“Apie trečdalis miško rūšių yra susijusios su negyva mediena. Mūsų klimato juostoje nuo negyvos medienos yra priklausomi net 5000 – 7000 gyvūnų, augalų ir grybų rūšių. Be retų rūšių, negyvuose senuose medžiuose gyvena ir gausybė ne tokių retų vabalų. Deja, ne visi susimąsto, kad negyvas medis ne tik kad nekenkia miškui, jo neteršia, o toliau atlieka labai svarbią funkciją – leidžia vystytis retiems vabzdžiams ir kitiems organizmams. Visiškai suiręs medis papildo dirvožemį mineralinėmis ir organinėmis trąšomis – grąžina žemei tai, ką buvo iš jos gavęs.”
“Miškas veikia kaip biologinių ekosistemų visuma ir negyva mediena vaidina didžiulį vaidmenį – ji sukuria sąlygas miško rūšims ir ekosistemoms egzistuoti, vystytis ir sąveikauti tarpusavyje kaip visumai ir kuria tai ką mes vadintume MIŠKO SVEIKATA.”
“Modeni miškininkystė sumažina negyvos medienos kiekį, todėl kyla grėsmė daugelio saproksilinių (medienoje išgyvenančių) organizmų išlikimui. Reikliausios rūšys reikalauja tokių negyvos medienos kiekių, kurių praktiškai neįmanoma pasiekti valdomuose miškuose. Tai reiškia, kad reikia žmogaus netvarkomų saugomų miškų. Valdomuose miškuose išsaugojimo pastangos turėtų būti sutelktos į kraštovaizdžio išsaugojimą ir tam tikrų negyvos medienos rūšis, tačiau neįmanoma nustatyti miško medienos kiekio, kuris yra reikalingas konkrečiam miškui.”
Negyva mediena – sveiko miško požymis
Negyva mediena – tūkstančių įvairių organizmų gyvenamoji aplinka, maistas ar laikina slėptuvė
Kad ir kaip keistai beskambėtų, bet stuobriai, sausuoliai ir virtuoliai yra neatsiejama sveiko miško dalis. Grybauti trukdantys virtuoliai, uoksėti stuobriai, supuvusių kamienų dalys ir kitos žuvusių medžių liekanos, kurios kelia siaubą neišprususiam miestiečiui, yra tai, kas paverčia eilinį seną mišką tikra giria. Žuvę medžiai ir jų dalys, mokslininkų vadinamos negyva mediena, yra tūkstančių įvairių organizmų gyvenamoji aplinka, maistas ar laikina slėptuvė.
Negyva mediena – terminas, kuriuo mokslininkai vadina žuvusius medžius: sausuolius, stuobrius,virtuolius ir jų liekanas.
Apie trečdalio miško organizmų rūšių išlikimą lemia negyva mediena. Jos tūkstančius metų formavosi aplinkoje, kurioje buvo daug ir įvairios negyvos medienos. Evoliucijos eigoje šios rūšys neįgijo prisitaikymų aktyviai keisti gyvenamąją vietą ir įveikti didelius atstumus. Dalis jų tapo labai specializuotos ir yra susijusios tik su tam tikros rūšies ir suirimo stadijos žuvusiais medžiais.
Dėl netinkamo miškų tvarkymo daugelio Europos šalių miškuose išlieka labai mažai nudžiuvusių medžių, stuobrių, virtuolių. Nuolatinis negyvos medienos šalinimas kelia grėsmę šimtų miško organizmų rūšių išlikimui, o tuo pačiu yra kenksmingas miškams.
Negyvos medienos turi būti daugiau
Moksliniais tyrimais nustatyta, kad kiekviename sengirių hektare vidutiniškai yra 100-150 m3 negyvos medienos. 2002 metų nacionalinės miškų inventorizacijos duomenimis, Lietuvos miškuose kiekviename hektare yra vidutiniškai 6,4 m3 nudžiuvusių medžių.
Tai mažiau nei 10 % sengirėms būdingo kiekio. Ypač mažai didelio skersmens negyvos medienos. Storesnių negu 26 cm sausuolių Lietuvos miškuose tėra apie 2 m3/ha (apytiksliai 2 nudžiuvę medžiai).
20 amžiuje Lietuvos miškuose negyvos medienos buvo nedaug. Tai lėmė keletas priežasčių. Pirmiausia – malkų poreikis apšildyti būstą. Malkos visada buvo populiariausias kuras kaimuose. Tarpukario Lietuvoje miškų ošė gerokai mažiau nei dabar. Įvairiais vertinimais, tuometinis miškingumas tesudarė 18-21 proc. šalies teritorijos. Statistikos departamento duomenimis, kaimuose gyveno kiek daugiau nei 2,3 mln. žmonių. Tais laikais gyvenę žmonės prisimena, kad tuomet daugelis miškų atrodė kaip parkai, nes kiekvienas sausuolis, kiekviena nulūžusi šaka buvo paimama kurui.
Situacija pradėjo keistis plečiantis miestams, kurie buvo šildomi centralizuotai, iškastiniu kuru. 1939 m. iš 3,06 mln. gyventojų tik 23 proc. (702 tūkst.) gyveno miestuose. 2011 metų gyventojų surašymas parodė, kad iš 3,04 mln. Gyventojų miestuose gyvena 67 proc. (2,31 mln.). Taigi, per 70 metų gyventojų skaičius miestuose išaugo, o kaimuose – sumažėjo 3 kartus. Tai ir lėmė, kad malkų poreikis nuolat mažėjo, miškų plotas šalyje didėjo (2012 metų duomenimis, miškai sudarė 33 proc. Lietuvos teritorijos).
Kad užtikrinti visapusišką miško ekosistemos sveikatą ir gyvybės rūšių gausą, reikalingi netvarkomi saugomi miškai. Modeni miškininkystė sumažina negyvos medienos kiekį, todėl kyla grėsmė daugelio saproksilinių (medienoje išgyvenančių) organizmų išlikimui.
Reikliausios rūšių reikalauja tokių negyvos medienos kiekių, kurių praktiškai neįmanoma pasiekti valdomuose miškuose. Tai reiškia, kad reikia žmogaus netvarkomų saugomų miškų. Valdomuose miškuose išsaugojimo pastangos turėtų būti sutelktos į kraštovaizdžio išsaugojimą ir tam tikrų negyvos medienos rūšis, tačiau neįmanoma nustatyti miško medienos kiekio, kuris yra reikalingas konkrečiam miškui.
Kita priežastis, kodėl negyvos medienos miškuose nėra pakankamai – neigiama žmonių nuomonė apie sausuolius, stuobrius ir virtuolius. Matyt, nuo tų laikų, kai irstantys medžių kamienai buvo retenybė miškuose, susiformavo nuomonė, kad sausuoliai ir virtuoliai yra tikras trukdis ir netvarka miške, tai miško šiukšlės ir aplaidaus miškininkų darbo požymis. Galiausiai trūnijantys kamienai – tai juk miško kenkėjų „peryklos”.
Šiandien yra žinoma, kad negyva mediena nesukelia ligų pavojaus kitiems medžiams, nes vabzdžiai ir grybai yra nepaprastai išrankūs maistui. Tie, kurie ardo žuvusių medžių medieną, neminta gyvais medžiais, o kenkėjai ieško nusilpusių gyvų medžių ir vos pražudę, išsikrausto ieškoti kitų gyvų medžių.
SKAITYTI PLAČIAU: Sengirės – žmogaus nepaliesti miškai
SKAITYTI PLAČIAU: Belovežas – paskutinė Europos sengirė, atlaikiusi žmogaus invaziją
Natūraliuose spygliuočių ir mišriuose miškuose būna daug negyvos medienos. Tokių miškų Lietuvoje išlikę tik fragmentai.
Negyva mediena – miško kaip ekosistemos stabilumo bei atsparumo išoriniams veiksniams garantas
Mūsų klimato juostoje nuo negyvos medienos yra priklausomi net 5000 – 7000 gyvūnų, augalų ir grybų rūšių.
Šis medis mirė 1692 ir stovėjo beveik 700 metų Samių regione, iki neseniai atėjo Metsähallitus (valstybinė Suomijos miško tarnyba) ir viską iškirto. Samių regionas yra vieni seniausių miškų Vakarų Europoje. Stovintys, negyvi medžiai yra laba svarbūs tam tikroms, raudoname sąraše esančioms rūšims. Modernios miškininkystės „dėka“ – jie yra neįprastai reti. Greenpeace nusikaltimų prieš miškus byla: Suomijos popieriaus industrija
Negyva mediena labai svarbi biologinei įvairovei
Taip pat žinoma, kad kiekvienais metais medyne žūsta nedidelė dalis medžių ir tai neturi jokios neigiamos įtakos likusiems medžiams.
Kaip žinia, negyva mediena yra itin svarbi biologinei įvairovei, todėl dabar galiojančiais mūsų šalies teisės aktais reikalaujama, kad atliekant kirtimus būtų paliekama dalis stuobrių sausuolių ir virtuolių.
Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenimis, Lietuvos miškuose negyvos medienos daugėja, tačiau viename miško hektare yra tik apie 9 kubinius metrus sausuolių, stuobrių ar virtuolių. Gamtosaugos ekspertai mano, kad mūsų klimato juostos miškuose tokios medienos turėtų būti bent 20-30 kubinių metrų hektare.
Senų medžių, stuobrių ir virtuolių funkcijos miškuose
Nudžiuvę medžiai, šakos, išvartos, kamienų nuolaužos yra svarbi bei neatsiejama miškų ekologijos dalis. Negyva mediena atlieka kelias svarbias funkcijas:
Yra gyvenamoji vieta. Uoksuose ir drevėse dažniausiai peri geniniai paukščiai, pelėdos, šikšnosparniai. Didžiulius senus medžius lizdams naudoja kai kurie plėšrieji paukščiai, po išvartomis ar po žuvusių medžių šaknimis vaikus veda vilkai ir lūšys.
Dėl netinkamo miškų tvarkymo miškuose išlieka labai mažai nudžiuvusių medžių, stuobrių, virtuolių. Kirtimai, sodinimai, retinimai, sanitarinė priežiūra, nuolatinis negyvos medienos šalinimas kelia grėsmę šimtų miško organizmų rūšių išlikimui. Ypač jautrios labai specializuotos ir susijusios tik su tam tikros rūšies ir suirimo stadijos žuvusiais medžiais rūšys, pvz. šiaurinis elniavabalis, niūraspalvis auksavabalis, grybas – korališkasis trapiadyglis.
Yra maisto šaltinis. Mediena tiesiogiai maitinasi vabzdžiai ir grybai. Jie labai išrankūs ir specializuoti, minta tik tam tikros medžių rūšies mediena. Pavyzdžiui, Lietuvoje jau išnykęs elniavabalis minta ąžuolo mediena, o jo giminaitis šiaurinis elniavabalis – išskirtinai eglės ruduoju puviniu. Galimi net labai specifiniai variantai: niūriaspalvis auksavabalis minta tik gyvų, drevėtų ąžuolų viduje esančia pūvančia mediena, tačiau tik tokių medžių, kurių kamienus įšildo saulė. Šios trys rūšys įrašytos į Lietuvos ir kitų šalių raudonąsias knygas.
SKAITYTI PLAČIAU: Medžiai – socialinės būtybės, kurios veikia kaip inteligentiška sistema
SKAITYTI PLAČIAU: Miškas – vartai į pasakų ir protėvių pasaulį
Stabdo klimato kaitą ir švelnina „šiltnamio efektą“. Medžiai naudodami anglies dvideginį „užrakina” jį savo kamiene. Miškai – didžiausią anglies dvideginio masę surišanti ekosistema pasaulyje. Žuvę medžiai gali būti skaidomi šimtmečius, o anglies dvideginis bus išlaisvintas labai palaipsniui.
Lietuvoje ir kituose vidutinio klimato juostos miškuose grybai, bakterijos ir kiti mikroorganizmai negyvą medieną skaido šiltuoju metu laiku, t.y. apie pusę metų. Dėl šios priežasties sengirėse kaupiasi įvairių įrimo stadijų negyva mediena. Storų pušies, ąžuolo kamienų ir jų nuolaužų visiškas suirimas, o tuo pačiu ir anglies dioksido atpalaidavimas tęsiasi dešimtmečius ar net šimtmečius.
Palaiko miškų produktyvumą ir grąžina maisto medžiagas atgal į dirvą – praturtina dirvožemį maisto medžiagomis, sulaiko jame esančią drėgmę. Pūdami kamienai grąžina maisto medžiagas atgal į mišką, kur jas panaudoja kiti medžiai.
Saugo šlaitus ir dirvožemio paviršių nuo vandens erozijos.
Mitai apie negyvą medieną
– Miško savininko aplaidumo požymis. Medžių žuvimas yra įprastas reiškinys miškuose. Kasmet natūraliuose miškuose kiekviename medyne žūna vidutiniškai 1-3 % medžių. Jų vietoje pradeda augti nauja medžių karta.
– Miško ligotumo požymis. Lyginant su „išvalytais“ ūkiniais miškais, išlikusios sengirės yra žymiai įvairesnės, stabilesnės, sveikesnės ir atsparesnės ligų ir parazitiniams priskiriamų organizmų poveikiui.
– Negyva mediena kenkia miškui ir medienos ištekliams. Net ir dideli negyvos medienos kiekiai nekenkia nei miškui, nei medienos ištekliams. Parazitams priskiriami vabzdžiai, grybai pažeidžia ir pražudo nusilpusius, aplinkos sąlygų poveikiui neatsparius medžius.
Negyvos medienos svarba Lietuvos gamtai
Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 123 vabzdžių rūšys, daugiau nei 30 iš jų aptinkamos miškuose. Didžiausią grėsmę saugomoms miško vabzdžių rūšims kelia negyvos medienos trūkumas (80 proc. ) ir/arba senų medžių trūkumas medyne (58 proc. saugomų miško vabzdžių).
Iš 112 į Raudonąją knygą įrašytų grybų net 103 yra aptinkamos miškuose. Didžioji dalis saugomų grybų – senųjų miškų reliktai, todėl aptinkami ten, kur medynai pasiekę gamtinę brandą. 70 proc. šių rūšių didžiausią grėsmę kelia senų medžių kirtimai, o 35 rūšių egzistavimas priklauso nuo didelio diametro negyvos medienos.
Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 63 kerpių rūšys, 50 iš jų auga miškuose. 80 proc. jų egzistavimui reikalinga negyva mediena, o 15 proc. saugomų kerpių auga tik ant senų medžių.
Kuo didesnis virtuolis, tuo geriau. Ant šio virtuolio auga Raudonosios knygos grybas korališkasis trapiadyglis.
Belovežo giria – vienintelė Europoje išlikusi pirmykštė giria
Verkių regioninio parko puošmena – Žalieji ežerai ir jų apylinkės nuo seno traukia ne tik poilsiautojus, bet ir mokslininkus. Biologiniu požiūriu itin vertingas tarpuežeris, esantis tarp Balsio ir Didžiojo Gulbino ežerų. Šioje teritorijoje auga gausybė į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų, vertingi miškai, itin retų tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje plačialapių klumpaičių populiacija. Vaikščiojant tarpuežeriu gali pasijusti it džiunglėse – čia daug įvairių rūšių ir skirtingo brandos amžiaus medžių, styro vabalų ir paukščių iškalenti sausi stuobriai, ant žemės suvirtę senų medžių kamienai, kelią pastoja stori aptrūniję, apaugę samanomis ir įspūdingų formų ir „konsistencijos“ grybais, kerpėmis virtuoliai. Negyva mediena – sveiko miško požymis
Šaltiniai:
Nudžiuvę medžiai ir virtuoliai – ne šiukšlės miške (Lietuvos arboristikos centras)
Danas Augutis – Atsakinga Miškininkystė
Negyva mediena– sveiko miško požymis (www.pavilniai-verkiai.lt)
Targets for maintenance of dead wood for biodiversity conservation based on extinction thresholds
