Dėmesys į miškus atkreiptas – metas ieškoti sprendimų! Atsisakykime ūkinių kirtimų saugomuose miškuose ir įtvirtinkime tai šalies strateginiuose dokumentuose. Žymantas MORKVĖNAS (BAF)

Ateina laikas konstruktyvioms diskusijoms

Žymantas Morkvėnas,
Baltijos aplinkos forumas, VĮ vadovas.

2018 09 20 (kalba neredaguota)

Na, matyt, jau ateina laikas konstruktyvioms diskusijoms ką daryti, kad Lietuvos miškų valdymas labiau atitiktų visuomenės lūkesčius, o miškų skolinimasis iš ateities kartų būtų labiau atsakingas. Pasidalinsiu savo nuomone.

Aš manau, kad atėjo metas ne apsiriboti vienu masyvu ar dėlioti kosmetinius ir techninius sprendimus (kurių taip pat tikrai reikia), bet kartu iš naujo spręsti miškų ekosistemos naudojimą iš esmės.

Mano siūlymas – iškelti strateginį tikslą, kad per 30-50 metų laikotarpį miškai Lietuvos saugomose teritorijose būtų tvarkomi remiantis išimtiniai gamtosaugos ir rekreaciniais požiūriais, o kirtimai atliekami tik tuomet:

a) jei tai būtina siekiant atkurti ar puoselėti saugomas rūšis/buveines/kraštovaizdį;

b) jei tai būtina užtikrinti rekreacinius poreikius neprieštaraujant gamtosaugos interesams;

c) jei tai būtina užtikrinti vietos gyventojų saugumui.

Kitaip tariant, kad miško kirtimo saugomose teritorijose faktiškai neliktų, o miškas būtų matomas kaip vertinga ir saugoma ekosistema, ne kaip auginama lentų plantacija. Toks siekis galėtų būti įtvirtintas nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose, juolab, kad tokiam siekiui pasiekti reiktų ne vienos vyriausybės.

Suprantu, kad tuomet kiltų klausimas, kas kompensuotų valstybiniuose ir privačiuose miškuose prarandamą ūkinę naudą. Valstybinių miškų atveju reikėtų platesnės diskusijos – kiek mes galime sau leisti sumažinti pajamų iš miško ūkio į valstybės biudžetą. Pripažįstu jog nemanau, kad čia sulauktume didelio entuziazmo mažinti į biudžetą gaunamas pajamas. Paraleliai derėtų dar labiau vystyti galimybes generuoti pajamas iš alternatyvių veiklų – pvz. turizmo Lietuvos gamtoje. Manau, kad taip pat verta vertinti ir galimybes intensyvinti ūkinį miško naudojimą už saugomų teritorijų gamtosauginiu požiūriu mažiau vertingose teritorijose.

Tuo tarpu privačių savininkų sklypus būtų teisinga išpirkti, ar kompensuoti galimus ekonominius praradimus mainais į ilgametes gamtosaugos sutartis įpareigojančias saugoti mišką. Suprantu, kad tai kainuotų daug. Labai daug. Visgi, būkim biedni, bet teisingi – kitaip iš esmės neišspręsime dabartinės situacijos kai privažiuojant nacionalinį parką miško peizažas iš esmės nepasikeičia ir dūsaudami prisimenam per TV matomus sengirių vaizdus iš įvairių pasaulio vietų.

Belovežas – paskutinė Europos sengirė, atlaikiusi žmogaus invaziją

 „Sengirė“ režisierius: senieji Lietuvos miškai nesaugomi dėl greitų ir didelių pinigų – Vakarų Europa gyvą mišką seniai išnaikino (kuria miškų fondą!)

Dabartiniame diskurse girdžiu, jog Aplinkos ministerija visai realiai svarsto galimybes išpirkti vertingus sklypus. Iš dalies atskirose iniciatyvose tai jau ir daroma ar planuojama daryti netolimoje ateityje. Žinoma, pilnai įgyvendinti siekiui lėšų reikėtų gerokai daugiau. Visgi, gal situacija nėra beviltiška? Tam galima būtų pritraukti ES lėšas, yra fondai, kur žemės išpirkimas yra skatinamas. Galiausiai, matau prasmės išpirkti ir kirtavietes – jos kainuotų gerokai pigiau, o palaukti kokį 80 metų kol atsikurs gamtinė buveinė šioje ekosistemoje nėra jau taip daug. Ir ypač jei prisiminsim, jog geras miškininkas tvarko mišką ne savo, bet ateities kartoms. Manau, kad čia galėtų prisidėti ir privačios iniciatyvos ir kampanijos renkančios visuomenės lėšas už kurias perkami sklypai tampantys “niekados nekertamu Lietuvos mišku”. Tokios idėjos jau senokai sklandė ir labai gaila, kad iki šiol nebuvo realizuotos. Dabar vis dar yra puiki dirva joms atsirasti.

Ar tokį siekį – “nebeauginti lentų” – taikyti visose saugomose teritorijose, nežinau, čia reiktų detalesnės diskusijos. Matomai būtų racionalu tam atrinkti mūsų Aukštaitijos, Dzūkijos ir Žemaitijos nacionalinius parkus, dalį regioninių parkų bei draustinių.

Ta pačia proga pasidalinsiu ir ką manau apie šiuo metų esantį sujudimą miškų klausimais. Aš palaikau Aplinkos ministerijos atliekama miškų ūkio reformą. Kritiškai vertinu kai kuriuos aspektus kaip tai buvo daroma, bet suprantu, kad sąlygos šiai reformai buvo ir yra ypatingai sunkios. Labai džiaugiuosi jog naujai suformuotoje miškų ūkio institucijoje atsirado ir taip reikalingas atskiras gamtosaugos skyrius, kuriame dirba puikūs žmonės, gerai išmanantys savo sritį.

Manau, jog Vyriausybė padarė didelę politinę klaidą didindama miškų kirtimo normą. Nesu miško ūkio specialistas, bet girdint skirtingus argumentus, manau, kad dalykiniu požiūriu šis sprendimas gal ir nėra didesnė tragedija (tačiau tikrai tai nėra kažkas gero). Visgi imtis tokio sprendimo kai visuomenė dar nėra įgavusi pasitikėjimo naujai miškų ūkio institucijai, kai neužgijusios reformos žaizdos, buvo didelė politinė klaida. Manau, kad kita klaida buvo Aplinkos ministerijai nusprendus ginti ir teisinti šitą Vyriausybės sprendimą. O dar tas teisinimas komunikaciškai buvo labai jau nevykęs. Teisybės dėlei reiktų pripažinti liaudies išmintį, jog kas nedaro klaidų – nedaro nieko.

Natūralu, jog tai išprovokavo visuomenės pasipiktinimą, įvairius judėjimus. Kai kuriuos judėjimus matydamas kaip jie formavosi, vertinu atsargiai. Panašu jog kokteilį maišė politinės jėgos, prieštaraujančios miškų refomos idėjai ir bijodamos prarasti ilgametį įdirbį įsitvirtinant urėdijų pozicijose. Jėgos, kurioms nenusisekė rinkimai ir politikai norintys visuomenės susierzinimą išnaudoti kaip galimybę užlipti ant bačkos, pamojuoti kitų pasiūta vėliavą ir taip gauti daugiau viešumo balų.

Matau jog protestas Labanore vertinamas nevienareikšmiškai. Aš asmeniškai sveikinu ir džiaugiuosi šiuo protestu, pirmiausia todėl jog jame nemačiau politikierių norinčių prisidengti šia piliečių grupe siekiant savo nomenklatūrinių interesų ar noro pasididinti reitingus (žinoma fb šito “neršto” netrūksta). Taip pat todėl jog jie iškėlė miškų ūkio saugomose teritorijose problematiką (kuri yra jau giliai įsisenėjusi) į kitą lygį. Taip, komunikacijoje buvo visko, tame tarpe ir sutirštintų spalvų, iš konteksto ištrauktų interpretacijų kurios gali klaidinti. Na, bet iš tiesų taip daromos kampanijos atkreipiančios visuomenės dėmesį. Dėmesys į įsisenėjusią ir esminę problemą apkreiptas, metas ieškoti sprendimų.

Andrejus GAIDAMAVIČIUS kviečia skelbti moratoriumą kirtimams LABANORO girioje – miškas priklauso ne valdžiai ar miškininkams, o visuomenei! (Labanoro klubo moratoriumas)

#RYTOJ Aplinkos ministras kviečia žurnalistus ir SEIMO narius keliauti į Labanoro girios kirtavietes. Papildyta Vyriausybės pareiškimu – „viskas tvaru, reikia kirsti, nes supus“

P.S.
Nuotraukoje – vaizdas iš Švedijos. Čia vietos Hakan su žmona Ulrika įsigijo nemažą ūkį kaime. Hakan turėjo viziją – įkurti ūkį sugyvenantį santarvėje su gamta. Jame yra ir miško sklypas. Vietos miškininkams Hakan pasišovė įrodyti jog naudodamas sklypą jis gali uždirbti gerokai daugiau pajamų nekirsdamas miško nei jį iškirtęs. Kiekvieną žiemą jis pastatydavo vis po mažą svečių namelį, naudodamas senąsias technologijas. Ilgainiui atsirado ir nameliai medyje, didesnis namelis – restoranas. Čia niekur nėra elektros, o svečiai maitinami ūkyje užaugintomis gerybėmis. Čia Hakan siūlo sustoti ir įsibūti gamtoje, niekur neskubėti. Čia nėra ryšio, tame tarpe – facebook’o. Vasara jis priima svečius, o žiemą – keliauja po pasaulį. Apsistoti čia yra gana brangu. Visgi, norint rezervuoti vietą – tuo rūpintis reikia gerokai iš anksto. Gal tai gali būti gera idėja saugomose teritorijose gyvenantiems miškų savininkams (žinoma, tai ne mainstream’as ir ne sprendimas viesiems atvejams, bet viena iš galimybių).

http://urnatur.se/en/