Mūsų senųjų protėvių pasaulėžiūra – pamestas žinojimas (prarastas rojus)

“Prarasto Sodo arba Rojaus susigrąžinimo kelią dažnai pasakose, sakmėse simbolizuoja nepaprastai sunki kelionė su kliūtimis, begaliniais išbandymais, pavojais, vargais.”

“Mūsų senoji pasaulėžiūra išskiria du požiūrius į Visatą, Gamtą, Žmogų: banginį (energetinį) ir daiktinį (materialųjį). Mes, dabar gyvenantys, tebežiūrime į Visatą ir Gamtą daiktiniu požiūriu. Daiktinis požiūris aiškina, kad gamta yra Gausybės Ragas, iš kurio galima semtis, jo nepapildžius. Tai ir sakome „pripuolė prie lovio“, nes kas suktesnis, gobšesnis – tam ir turtai. Štai kur nūdienos „vertybės“. Taip kyla sistemų arda, žemės alinimas, plėšimas, grobimas, genetinis keitimas ir kiti baisūs neprognozuojami dalykai.”

“Sustok, išmintingasis protėvių aini, sustok ir pamąstyk… Kur skubi, galvą pametęs? Tėvai ir seneliai sakydavo: „ Kur trumpa – ten trūksta“. Kur daiktai, dalelės, dalelytės – ten visada kažko trūksta. Trūksta rišliosios medžiagos – IŠMINTIES, kuri AKIMIRKSNIU nustato dalyko ar reiškinio esmę: praeitį – dabartį – ateitį kartu (visumoje). Nenusigręžk nuo jos, nes šiandien jau beveik nieko nebeturi. Paklausyk, ką sako protėvių Tikėjimo etika. Gal ji Tau padės atgauti dvasios stiprybę, orumą, darną ir tvirtą pamatą…”

Senosios žynės pamokos

Tautos kultūra ir etinės normos, atėjusios iš tūkstantmečių patirties, negali būti traktuojamos kaip atgyvenusios, nes negali būti atgyvenusios tikrosios vertybės bei išmintis. Būtent, ikikrikščioniškame laikotarpyje yra sukauptos mūsų prigimtinės kultūros dvasinės vertybės, esmė ir žinios, kurias greitu laiku galime prarasti negrįžtamai.

Tai mūsų senųjų protėvių pasaulėžiūra / filosofija, kurioje sutelpa viskas: etikos, estetikos, etiketo, psichologijos, matematikos, astronomijos, medicinos ir kitos žinios, kuriose užfiksuota visa gyvenimo meno išmintis ir patirtis. Tik per etninės kultūros ir senosios, pagoniškosios, pasaulėžiūros pažinimą šiandien mes galėsime atsispirti tautinio mentaliteto naikinimui, niveliavimui.

Kaip veikia mūsų mąstyseną, gimtąją kalbą, išvaizdą, elgesį ir bendravimo formas mūsų šalį užplūdusi Vakarų masinė, pramoninė, primityvi gatvės kultūra, per prievartą brukamos vakarietiškos „vertybės“, akivaizdžiai naikinančios žmogų kaip asmenybę? Atskirtos nuo savasties, tradicijų, papročių mūsų protėvių puoselėto ir perduoto ainiams aukščiausio lygio, išmintimi paremto, gyvenimo būdo.

Ką sako mūsų senųjų protėvių pasaulėžiūra?

Mūsų senoji baltų pasaulėžiūra išskiria du požiūrius į Visatą, Gamtą, Žmogų: banginį (energetinį) ir daiktinį (materialųjį). Mes, dabar gyvenantys, tebežiūrime į Visatą ir Gamtą daiktiniu požiūriu, kaip į gėrybių aruodą, iš kurio galima semti, jo nepapildant. Nebesuprantame AIDO/ATBALSIO sistemos vienintelės tarpusavio sąryšio sistemos, kuri užkoduota patarlėje „Kaip lauke šauksi – taip girioje atsilieps“. Daiktinis požiūris pateisina visas naudos paieškos priemones. Dauguma nusikaltėlių lieka nenubausti, nes „nėra daiktinių įrodymų“.

Protėvių etika sako, kad Visumo (Visatos) parėdas griežtas ir anksčiau ar vėliau mus baudžia per duoklės mokėjimą Kūrėjui/Laikui. Kai išduodami savi papročiai, kai nutrūksta darnos ryšys su Visumu, Kūrėjas mūsų nebegloboja. Visatos dėsnis lietuviškoje pasaulėžiūroje sako, kad tokiu atveju mes išsigimstame, tampame nepilnaverčiais, prarandame savigarbą, orumą ir net norą gyventi. Esame liūdni, paniurę, sergame, dirbame nekokybiškai, be atsakomybės.

Visa tai priklauso nuo Pasaulėžiūros, nuo žinių apie Visumo – Tikrovės sandarą, apie jos kasdienines mainas, į kurias privalu atsakyti tuo pačiu.

Protėvių Pasaulėžiūra yra Visatos (pasaulio ir žemės) gyvenimo SISTEMA. Ji – teorijų teorija ir mokslų Mokslas. Ji prieinama kiekvienam. Ji – paprasta.

Požiūris į Visumo parėdą sukuria gyvenimo būdą ir PAPROČIUS (metodiką). Energetinis (banginis) požiūris reikalauja žinių apie tai, kaip surėdytas Visumas: gamta, visuomenė, žmogus, kokia to sąryšio VISUMAS – AŠ sistema, kokiu būdu tą gyvasties energiją pasijungti savo reikmėms, Tėvynei, laimei, pasiturinčiam gyvenimui. Kai požiūris atitinka tikrovę arba neatitinka. Pagal tai ir statome savo gyvenimo rūmą: kai atitinka – mus lydi sėkmė, kai neatitinka – nesėkmės, ligos…

Toks požiūris ir vadinamas Pasaulėžiūra. Pasaulėžiūra – tai santykiai su šalia esančiomis unikaliomis sistemomis: su žvaigždynų Ugnimi, su kaimynu, gimine, šeima, su gamta ir savimi… Santykiai ne bet kokie, o DARNŪS: kiekviena sistema į kitą įsilieja sveikais ryšiais, nepažeisdama savarankiško unikalumo, netrukdant kitai sistemai skleistis, bręsti ir po ciklo – pailsėti. Tai Meilės, Draugystės ryšiai. Tai – Gyvenimo Būdas.

Skirtingos pasaulėžiūros. Tradicijos ir jose slypinti informacija

Aptardami tradicinius dalykus turėtume prisiminti, jog gyvename visiškai antitradicinėje civilizacijoje, nepanašioje nė į vieną anksčiau buvusią.

Dabartinė, vakarietiškoji, pasaulėžiūra remiasi ne tiesomis, perduotomis iš kartos į kartą, bet įvairiomis prielaidomis. Imkime, pavyzdžiui, išsilavinimą. Dažniausiai, visas dėmesys čia sutelktas į faktus, detales, kuriuos reikia įsiminti. Tai yra mokymasis dėl mokymosi (kad turėtum išsilavinimą). Kad būtų aiškiau, galima prisiminti vykusį pasakojimą – anekdotą: „keturi neregiai sumanė „apžiūrėti“ dramblį. Pirmas rankomis apčiupinėjo dramblio šoną, antras – koją, trečias – straublį, o ketvirtam teko uodega. Susirinko visi ir aptarinėja, į ką jiems panašus dramblys. Pirmasis, apčiuopęs dramblio šoną sako, kad dramblys tai – siena, antrasis, kuris čiupinėjo koją sako, kad dramblys – tai kolona. Trečiasis neregys, kuris lietė straublį, sako, kad dramblys – tai vamzdis, o ketvirtasis, kuris čiupinėjo uodegą pasakė, kad jam dramblys tai – virvė.“

Kokia šio pasakojimo-anekdoto išvada? Ar jie pamatė visą dramblį – VISUMĄ? Ar suvokė? Be abejo, ne. Jie suvokė tik detales, tiek, kiek pačiupinėjo… Tai argi mes nesame tie neregiai (nors ir turime akis, ir lyg ir matome)? Ar suvokiame visumą? Daiktinė – materialioji, vakarietiška mąstysena niekada neleis suvokti visumos, todėl beveik visose srityse valstybės valdyme, politikoje ir kitur mūsų vedliai neturi strateginio, visuminio mąstymo ir dažniausiai toliau savo nosies nemato (jiems neduota).

Nemato kur eina tauta, valstybė, šeima, kultūra ir visa kita…Taigi, ši mąstysena yra labai ribota, deja, ji nūdienoje dominuojanti, ir jei neatsiras toliau matančių, turinčių AKIMIRKOS mąstyseną tautos ir valstybės vedlių, tai mąstančiam žmogui jau aišku, kur mes einame ir kokia mūsų tautos ateitis…

Pailiustruokime dabartinę – struktūrinę/detalinę (materialiąją) mąstyseną kad ir tokiu pavyzdžiu. Nubraižykime apskritimą, pažymėkime centrą, o periferijoje ant apskritimo išdėstykime taškus: mokslo ar veiklos sritis: pavyzdžiui, biologija, medicina, psichologija, informatika, chemija, matematika, muzika, ekonomika ir kt. (aplink visą apskritimą). Paimkime vieną iš pažymėtų mokslą ar sritį ir įsivaizduokime, kad mokomės, studijuojame ir dirbame toje srityje.

Pagal šią mąstyseną gaunasi tokia tiesa: juo labiau žmogus gilinasi į vieną interesų sritį, tuo labiau jis tolsta nuo kitų. Vadinasi, jei pasirinkai, tarkim, ekonomiką, tu ją giliai išstudijuosi, gal būt tapsi stipriu specialistu šioje srityje, bet…visiškai nutolsi nuo kitų interesų, mokslų ir visiškai nutolsi nuo centro. O kas gi centre?

Centras visada yra centras: jis nekintamas, pastovus: tai gali būti ir Dievas (Tikėjimas), gali būti tvirta Pasaulėžiūra, sąžinė, moralinės vertybės, šeima ir visos kitos Amžinosios vertybės. Taigi, vienoje srityje žmogus – specialistas, o visose kitose – visiškai nesiorientuoja ir nesuvokia… Tai labai dažnas reiškinys mūsų dabartiniame gyvenime: turime ir valstybės vadovų, pareigūnų, profesorių, valdytojų, skaičiuotojų ir visokių kitokių, kurie visiškai nesiorientuoja, kur veda šalį ir kur patys eina, nes mato tik siaurą savo sritį: skaičiukus, nuošimčius, kažkieno užrašytus vadovėlinius teiginius, mato tik tai, ką gali „pačiupinėti“, įrodyti.

Bet gi yra pasaulyje dalykų, kurių nepačiupinėsi, nepasversi, o tam jau reikia daug giliau mąstančio…

Pažvelkime į kitą pusę. Tradicijas saugančioje civilizacijoje viskas sakralizuojama (sudvasinama, sušventinama, sutaurinama, pakeliama į aukščiausią dvasinį lygmenį). Čia mokymasis niekada nebūna tik dėl mokymosi, o egzistuoja KAIP PRIEMONĖ pasiekti didžiausiąjį kiekvienam žmogui Kūrėjo duotą Tikslą – AMŽINYBĖS PAŽINIMĄ.

Šioje mąstysenoje žmogus niekada nedirbs tik dėl pinigų ar daiktų gausinimo, o dirbs ir kurs dėl savo kūrybinių galių išraiškos, dėl Tėvynės, dėl savo aukščiausios siekiamybės materialines gėrybes paversti dvasinėmis vertybėmis: (jam gera,šeimai gera, Tėvynei naudinga, gamtai gera, nes ji saugoma, kaimynui gera, nes pagarbiai, maloniai bendraujama).

Jei remsimės tradicijų saugojimo visuomenės mąstysena, pamatysime, kad, išdėliojus tuos pačius mokslus, interesus minėtame apskritime: jie ne tolsta vienas nuo kito, bet jungiasi spirale ir tuo pačiu visada išlieka sąryšyje su Centru ir viskas nukreipta į Centrą.

Kuo giliau atskiri mokslai studijuojami, tuo labiau vienas su kitu siejasi, persipina, kadangi juos jungia harmonijos ir vidinio giedrumo paieškos. Šioje mąstysenoje valstybės vadovas, valdantysis ar turintis galią valdyti ir duoti ar atimti, elgsis visai kitaip: niekada nepažemins nei gamtos (neužtvers upių, neužvers šiukšlėmis, neišžudys gyvūnų, neiškirs ąžuolynų ir t.t.), nei žmogaus (nesielgs su patyčiomis, nepavers žmonių elgetomis, netaps išsigimėliu skriausdamas vaikus, žemindamas kitų orumą, nenaikins to, ką ilgus amžius kūrė tėvai, seneliai ir protėviai).Ši mąstysena – vienintelis kelias į moralę, Tiesą, sąžinę ir į save…

Tradicija ir „Prarastasis Rojus“

Visos tradicijos siekia laikus, kai Žemė žmogui buvo Rojus. Visos jos teigia, kad kažkada žmogus prarado savo didžiausią turtą, kurį susigrąžinti galės vis sunkiau ir sunkiau. Dažnai nurodoma, jog nuo tų laikų žmogus nuolat degraduoja, o gyvenimo sąlygos Žemėje vis blogėja ir sunkėja.

Kartais tai, ką žmogus prarado, vadinama „trečiąja akimi“ (širdies akimi). Be šio sugebėjimo, kuris iš esmės yra intelektas (tikrąja šio žodžio prasme), žmogus yra uždarytas, apribotas šiame pasaulyje, atskirtas nuo dvasinių žinių, bejėgis pažvelgti į Amžinybę. Šis pasaulis – sielos pasaulis. Visose tradicijose sielą simbolizuoja mėnulis, o dvasią – saulė. Dvasia ir siela – ne tapatybės: tai du skirtingi dalykai, tik šnekamojoje kalboje žmonės dažnai sumaišo šių skirtingų sąvokų prasmes. Iš kartos į kartą perduotose ir knygoje „Senovės lietuvių dainos“ užrašytose dainose pateikiama keletas ankstyvųjų dainų, kurios yra ne fragmentai, o pilnos sakralinės apeiginės eilės, siejančios mus su laikais, kai klestėjo pirmapradės pasaulėžiūros tradicijos ir gilus suvokimas apie Visatos, pasaulio sąrangą, atsiradimą, ir žmogaus, kaip gelminės esybės-būtybės misiją ir supratimą kas yra žmogus. Pačios archaiškiausios mūsų tautinės dainos – tai mūsų išskaidyto, išbarstyto šventraščio dalis. Patyrinėkime dainą „Mėnesio svodba“:

Mėnuo Saulužę vedė Pirmą pavasarėlį, Saulužė anksti kėlės, Mėnužis atsiskyrė Mėnuo viens vaikštinėjo, Aušrinę pamylėjo. Perkūns, didžiai supykęs, Jį kardu perdalijo Ko vienas vaikštinėjai, Aušrinę pamylėjai, Ko vienas vaikštinėjai, Saulužės nežiūrėjai?

Gintarinis saulė-mėnulis amuletas

Dainoje Mėnulio ir Saulės santuoka simbolizuoja pirminę žmogaus būklę, kai jis tvirtai valdė savo dvilypę – dieviškąją (kosminę) ir žmogiškąją (žemiškąją) – prigimtį. Saulė – dieviškoji, Mėnulis – žmogiškoji prigimtis. Dvasios pasaulis, kurį sudaro skirtingos plotmės (dainose – dangūs), yra Vienovės pasaulis, kuris yra dualistinis pasaulis (viskas susideda iš dviejų esminių pradų), taigi, prarasdamas ryšį su Dangumi, žmogus prarado ir pasaulio vienovės sampratą bei pojūtį. Dainoje tai simbolizuoja supykęs Perkūnas, perkirsdamas Mėnulį pusiau. Vėlesnėse – judaizmo, krikščionybės ir islamo tradicijose – šį procesą simbolizuoja vaisiaus nuo Gėrio ir Blogio Pažinimo medžio nuraškymas ir paragavimas – dvilypumo pradžia žmoguje. Pagrindinis ir esminis įvairių tradicijų tikslas – išmokyti žmogų susigrąžinti prarastą Amžinybės suvokimą, tik, bėgant amžiams, įsivyravus krikščionybei, (ir kitoms didžiosioms religijoms), žinios, atitinkančios Tikrovę, sunaikinamos, o į jų vietą ugnimi ir kardais buvo įskiepytos mitinės religijos, kurios jau nieko bendro su Visatos, Gamtos pažinimu, nebeturi.

SKAITYTI PLAČIAU: Lietuvi, ar myli mišką?

Rojaus sąvoka atėjo kartu su krikščionybe. Mūsų, lietuviškoje tradicijoje tai – Sodas (tautodailėje ir švenčių papročiuose – pintas iš šiaudų Visatos modelis – Sodas), kuris dovanojamas jaunavedžiams). Turime labai daug dainų apie sodus, pabandykite iššifruoti užkoduotas mintis ir prasmes tų dainų tekstuose: visur rasime Visatos, Pasaulio sutvėrimą, gyvybės atsiradimą ir mirties bei dausų pasaulio motyvus bei mokymą kaip gyventi, kaip pažinti.

Filme „Dangaus sodai“ pristatomos žymiausios Lietuvos sodų rišėjos, jų darbai.

Grįžkime trumpam prie dainos „Mėnesio svodba“. Pirmoje eilutėje – Mėnulio ir Saulės santuoka, antroje – „pirmą pavasarėlį“… Kodėl pavasarėlį ir kodėl PIRMĄ? Pasiremkime lietuvių kalendoriumi – Metrodžiu (apskritimo modelis). Pavasarį iš neregimojo (dausų) pasaulio į regimąjį pasaulį prasikala gyvybė: daigai, želmenėliai, taigi, susitvėrė Visata ir materialusis Pasaulis, kuris niekaip negalėjo prasikalti, tarkim, rudenį, nes ruduo metiniame cikle – pasirengimo išeiti į dausas metas, į neregimąjį pasaulį. O kodėl „pirmą“ pavasarėlį? Todėl, kad tai -,materialaus pasaulio atsiradimo pradžia, Pradžios/Išeities taškas (žr.“Visareginčioje Akyje“), pasaulio ir gyvybės sutvėrimas.

Sodas (vėliau – Rojus) simbolizuoja darną, harmoniją, pusiausvyrą tarp dviejų pradų: dieviškumo ir žemiškumo, vyriškojo ir moteriškojo, šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio, gyvybės – mirties ir kt.) Tai kas tas „Prarastasis Rojus“? Išeina, kad žmonės prarado darną, pusiausvyrą, tarp dvasios pasaulio (būties) ir materialios egzistencijos (buities). Nubraukę esminę, dieviškąją, prigimtį, likome su materialiąja – daiktine, gal būt, todėl labai skaudžiai jaučiame vis prastėjančią dvasinio pasaulio būklę, kartu, atsigręžę tik į materialius dalykus (technologijas,ekonomiką) visiškai atmetėme sakraliuosius dalykus, kurie, vis dėlto, privalėjo mums būti kelrode žvaigžde į mūsų dvasinį tobulėjimą, o ne į materialųjį, nes nebemokame daiktinių gėrybių paversti dvasinėmis vertybėmis, o netekę dvasingumo, vis labiau netenkame gyvenimo bei pažinimo džiaugsmo, vis labiau virstame „keturiais R“: Racionaliais, Ribotais, Rafinuotais Robotais…

Prarasto Sodo arba Rojaus susigrąžinimo kelią dažnai pasakose, sakmėse simbolizuoja nepaprastai sunki kelionė su kliūtimis, begaliniais išbandymais, pavojais, vargais.

Tai kelionė atgal – į Prarastą Centrą, kuriame žemė jungiasi su dangumi. Dangiškoji ir žemiškoji sferos dar vaizduojamos kaip Viršutiniai ir Apatiniai Vandenys, kurių sandūroje išaugęs Pasaulio (Gyvybės) Medis arba stebuklinga obelis su stebuklingais, galinčiais numarinti ar prikelti, vaisiais. Ir trykšta Gyvojo vandens šaltinis. Vaisiaus paragavimas ar Gyvojo vandens atsigėrimas reiškia sugrįžimą prie Didžiojo žmogaus gyvenimo tikslo ir Misijos – AMŽINYBĖS PAŽINIMO.

Senoji protėvių pasaulėžiūra ir tradicija, be abejo, viena archaiškiausių. Ji, kaip ir indų, keltų, indėnų tradicijos yra vienos didžiosios pirmapradės tradicijos atšaka.

Manoma, kad Pirminė tradicija prasidėjusi Šiauriniame žemės poliuje (mūsų tautosakoje pilna dainų bei papročių apie ilgąjį šaltąjį pusmetį ir šiltąjį pusmetį, apie šiaurinius elnius ir pan.). Indoarijų Vedose yra patys aiškiausi šio teiginio liudijimai.Prarastasis Centras – tai Taškas, į kurį veda visos archainės tradicijos, Taškas, kurio privalu ir verta siekti, jei norime, kad išliktų žmonija, žmogus ir žmoniškumas.

Aido / Atbalsio sistema – vienintelis žmogaus sąryšis su Visumu

Kiekvienos tiesos pradžia yra Dievuje. Kai ji pasireiškia per žmogų, tai nereiškia, kad ji kyla iš žmogaus, bet žmogus yra tokio skaistumo, kad tiesa gali pasireikšti per jį. B. Paskalis

Mūsų, protėvių pasaulėžiūros (filosofijos) objektas yra Laiko tėkmės galių jėgos (energetika). Tos jėgos – energetinės bangos – žadina arba slopina mūsų mąstyseną: mes daromės kūrybingi, energingi arba esame be nuotaikos – NE SAVIMI. Pasaulėžiūra – mokslas apie Tikrovę (Visatą, Gamtą). Visi reiškinių, dalykų apibrėžimai pateikiami SPALVA, GARSU, MIERA, STILIUMI ir lemtinga DATA. Tai – 5 Kūrėjo/Laiko duoti įnagiai šios pasaulėžiūros pažinimui. Mūsų gimtasis žodis (kalba) – VEIKSMAVARDIS (ne daiktavardis). Ne buitiškai suvokiant: ištarsi žodį – prišauksi veiksmą. Tai užrašyta mūsų pagrindinėje patarlėje, kuri turi daugybę variantų „Kaip šauksi – taip atsilieps“, “kaip klosi – taip miegosi“ ir kt.

Varde – (upės, kaimo, miesto, vietovės, žmogaus) – užrašyta Misija. Pav, upė Mūša (senov. MŪŽA). Žodis mūža reiškia AMŽINYBĖ. Vilnius (senov.Vilnešys – Viln-Nešys) – vilnių (bangų) nešėjas. Raseiniai (Rasos eina), Palanga – palangė (langas į jūrą), Marija (senov. Marių Rija arba marių ugnis-žarija. Senasis Rygos pavadinimas taip pat buvo RIJA (ugnis, žarija). “Marijos žemė“ – visai ne krikščioniškosios Marijos, o mūsų Marių Rijos arba Marių energetikos šventa Žemė – pagoniškas vardas. Agnė/Agnius, Rasa, Indrė ir kt. – tai vardai dar iš ARIJŲ laikų išlikę: išskaidykite žodį skiemenimis, paskaitykite iš antro galo, –gausite visą informaciją apie savo kaimo, miesto, ar savo šeimos Misiją, kurią turite atlikti šiame gyvenime. Koks lietuvių pagrindinis gėrimas, aišku, ALUS ir SULA (užrašyta viename žodyje, skaitome iš abiejų galų).

Visko neaprašysi, ieškokite patys: viską protėviai paliko, tik nesunaikinkite gimtosios kalbos (tarmių), nes visos vertybės, visos žinios išlikusios tik TARMĖSE.

Taigi, varde – Misija, o jos kiltis – Tavoje Žvaigždėje, nes kiekvienas atėjome iš savo Žvaigždės, o po mirties vėl grįžtame į SAVO ŽVAIGŽDĘ. Apie mirusį žmogų krikščionys sako „šviesios atminties“, o mes sakome pav. Jonas (žvaigždėse) buvo padorus ir garbingas žmogus, ir pan. Yra išlikę ir senoviški Sėlijos krašto žynių žvaigždėlapiai su tikraisiais žvaigždynų vardais.

Pagoniškoji pasaulėžiūra sako, kad GYVAS IR LABAI GALINGAS TAS, KAS TURI SAVO SPALVĄ. Mūsų kalba – viena archajiškiausių. Ji – šventa, ji saugo mus nuo išsigimimo ir prastėjimo. Tautinė daina, rūbų stilius ir spalvos – tai mūsų JĖGA. Turime ginti savo spalvas, garsus (kalbą, dainą), mieras, stilius, kad neišnyktų mūsų esmė – mentalitetas. Tik tokiu atveju išauginsime LAISVAS ASMENYBES. Tai, kas dabar vadinama laisve – visiškai nepanašu į tai, ką sako šio žodžio prasmė ir esmė. Saugokime tarmes, nes jose atsispindi Kūrėjo AMŽINYBĖ. Taigi, mūsų ŽODIS – VEIKSMAVARDIS (ištariau žodį ir prišaukiau atitinkamą veiksmą), todėl su žodžiais turime elgtis atsargiai, nes „Žodis išlekia žvirbliu, o grįžta jaučiu“. TAI IR YRA AIDO/ATBALSIO sistema nuo kurios niekur nepabėgsi ir joks kunigas nepanaikins atsakomybės už neteisingus poelgius, veiksmus, žodžius, o svarbiausia – už neteisingas mintis, nes minties jėga yra pati galingiausia.

Kokios Tavo mintys – toks ir Tavo gyvenimas… Pamąstyk apie tai. Ir niekas išrišimo neduoda už neteisingą Gyvenimo Būdą,– žmogus pats save nubaus, nes taip diktuoja Visatos ir Gamtos dėsniai; nubaus save arba savo šeimą, vaikus, ir tas Gaudenumas (induizme – Karma) seks Tavo šeimą 3 ar net 7 kartas (generacijas). Taigi, visiems dabarties grobuonims, klastingiems, išsigimusiems iškrypėliams, gobšuoliams, negarbingiems vadovaujantiems bei skriaudikams ir jų palikuonims teks atsakyti prieš Kūrėją/Laiką (patyrinėjus kai kurių gyvenimus, viskas atitinka, tik gaila, kad jie to neišmoko ir nežino dėl ko jų gyvenime taip blogai atsitinka). Be etinių vertybių (pagrindo) neįmanoma pasiekti tautos, valstybės, žmogaus laimės, sėkmės bei pasiturinčio gyvenimo.

Visa pagoniškoji pasaulėžiūra (Mūsų tikrasis Tikėjimas) pagrįsta etinėmis AMŽINOSIOMIS VERTYBĖMIS, kurios, deja, šiandien tapo atgyvena. Todėl turime tai, ką turime, o turėsime dar blogiau, jei nesugrąžinsime to „Prarastojo Rojaus“, SAVOJO TIKĖJIMO. Kalendorius arba Metrodis yra Visumo (Visatos) Modelis.

Kiekviena tauta privalo turėti SAVO Kalendorių (švęsti SAVO šventes, rengtis SAVAIS rūbais, kalbėti SAVO kalba) ir turi turėti SAVO VIETINĮ LAIKĄ (kaip turėjo protėviai); dabar gi, pagal kažkieno užgaidą sukiojame laikrodžio rodykles, nes taip liepė Europos Sąjunga (sąjunga – tai žodis, kuris reiškia „jungas“: nešėme vienos sistemos jungą – kryžių, o dabar – kitos …patys jau nebemokame gyventi savo Tėvynėje ir nebemokame būti savo Žemės šeimininkais, tapome vergais… Bet gi dauguma mūsų gyventojų taip pageidavo, bet kažkodėl nepatenkinti dabartiniu gyvenimu, o juk bus dar blogiau… Esmė ta, kad, atėjus krikščionybei, atėjo ir mąstymo pabaiga (mąstymo savo galva). Taigi, turime pasekmes to, ką savo noru sunaikinome.

http://www.vydija.lt/straipsniai/Laisves_pamokos_Zarskaus.htm

Energetinio/banginio požiūrio Pasaulėžiūra arba Tikėjimas sako, kad Laikas/Kūrėjas mus valdo per oro sudėtį – Aido/Atbalsio sistemą. Taigi, mūsų laimė, sėkmė, vaikų ateitis priklauso nuo mūsų Gyvenimo Būdo.

Neteisingai gyvename – nedejuokime, nekeikime lietaus ar valdžios: patys išsirinkome, patys atsakingi už kiekvieną savo žingsnį. Mūsų gražūs žodžiai dažnai neatitinka veiksmų, poelgių, darbų, neatitinka griežto Visumo Parėdo. Protėviai gyveno kitaip – nepažeisdami Didžiojo Įstatymo, nes Įstatymas buvo Kūrėjo, ir jis buvo privalomas visiems be išimties, buvo suvokiamas visiems (nes nuo kūdikystės perteikiamas) ir buvo perduodamas iš kartos į kartą Papročiais. Taigi, yra, kaip jau minėta, du požiūriai į Visumo Parėdą: energetinis ir daiktinis. Energetinio Požiūrio pamatas – Geba kurti, o daiktinio – savinauda, naikinimas.

Daiktinis požiūris aiškina, kad gamta yra Gausybės Ragas, iš kurio galima semtis, jo nepapildžius. Tai ir sakome „pripuolė prie lovio“, nes kas suktesnis, gobšesnis – tam ir turtai. Štai kur nūdienos „vertybės“. Taip kyla sistemų arda, žemės alinimas, plėšimas, grobimas, genetinis keitimas ir kiti baisūs neprognozuojami dalykai. Iš viso šito – pyktis, neapykanta, pavydas, smurtas, o iš to – visos nelaimės: psichinės ir fizinės ligos, savižudybės ir pan. Minties ir žodžio jėga – didžiulė. Protėviai puikiai tą žinojo ir perdavė visas Žinias mums, deja, mes nepajėgėme jų išmokti ir įsiminti, nepajėgėme atsilaikyti svetimų, prievarta ir krauju įdiegtų tiesų mokymui. Tiesų, kurios atnešė nuolankumą, paklusnumą, vergystę … (kaip lengva valdyti vergus ir palūžusius). Kas gi yra LIKIMAS? Tai – atitikmuo Tavo elgesio su Visumo Parėdu, dėsningumu.

Kai Tavo Gyvenimo Būdas atitinka Visumo ir Gamtos dėsnius – Likimas Tau yra palankus: Tave lydi laimė, sėkmė, gera sveikata, nes Tavo Gyvenimo Būdas – DARNA. Kai Tavo elgesys neatitinka Visumo Parėdo – Likimas Tau siunčia išbandymus, duoda pamokas per nelaimes, kančias, ligas. Kai nutrūksta DARNOS ryšys su Visumu, Laikas/Kūrėjas mūsų nebegloboja. Mes išsigimstame, tampame nepilnaverčiais, vidutinybėmis, netgi vergais, robotais, kuriuos lengva stumdyti ir valdyti. Pagal Visumo dėsnių logiką, pažeistos sielos žmonės susilaukia nepilnaverčių vaikų, kurie išauga paleistuviais, vagimis, neurotikais, galvažudžiais. Dėsnis sako, kad pasileidėlių laukia psichiniai iškrypimai ir iš to išeinančios pasekmes.

Tai vyksta todėl, kad lytinė energetika, maitinama nedraudžiamais amoraliais žodžiais, veiksmais, brukamomis „vertybėmis“, užgožia Išmintį/Jausmą, nutraukia dvasinį peną, kuris eina į žmogaus energetinį lauką bangomis. Žmogus tampa lėkštas, bukas, dirba be kūrybinės jėgos, be atsakomybės. Dėl to šiuolaikinio meno kūriniai, pastatyti namai, įrankiai, buitiniai daiktai yra nekokybiški, vienadieniai, be išliekamosios vertės, bet brangūs.

Tradicija yra tikrosios laisvės karalystė“. Taip, kaip ir mūsų protėviai, kadaise pasakė Konfucijus, nors gyveno toli nuo mūsų. Kuo archaiškesnė ir stabilesnė tradicija, tuo svaresni argumentai, kad ši tradicija, atėjusi iš tūkstantmečių patirties, yra etnoso prigimtinė išraiška ir atitinka tautos gyvenseną.

Pasaulėžiūros formavimas seklyčių mokyklose

“Būk atsargus kalbėdamas. Savo žodžiais kuri pasaulį.”

Pažiūrėkime, kaip senovėje buvo mokomi vaikai žynių ir seklyčių mokyklose, kaip buvo nuo mažens formuojamas platus ir visapusiškas požiūris į visatą, gamtą, žmogų, kartu mokant skaityti, rašyti ir suvokti garsų bei gimtosios kalbos gelmę.

Pirmiausia – požiūris (atskaitos sistema). Nubrėžiama linija a-b. Tai – horizontas. Čia – Žemė, ant kurios tu stovi ir stebi matomus dalykus. Šalia nubraižomos kitos dvi linijos c-d. Tai – Padebesiai. Kitos dvi linijos e-f – Podirvis (šaknys). Tos linijos tai – tavo aplinka, kasdienybė. Viršuje linijos g-h: aukštumų sluoksnis, dangaus toliai, žvaigždžių, planetų valdos. Apačioje – j-k linija. Tai – Gelmės. Įstrižainė linija – Posvirio kampas: Žiemelių arba Šiaurės Rytų kryptis (esminė ir pagrindinė kryptis, todėl ir raštas turėtų būti pasviręs tuo kampu : energetinės apsaugos kampu). Vaikas suraito kabliuką i. Žinios AKIMS. Vaikas garso nežino. Tai skaitymas raidėmis.

Reiškinys, dalykas, esantis šalia jo, bet praeinąs per jį patį, žadinantis mintį, norą iš Padebesių ir Šaltinių – pažinti: Kas? Kaip? Kodėl? Užrašoma kilputė. Meti mintį į Aukštybes ir vėl grąžini ant Žemės. Ši raidė ženklina dalyką, susietą su pačiomis aukštybėmis: nuo atskaitos taško a – b iki pačių aukščiausių Vertybių. Tai energetinė banga, žadinanti Išmintį, Teisybę. Dainoje le-le-le (lia-lia-lia), kad susisiektume su Kūrėju. Įsiklausykime ir įsižiūrėkime, kas pasakyta žodžiuose Lie-Tu-Va, Lat-Vija arba kiti žodžiai, prasidedantys raide L(l). Skaitykite skiemenimis, dėliokite iš visų pusių žodį ir gausite vis naujų žinių. Tas pats ir su vardais, pav: Liv-Vija,Liut-Tauras (liūtas-tauras), Laima (laimė, lemtis) ir pan.

Garse glūdi mūsų prigimtis ir Misija. Vaikas suraito kilputę j. Slapčiausios, giliausios mintys, svajonės pasislepia giliai GELMĖSE ir vėl grįžta ant Žemės. Dalykas, paliečiąs vaiką (ar suaugusį) ir Gelmes (žemės, širdies, pasąmonės, sielos). Gelmės NERODOMOS. Jos lyg brangenybė (pirmoji Meilė, intymūs dalykai ir kt.) O ką turime dabar??? Kas iš šių dalykų šventa, nerodoma??? Ši energetinė banga (raidė) nustato RIBAS, kurių negalima peržengti. Taip išmokoma aukščiausio žmoniškumo, aukščiausio moralinio lygio. Taip suformuojama aukščiausia vidinė kultūra ir giliausias suvokimas apie save, kaip gelminę Esybę – Būtybę, taip išsiaiškinama plati visapusiška Pasaulėžiūra ir Akimirkos mąstysena. Užrašoma kilpa f. Dalykas, siekiantis ir aukštumų Aukštumas ir gilybių Gilybes. ffffff. Tai mūsų ornamentų stilius: ištęstas – fj fj fj arba 8888888. Aštuoniukė – Aštuonnytis –AMŽINYBĖ.

Vaikui paaiškinama, kad raidė – tai Ženklas akims ir Garso banga Žodžiui. Todėl mūsų Pasaulėžiūroje, mūsų Tikėjime – labai svarbu parinkti žodžius, kad neįžeistum, neįskaudintum kito. (Įrodymai? Skaitykite senąsias lietuviškas pasakas, sakmes, archainių dainų tekstus, patyrinėkite švenčių papročius ir apeigas ir kt). Taigi, “kilputės“, “kabliukai“ ir kiti garsai rašomi ant tokių linijų. Vyresnės kartos žmonės pradinėse klasėse dar rašė ant tokių linijų sąsiuviniuose. Kaip ilgai išliko linijos, kurių dėka išmokoma dailiai rašyti (buvo dailyraštis) ir tuo pačiu paaiškinama lietuviška Pasaulėžiūra: vaikas nuo mažens turės daug gilesnį suvokimą apie Pasaulį,Visatą, apie visus doros ir moralės dalykus, be to toks mokymas suteikia daug pažinimo džiaugsmo: mokytis įdomu ir norisi (paklauskite vaikų ar jiems įdomu mokytis dabartinėje mokykloje?). Taigi, raidės buvo rašomos ant vidurinės linijos: tai – Atskaitos sistema (vieta, kur Tu randiesi). Vėliau, “betobulinant“ švietimo sistemą ši linija a – b dingo, taigi, dingo ir Atskaitos sistema. Dar vėliau dingo ir posvirio kampas (kūrybinė kryptis). Dabar pradinukai rašo ant žemutinės linijos. Ką praradome? Ko netekome? Kaip dabar rašome (vadiname mokinius beraščiais, rašysena dažniausiai neįskaitoma keverzonė ir t.t.). Ką modeliuojame ateičiai: kokią mąstyseną, kokį Gyvenimo būdą, kokias RIBAS? Ar ne „ką noriu, tą ir darau“?? Be jokių ribų, be jokių pareigų, be jokios atsakomybės, be doros ir be… be viso ko…Tai kur gi einame? Mąstykime…

Mūsų kalba – Laiko Garso banga. Todėl ji – Vertybių VERTYBĖ. Ji šventa, kaip mūsų Žemė ir Tėvynė. Seklyčių mokyklose vaikai buvo mokomi Visumos suvokimo. Tai unikalus ir vertingiausias mokymo metodas, tinkantis visiems laikams, jei tik turi energetinį – banginį, o ne materialųjį – daiktinį (labai ribotą) mąstymą.


SENOVĖS PROTĖVIŲ IŠMINTIS:

1. Pasidėk Pamatą – Pasaulėžiūrą/Tikėjimą kaip kelrodę Žvaigždę.
2. Vadovaukis AriStokRato (Arijau, stok į ratą; mąstyk ciklais) mąstysena.
3. Atmink: aukščiausia vertybė – ŽINIOS, didžiausia gėrybė – laisvas laikas.
4. Gyvenk darnoje su Visumu, Gamta, Žmonėmis.
5. Gerbk ir saugok šventą Tėvų Žemę – Žemyną.
6. Gyvenk linksmai ir laimingai: neišvaryk Laimos iš namų ir neverkšlenk.
7. Kalbėk, ką galvoji ir daryk, ką kalbi.
8. Nuolat siek pažinimo.
9. Džiaukis šia diena: gyvenk ČIA-DABAR-ČIA.
10. Pritark Visumui SAVA spalva, SAVA daina, SAVU judesiu (šokiu).
11. Nebūk prastas – būk PAPRASTAS.
12. Saugok SAVO spalvas, SAVO kalbą, SAVUS ženklu (simbolius), SAVO tradicines šventes.
13. Neprisikabink prie daiktų ir žmonių.
14. Švęsk SUBATĖLIUS (šeštadienius).
15. Nebūk vergas, ir neleisk, kad Tau vergautų.
16. Mažiausiomis sąnaudomis siek didžiausio rezultato.
17. Nebūk savanaudis – būk KŪRĖJAS.
18. Niekad neprarask TAURUMO, ORUMO, SAVIGARBOS.
19. Laikykis etiketo bendravime.
20. Gyvenk pagal Visumo Parėdo dėsnius.

Šaltinis: Daugiau senosios žynės pamokų: Pažinimo kelias per savastį (www.homosanitus.lt)

 

2018 04 17|Kategorijos: Uncategorized|
Informuojame, kad šioje svetainėje yra naudojami slapukai. Supratau