“Mes privalome suderinti ir didesnę ekosistemų apsaugą, ir augančius bioekonomikos poreikius.“- taip gyventojų apklausą komentuoja Aplinkos ministras Simonas Gentvilas, ruošdamas dirvą pramoninei invazijai į miškus.
“Aplinka ir kultūros paveldas” priskiriami pagrindiniams nacionalinio saugumo objektams. Brandūs miškai tai neatsiejama Lietuvos tapatybės dalis. Tai yra patvirtinę etnologai ir Lietuvos būtovės tyrinėtojai. Sakoma, kad iškirtus Lietuvos brandžius miškus nebeliks pačios Lietuvos. Apskritai dabartinė LR kryptis, kai kertami beveik visi brandūs miškai, tai grėsmė nacionaliniam saugumui. (…) Valstybinių miškų urėdija teigdama, kad „Lietuvoje miškų daugėja“ klaidina visuomenę, kadangi pasaulėžiūros prasme svarbių brandžių miškų sparčiai mažėja ir daugėja tik pramonei, medienos auginimui, skirtų jaunuolynų.”
Ištrauka iš Peticija – Šauksmas dėl Gojaus girios išgelbėjimo. Dėl grėsmės Lietuvos valstybės išlikimui
Pagrindinė Simono Gentvilo užduotis – perduoti didžiąją dalį miškų (90 proc.) oligarchams, o natūralius, brandžius miškus paversti medieną tiekiančiomis medžių fermomis – plantacijomis
Plačiau skaitykite – Trojos arklys – ministro vizija – pramoniniai miškų ūkiai
SPAUDOS KONFERENCIJA – APKLAUSOS PRISTATYMAS, 2021 03 22
Aplinkos ministerijos visuomenės apklausa (jos santrauką rasite žemiau) paruošta ir pateikta taip, kad gyventojų dėmesys koncentruotųsi tik ties 10 proc. miškų, visiškai ignoruojant likusį mišką kaip didžiulę, tarpusavyje susijusią gyvą ekosistemą, neatsiejamą mūsų aplinkos, sveikatos ir dvasinės tapatybės dalį. Nėra diskusijos dėl bendros vizijos kaip visumos – kalbama apie atskirus miško fragmentus ir bandoma traukinį statyt ant jau paruoštų bėgių – intensyvaus itin stambaus masto pramoninės miškininkystės (daržininkystės) vystymo.
Mums nuolat kalbama apie “augantį miško plotą”, tačiau visiškai ignoruojama prastėjanti miško kokybė ir sveikata, statistikomis ir lentelėmis maskuojama miško kaip gyvos sistemos degradacija – nėra diskusijų dėl miškininkystės turinio reformos. Ignoruojamos brutalios ūkininkavimo miškuose praktikos, kai auginamas ne miškas, o medienos daržas (plyni kirtimai, didelės kirtimo normos, sunkiasvorė technika, prioritetas medienos auginimui, ne miško vystymui ir palaikymui, monokultūros vietoj natūralių miškų ir t.t.).
Bandoma nuteikti, šantažuoti gyventojus taip, kad šie privalo “SUSIMOKĖTI UŽ NEKIRTIMĄ”, nors gyvas miškas, kaip gyvybę palaikanti ir balansuojanti sistema, kaip tyras vanduo ar švarus oras nėra prekė, o prigimtinė žmogaus teisė į sveiką aplinką – valstybė ir piliečiai yra konstituciškai įpareigoti daryti ir derinti viską taip, kad ši sistema būtų sveika ir gyvybinga, naudojama saikingai, o kultūrinis paveldas išliktų saugus. Yra neįskaičiuojama, nematuojama nauda, kurią teikia gyvas miškas ir ji nėra vien skaitinė, tad tikras klausimas būtų toks – KAS IR KAIP ATLYGINS UŽ JAU PADARYTĄ IR DAROMĄ ŽALĄ? Kas sustabdys šią pragaro mašiną?
Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją. Konstitucijos 54 straipsnis
Miškas ir ryšys su mišku, gamta – mūsų protėvių paveldas – kultūrinė ir dvasinė vertybė. Miško skurdinimas ir naikinimas – šalies dvasios ir tapatybės skurdinimas ir naikinimas, juk daugelis Lietuvą asocijuoja su nuostabia gamta ir ją mylinčiais žmonėmis, o ne medienos, baldų pramone ir oligarchų pelnais. Naikinant laukinę gamtą ir natūralius miškus – tuo pačiu naikinami ir žalieji amatai, gyventojų gyvenimo būdas ir šalies dvasinė tapatybė. Naikinami smulkūs verslai, kurių gyvavimas susijęs su gyvo miško ciklais ir gyvo miško teikiama nauda.
APLINKA IR KULTŪROS PAVELDAS – SAUGUMO OBJEKTAS. Pagal Lietuvos Respublikos (toliau – LR) Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 str. „Lietuvos nacionalinį saugumą užtikrina Lietuvos Respublikos piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos“. Įstatymo priede teigiama, kad „tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos“ bei „aplinka ir kultūros paveldas“ priskiriami pagrindiniams nacionalinio saugumo objektams.
Daugelis šalių, kurios nuėjo miško pramonizavimo būdu – šiandien yra negrįžtamai sunaikinę brandžius senus miškus, florą ir fauną. Šiandien medienos pramonė – tai kelių godžių verslo kompanijų klasteris, kuris siekia greito pelno – “daug, greit, pigiai – po manęs nors tvanas”. Tad kodėl kelių grupuočių interesai ir pelnai yra aukščiau šalies gyventojų gerovės ir kodėl šiandien beveik visi ministerijos aukščiausi pareigūnai dirba tos pramonės poreikių patenkinimui sukelia daug klausimų.
Kaip prisidengiant “kova su klimato kaita” permalami sveiki miškai – Prancūzijos atvejis. “Medžių plantacijos, kurios buvo pradėtos sodinti prieš 40-60 metų vietoje senų miškų, NEPASITEISINO. Jos visiškai neatsparios įvairiems parazitams, šiuo metu jos džiūna šimtais hektarų. Todėl nacionalinė miškų tarnyba vėl pradėjo sodinti mišrius miškus iš vietinių medžių rūšių.” Pramoninė invazija į miškus – Estija, Švedija, Suomija, Latvija, Danija.
Pagrindinė Simono Gentvilo užduotis yra paruošti reikiamą įstatyminę bazę, finansavimą ir aplinką formuojant “stiprius ir konkurencingus miškų ūkius”, nepaliaujamai tiekiančius medieną besotei, globalias rinkas aptarnaujančiai pramonei, kuri, vardan didesnių pelnų, siekia aprūpinti pasaulinę rinką baldais, o statybų pramonę – medinėmis konstrukcijomis. Ir žinoma, šiandien svarbiausia, įsisavinti 826 milijonus ES eurų, skirtų “žaliam kursui” įgyvendinti.
Simonas neišradinėja nieko naujo – tai nuosekli tęstinė politika, kurią įvairios partijos, spaudžiamos tarptautinės medienos lobistų mafijos, vykdė pakopomis jau eilę metų. Šią liniją aktyviai palaiko ir prezidentas Gitanas Nausėda, vetavęs Seimo siūlymą riboti miško plotų pardavimą ir kuriam stiprią įtaką daro Švedijos ambasada.
Išsamiau skaitykite čia:
Gyventojų apklausa: didžiausią susirūpinimą kelia miškų tvarkymo būdas, ypač saugomose teritorijose
2021 03 22, Aplinkos ministerija
Gyventojų apklausa: didžiausią susirūpinimą kelia miškų tvarkymo būdas, ypač saugomose teritorijose
Lietuvos gyventojams didžiausią susirūpinimą kelia ne bendras miškų plotas, o miškų priežiūra. Daugiau nei pusė (57,4 proc.) apklaustųjų sutinka, kad bendras šalies miškingumas yra pakankamas, tačiau vos dešimtadalis mano, jog dabartiniai kirtimų apribojimai saugomose teritorijose užtikrina tinkamą jų apsaugą.
Tai parodė Aplinkos projektų valdymo agentūros prižiūrimo LIFE programos integruotojo projekto „Naturalit“ rėmuose „Vilmorus“ atlikta pristatomoji Lietuvos gyventojų apklausa apie miškų valdymo politiką.
Aštuoni iš dešimties apklaustųjų būtų linkę uždrausti kirtimus ūkiniais tikslais saugomose teritorijose – tiek valstybiniuose, tiek privačiuose miškuose. Pripažindami, jog už veiklos apribojimus miško savininkams reikia kompensuoti arba išpirkti jų miškus, gyventojai vis dėlto patys nesutiktų už tai mokėti papildomų mokesčių.
„Lietuva yra viena iš kelių ES šalių, kur miškų plotas ir biomasės kiekis nuosekliai didėja. Rūpindamiesi ir naudodamiesi miškais, mes privalome suderinti ir didesnę ekosistemų apsaugą, ir augančius bioekonomikos poreikius. Visuomenės apklausa atskleidė šio balanso ir susitarimo trūkumą“, – pastebi aplinkos ministras Simonas Gentvilas.
Aplinkos ministro žodžiais, apklausa aiškiai parodo, kodėl bendrajam gėriui ir privatiems interesams derinti prasidėjęs Nacionalinis miškų susitarimas būtinas ir kodėl jis savaime yra didelis iššūkis.
Saugomose teritorijose – tik gamtai palanki ūkinė veikla
Dauguma (59,9 proc.) apklaustųjų mano, kad rezervatams priklausančių miškų, sudarančių 1 proc. nuo visų miškų, yra pakankamai. Tos pačios nuomonės Lietuvos gyventojai laikosi ir apie gamtiniuose draustiniuose esančius miškus, kurie šiuo metu sudaro 9 proc. visų miškų.
Dauguma gyventojų tokio tipo miškuose palaiko tik gamtai palankią ūkinę veiklą.
„Net 98 proc. apklaustųjų visiškai ar greičiau arba iš dalies pritaria teiginiui, kad miškuose gyvenančios retos, nykstančios rūšys turi lygiavertę teisę egzistuoti kaip ir mes – tai siūlo didelį įpareigojimą sprendimų priėmėjams.
95 proc. apklaustųjų visiškai ar iš dalies sutinka, kad turėtų būti draudžiama kirsti miškus saugomose teritorijose paukščių veisimosi laikotarpiu. Taip pat 85 proc. gyventojų iš dalies arba visiškai sutinka, kad saugomų teritorijų valstybiniuose miškuose turi būti draudžiami miško kirtimai ūkiniais tikslais ir galimi tik nedidelės apimties kirtimai gamtosaugos tikslais. Vadinasi, visuomenė pritaria miškų priežiūrai pagal gamtosaugos reikalavimus, įskaitant būtinus ūkinės veiklos apribojimus“, – teigia Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vadovas Algirdas Klimavičius.
Beveik pusė (48,7 proc.) gyventojų mano, kad privačiame miške saugomoje teritorijoje kirtimai turėtų būti leidžiami tik pagal gamtosauginius patarimus. Vos penki iš šimto gyventojų pasisakė, kad kirtimų privačiuose miškuose reguliuoti nereikia.
Jeigu būsimasis Nacionalinis miškų susitarimas nurodys nevykdyti įprastų ūkinių kirtimų vertingose gamtinėse teritorijose, iš valstybės biudžeto privatininkams reikės užtikrinti teisingas kompensacijas, pabrėžia Aplinkos ministerijos Miškų politikos grupės vadovas Nerijus Kupstaitis. „Prisiminkime, kad reikšmingą paties valstybės biudžeto dalį sudaro pajamos iš miškų. Bus nelengva stiprinant miškų apsaugą kompensuoti praradimus miškuose ūkininkaujantiems žmonėms, tačiau ateinančius mėnesius siekdami miškų susitarimo turėsime drauge į visų teisėtus poreikius atsižvelgti“, – tikisi Nerijus Kupstatis.
Į pirmąjį būsimosios Nacionalinio miškų susitarimo valdymo grupės susitikimą miškų srityje veikiantys miškininkai ir aplinkosaugininkai, parlamentarai ir tarnautojai prisijungė praėjusį pirmadienį.
Visą pavasarį ir vasarą truksiantis sudėtingų diskusijų procesas, kuriame dalyvauja keliasdešimt dalyvių, nusibrėš miškų apsaugos ir naudojimo ribas.
Mąstymas ekocentrinis, bet trūksta nuoseklumo
Vienas iš gyventojų apklausos turinio rengėjų, Baltijos aplinkos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas atkreipė dėmesį, kad absoliučiai visi apklaustieji (išskyrus vieną iš šimto), jaučia moralinę atsakomybę išsaugoti mišką ir visą jame esančią biologinę įvairovę ateities kartoms.
„Taip pat net 97 proc. apklaustųjų sutinka, jog miškuose esančios gyvybės formos turi tokią pačią teisę egzistuoti kaip ir mes. Tai liudija, jog visuomenei labiau būdingas ekocentrinis mąstymas, nei tai atsispindi politikoje“, – teigia Žymantas Morkvėnas.
Žmonės įvardijo, kad jiems ypač svarbios tokios miško vertės kaip prieglobstis augalams, gyvūnams ir grybams, miške gaunami maisto gaminiai, klimato kaitos švelninimas, teršalų neutralizavimas ir triukšmo mažinimas.
„Visi šie išvardinti dalykai rikiavosi aukščiau už medienos gavybą. Todėl manau, kad šiandien politikoje vis dar neproporcingai daug kalbame apie apsirūpinimą mediena, pamiršdami kitas miško teikiamas ekosistemines paslaugas“, – pastebi Baltijos aplinkos forumo vadovas.
Kita vertus, pagal apklausą gyventojams trūksta asmeninės atsakomybės ir pasiryžimo prisidėti prie pokyčių. „Nors dauguma žmonių pasisako už miškų apsaugą, ypač saugomose teritorijose, tik mažiau nei trečdalis apklaustųjų sutiktų finansiškai prisidėti, kad saugomose teritorijose nebebūtų vykdomi plynieji kirtimai. Tai rodo, kad visuomenės nuomonė ne visai nuosekli“, – komentuoja „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys.
Šiuo metu privatūs miškai sudaro 40 proc. bendro Lietuvos miškų ploto, daugelis jų patenka į saugomas teritorijas. Didžioji dalis (65 proc.) apklaustųjų pritaria, kad valstybė turėtų skirti lėšų privatiems miškams išpirkti ar kompensacijoms iš šiuo metu surenkamo biudžeto, nedidindama mokesčių, tačiau tik mažiau nei ketvirtadalis Lietuvos gyventojų patys sutiktų prisidėti prie vertingiausių miškų išpirkimo ir apsaugos.
Ištrauka iš peticijos “Šauksmas dėl Gojaus girios išgelbėjimo”
Apskritai dabartinė LR kryptis, kai kertami beveik visi brandūs miškai, tai grėsmė nacionaliniam saugumui.
Įstatymo priede teigiama, kad „tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos“ bei „aplinka ir kultūros paveldas“ priskiriami pagrindiniams nacionalinio saugumo objektams. Minėtame Gojaus miške tarsi persipina paveldosauga ir gamtosauga, kadangi ten yra tiek saugomų gamtos buveinių, tiek paveldosaugine prasme svarbių pilkapynų. Tačiau šiuo mišku LR institucijos tuo nesirūpina ir dar ketino jį iškirsti plynai tik dėl ūkinio poreikio – medienos.
Be to, Įstatymo priede teigiama, kad „Valstybės pareiga išsaugoti ir puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą, užtikrinant lietuvių kalbos apsaugą ir tęstinumą, globojant etninę kultūrą ir vietos tradicijas, saugant kultūros paveldą.“. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad brandūs miškai tai neatsiejama Lietuvos tapatybės dalis. Tai yra patvirtinę etnologai ir Lietuvos būtovės tyrinėtojai. Sakoma, kad iškirtus Lietuvos brandžius miškus nebeliks pačios Lietuvos, – tada liks tik „išsikvėpus“ teritorija, kurią galės be didesnių pastangų prisijungti slaviška, vokiška ar kita valstybė.
Valstybinių miškų urėdija teigdama, kad „Lietuvoje miškų daugėja“ klaidina visuomenę, kadangi pasaulėžiūros prasme svarbių brandžių miškų sparčiai mažėja ir daugėja tik pramonei, medienos auginimui, skirtų jaunuolynų.
Įstatymo priede teigiama, kad „Valstybė privalo užtikrinti lietuvių tautos ilgalaikių gyvybinių interesų apsaugą saugodama Lietuvos teritorijos vientisumą, kalbą, etninę kultūrą, kultūros savitumą ir papročius, kultūros paveldą…“. Deja, LR institucijos dažnu atveju užmiršo lietuvių tautos ilgalaikių gyvybinių interesų apsaugą, dažnai tik imituodamos veiklą, kad rūpinasi etnine kultūra, kultūros savitumu ir papročiais, kultūros paveldu. Pavyzdžiui, VšĮ „Taurus Siekis“ 2020 spalio 20 d. su LR institucijomis pradėtas susirašinėjimas dėl Gojaus miško išsaugojimo davė tik apčiuopiamą rezultatą, kad buvo pristabdymas Gojaus miško iškirtimas, tačiau iš daugybės susirašinėjimų darytina išvada, kad LR institucijos stengiasi taip mintis suvelti, kad piliečiams, besirūpinantiems Lietuvos valstybės nacionaliniu saugumu, nebeliktų ūpo „kariauti“ su tomis institucijomis.
Visą tekstą rasite:
Dėl grėsmės Lietuvos valstybės išlikimui. Šauksmas dėl Gojaus girios išgelbėjimo
MITAI APIE MIŠKUS
Straipsnių serija skirta visuomenės švietimui ir medienos pramonės propagandos demaskavimui
MIŠKO PRAMONĖ:
“Betoną, gelžbetonį, metalo konstrukcijas turėtų pradėti KEISTI MEDIENA, medienos konstrukcijos… (…) Mokslas dirba tam, kad iš medienos pluošto gamintume drabužius. (…) Ateity miškus auginsim kaip javus ir daržoves.”
Ištrauka iš interviu su medienos pramonės asociacijos “Lietuvos mediena” direktoriumi Raimundu BEINORTU:
Archyvai. Papildomai:
Karas dėl Lietuvos miškų 1995 – 2017. Kas iniciatoriai ir vykdytojai?
Miškų reformos priešistorė: valstybiniai miškai intensyviai atakuojami dar nuo 1995
Miškų holokausto išvakarėse – kas nugalės: valstybininkai ar korporacijos?
Kodėl IKEA reikia 1 % pasaulio medienos arba kaip IKEA susijusi su urėdijų reforma?
Apie miškų “biznį”, IKEA, Harvardą ir konsolidacinius paketus. Kas supirkinėja Lietuvos miškus?
Kaip IKEA ir Harvardas vogė Rumunijos miškus. Koks lietuviškas scenarijus? (VIDEO)
Kaip IKEA kompromitavo Lietuvos miškininkus
MIŠKŲ REFORMA: tai ko jums nepasakoja žiniasklaida. Informacinis koncentratas
Kaip degradavo Lietuvos miškas per 30 metų – pasakoja buvęs girininkas Petras BUDVYTIS
GYVAS MIŠKAS – IDĖJA LIETUVAI
GYVO MIŠKO reforma: holistinė miškininkystė
Kada nustosime griauti ir imsimės kurti? Miškų vizija – tai Lietuvos vizija
Miškų vizija – tai Lietuvos vizija. Lietuva – sengirių kraštas
Miškas – vartai į pasakų ir protėvių pasaulį
Mokslininkas Alanas PETRAUSKAS diskusijoje apie miškus – “mokslas aptarnauja primityvesnę sąmonę?”
EITYNĖS UŽ MIŠKUS – MANIFESTAS
LABANORO ŽYGIO MANIFESTAS – 2018 SPALIO 13, Labanoras (VIDEO, FOTO)
