Sukurti antkapiai medžiams – užslopinto gedulo išraiška (Elektrėnai, Kėdainiai ir Marijampolė) (FOTO)

“Šie nedideli antkapiai – atsiprašymas už tai, kad ilgai kartu su žmogumi augęs, pavėsį teikęs, orą valęs, deguonį gaminęs, apgyvendinęs savyje įvairios gyvybės organizmas, tapo nebereikalingas, negražus, nepatogus ir buvo sunaikintas. Tuo pačiu, tai padėka medžiui už jo  gėrį, kur nešė žmonėms ilgą laiką būdamas kartu.”

Antkapis medžiui – užslopinto gedulo išraiška

Netekus artimųjų, skaudu, o ypač kai netekties priežastis – priverstinė ir miglota. Po ilgos savaitės apmąstymų ir vidinės graužaties, dėl nekaltai kertamų medžių, jautimosi bejėgiškai ir gėdingai, sugalvojome socialinę vidinės pajautos išraišką – antkapį medžiui.

Savaitgalį apvažiavę tris gražius Lietuvos miestus – Elektrėnus, Marijampolę, Kėdainius, vietinių gyventojų pagalba susiradome plikąsias pakeles. Elektrėnuose (Rungos g., prie pat Elektrėnų marių) aklinai iškirstos kelios eilės storų sveikai atrodančių medžių, vaizdas – tikrai liūdnas. Nusipirkę turguje gėlių (dalį gėlių maloni, garbaus amžiaus moteriškė davė dykai, palaikydama idėją, dėkui!) ėjome pagerbti medžių, tarnavusių žmogaus bei aplinkos gerovei, netektį.

Elektrėnai:

Antkapio-paminklo turinyje nurodyta – vardas (didžioji dalis pagoniškų vardų – skirtingi), gyvenimo trukmė, nuopelnai žmonių gerovei, neplanuotos mirties galimos priežastys, bei šeimos narių (medžių) ir žmonių (nepalaikančių nepagrįstą gamtos niokojimą) užuojauta. Didelis dėkui Mantui, Gabrielei už pagalbą ruošiant antkapius, bei Gintarui už transportą ir palaikymą. Pritvirtinę antkapius Elektrėnuose, užkišę po gėlę kampelyje, bei nuraminę vidinį siautulį, judėjome į Marijampolę.

Marijampolės Pašešupio parkas:

Pravažiavę jaunais medeliais apsodintą centrą, užklausę vietinių apie galimai kertamus miškus, iš daugumos sulaukėme tik nežinios išraiškos. Tik užsukę į Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galeriją, maloniai pabendravę su mums ekskursiją pravedusia darbuotoja, gavę palaikymą „Te saugo jus Dievas“ nuvykome į jos rekomenduotą paieškoms vietą „Pašešupio parką“. Tai nuostabaus grožio dendrologinę vertę turinti vieta, kelių eilių brandžių medžių eilės pasiskirsčiusios dideliame plote, žieduose skęstantis vaismedžių sodas, natūralios pievos, maudyklos ir tik labai pavieniai nukirsti medžiai (kurie, labai tikėtina, buvo išpuvę ir būtini pašalinti). Gerokai prasiėję ir nesuradę ko ieškoję (gali būti kad nepastebėjome ar nepriėjome to ieškojome), patraukėme link Kėdainių.

Lengviau rasti iškirstą gatvę padėjo facebook puslapiuose „Apginkime Lietuvos Miškus!“ bei „S.O.S. Šilutės medžiai“ vietinių arba šiaip gamtai prijaučiančių žmonių numestos nuorodos (dėkui jums už dalinimąsi ir susirūpinimą). J. Basanavičiaus gatvė pakankamai ilga, tik pravažiavę keletą kartų pastebėjome, galima sakyti, iki pat žemės nupjautas medžio liekanas, apipavidalintas metaliniais ornamentais. Visi medžiai kelių šimtų metrų atstumu  sulyginti su horizontu (daugumos kamienai sveiki). Mintyse pasikeikę, bei viduje papykę ant viso šio genocido,  apžiūrėjome nuskustą šaligatvį bei sudėjome antkapius ir gėles.

Kėdainiai:

Pabaigai nuvykome aplankyti Mikalojus Daukšos pasodintą ir virš 400 metų tebegyvuojantį ąžuolą. Buvo malonu jausti istoriją bei jėgą po šiuo senoliu, nors ir kamienas papuvęs, bet medis žydėjo. Gerai, kad Daukša, Lietuviško žodžio puoselėtojas nemato kas vyksta jo gatvėse, nes jam irgi turėtų suspurdėti, iš liūdesio, humanizmą pumpuojanti širdis… Jis ir klaustų „kodėl?“, „ar tai būtina?“ (šią teisę klausti, žinoti bei dalyvauti su aplinka susijusiais pokyčiais suteikia Orhuso konvencija).

Klausiu ir aš, su prašymu viešai išgirsti pagrįstą tiesą ir informaciją, bendrai priimtą kartu su arboristais, dendrologais, kitais specialistais. Apmąstymui – galbūt galima sukurti internetinę sistemą, leidžiančią įtraukti didesnę dalį visuomenės, vietinės bendruomenės į sprendimų priėmimą (šiuo atveju, kalbant apie reikšmingą aplinkos keitimą), ir taip labiau priartėti prie demokratijos ir atsakomybės pasiskirstymo?

Keliaujant su antkapių imitacijomis po Lietuvą ir bendraujant su vietiniais sutiktais žmonėmis supratau, kad nesu viena, kuri yra nepasitenkinta medžių kirtimu artimoje aplinkoje ir nori aiškumo ir pagrįstumo (medžių kirtimo atveju). O visa tai reikalinga tam, kad galėtume matyti realią situaciją, ir būtų galima bendrai ieškoti kompromisų šiuo klausimu. Lietuva turi daug kūrybiškų ir intelektualių tautiečių, tai – resursas, kuris galėtų pasiūlyti naujų idėjų. Kalbu apie tai, nes stengiuosi saugoti tai, kas atrodo svarbu ir ką jaučiu, nes man rūpi kokioje aplinkoje ir kokias vertybes puoselėjančioje visuomenėje augu ir augame mes visi.

Dėl aklinų kirtimų liūdi pagarbą gamtai, gyvybei ir aplinkai jaučiantys Lietuvos piliečiai, tad raginu pagalvoti – ar tikrai buvo būtina iškirsti tiek sveikų medžių (?) ir atkreipti dėmesį ar šaltiniai, iš kurių  gaunate informaciją, atitinka jūsų tikrąsias vertybes?

Skatinu detaliau apmąstyti darnaus vystymosi idėją, atidžiau pagalvoti, kaip urbanizacija bei ES finansuojamų projektų pinigus būtų galima labiau suderinti su aplinkos tausojimu (ar būtina nupjauti medį, kad pastatytume suoliuką (?), ar būtina išnaikinti brandžius medžius, kad pasodintume  estetiškesnius ir  jaunesnius (?), ar būtina pašalinti medį, kuris kliudo praeiti (?)). Tai yra tik nedideli  lašai, bet iš jų ir susideda visa stiklinė, kurią mes patys geriame. Tokia aplinkos (tuo pačiu vertybių bei visuomenės) destrukcijos išraiška, antitausojančių sprendimų priėmimas, mano nuomone, neturėtų būti toleruojami.

Šie nedideli antkapiai – atsiprašymas už tai, kad ilgai kartu su žmogumi augęs, pavėsį teikęs, orą valęs, deguonį gaminęs, apgyvendinęs savyje įvairios gyvybės organizmas, tapo nebereikalingas, negražus, nepatogus ir buvo sunaikintas. Tuo pačiu, tai padėka medžiui už jo  gėrį, kur nešė žmonėms ilgą laiką būdamas kartu.

Idėjos ir teksto autorė –  Viktorija Kuodytė

---