Kurmelio korporacijos karas su medžiais ir miškais

“Gamta, kaip ir motina – vienintelė.”

“Turistams didžiausią ach ir och leisime patirti susidūrime su nesterilizuota gamta, nes tai tikrai neeilinis resursas, ypač čia, iki panagių civilizuotoje Europoje.  Atvykus iš šalių su turtingesniu architektūriniu paveldu, jie ieško ne to, ką patys turi, o to, ką prarado. Galima sakyti, pirmapradžio matmens, po kurio kitas lygmuo – tik transcendencija.

Bet ar įmanoma tokiai svajonei išsipildyti, kai gamta taršoma it žuvies patiekalas, o nėra naudojama kaip meškerė?

Kur meilė ir pagarba gamtai, ten ir psichinė darna, o šioji formuoja visus kitus moralinio elgesio modelius. Toje pačioje taupyklėje ir fizinė sveikata, ir estetika, o visa tai veda į aukštesnį kultūrinį lygį. Kai skiriamas pakankamas dėmesys kultūrai ir tikrajam švietimui, suklesti ekonomika.”

Kurmelio korporacija

Aistė Mikštė,

2018 03 30

Lietuvos miškai ir subrendę želdiniai įvairiuose miestuose iš Rojaus žemėje provaizdžio ir gamtos oazių visuotiniam piliečių paklaikimui verčiami į dykumas. Tartum vienu metu, skirtingose vietovėse maniakų gvardijos vykdytų sąmokslą – pagrindinė užduotis užpulti ir išprievartauti vietovę, vietoj sveikų medžių paliekant riogsoti kelmus.

Ir tai vadinama rūpinimusi šalies ekonomika, nerimu dėl globalinio atšilimo, rūpinimusi miestiečių gerove, efektyviu gamtos puoselėjimu, logišku derliaus nuėmimu, puvėkų šalinimu (o taip, tai dažniausiai pakišama versija eiliniams gyventojams, taip pasakant – „atsikniskit“), na, ir žinoma, auksinės vertės, nevietinės kilmės sodinukų sukaišiojimu vietoj buvusių sveikų, stiprių, visu savo grožiu atsiskleidusių medžių. Visa verslo schema „juodais siūlais ant balto siūta“, kaip sakoma, bet šuo loja, o karavanas eina toliau.

Petrų kurmelių socialinis tinklas itin aktyvus, painus ir grėsmingas. Nėra nieko baisiau už godų egoistą, bet dar baisiau, kai godaus egoisto rankose atsiranda galios įrankiai. Netašyti ekologiniai beraščiai skubos tvarka priima įstatymus. Tektų eiti painiu labirintu iki stambiosios interesų grupės urvo. Tuo tarpu niekuo dėtas, gamtą mylintis, ryšio su ja nepraradęs ir ją gerbiantis pilietis be baimingo širdies virpulio norėtų eiti girią ir nespėlioti – šiandien jis dar ras tą patį vaizdą, ar jau kalnus kelmuotus ir pakalnes nuplikusias?

Ne vienas mėgsta į žygį patraukti, idant nuoširdžiai su pušelėmis pabendrautų, po brastas pabraidytų, paglostytų bent jau keturias kartas liudijančio medžio kamieną. O tuo tarpu, už nugaros kasdien vykdomas sąmokslas prieš šį tyrą džiaugsmą generuojančią žmogaus dvasinę būtinybę. Beveik anonimiškai egzistuojantis ir grobuonišką veiklą riktuojantis įstatymdavystės kūnas kasdien atiminėja paskutinę likusią vertybę, kurios kaip priešnuodžio prieš emigraciją laikosi pilkasermėgis optimistas – jei viskas blogai, tai trauksiu į girią, dūšią paganysiu ir vėl viskas bus gerai.

Kurgi ne.

Kariaujam su mišku kaip tikri didvyriai

Tarytum Sacharai pavydėtume tobulo nuogumo, iš visų jėgų tobulėjam ir mes – kariaujam su mišku kaip tikri didvyriai. Tie, kas tarnauja šiame šventame kare, gina taktikas ir strategijas: mes po to mišką atsodinam, gi plikų vietų nepaliekam. Tik jūs ant kelmelio kokį trisdešimt metelių pasėdėkit, naujų medžių palūkėkit, o mes per tą laiką dar kitur pašienausim. Tuo tarpu bobula už tris žibučių kvietkus ir vieną pataiso kuokštą baudikę užsidirbs „už miško paklotės suniokojimą“, o miškovežis už pastarąjį rezultatą gaus apdovanojimą: jie juk išvelka iš (ex)miško nudobtus kūnus, tad kare kaip kare, ne kruvinos miško paklotės čia svarbios.

Ir dar viešąją nuomonę paformuosim, pabandysim įtikinti, kad miškų Lietuvoje tik daugėja (penkių centimetrų aukščio medelynas buvusio miško teritorijoje metaforiškai vadinamas mišku), kad plynasis kirtimas yra labai naudingas miškui, nes šiam suteikia malonę suformuoti sau naują bioįvairovę. Va – medžiai viską gožė, o dabar saulytės plynė gaus, mažu kokią naujakurę žolę užklydęs rasi.

Kas žmogaus pasėta, žmogaus ir bus nuskinta – juk čia dirbtinės pušų ir eglių plantacijos bujoja, ūkės reikmėms užsėtos, tad ko raudat neišmanėliai? O neišmanėlis tam ir yra neišmanėlis – nežinojo, kad visos stirnos, lapės, kiškiai, paukščių įvairovė ir visa kita, kas atrodė gyva – gi tik prisukamos miško butaforijos. Jie iš viso nesiskaito. Beje, kaip ir paprastas žmogus.

Tačiau pats nepranokstamiausias savo cinizmu yra miškų valstybės saugomose (nuo šiol – „saugomose“) teritorijose naikinimas. Tarkim, Labanore. Jei galima tai, tad ko stebėtis dėl ravimų medžių rekreacinėse zonose, kurios per kažkokį maginį fokus-mokus staiga pavirto į ūkinio tipo miškus. Gyventojai rauda, baisisi, piktinasi, griebiasi už galvos, matydami, kaip iš jų atiminėjama įprasta laisvalaikio leidimo, kasdienės reabilitacijos po darbų ir psichologinę gerovę užtikrinanti vieta.

Žmonių santykis su gamta slypi vaikystėje

Šiandienybėje iškyla vienas paradoksas. Kuo arčiau įstatymo raidės – tuo tamsiau, šiuolaikinis žmogus yra šiuoLAUKINIS, laukinis kitaip – neišsiugdęs emocinio intelekto santykiui su gamta. Tiesiog smalsu būtų sužinoti šių žmonių santykį su gamta. Gal kokios nors traumos leidžia pagaliau realizuoti vaikystės pyktį – gal buvo verčiami giriose uogauti siaučiant uodams arba gūdžiame raiste stojo akistaton su gyvatynu? Bėgo nuo šernės su šerniukais, o užšoko ant briedžio rago. O gal erelis apšiko? Kas ne taip? Gal toks humanoidas ir būna gamtoj, bet jam ji nėra stebuklas, sakralaus drebėjimo vieta, o primityvios ūkės laukas: nusikirsc medį kitą, smagiai papyškint į bėgiojantį kepsnį pakeliui nusiraunant grybuką. Gal dar savo smagų pasibuvimą karūnuojant šiukšlių vainiku, kas tokius supaisys. Juk žinom, kad tokį pasibuvimą gamtoje vertina patys didžiausi gamtos priešai.

Sufomuoti naują koncepciją ir apsaugoti

Tad norėdami išgelbėti tai, kas yra pirmapradžio grožio, tobula iš savęs, turime save įkultūrinti, kad galiausiai atsigręžtume į savo pirmykščius namus ir pažvelgtume iš nušvitusio lygmens. Pažvelgti, suformuoti naują koncepciją ir apsaugoti. O ne šiaip likti agrariniais miestiečiais, godžiai žiopsančiais į augančias lentas. Technokratinio mentaliteto šalys ( o sarkastiškai nusiteikusiųjų vertinimu – biorobotai, neskiriantys pušies nuo eglės, nežinantys kaip atrodo tikras upelis, kad miške rasti baravykai ir žemuogės – valgomi), šiuo atveju Japonija visiškai panirusi į savo miškų sveikatą, grožę, šventę.

Maudynės miške

Yra toks japonų kalboje terminas, apibūdinantis terapinį buvimą miške – shin-rin-yoku. Reiškiantis „maudynes miške“, visų juslių dzenišką panardinimą į gamtą ir atsivėrimą gydymui. Tūlas mūsiškis prie smilkinio pasukios, bene iš didelio rašto nuvažiavo nuo krašto, juolab, kad tokiam pabuvimui miške ruošiami specialūs gidai, „atveriantys duris į miško terapiją“. Parodo kaip įeiti į mišką, jame būti, o tokiam susitelkimui būtina tyla – tai ne miške naujos veislės „paukščių“- husqvarnų klausytis. Tokie gidai nurodo, į ką dėmesį atkreipti, kaip kvėpuoti, ką užuosti, paliesti. Iš dalies supažindina su augalais ir leidžia panirti į fitoncidiškai angažuotą oro ir medžio stichiją.

Yra daugybė sanatorijų, klinikų, kurios įsikūrusios šalia miškingų vietovių kaip tik todėl, kad tai pagrindinė, pacientams taikomos terapijos sritis. Japonijoje atlikta gausybė mokslinių tyrimų, kurių tikslas buvo nustatyti miško poveikį skirtingiems žmogaus sveikatos parametrams. Tai ir įtaka kortizolio kiekiui kraujyje bei poveikis smegenų veiklai, imuninei sistemai, psichologinei sveikatai, kraujospūdžio mažinimui, onkologinių susirgimų, stuburo pažeidimų gydyme, įtaka greitesniam atsistatymui po operacijų ir pan. Žinoma, tokius faktorius lengviau fiksuoti šalyse, kur miško pasiekiamumas sudėtingesnis, o pakeitus aplinką iš stipriai urbanizuotos į grynai gamtinę, patiriamas kontrastas, tarytum pozityvusis šokas, per kurį lengviau fiksuoti pakitimus. Tad mes kol kas dar stipriai įtakojami mūsų gamtos, nes esame išlepinti nedidelių atstumų ir žalios apsupties, bet pastarasis faktorius, matyt, laikinas. Tad gal nereikia laukti, kol viską prarasime, kad suprastume, ką turėjome.

Gamta, kaip ir motina – vienintelė

Gamta, kaip ir motina – vienintelė. Reikia keisti mąstymą ir žvelgti į ilgalaikę naudą ir mūsų miškų teikiamą perspektyvą, o ne greitą pelną, kurio tik maža nauda nubyra socialiniam gėriui kurti. Kitas klausimas – kas toliau generuos pelną, kai jau viskas bus nuskusta? Socialinis gėris būtų investicijos į gamtinio turizmo ir gamtinės terapijos pagrindu sukurtą sveikatos sektorių.

Turistai neieško architektūros, jie ieško to ką prarado – laukinę gamtą

Turistams didžiausią ach ir och leisime patirti susidūrime su nesterilizuota gamta, nes tai tikrai neeilinis resursas, ypač čia, iki panagių civilizuotoje Europoje.  Atvykus iš šalių su turtingesniu architektūriniu paveldu, jie ieško ne to, ką patys turi, o to, ką prarado. Galima sakyti, pirmapradžio matmens, po kurio kitas lygmuo – tik transcendencija.

Bet ar įmanoma tokiai svajonei išsipildyti, kai gamta taršoma it žuvies patiekalas, o nėra naudojama kaip meškerė?

Kur meilė ir pagarba gamtai, ten ir psichinė darna, o šioji formuoja visus kitus moralinio elgesio modelius. Toje pačioje taupyklėje ir fizinė sveikata, ir estetika, o visa tai veda į aukštesnį kultūrinį lygį. Kai skiriamas pakankamas dėmesys kultūrai ir tikrajam švietimui, suklesti ekonomika.

SKAITYTI PLAČIAU: Mokslininkas apie miškus, emocinį foną ir plynus kirtimus

Gamtai, žiūrint į ją ekonominiu aspektu, turėtų būti pritaikytas lėtai gaminamo patiekalo, o ne greito maisto užkandinės kriterijus. Apie tai, kad gamta yra gyvybinės energijos jėgainė ir džiaugsmingesnio buvimo pasaulyje laukas neišaiškinama tik egoistiniame letarge vegetuojantiems antžmogiams.

Jeigu šioje globalinio turgaus epochoje mano propagoniška lyrika dėl troškimo išgelbėti mišką (o tuo pačiu ir žmones) nuo žudynių tesukelia prunkštimą, tai galiu paaiškinti krikščioniškai.  „Tuomet Jėzus jam tarė: “Kišk benzopjūklą atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi benzopjūklo, nuo benzopjūklo ir žus“. Teišsipildo, amen.


SKAITYTI PLAČIAU: Auksiniai sodinukai arba kaip savivaldos įsisavina milijonus ES eurų už šimtamečių medžių – gamtos paveldo naikinimą (FOTO+ komentarai)

SKAITYTI PLAČIAU: Kas slepiasi už Kauno medžių kirtimų istorijos?

SKAITYTI PLAČIAU: Stabdyk kaštonų alėjos skerdynes Šiauliuose – Velykų pirmadienį, 12 val. šiauliečiai renkasi į pilietinį piketą! (papildyta komentarais)


MEDŽIŲ GYNĖJAI FB:

Apginkime Lietuvos Miškus!

STOP medžių kirtimui Lietuvoje

VILNIUS:

Gelbėkime Vilniaus medžius
(www.saugokmedi.lt)

Išsaugokime ŽALIĄ Kalnų parką Vilniuje

KAUNAS:

STOP kaštonų giljotinai

Kauno medžių kirtimui – STOP

KLAIPĖDA:

Už gyvą gamtą! Vakarų Lietuva

ŠIAULIAI:

Saugokime Šiaulių medžius!

ŠILUTĖ:

S.O.S. Šilutės medžiai

 

Informuojame, kad šioje svetainėje yra naudojami slapukai. Supratau