Lietuvi, ar myli mišką?

Tai toks miškas traukęsis par Lietuvos žemę;
Visi plotai žaliavę pavėne aptemę;
Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę,
Kaip lietuvnykų širdys int vieną tėvynę.
Ė lietuviai su medžiais vis zgadoj gyvenę,
Jaunystėj pasižinę ir draugėj pasenę…

Išėjo medžiai..?

„Kiekvienas nupjautas sveikas medis – tai pasikėsinimas į visų mūsų sveikatą; ryšio tarp kartų nutraukimas. Medį juk viena žmonių karta sodina kitai; autentiškos, tai vietai būdingos aplinkos naikinimas, visko niveliavimas, nepagarbos gyvybei rodymas.“ (Alfredas Daulius, Šiauliai, Kaštonų alėjos gynėjas)

Kodai. Lietuva – miškas, žmogus – medis

Ne medžius kerta – mus kerta. Ne mišką kerta – tautą, bendruomenę kerta – mūsų SAVASTĮ, ryšį su žeme, su mūsų tėvų, senelių, protėvių kartomis kerta. Mūsų tarpusavio ryšį kerta. Kad kaip beglobiai našlaičiai, kuriuos galima būtų į bet kurią pusę lankstyti. Kuo daugiau kerta – tuo daugiau žmonių išvažiuoja. Nes kartu atkerta  nematomas šaknis, kyla jausmas, kad tavęs čia niekas nelaiko… Nuo Nepriklausomybės komercinių kirtimų apimtys išaugo 3 kartus… Žmonių išvažiavo trečdalis. Miškus kerta plynėmis – žmonės miesteliais, kaimeliais važiuoja, visa Lietuva fragmentuotų, atskirų gabalėlių šalis, žmonių nebeturinčių tarpusavio ryšio ir sutarimo, su atskirais pasauliais, realybėmis, negalinčių apsijungti, bendros prasmės neturinčių… Labanoro, didžiausios girios šerdis nuožmiai plynėmis kapojama. Kol lietuvis miega, einama su kirviu į pačias švenčiausias vietas, kaip kryžiuočiai į ąžuolų giraites… viskas į pinigą, viskas pardavimui, suniokojimui (žmogus tik verslą aptarnaujantis sraigtelis). Tokia dvasinio ubago politika – toks niekada nebus turtingas, nes ką tik savo didžiausią turtą į skambaliukus ir tuščius popierėlius, betonines plyteles išmainė…

Visas tas medžių naikinimas regionuose paraleliai vyksta su regionų naikinimo politika – NES TEN NETURI LIKTI ŽMONIŲ, ŠEIMININKŲ, apsaugos… Atbukę vietiniai valdininkai, atbukusia dvasia svetimų šalių tuščiais popierėliais sugundyti, senus medžius guldydami, nejaučia, kad savo kraštui karstą ruošia,  ryšį su vieta, vietinių žmonių šaknis atkerta…. Ar žinote, kad Palangos valdžia, viena pirmųjų kirviu išguldžius visą alėją brandžių, sveikų medžių ir užsodinus ją OLANDIŠKAIS sodinukais, po to juos beveik visus išpjovė, nes jie susirgo MEDŽIU VĖŽIU?..

Koks santykis, kokia medžių priežiūra – atspindi santykį ir į paprastą žmogų. Į betoną, į kvadratinę dėžutę didmiesty, prastu maistu, kad sirgtų, kad negaluotų ir niekada savo viršūne dangaus nesiektų. Apkapojam, standartizuojam, neduok diev būsi kitoks…

Pamestas žinojimas (prarastas rojus)

Mūsų ESMĘ, TAPATYBĘ, ATMINTĮ – kas mes esame, kas buvome, kuo galime būti kerta… Tie įvežtiniai traumuoti, hibridiniai, nukapotom šaknim sodinukai – tai kaip tie įvežami karo imigrantai  – atplėšti, traumuoti, pažeistom šaknim, sėkla, turintys būriais užimti vietinių čiabuvių apleidžiamas žemes… Lietuva – tai miškas, žmogus tai medis. Taip jau yra, kad lietuvis taip gyvena, tokioj kokybėj, tokioj laimėj, tiek jėgos savy turi, priklausomai kokį ryšį su medžiu turi, tai reiškia gyvena tam tikroje PASAULĖJAUTOJE, PASAULĖŽIŪROJE. Medis lietuviui – kaip bizonas indėnui. Maitina, šildo, vėsina, teikia pastogę, atgaivina, įkvepia, jis jam šeima, atrama, paguoda. Sunaikink atmintį, pagarbą šiam ryšiui – sunaikinsi lietuvį. Juk jis per šioje žemėje augantį medį iš šaknų žemės stiprybės, išminties semiasi, į jį remiasi. Žemės, kuri įgyventa, įmelsta ir krauju laistyta… Joje visa informacija, visos pamokos, patirtys, reikalingos šios dienos iššūkiams įveikti, kad pereit į naują būvį…

Kodėl žmonės taip skausmingai, emocingai reaguoja į nepagarbiai, vartotojiškai kertamus medžius – nes jaučia, visu kūnu jaučia, nors gal žodžiais sunkiai gali išreikšti (kurie dar neatšipo gyvendami “racionalizuotoje”, “efektyvioje” “viską apskaičiuojančioje”, GYVYBĘ PREKE pavertusioje sistemoje), kad naikinama kolektyvinės būties, bendro apjungiančio tinklo, jų egzistencijos sąlyga.

Nereik bijot, kad skauda… skauda reiškia jaučiu, turiu širdį, ESU GYVAS. Skausmas aktyvuoja, jį transformuoja veiksmas, gydo bendraminčių bendrystė.

Lietuvis tada atgims kai medyje save pažins. KAI PRISIMINS. Kad atgimtų, turi ketinimo valią išreikšti, Žemės Motinos, brolio, sesės medžio atsiprašyti, susitaikyti, jiems širdį atverti, stiprybės paprašyti – stot jų gynybon. Stot GYVYBĖS gynybon. Ir patekės jam gyvybinė jėga ir sudrebės žemė, ir atsities medis, atsities miškas – visas savo galias, stiprybę, palaikymą, jėgas – į žmogų ir atsities lietuvis …suspindės jo akys, uždainuos širdis.

O visa ko centre testoja – GYVYBĖS MEDIS. Ir stoja lietuvis GYVYBĖS MEDŽIO sargybon. Ir viskas RATU aplink medį sukasi. Jis tas centras, altorius, pagal žmogaus paveikslą padarytas – visa ko puošmena, GRAŽIAUSIAS PAMINKLAS miestų, miestelių, kaimelių aikštėse, odė gamtai, gyvybei, kūrinijai – it karalius, dėmesiu, rūpesčiu apsuptas. Ir kvėpuoja medis plačiai, į žemę ir į dangų stiebdamasis plačiose, vešliose giriose ir miškuose, pavėsį, atramą žmogui teikdamas…

Ir mūs religija tebūna GYVYBĖ ir meilės jai ŠVENTIMAS. Ir nešam šią žinią pasauliui. Amen:)

Justina Vidzėnė, GYVAS MIŠKAS

Foto: Liepa „Motinėlė“ – viena seniausių iš liepų Lietuvoje. Ji auga vidury Braziūkų kaimo (Zapyškio seniūnija, Kauno rajonas), šalia pagrindinės gatvės, atskirai nuo kitų medžių. Ši liepa – neatskiriama kaimo dalis, augusi kartu su juo. Kaime augo ir daugiau liepų, jose perėdavusios pelėdos. Tačiau išlikusi tik viena – liepa „Motinėlė“. Vietos gyventojai į ją keldavę kryžius, prie kamieno tvirtindavę lenteles su reikšmingomis datomis. Prie jos rinkdavosi 1863 m. sukilėliai (gretimame miške yra išlikę jų kapai). Liepos kiaurymėje galėdavę pasislėpti net septyni žmonės. (Wikipedia)


Lietuviai su medžiais vis zgadoj gyvenę…

Tai toks miškas traukęsis par Lietuvos žemę;
Visi plotai žaliavę pavėne aptemę;
Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę,
Kaip lietuvnykų širdys int vieną tėvynę.
Ė lietuviai su medžiais vis zgadoj gyvenę,
Jaunystėj pasižinę ir draugėj pasenę.
 
Lietuvnykas po urvus sausus laužus kūręs.
Ne lentinės, iš šakų buvę pintos durys.
Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę,
Jėg tik stuobriai papuvę savaimi išvirtę.
Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs,
Teip visados raminęs, visados mylėjęs:
Žvėrim, paukščiais ir vaisiais dengęs ir penėjęs,
Ir neprietelių mušti griūdamas padėjęs;
Sunkioj dienoj duodavęs slaptus nuo baisybių,
Liūdnoj dienoj paveikslą visokių ramybių,
Linksmoj dienoj daugumą visokių gražybių,
Kožnam mete dėl kožno – visokių gerybių.
 
Sunkios dienos atėję, žmonės badu mirę,
Samanas duonon kepę, žieves sriubon virę.
Teip žmoneles, iš bado žievėm papenėtus,
Kad užtiksiant pavietris! – ir labai pakrėtus.
 
Miškas žmonių pasgailęs, rasa apsiverkęs,
Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs
Ir sušukęs: „Broliukai, ginkitės nuo bado!
Palaiminta toj ranka, ką kirvį išrado!“
 
Su ašarom pirmieji truputį praskynę,
Vaitodami jų vaikai teip gynę tėvynę;
Dūsaudami anūkai tuos miškus aikvoję,
Proanūkiai vežimais miestelin vežioję;
Po keturias dešimtis vežimų pardavę,
Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį gavę.
 
Medžiai mat iš daugybės visiškai atpigę.
Ir teip ilgai aikvoję, – net kolei pristigę;
Ė tai vis dėl arielkos daugiausia išleidę:
Visi buvę kaip žydų šeimyna pasleidę.
 
Tai mat mūsų tėveliai miškų neberadę
Ir terp savęs kaip broliai visi susižadę –
Ažleist dirvas šileliui. Mat miško pasilgę,
Dažnai savo blakstienas ašarom suvilgę,
Žiūrėdami in kelmus. Mat lietuvių dūšios,
Senais miškais penėtos, viduj miško trąšios;
Plikuos plotuos, be miško, lyg tartum apkursta,
Tartum džiūsta nuo saulės ir palengvėl skursta.
Nors jau dabar lietuvis plikuos plotuos gimsta,
Giesmėj mišką užgirdęs, be jo neberimsta…
Informuojame, kad šioje svetainėje yra naudojami slapukai. Supratau