gyvo prisilietimo, jos visos mus laiko vienu žingsniu nuo tiesioginės, gyvos patirties. Vis dėlto, manau, kad per tokią bendravimo formą mes turime ypatingą galimybę mokytis, t.y. atpažinti tai, kad autentiška, tikra.

Neurologas Frank‘as Wilson‘as įvardija problemą: „“Šie jauni žmonės yra išmanūs, jie užaugo kartu su kompiuteriais, jie turėjo būti pranašesni – bet dabar mes žinome, kad kažko trūksta.”

Socialiniai tinklai davė išties puikią galimybę atskleisti ir paviešinti šios vartojimo kultūros pasekmes gamtai, gyvūnams ir mums patiems. Tai iš ties nuostabi priemonė kurti naują istoriją, naują mąstymą, tad kuo labiau viešojoje erdvėje yra keliamos istorijos, nuomonės, idėjos atitinkančios žmonių prigimtį, jų būties esmę, tuo palankesnę erdvę galime atverti naujos realybės ir ateities kūrimui – tos realybės, kuri veda į darnų ryšį su gamta, su gyvybe, su mumis pačiais.

“Mes išbarstome savo sąmonės jėgą, užspaudžiame visą eilę patirčių ir tuo užveriame savo gebėjimą matyti pasaulį plačia perspektyva. Ir kaip niekur kitur tai akivaizdu socialinėse medijose. Aš tikiu, kad mes naudodamiesi socialiniais tinklais tam, kad sujungtume pasaulį, netinkamoje vietoje bandome užpildyti savo ilgesio jausmą, kurio pilnai neįsisąmoniname. Panašiai kaip ir su įžymybių kultu, kuris yra pagrįstas pasąmoniniu žmonių siekiu būti priimtu visuomenėje.” (Chellis Glendinning)

“Išskirdami susirūpinimą tik savo asmeniu kaip niekada anksčiau, vartotojiška kultūra suformavo erdvę nesibaigiančiai konkurencijai, kuri griauna empatiją, altruizmą ir bendradarbiavimą. Dominuojančią poziciją dabartiniame laikmetyje užima ne religijos, valdininkai ar akademikai – tai tarptautinės verslo korporacijos. Ši stipri bendruomenių naikinimo sistema tarnauja ne daugumai, o mažumai.” (Stanley ir Loyd‘as)

Didžiausia problema kilo žmonėms praradus ryšį su gamta ir iki šiol didžiausią atsaką į tai patiria vaikai

Stipriausius šios ydingos sistemos padarinius pirmiausia patiria jautriausia mūsų visuomenės grandis – tai mūsų vaikai.

George‘as Monbiot‘as teigė, jog: „Iš visų pasaulio kūrinių, kurie labiausiai geba ir kuriems reikia grįžti į laukinę gamtą yra mūsų vaikai. Vaiko įsitraukimo į gamtos pasaulį, tarpusavio ryšio griūtis vyksta net greičiau nei natūralios gamtos griūtis.

Tam tikru momentu visuomenė atskiria jaunus žmones nuo gamtos pasaulio skiepijant doktrinas, kurios vystėsi šimtus metų. Vakarų pasaulio gyventojai atsiskyrė nuo anksčiau turėto bendruomeninių ryšių kūrimo modelio, klajoklinio gyvenimo, aukštos kultūros ceremonijų, dvasinių patirčių, ryšio su natūralia ir žmonių rankų nepaliesta laukine gamta bei natūralaus ryšio tarp mamos ir kūdikio.

Yra tam tikras perėjimo taškas, kurį aprašo poetė Anita Barrows: „Kūdikis suvokia ne tik žmogaus prisilietimą, bet ir eilę kitų patirčių – vėjo paglostymus, šviesos ir spalvų variacijas, temperatūrą, tekstūrą, garsą.“ Vos mes pradedame vaikščioti ir šnekėti, pasaulis pasirodo visu savo grožiu. Filosofas David‘as Abram‘as, autorius knygos „Laukinė Etika“, apibrėžia tai, kaip mes patiriame pasaulį: „Žmonės iš prigimties yra linkę kurti santykius. Akys, oda, liežuvis, ausys ir nosis – visa tai yra vartai per kuriuos žmogaus kūnas priima juos papildančią energiją.

Atsakas į šį trūkumą mūsų visuomenėje tampa vis ryškesnis. Naujo mąstymo pradininkai, tokie kaip rašytojas Richard‘as Louv‘as („Paskutinis vaikas miškuose“ ir „Gamtos dėsniai“ knygų autorius) pastebėjo, kad kažkas iš esmės vyksta ne taip kaip turėtų ir pradėjo planuoti išeitis.

Amerikoje organizacija „Vaikai ir gamtos tinklas“ veikia remiantis šiuo principu: „Pasaulis, kuriame visi vaikai, kasdieniame gyvenime, žaidžia, mokosi ir auga gamtoje.“ Louv‘as, kuris įvedė gamtos deficito sutrikimo terminą, buvo šios organizacijos bendraautorius iniciatyvoje „Nature Rocks“. Tuo tarpu, Jungtinėje Karalystėje „Project Wild Thing“ puikiai veikia kaip organizacija, kuri įtraukia vaikus į gamtos pasaulį.

Vaikams esant akivaizdžiai labiausiai paveiktiems ryšio su gamta trūkumo, tai nusako apie visą mūsų visuomenę ir koks gamtos deficitas kamuoja daugelį suaugusiųjų. Thomas Berry paaiškino, kad žmonėms iš tiesų reikia „tapatintis ne su žmonėmis“. Jis tvirtai tikėjo, kad vaikai gali vesti mus į mechanizmą atskleidžiantį tai, kaip patiriama visata. Bet kaip su suaugusiaisiais?

Pagrindinis Natural England konsultantas, dr. William‘as Bird‘as jau ilgą laiką atkreipia dėmesį ir tarpusavio sąryšį tarp gamtos ir vaiko bei suaugusiojo prigimties panašumų. Paauglio įšventinimo į suaugusiuosius ritualai jau pamiršti.

„Vakarų pasaulio gyventojai yra atskirti per daugelį giminių kartų nuo bendruomeninių sprendimų priėmimo, mažų grupių klajoklinio gyvenimo, ypatingai išvystytų ceremonijų, gamtos istorijos kaip kiekvieno asmens prigimtinės būties dalies, dvasinių patyrimų natūralioje ir žmonių rankų nepaliestoje laukinėje gamtoje ir natūralaus ryšio tarp mamos ir kūdikio. Visi šie dalykai mums tapo nepriimtini, nors potencialas vėl atgaivinti šiuos dalykus dar gyvena mumyse – tai mūsų prigimtinės būties dalys.” (Paul‘as Shepard‘as)

Griuvimą lėmė tarpusavio ryšių naikinimas

Tai ko mes ieškome?

Ar tai gali būti didysis lūžio taškas, lemtingas stumtelėjimas į sąmonės virsmo revoliuciją?

Tikrasis griuvimą lėmęs elementas glūdi ne sudėtingose koncepcijose, bet tarpusavio sąryšių sunaikinime.

Vaclav‘as Havel‘as nuėjo vienu žingsniu toliau: „be globalios revoliucijos žmonių sąmonėje, niekas nepasikeis į gera mūsų kaip žmonių gyvenime.

Šiame etape didelis potencialas slypi dabartiniuose aplinkosauginiuose sambūriuose, kurių dėka naujasis sąmonės virsmas peržengs senąjį bausmingą ir niūrų aplinkosauginį formatą, atvers savo tikrąjį potencialą ir perkels visuomenę į naują vystymosi kryptį, kuri paveiks ir visą verslo bei visuomeninį valdymo modelį.

SKAITYTI PLAČIAU: Miško internetas: kaip medžiai komunikuoja tarpusavyje

Kaip Gus Speth‘as, Jungtinių valstijų patarėjas klimato kaitos klausimais, pasakė: „Anksčiau maniau, kad didžiausia aplinkosaugos problema yra bioįvairovės mažėjimas, ekosistemų griuvimas ir klimato kaita. Aš maniau, kad per trisdešimt metų mokslas išsiaiškins problemas. Aš klydau. Pačios svarbiausios aplinkosaugos problemos yra savanaudiškumas, godumas ir apatija, ir tam kad įveiktume tai, mums reikia kultūrinės ir dvasinės transformacijos. Ir mes, mokslininkai, nežinome kaip tai padaryti.“ Todėl, labiau nei bet kada, tai liečia tave, mane ir mus visus.

 

 Is Nature Connection The Next Big Human Trend?

2021 01 27|Kategorijos: Globaliai, Ką daryti, MIŠKO ABC|Žymos: |
Informuojame, kad šioje svetainėje yra naudojami slapukai. Supratau