“Buvo tikėta, kad kapų medį nukirtusio žmogaus laukia nelaimė.”
“Eržvilkas Jurbarko rajone buvo vienas iš pirmųjų miestelių, kur kapinėse ir šventoriuje buvo išpjauti medžiai. Ir ne bet kokie – o ąžuolai. Kaip tamsiais viduramžiais. Klebonas su architektų leidimu šventoriuje gal prieš aštuonerius metus išguldė ąžuolų alėją. Baisu! Užpernai kapinėse dar žaliavo senas ąžuolas. Vėliau, pastebėjau, buvo pragręžtas, į ertmes pripilta chemijos, kad išdžiūtų. Nes išdžiūvusį jau bus galima legaliai išpjauti.”
“Bet vis dėlto „projektus vykdanti“ valdžia mane šiurpina mažiau, negu tokius jos veiksmus remiančios, o kartais net jų reikalaujančios vietos bendruomenės, juk jei dauguma žmonių nepalaikytų, valdžios rankos būtų surištos. V. Ivanauskaitė-Šeibutienė persakė baisią istoriją: „Kraštotyrininkas Klemensas Lovčikas man pasakojo, kaip Upynos kapinėse žmonės gręžė ąžuoluose skyles ir pylė kažkokį cheminį brudą. Mat vietos valdžia jiems pasakė, kad sveikų medžių pjauti negalinti. Nupjovė, kai buvo nebesveiki…(…) Kokią atmintį žemėje įrašys tie, kam medžiai yra naikintini, nes „rudenį meta lapus, kurie teršia aplinką“? (…) Neapykanta medžiams, be kita ko, rodo pažeistą lietuvių nacionalinę savimonę.”
“Linkuvos medžių jau neišgelbėsi, tačiau dabar per Lietuvą eina būtent tokia senųjų kapinių „sutvarkymo“ mada. Pradėjusi apie tai kalbėti, buvau pilte užpilta informacija apie sudarkytas kapines: senąsias Šiaulių, Saldutiškio, Eržvilko, Pakruojo, Klovainių. Vytas Dekšnys man parašė: „Jaukios senos Kretingos kapinės irgi virto tokiu betono sklypu (kadaise panašiai atrodžiusias, tik daug didesnes Karveliškes vadinau „numirėlių kolchozu“ – buvo tarsi numelioruotos). Kauno Karmėlavos pušų irgi beveik nebeliko, prieš keletą metų nušienauti Kėdainių kapinių medžiai…“
(…) Dar neatslūgus didžiojo pasipiktinimo bangai, paskambinau netoli miestelio gyvenančiai klasės draugei, su kuria šiaip jau neblogai viena kitą suprantam: „Ką padarė su kapinių medžiais?!“ Ir ji pačiu pirmuoju sakiniu ėmė man aiškinti, kad medžius pjovė labai atsargiai, nuo viršūnės… Kas atsitiko žmonėms, kodėl klausimas apie medžius jų sąmonėje skubiai išverčiamas taip: „Ar pjaudami neužvertė medžio ant prie mano artimųjų kapo pastatyto paminklo?“ Negi kelių šimtmečių senosios miestelių kapinės nėra kultūros vertybė? Ar tik kapai ir paminklai yra tokia vertybė, o medžiai – naikintinos šiukšlės?”
Šventoriai ir kapai – jau ne šventos vietos
Jūratė MIČIULIENĖ 2018 03 04
Šventoriai ir kapai – jau ne šventos vietos © Lietuvos žinios
Daugelį metų nereikėjo jokių įstatymų, kurie draustų kapinėse ar šalia bažnyčių augančius medžius kirsti. Žmonėms buvo gražiau, kai bažnyčių šventoriuose galėjai prisėsti pavėsy, o kapinaitėse šnarėdavo medžiai. Tačiau baugi pastarųjų metų tendencija, nežinia iš kur kilusi mada išpjauti medžius, apnuoginti kapines ir šventorius, gamtosaugininkus verčia koreguoti želdynų įstatymą.
Lietuvoje istoriškai nei kapinės, nei bažnyčių šventoriai be medžių buvo neįsivaizduojami. Niekas jų nekirsdavo vien dėl to, kad lapų grėbti nereikėtų. Vienkiemius iš tolo laukuose galėdavai atskirti – juos supdavo medžiai. Mirusiesiems kapus irgi parinkdavo po medžiais, ne plyname lauke. Kad smagiau būtų, kad atskridęs paukštelis pačiulbėtų. Buvo tikėta, kad kapų medį nukirtusio žmogaus laukia nelaimė.
Dievas čia jau niekuo dėtas – tai baisus kultūrinis virsmas
Pasak nykstančius kaimus tyrinėjančios geografės, Vilniaus universiteto docentės dr. Filomenos Kavoliūtės, medžių apsuptis, kraštovaizdis su medžiais buvo ne tik gamtinė, bet ir per šimtmečius susiformavusi mūsų krašto kultūrinė vertybė. „Tai, kas dabar vyksta kapinėse ir šventoriuose, yra baisus kultūrinis virsmas“, – sakė ji.
Filomena Kavoliūtė
Tokio virsmo priežastis mokslininkė įžvelgia dabar taip barbariškai besielgiančių žmonių vaikystėje. Pasak jos, sovietmečiu matyti klaikūs melioracijos vaizdai – kai vienkiemiuose žydinčias obelis buldozeriai stūmė į iškastas duobes, žemėm užpildavo senųjų sodybų vietas, kai kolūkio kombainams buvo lyginami ir platinami laukai, – daug kam užsifiksavo. Tie žmonės dabar – seniūnai, architektai, kunigai.
„Taip užaugusiai kartai tapo norma elgtis barbariškai. Daugelis jau tiesiog negali pakęsti šalia augančio medžio. Dar nepriklausomybės pradžioje, kai pakilo vertingos medienos kainos (liepų, uosių, ąžuolų), per visą Lietuvą nuėjo klaiki banga – išpjauta daugybė šios rūšies medžių, augusių kapinėse, šventoriuose. Porai metų šį vandalizmą buvo sustabdęs Danius Lygis (aplinkos ministras 1999 – 2000 metais). Bet traukinys, deja, jau pajudėjo… – apgailestavo F. Kavoliūtė. – Anksčiau žmonėms kapai buvo šventa vieta. Pamenu, kažkada per ekspedicijas viena močiutė sakė: „Kapinėse medį pjaut? Bijok Dievo“. Buvo tikėta, kad kapų medį nukirtusio žmogaus laukia nelaimė. Dabar jau ir bažnyčių šventorius nėra šventa vieta, nors ten medžiai, kaip sakoma, sodinti Dievui ant garbės. Kaip matosi, dabar Dievas čia jau niekuo dėtas, visiems lentų reikia“.
Kraštotyrininkai yra užrašę paprotį, kad senovėje klebonai už nuodėmes liepdavo šventoriuje po medį pasodinti. Dabar – atvirkščiai, liepia iškirsti.
Klebono išguldyti ąžuolai – į ertmes pylė chemiją, kad išdžiūtų
Kaip pasakojo F. Kavoliūtė, Eržvilkas Jurbarko rajone buvo vienas iš pirmųjų miestelių, kur kapinėse ir šventoriuje buvo išpjauti medžiai. Ir ne bet kokie – o ąžuolai. Kaip tamsiais viduramžiais.
„Klebonas su architektų leidimu šventoriuje gal prieš aštuonerius metus išguldė ąžuolų alėją. Baisu! Užpernai kapinėse dar žaliavo senas ąžuolas. Vėliau, pastebėjau, buvo pragręžtas, į ertmes pripilta chemijos, kad išdžiūtų. Nes išdžiūvusį jau bus galima legaliai išpjauti. Apsiginklavome galinga technika ir kokiais barbarais tapome… Kas sugebės sustabdyti šią klaikią madą?“ – klausė F. Kavoliūtė.
Dar baisiau, kai tuose miesteliuose, pasak F. Kavoliūtės, ir daugelis žmonių patenkinti, kad kapuose nelieka medžių – darbo bus mažiau, lapų grėbti nereiks. Jie dar patikina, kad niekur kapuose nėra matę medžių. „Matyt, mus buldozeriai padarė tokiais laukiniais. Rėkti man norisi, – sakė F. Kavoliūtė. – Na, nuvažiuokit, pasidairykit, kaip atrodo kapinės Vokietijoje, Prancūzijoje, Danijoje. Kaip parkai! Ir niekas ten medžių nebijo. Ar Lietuvoje brangesnius paminklus stato, kad jau taip baisu, jog šapelis, lapas ar kokia nulūžusi šaka užkris? O išverčia vėjas medžius kaip tik tada, kai praretina, atveria vėjui proskyną.“
Garsiosiose Paryžiaus Pere-Lachaise kapinėse niekas nesuka sau galvos, kad takelius nuauksina rudeniniai lapai. Pariseastvillage.com nuotrauka
Vokietijoje, Potsdamo kapinėse, net angelui jaukiau medžių pavėsy. Cemeteriesroute.eu nuotrauka
Juridiškai neprikibsi
„Važiuojant per Lietuvą daug kur vaizdas tiesiog bado akis. Senosios jaukios, medžiais apaugusios kapinės pavirtę betoninių blokų sklypais, – piktinosi ir Vidmantas Bezaras, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio skyriaus vedėjas. – Ir kol kas juridiškai nėra prie ko prikibti.
Mat želdynų įstatyme yra daug poįstatyminių aktų. Daug ką sprendžia savivalda. Savivaldybės yra pasitvirtinę savo želdinių priežiūros tvarką. Ir kiekviena skirtingai atsižvelgia į Aplinkos ministerijos siūlomą reglamentą, rekomendacijas. Jei kas nori kirsti saugotinus želdinius, turi gauti savivaldybės komisijos įvertinimą ir leidimą kirsti. Tačiau kai kur savivaldybės tas funkcijas yra atidavę seniūnijoms.
Vidmantas Bezaras
Saugomų želdinių apskritai negalima kirsti. Jei želdiniai nėra nei saugomi, nei saugotini, tik tada savininkas be leidimo savo sklype gali juos kirsti.“ V. Bezaras papasakojo atvejį, kai Lazdijų rajone, netoli Veisiejų ežero, Paveisininkų bažnyčios šventoriuje pradėjus kirsti medžius, tuo pasibaisėjęs pilietis Bronius T. parašė laišką Alytaus apskrities Aplinkos apsaugos departamentui ir prašė išsiaiškinti, ar teisėti šie barbariški kirtimai.
Jo užfiksuoti vaizdai šiurpina. Bažnytėlė maža, medinė, statyta 1938 metais. Kol ją gaubė medžių lapija, ji priminė tipinę jaukią kaimo bažnytėlę. Iškirtus medžius (kadangi statinio architektūra nepasižymi jokiomis įmantriomis formomis) labiau primena betono tvora apjuostą nykią buvusio kolūkio kontorą.
Prieš:
O vieta buvo turistų lankoma, daug kas čia stabteldavo važiuodami link žinomo jotvingių Paveisininkų piliakalnio, link Veisiejų ežero. Pilietis B. Tamulynas prašė paaiškinti tokių kirtimo darbų motyvus, teisėtumą ir būtinumą. Tuo labiau, kad šventoriaus medžiuose dažnai buvo pastebėtas prieš keletą metų Dzūkijos pasididžiavimu išrinktas retas paukštis kukutis. Medžiai buvo priskirti saugotiniems. Broniui T. Alytaus regiono Aplinkos apsaugos departamento direktorius Stasys Vanagas atsakė, kad nukirtus 12 liepų, 5 akacijas, 3 egles, 3 uosius, 2 klevus Aplinkos apsaugos teisės aktai nebuvo pažeisti, kadangi Lazdijų rajono savivaldybės želdynų ir želdinių apsaugos ir priežiūros komisija leidimą kirsti medžius davė. Esą medžiai gadina bažnyčios pamatus ir šventoriaus tvorą, kelia grėsmę statiniui.
Į žmonių nuomonę – nusispjaut
Aplinkos ministerija gavo ir nevilties kupiną pilietės Austės M. laišką, kuri negali suprasti, kaip galėjo Paveisininkų bažnyčios pamatus gadinti medžiai, jei jie šalia bažnyčios visiškai neaugo.
„Šalia bažnyčios nerasite ir kelmų. Bažnyčia senovinė, kaip matosi nuotraukoje, statyta be pamatų, ten tik akmenų eilė sukrauta. Tai labai įdomu, kokią gi grėsmę gali kelti medžiai, augantys nuo bažnyčios už 10–12 metrų. Tvirti ir nesutrešę medžiai. Jie augo tik prie šventoriaus tvoros. O tvora ir sugriauta juos bepjaunant“, – rašė Austė.
Pasak V. Bezaro, buvo išsiaiškinta, kad savivaldybės komisija neatvažiavo pasižiūrėti, vietoje neįvertino viso vaizdo, viską spręsti paliko kaimo seniūnės ir klebono nuožiūrai. O klebonas, ką norėjo, tą ir iškirto. „Į visuomenės nuomonę visai nebuvo atsižvelgta. Kiek man yra žinoma, šalia gyvenantys žmonės dar 2015 metais siekė želdinius išsaugoti, tačiau klebonui į jų nuomonę buvo nusispjaut, – sakė V. Bezaras. – Be to, bažnyčios šventorius nėra privatus sklypas, jis priklauso bendruomenei. Klebonas pasielgė kaip privačioje valdoje. Ten dar saugomos rūšies – kukučio – buveinės buvo. Inkilus iškėlė, ir tiek.
Pastaruoju metu, nežinau iš kur tokia mada atėjo, (panašu, kad iš Lenkijos), bet imta jaukių kaimo bažnyčių šventoriuose ir kapinėse masiškai kirsti medžius. Savivaldybės bijo pasipriešinti klebonams. Medžių nelieka net tose kapinėse, kur joms plotas buvo išskirtas miške. Ir tos paverčiamos plynu lauku.“
“Linkuvos medžių jau neišgelbėsi, tačiau dabar per Lietuvą eina būtent tokia senųjų kapinių „sutvarkymo“ mada. Pradėjusi apie tai kalbėti, buvau pilte užpilta informacija apie sudarkytas kapines: senąsias Šiaulių, Saldutiškio, Eržvilko, Pakruojo, Klovainių. Vytas Dekšnys man parašė: „Jaukios senos Kretingos kapinės irgi virto tokiu betono sklypu (kadaise panašiai atrodžiusias, tik daug didesnes Karveliškes vadinau „numirėlių kolchozu“ – buvo tarsi numelioruotos). Kauno Karmėlavos pušų irgi beveik nebeliko, prieš keletą metų nušienauti Kėdainių kapinių medžiai…“
(…) Dar neatslūgus didžiojo pasipiktinimo bangai, paskambinau netoli miestelio gyvenančiai klasės draugei, su kuria šiaip jau neblogai viena kitą suprantam: „Ką padarė su kapinių medžiais?!“ Ir ji pačiu pirmuoju sakiniu ėmė man aiškinti, kad medžius pjovė labai atsargiai, nuo viršūnės… Kas atsitiko žmonėms, kodėl klausimas apie medžius jų sąmonėje skubiai išverčiamas taip: „Ar pjaudami neužvertė medžio ant prie mano artimųjų kapo pastatyto paminklo?“ Negi kelių šimtmečių senosios miestelių kapinės nėra kultūros vertybė? Ar tik kapai ir paminklai yra tokia vertybė, o medžiai – naikintinos šiukšlės?”
Nėra kam grėbti lapų
Kaip pasakojo V. Bezaras, didelę įtaką miesteliuose daro vietos močiutės: nukrenta šaka ant paminklo ir jos jau šaukia, kad reikia kirsti medžius. „Pasibaisėtinas vaizdas ir Alantos kapinėse Molėtų rajone. Palei tvorą iškirsta liepų eilė, esą, bus daugiau vietos laidoti. Dalis visuomenės sukilo, darbai sustojo, pusę metų abi pusės kariavo. Prieš medžius kovojusios močiutės vietos valdžią ėmė gąsdinti, kad vis tiek jos medžius pribaigs, druskos pribarstys arba su „Rundapu“ nuodys. O medžiams 50 – 80 metų… Anksčiau važiuojant pro kapines matydavosi medžiais apaugusi vieta, o dabar – tarsi statybinių blokų sandėlys“, – sakė V. Bezaras.
Klebonams pagrindiniu argumentu, kodėl reikia kirsti medžius, pasak gamtosaugos specialisto, dažnai būna tai, kad žmonių mažėja, nėra kam lapų grėbti. Arba baimė, kad medis užgrius ant bažnyčios. „Visa bėda, kad niekas nesinaudoja kitomis medžių tvarkymo priemonėmis: juk galima apgenėti, jei bijoma, kad šaka nuluš, galima ją parišti. Dabar matomas tik vienas būdas – iškirsti“, – sakė V. Bezaras.
Alantos kapinių pakrašty prieš trejus metus seniūno sprendimu buvo išguldyta eilė liepų – kad atsirastų daugiau vietos naujiems kapams. Molėtų krašto laikraščio “Vilnis” nuotrauka
Kai Alantos kapinėse prieš trejus metus pradėti kirsti seni, bet sveiki stori medžiai, visuomenė skilo į dvi dalis. Vieni tuo piktinosi, kiti pritarė. “Molėtų žinių” nuotrauka
Įstatymų spragos
Tokiais atvejais dažnai kertasi architektų, ir gamtosaugininkų nuomonės. Architektai aiškina, kad reikia „atverti bažnyčią“ – kad jos grožis matytųsi. „Kartais gal ir reikia, jei ta architektūra vertinga, profesionaliai ir subtiliai atrenkant atskirus medžius, o ne viską plynai iškertant ir vaizdą suniokojant, kaip buvo padaryta Paveisininkuose. Šiuo atveju bažnyčios vertė buvo jos darna su aplinka, – sakė V. Bezaras. – Matydami spragas teisinėje bazėje bandysime tai taisyti keisdami įstatymą ir poįstatyminius teisės aktus. Reikia įtraukti ir visuomenę į sprendimų priėmimą. Parengėme teisės akto projektą. Sukonkretinome: kapinėse būtų galima kirsti tik tuos medžius, kurie ardo paminklus ar konstrukcijas. Anksčiau buvo įrašyta, jog galima kirsti tuos, kurie daro neigiamą poveikį. Tuo „neigiamu poveikiu“ daug kas ir manipuliavo: vienam lapais kapus nukloja ar saulę užstoja – jau ir neigiamas poveikis. Dabar jei šaka nukris, tai nebus traktuojama, kaip paminklo ardymas.“
„Moderni“ kraštotvarka
„Kada grįšime prie pagarbos savo aplinkai? – klausė F. Kavoliūtė. – Vienintelė viltis – jaunimas. Džiaugiuosi, kad Vilniuje, Lukiškių aikštėje jaunimui pavyko išsaugoti dalį senų medžių. Kaune, Antano Smetonos alėjoje, nepavyko. Pernai žmonės rankomis apglėbę laikė, neleido kirsti, tačiau policija juos nuo medžių tiesiog nuplėšė.“ Pašnekovės pastebėjimu, tampa madinga nekęsti senų medžių mieste, esą, tai nemodernu. Kertami ir atsodinami jaunais sodinukais. „Čia tas pats, kaip keturiasdešimtmečiui žmogui pasakyti, jog tu esi jau kriošena, neturi teisės gyventi“, – neatsistebi įsivyraujančia „modernia“ kraštotvarka F. Kavoliūtė.
https://www.lzinios.lt/lzinios/Prie-kavos/sventoriai-ir-kapai-jau-ne-sventos-vietos/261027
Medyje užkoduota GYVYBĖS IDĖJA ir didžiulė pagarba jai. Prof. Libertas Klimka
Ateities kapinės – vietoj paminklo – medis, vietoj betoninių kapinių – miškai? Medis – urna
Pastaraisiais metais pasaulyje vis stipriau įsibėgėja “Eco-laidotuvių” ar “žalio laidojimo” tendencija. Pasaulyje sparčiai nykstančių miškų kontekste, randami originalūs būdai gyventi (ir mirti!) sąmoningai, harmonijoje su Žemės planeta. Vis daugiau dėmesio skiriama anglies pėdsakų mažinimui ne tik gyvenime, bet ir mirtyje.
Tai paprastas, simbolinis aktas, sukuriantis erdvę naujai gyvybei, medžiui suvešėti. Tuo pačiu Medis -Urna atlieka dvigubą funkciją: tai tuo pačiu yra ir mylimo žmogaus atminties vieta, ir ekologiškas indas, kuriame likę mirusieji gali auginti atminimo medelius. Medžio sodinimas ir rūpinimasis juo kelia sąmoningumą keliuose lygmenyse, kai vienas yra aplinkosauginis, kitas yra emocinis:
https://www.thelivingurn.com/pages/product
Kas vyksta Lietuvos kapinėse?
Papildomai – kas vyksta Lietuvos miestuose ir miesteliuose?
Kas slepiasi už Kauno medžių kirtimų istorijos?
https://www.gyvasmiskas.lt/kas-slepiasi-uz-kauno-medziu-kirtimu-istorijos/
Auksiniai sodinukai arba kaip savivaldos įsisavina milijonus ES eurų už šimtamečių medžių – gamtos paveldo naikinimą (FOTO+ komentarai)
Planuojamos kaštonų alėjos skerdynės Šiauliuose sukėlė pilietinius protestus – nuo ko viskas prasidėjo? (papildyta komentarais)
Kurmelio korporacijos karas su medžiais ir miškais
https://www.gyvasmiskas.lt/kurmelio-korporacijos-karas-su-medziais-ir-miskais/
Kreipimasis į piliečius dėl ES lėšomis masiškai naikinamo miesto medžių paveldo Lietuvoje – ruošiamas kolektyvinis ieškinys (renkama informacija)
Šančių Ąžuolo inkvizicija – Kauno savivaldybė verslui išduoda leidimus kirsti sveikus, šimtamečius ąžuolus (FOTO+peticija)
Šiauliečiai prašo palaikymo DĖL KAŠTONŲ ALĖJOS IR SENŲJŲ MEDŽIŲ IŠSAUGOJIMO ŠIAULIUOSE – pasirašyk PETICIJĄ UŽ!
Betono aikščių bumas arba kodėl serga ir miršta miesto medžiai?
https://www.gyvasmiskas.lt/betoniniu-aiksciu-bumas-arba-kodel-serga-ir-mirsta-miesto-medziai/
Atviras Gyčio PADEGIMO LAIŠKAS ŠILUTEI dėl medžių ir Šilutės savasties išsaugojimo – „mes visi broliai po žydinčia vyšnia“
ŠIAULIAI ACIGAUNA – miesto plaučius į kelmus ir eurus? Ką mano piliečiai? (VIDEO+foto) 2018 05 02
MEDŽIŲ GYNĖJAI FB:
STOP medžių kirtimui Lietuvoje
VILNIUS:
Gelbėkime Vilniaus medžius
(www.saugokmedi.lt)
Išsaugokime ŽALIĄ Kalnų parką Vilniuje
KAUNAS:
STOP kaštonų giljotinai
KLAIPĖDA:
Už gyvą gamtą! Vakarų Lietuva
ŠIAULIAI:
Saugokime Šiaulių medžius!
ŠILUTĖ:
P.S. jeigu kokia grupė ar puslapis nėra paminėti, praneškite mums info@gyvasmiskas.lt
