“Miškai, urėdijos – nėra fabrikai, gamyklos. Pagrindinė urėdijos funkcija – nėra prekyba mediena. Miškininkystė nėra biznis. Nėra produktas. Urėdija negali bankrutuoti, nes ne biznis jai esmė. Ji turto saugotoja, nes miškas tai nėra tik mediena, tai yra oras, aplinka, klimato kaita, visa bioįvairovė, pradedant žvėrimis, paukščiais, augalija, žmogaus gyvenimo sąlygos. (…) Urėdijos iš principo negali tapti akcine bendrove, kurios pagrindinis dalykas – pelnas.”
Apie miškų reformą – signatarė, miškininkė Birute Valionytė
Birutė Valionytė – signatarė, miškininkė, aktyvi žaliųjų judėjimo narė, po Nepriklausomybės skelbimo formavusi aplinkosaugos politikos, Miškų įstatymo pamatus. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo kanclerė, nuo 2004 m. šio klubo prezidentė. Nuo 2009 m. Vytauto Didžiojo sąjungos pirmininkė.
Visas interviu:
Interviu ištraukos (redaguota):
Miškininkystė – tai specifinis mokslas
“Miškininkystė – tai mokslas. Dabar apie tai niekas nekalba, tai yra visiškai ignoruojama. Urėdijų jungimą vykdo visiški diletantai, kurie tuos skaičių ištraukia nežinia iš kur. Moksle yra aiškiai paskaičiuotas optimalus urėdijų dydis. Tai nėra tik plotas, tai yra daugybė rodiklių, kuriuos skaičiavo specialistai. Kitaip tariant, urėdijų didinti daug negali, nes iš karto krenta efektyvumas. Taip kaip jie (reformos iniciatoriai) jį skaičiuoja – juokinga.
Miško valdymas nėra geležinkelių ar fabriko valdymas – nusipirkai žaliavų, pagaminai produkcija, pardavei – gavai pelną. Čia yra visiškai kiti principai, todėl daugelyje šalių miškai yra valdomi pagal miškų įstatymą, kuris skiriasi nuo kitų įstatymų.
Tai yra visai kita specifika. Tai didžiulis kompleksas klausimų ir problemų. O reformatoriai kalba tik apie vieną matą (apjungiant urėdijas) – plotą.”
Pagrindinė urėdijų funkcija – nėra prekyba mediena
“Apskritai, šis klausimas sprendžiamas tarsi tai būtų eilinis valstybės fabrikas – norima, kad pagal tuos pačius ekonominius principus veiktų ir urėdija (miško įmonė). Tiesiog konstatuoju faktą.
Apskritai, miškas yra pats didžiausias Lietuvos turtas. Mes jo neturime didesnio. Pagrindinė urėdijų funkcija – nėra prekyba mediena. Ir negalima spręsti didžiausio valstybės turto klausimo, nenagrinėjant tų šimto komponenčių, o matyti tik vieną – pelną. Ir konkrečiai šiuo atveju – medieną.”
Niekas pasaulyje nežino tikrosios medienos kainos
“Tikrosios medienos kainos mes niekada nesužinosime, todėl, kad medieną, kurią kertame šiandien – yra mūsų prosenelių užauginta, net ne senelių. Todėl pasaulyje niekas nežino tikrosios medienos kainos. Ir pamatyti tai kaip primityvų biznį – paėmiau ir už tokią sumą pardaviau, taip neveikia! Seimas visiškai pasidavė medienos perdirbėjų diktatui.”
Kokia yra pagrindinė urėdijų funkcija?
“Auginti ir tausoti, saugoti ir prižiūrėti valstybės turtą, o atliekant šias funkcijas urėdijos gauna šalutinį produktą – medieną, kurią reikia realizuoti, nes tai valstybės turtas. Realizuoti, parduoti ir gauti pelną, kitaip tariant, iš to produkto padaryti biznį. Bet pabrėžiu, mediena – šalutinis produktas, ne pagrindinis. Kalbant apie pagrindinį – tai šitą pardavimą, kirtimą turėtų daryti net ne mūsų anūkai, o proanūkiai.
Miškas nėra tik mediena
Urėdija negali bankrutuoti, nes ne biznis jai esmė. Ji turto saugotoja, nes miškas tai nėra tik mediena, tai yra oras, aplinka, klimato kaita, visa bioįvairovė, pradedant žvėrimis, paukščiais, augalija, žmogaus gyvenimo sąlygos.
Urėdijos iš principo negali tapti akcine bendrove, kurios pagrindinis dalykas – pelnas. Pelnas nėra pagrindinis urėdijos tikslas.”
IŠSAMIAU: MIŠKŲ REFORMA: Lietuvos miškus perima švedai? Latvijos pavyzdys (VIDEO)
Lietuva neturi strategijos kaip naudoti didžiausią savo turtą – mišką
“Jau daugiau nei dešimtmetį, nei viena Lietuvos Vyriausybė nediskutavo apie miško komplekso, kaip didžiausio Lietuvos turto, panaudojimą, perspektyvas ir ateities gaires (…) Šiai dienai konstatuoju faktą – 30 procentų Lietuvos medienos supūna miške. Miškui kaip ekosistemai tai naudinga, bet ar mes tokie turtingi, kad mes pūdytume savo turtą?
Ar Lietuva turi strategiją kaip naudoti didžiausią savo šalies turtą? Mums ateina pokario meto miškai, labai didelis tūris – ką mes su juo darysime? Pagal šios dienos Vyriausybės strategiją – mes juos labai sėkmingai padovanosime švedams. Tai kas dabar vyksta, ši “reforma” – yra visiškas juokas, visiškas diletantizmas ir visiškas parsidavimas medžio apdirbėjams, vienai komplekso daliai (perdirbėjai), visiškai pamirštant kitą (miškininkystė).
Priešistorė
“Prie Vyriausybės ar Ūkio ministerijos visada veikdavo dvi komisijos – medienos perdirbėjų ir miškininkų, jos spręsdavo šiuos klausimus. Juk buvo geras dešimtmetis kai miškininkai dovanodavo medieną perdirbėjams, nes apdirbimo pramonė labai sunkiai vystėsi po 90 -ųjų. Jie nemokėjo pinigų, miškininkai patys neturėjo apyvartinių lėšų, bet jie vis tiek duodavo, kad nesustotų. Vyriausybė spręsdavo kompleksą kaip išgyventi ir tiems ir tiems.”
Lietuvos miškai strateginiuose Švedijos planuose- žaliavų šaltinis
“Net du kartus Lietuvoje buvo bandoma planuoti projektuoti celiuliozės fabriką. Japonų ekspertai su lietuviais paskaičiavo, kad galima statyti, japonai kaip ir buvo pasiruošę čia investuoti ir staiga atsiranda švedų ekspertai – jie “paekspertuoja” projektą ir konstatuoja faktą – ne, neužteks žaliavos. Nes jie neturi intereso. Nes Lietuvos miškai nuo 1993 strateginiuose švedų planuose – žaliavų šaltinis.
Ar mes suvokiame ką norime padaryti su valstybės turtu? Ir ar norime suvokti?”
Pilietinė žiniasklaida. Filmavo ir kalbino:
Gediminas Paplauskas
Justina Vidzėnė