“Leiskit medžioti, tada kalbėsim” – kas vyksta Punios Sengirėje ir Aplinkos ministerijoje? Andrius GAIDAMAVIČIUS (KOMENTARAI)

PUNIOS ŠILAS – pirmykščių didžiųjų Lietuvos girių palikimas.

Dėl unikalaus sengirės bruožus išlaikiusio kraštovaizdžio, didelės buveinių, retų ir saugomų faunos bei floros rūšių įvairovės Punios šilas yra vienas vertingiausių miškų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje!

Punios šilas rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. (LDK Kunigaikščio Žygimanto Senojo raštai 1515, 1530 m.). Punios giria kaip ir daugelis to amžiaus girių priklausė Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių medžioklės plotams, kur buvo draudžiama savavališkai kirsti medžius ar medžioti žvėris.

Įstatymais reguliuota girių priežiūra ir naudojimas, rūpintasi, kad šiuose miškuose būtų stambiųjų žvėrių (stumbrų, taurų, briedžių, tauriųjų elnių, šernų). Senuosiuose raštuose minimos Punios girios plotas buvo daugiau nei 10000 ha. Dabar išlikę tik 2700 ha.

Punios šilui didybės suteikia labai stambūs, net viduramžių laikus menantys seni medžiai. Šile gausu gamtinę brandą pasiekusių senų medžių. Čia vyrauja 100-200 metų amžiaus pušynai, 150-200 metų ąžuolynai, pavieniui auga ir daugiau nei 200 metų skaičiuojančios pušys, 400 – mečiai ąžuolai.

Pats seniausias šilo ąžuolas, manoma, yra 600 metų amžiaus.

Kai miškas bręsta ir atsinaujina nereguliuojamas žmogaus veiklos, jis tampa įvairiaamžiu, daugiaardžiu ir įvairiarūšiu.

Organizmų rūšių gausą lemia per daugelį dešimtmečių savaime susiformavusių mikro sąlygų įvairovė, nevienodas medynų tankumas. Natūraliai susiformavusi miško ekosistema yra atsparesnė neigiamiems išorės poveikiams, taršai. Tai būdinga sengirėms.

Sengirės yra daugelio rūšių buveinė. Seni medžiai ir negyva mediena, kaip vienas svarbiausių natūralaus miško elementų, tampa namais daugiau kaip 10 000 organizmų rūšių (nuo vienaląsčių, grybų, kerpių, samanų ir kitų augalų, iki vabzdžių, paukščių, stambiųjų žinduolių), t.y. trečdaliui visų (25000) Lietuvoje sutinkamų rūšių.

Sengirių mažėjimas ir suskaidymas yra pagrindinė grėsmė daugeliui rūšių Europoje.

Dabar didelė retenybė žmogaus veiklos mažai liestas senas miškas ir pagrindinė didžiosios dalies miškų paskirtis – kokybiškos pramoninės medienos auginimas. Šiuose medynuose, klaidingai vadinamuose – mišku, jau beveik nebelikę natūraliai miško ekosistemai būdingų elementų. Vis daugiau rūšių, glaudžiai susijusių su sengirės ekosistema, negrįžtamai išnyksta ar tampa retomis, mažėja jų populiacijos.

Punios šilas, nepaisant nuolat intensyvėjančių miško kirtimų, vis dar yra vienas vertingiausių miškų Europoje, bet ar ilgam? Ar išsaugosime ateities kartoms vienintelį Lietuvoje mišką išlaikiusį pirmykščių girių bruožus? Tai priklauso tik nuo mūsų!

Tekstas – Renatas Jakaitis, Viršelio foto – Giedrė Liutkevičiūtė, Punios Šilas

“Leiskit medžioti, tada kalbėsim”

Andrejus GAIDAMAVIČIUS

2019 07 15

Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika nesupranta, kad gamtosauga yra daugiau nei medžioklė ir miškų ūkis. “Leiskit medžioti, tada kalbėsim”, – maždaug tokį ultimatumą jis buvo išreiškęs saugomų teritorijų darbuotojams, kai jis dar buvo Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku.

Punios šilas turėjo būti laisvai lankomu rezervatu, bet, žinoma, medžioklė jame nebūtų galėjusi tęstis, nes koks gi tai rezervatas, jei jame medžiojama. O medžiojamų žvėrių ten iš ties gausu ir tokių medžioklės plotų medžiotojai, su ministru priešaky, nė už ką nenori atsisakyti. Aš esu įsitikinęs, kad ir dėl vietinių, Punios miestelio gyventojų bruzdėjimo, labiausiai kalti medžiotojai. Jau jie tai moka tai padaryti.

Kai buvau nuvažiavęs pakalbėti su vietiniais, tai supratau, kad jie iki tol buvo gerai apdoroti dezinformacija ir demagogija: kad bus uždraustas lankymasis, nebus galima žvejyba Nemuno pakrantėse, kad vabalai mišką sugrauš, kad visas Punios šilas pavirs šabakštynu ir t.t. Žmogus galvoja, kad jis geriau už gamtą žino, kaip jai reikia tvarkytis. Bet užtenka pasižvalgyti po nedidelius kitus Lietuvos rezervatus, tai nė vienas iš jų nesupuvo ir vabalų nesugraužtas. Nė vieno rezervatuose esančio miško nereikia gelbėti ar kaip nors “atkurti”.

Jei ir reikia ką nors atkurti, tai smegenų pilkąsias ląsteles Aplinkos ministerijoje dirbančiųjų galvose. Nes paskaičius pastarųjų dienų ten gimstančius teisės aktų projektus, atrodo, kad juos rašo Lietuvos nekenčiantys žmonės. Kad ir tas siūlomas miško savininkų, nekertančių savo mišką apmokestinimas.

Arba jau trečias Miškų įstatymo projektas, skirtas neva sumažinti plynuosius kirtimus, o iš tikrųjų leisiantis galutinai pribaigti nacionalines saugomas teritorijas. Šiame naujame Miškų įstatymo projekte, kuriam pasiūlymus kviečiama pateikti iki liepos 22 dienos, griežčiausios apsaugos draustiniuose (IIA grupė) atsirado ūkininkavimo tikslas, o rekreaciniuose miškuose (IIB grupė) siūloma leisti atvejinius kirtimus. Tai reiškia tą patį, kaip leisti plynus kirtimus, nes atvejinis nuo plyno skiriasi tik tuo, kad kertant paliekamos sėklinės pušys, kurios vėliau vistiek iškertamos. Štai yra Labanoro girioje toks Laukagalio telmologinis (pelkių) draustinis, kuriame negaliu moksleiviams parodyt čia gausiai žydinčių orchidėjinių augalų, nes vaikščioti draudžiama. Bet medžioti galima, visa pelkė apstatyta medžiotojų bokšteliais. Mišką kirsti irgi galima, jau dabar dalis draustinio nužymėta kirtimui.

Paežerių kirtimai

Arba paežerės. Visiems trims šios Vyriausybės kadencijos aplinkos ministrams pirštu parodžiau, kiek bus iškirsta paežerių kraštovaizdžio ir hidrografiniuose draustiniuose. Paaiškinau, kad tai vyksta dėl to, kad pagal dabar galiojantį ministro įsakymą miško žemėje nėra jokių vandens apsaugos zonų (jos sulygintos su vandens apsaugos juostomis, kurios yra tik keli metrai nuo kranto). Bet vietoj to ministerija savo nauju “šedevru” siūlo atvejiniais kirtimais paskersti iki šiol nekirstus, nedidelio ploto rekreacinius miškus, kuriuose stovyklautojai nebijodami baudų galėjo statyti savo palapines. Motyvas aiškinamajame rašte paprastas – reikia “atkurti” miškus. Taigi kol dar nesibaigė vasara, skubėkite pabūti savo mėgstamose paežerėse Labanore ir kitur. Nes vėliau “atkurs”, kelmus tik rasite.

Kirtimų ŽEMĖLAPIAI – būsimos PLYNĖS suprojektuotos gražiausiose turistinėse ežerų ir upių zonose: galimi potvyniai, sausros ir erozija (jeigu leisime)

Aplinkos ministerijos žaidimai

Labanoro klubas nebeteiks jokių pasiūlymų Aplinkos ministerijai dėl miškų. Nes neverta ir atsibodo. Kiekvieną kartą vis tas pats:

– Nusiunčiam raštą su pasiūlymais;
– Laukiam, kol pagaliau ministerija, atsižvelgusi (arba ne) į tuos pasiūlymus, pateiks įstatymo projektą Seimui;
– Bet Seimui nieko nepateikia ir vietoje to parengia naują projektą, kuriam vėl kviečia teikti pasiūlymus…

Supratau, kad esame įvelti į kažkokį ministerijos žaidimą, tad nuo šiol pasiūlymus teiksim tik tiesiogiai Seimui. Žaiskit tuos savo žaidimus patys, Aplinkos ministerija. Būtų mano valia, iškelčiau jus ne į Kauną, o į Mėnulį. Kuo toliau nuo mūsų! Nes gamtai nuo to tikrai būtų tik geriau. Pastaruosius metus kaip niekad anksčiau reikėjo skirti jėgų saugoti gamtą nuo tų, kuriems už gamtos saugojimą mokame atlyginimą… P.S. Atsiprašau už tokį sarkazmą. Pykti jau nebėra jėgų.

Aplinkos ministro K. Mažeikos pavedimas


Skvernelis Seime apie PLYNUS kirtimus ir PUNIOS ŠILĄ arba kas slypi už grybų ir uogų? Linas BALSYS 2019 07 18 (VIDEO)

Punios Šilo šešėliuose – Aplinkos ministerijos šizofrenija. Pilietinė nuomonė (FOTO)

„PUNIOS ŠILAS yra didžiųjų praeities girių, besitęsusių abipus Nemuno, liekana. Miške vyrauja pušys ir eglės. Botaninis zoologinis draustinis. Vienas vertingiausių miškų Europoje. Didžiausia ir vertingiausia ąžuolų sengirė Lietuvoje.“

Kirtimai sengirėse ir saugomose teritorijose – situacija Punios šile ir Labanoro girioje (VIDEO)

„Sengirė“ režisierius: senieji Lietuvos miškai nesaugomi dėl greitų ir didelių pinigų – Vakarų Europa gyvą mišką seniai išnaikino

Belovežas – paskutinė Europos sengirė, atlaikiusi žmogaus invaziją

Sengirės – žmogaus nepaliesti miškai



Punios Šilas. Nuomonės. Socialiniuose tinkluose:


LRT radijo žinios. Dar apie Punios šilą, pokalbis su Aplinkos ministru (nuo 27 min.)



Inauguracijos proga – smūgis Lietuvos gamtai: seniausią Lietuvos sengirę pasmerkė kirtimams?


LRT, Buvęs ir esamas aplinkos ministrai susikirto dėl Punios šilo: viskas dėl nomenklatūrinės medžioklės?


Marius Čepulis. Kai „žalieji“ imasi „saugoti“ gamtą, LRT


15 min. Raimundas Ereminas: Reikalai Punios šile eina velniop


KIEK TURIME SENGIRIŲ?


#LaisvėTaiAtsakomybė #MąstymoReforma
Gamtosauga, sveika aplinka – bendras gėris – nėra tik valdininkų, politikų ar „žaliųjų“ pareiga, tai – visų mūsų atsakomybė ir kiekvieno piliečio rūpestis!

#NacionalinisSaugumasSveikaAplinka#SveikaAplinkaSveikasŽmogus
Aplinkosauga tai prioritetinė valstybės ir visuomenės nacionalinio saugumo ir bendro gerbūvio, žmogaus ir tautos sveikatos sąlyga!

#KiekvienasPilietisAplinkosaugininkas​
„Ateityje žmogus galės vadintis žmogumi tik būdamas gamtosaugininku.“

(Justinas Marcinkevičius)

#PilietinėKontrolė #Budėk #MiškoSargyba #GyvybėsApsauga
#PilietiBūkBudrus #SaugokMišką #TapkPilietineŽiniasklaida

Medžių gynėjų grupės Facebook

Apginkime Lietuvos Miškus!

STOP medžių kirtimui Lietuvoje

VILNIUS:

Gelbėkime Vilniaus medžius
(www.saugokmedi.lt)

Išsaugokime ŽALIĄ Kalnų parką Vilniuje

Išsaugokime Sapiegų parką!

Diskusija dėl Reformatų skvero rekonstrukcijos

KAUNAS:

STOP kaštonų giljotinai

Kauno medžių kirtimui – STOP

Kaunas prieštarauja

Nemuno Kelias

KLAIPĖDA:

Už gyvą gamtą! Vakarų Lietuva

ŠIAULIAI:

Saugokime Šiaulių medžius!

PANEVĖŽYS:

Už Žalią Panevėžį!

ŠILUTĖ:

S.O.S. Šilutės medžiai

ARIOGALA

Ariogalos parkelis

 

 

 

 

Informuojame, kad šioje svetainėje yra naudojami slapukai. Supratau