“Jums turbūt bus sunku tai įsivaizduoti, bet šioje mokykloje beveik nėra sienų, nėra durų. Mokiniai visą dieną praleidžia lauke. Per pamokas į jų atviras klases dažnai atklysta driežai, paukščiai, drugeliai.”
“Iš esmės ši mokykla yra tarsi didžiulis eksperimentas, kurio eigoje siekiama sukurti ir išbandyti naują modelį, padėsiantį reformuoti atgyvenusias švietimo sistemas. Tai dar labai jaunas projektas, ir apie jo sėkmę kalbėti dar anksti, tačiau jis jau susilaukė didžiulio pasaulinio susidomėjimo tiek iš akademikų, tiek iš žiniasklaidos, tiek iš mokinių pusės.”
“Elektrą mokyklai gamina saulės baterijos, o pietums mokiniai gauna patiekalų, pagamintų iš mokyklos daržuose užaugintų vaisių ir daržovių. Žalioji mokykla formuoja „žalius” įpročius, tačiau ne tik mitybos, daržininkystės ar ūkininkavimo, bet apskritai darnaus gyvenimo. Planuojama gaminti savo hidroenergiją, rūšiuojamos atliekos, kur tik įmanoma, perdirbami ir pakartotinai panaudojami nebetinkami ištekliai.””
“Tačiau viso pasaulio tėvus suvilioja ne tik ekologinės idėjos. Mokytojai čia laikosi holistinio ugdymo principų. Pagrindinį holizmo principą apibrėžė dar Aristotelis: „Visuma yra daugiau nei jos dalių suma”, t. y. nepakanka turėti žinių apie tai, kas yra atskiri elementai, labai svarbu suvokti atskirus elementus siejantį ryšį. Apie bites čia mokomasi ne iš biologijos vadovėlio – vaikai jas patys augina, stebi jų elgseną, bičių bendruomenę lygina su žmonių bendruomene, mokosi kopinėti medų ir gal net paskui jį parduoti vietos ūkininkų turgelyje. Toks projektas susieja biologiją, bitininkystę, matematiką, sociologiją, verslą ir daugybę kitų „mokslų” į vieną visumą, o gautas žinias vaikas iškart pritaiko savo gyvenime.”
“Mokykloje gan tradicinė tvarka: yra pamokų tvarkaraštis, pertraukos ir t. t. Esminis skirtumas – neformali bendravimo kultūra. Mokytojai su mokiniais elgiasi kaip lygūs su lygiais, mokytojai gerbiami, bet vaikai jų nebijo. Viskas, ko ten mokaisi, yra tavo gyvenimas. Nėra taip, kad sprendi uždavinį, bet nesupranti, nei kaip tai pritaikoma praktiškai, nei kam to reikia ir ar kada nors reikės. Mokytojai ten nebūtinai yra tikri mokytojai. Žaliojoje mokykloje mokytojauja nemažai pedagoginio išsilavinimo neturinčių savos srities profesionalų – verslininkų, menininkų. Tiesą pasakius, ten jiems sekėsi kur kas geriau nei tradicinių mokyklų pedagogams.”
Didžiausias šokas, kurį patiria lietuvaičiai, atvykę į Balį iš tradicinių mokyklų, yra tai, kad supranta, jog bijo pasakyti savo nuomonę ir net nemoka jos išsakyti. Juk tradicinėse mokyklose vaikai mokomi ieškoti teisingo atsakymo ir tie, kurie žino teisingus atsakymus, yra lyderiai. Todėl tie vaikai bijo spėlioti, kurti savo teorijas, turėti nuomonę. Ta mokykla pakeičia asmenybę, išlaisvina, vaikas nebesijaučia užguitas.”
Pirmasis lietuvis Balio mokykloje
„Mokymasis patiriant yra Žaliosios mokyklos pasaulėžiūra”, – taip sakė mokyklos direktorius anykštėnei Simonai Vaitkutei, kurios sūnus Oskaras penkerius metus buvo šios mokyklos mokinys, o vyras Joelas – mokytojas. Prieš penkerius metus tada dar ketverių Simonos sūnus Oskaras buvo pirmasis lietuvis Balio mokykloje.
Žaliosios mokyklos efektas
Apie mokyklą moteris sužinojo rengdama straipsnį apie naujas ekotendencijas pirmajam žurnalo apie ekologišką kultūrą „Greenas” numeriui. Tuo metu kosmopolitų šeima (Simona yra išmaišiusi nemažai pasaulio, vienuose namuose nėra gyvenusi ilgiau nei metus, magistrantūros mokslus baigė Didžiojoje Britanijoje, su vyru susipažino JAV – aut. past.) gyveno Vilniuje, Joelas dirbo tarptautinėje mokykloje, tačiau abiem jau rūpėjo kelti sparnus.
„Vis dairėmės į Aziją. Kai apie Žaliąją mokyklą užsiminiau vyrui, jis iškart užpildė paraišką mokytojo darbui gauti, sėkmingai įveikė atranką ir po dviejų mėnesių jau turėjo naują darbą, -juokiasi Simona. – Net žurnalas su straipsniu dar nebuvo išėjęs! Į naują gyvenimą išskristi susiruošėme per dvi savaites. Visą gyvenimą atmintyje liks pirmas įspūdis apie Balį. Atskridome, tris valandas naktį stovėjome su vaiku ir lagaminais pasienyje. Oro uostas senas, kyšius duodantys sieną pereina pirmieji. Kai perėjome sieną, mus pasitiko angliškai nekalbantis vairuotojas. Tą naktį buvo baisi liūtis, pylė kaip iš kibiro. Važiuojame tamsoje, Oskarui prisireikė į tualetą. Vairuotojas sustojo, atidarė duris. Iškėliau vaiką iš mašinos ir… jis dingo! Šmurkštelėjo tiesiai į nuotekų griovį! Šiaip taip iškrapštėme vaiką iš to purvino griovio. Paskui paaiškėjo, kad viešbutyje, kurį buvome užsisakę, vietos mums jau nebeliko… Tačiau Žalioji mokykla iškart paliko gerą įspūdį. Nuotraukos negali perteikti to grožio ir didybės
Kaip atsidūrėte Indonezijoje?
Indonezijoje atsidūrėme, galima sakyti, atsitiktinai. Aš rengiau straipsnį Lietuvoje leidžiamam žurnalui „Green’as” apie naujoves aplinkosaugos srityje, ir tarp karščiausių naujienų aptikau naujai įkurtą Žaliąją mokyklą (Green School) Balyje. Patyrinėjusi įspūdingą šios mokyklos internetinę svetainę, pastebėjau, kad jie ieško anglų literatūros mokytojo kitiems mokslo metams, o mano vyras Joel kaip tik dėstė literatūrą tarptautinėje mokykloje Lietuvoje, ir jau ketino ieškoti panašaus darbo kur nors kitur. Kitą dieną Joel išsiuntė savo pasiūlymą elektroniniu paštu ir, nors didelių vilčių nepuoselėjome, po dviejų savaičių jau turėjome dvejų metų darbo sutartį savo rankose. O straipsnis „Green’e” išėjo kur kas vėliau.
– Kas ta „žalioji mokykla”?
– Žalioji mokykla yra progresyvi tarptautinė vidurinė mokykla, siekianti ugdyti plačiai išsilavinusius ir ekologiškai sąmoningus absolventus. Čia vengiama mokyti iš vadovėlių ir stengiamasi, kad mokiniai kuo daugiau išmoktų iš savo patirties. Kitaip tariant, šioje mokykloje mokiniai tradicines akademines žinias įgyja ne vien sėdėdami klasėje ir ruošdamiesi kontroliniams bei egzaminams, bet ir pavyzdžiui, dalyvaudami realiuose gamtosauginiuose projektuose, statydami bambukinius pastatus ar gamindami šokoladą.
Daug ko galima pasimokyti jau vien iš pačios mokyklos demonstruojamo pavyzdžio.
Mokykla yra įsikūrusi gamtos apsuptyje, įspūdinguose bambukiniuose pastatuose, kurie tarsi susilieja su laukiniu kraštovaizdžiu. Bambukas, kuris yra ne medis, o žolė, yra viena ekologiškiausių statybinių medžiagų pasaulyje. Jis vertinamas kaip itin greitai atsinaujinantis išteklis, savyje „užrakinantis” didelius kiekius šiltnamio efektą sukeliančio anglies dvideginio. Medinio rąsto storio bambukas užauga per 5-7 metus, o jį nukirtus, savaime išauga naujas.
Jums turbūt bus sunku tai įsivaizduoti, bet šioje mokykloje beveik nėra sienų, nėra durų. Mokiniai visą dieną praleidžia lauke. Per pamokas į jų atviras klases dažnai atklysta driežai, paukščiai, drugeliai. Aplink pastatus, mokyklos 8 hektarų teritorijoje, padedant mokiniams visur yra auginamos daržovės ir vaisiai, kurie yra tiekiami mokinių pietums. Be to, mokykla sunaudoja minimalius elektros energijos kiekius (čia planuojama gaminti savo hidroenergiją), čia rūšiuojamos atliekos, kur tik įmanoma, perdirbami ir pakartotinai panaudojami nebetinkami ištekliai.
Iš esmės ši mokykla yra tarsi didžiulis eksperimentas, kurio eigoje siekiama sukurti ir išbandyti naują modelį, padėsiantį reformuoti atgyvenusias švietimo sistemas. Tai dar labai jaunas projektas, ir apie jo sėkmę kalbėti dar anksti, tačiau jis jau susilaukė didžiulio pasaulinio susidomėjimo tiek iš akademikų, tiek iš žiniasklaidos, tiek iš mokinių pusės. Šiais mokslo metais Žaliojoje mokykloje mokosi apie 200 moksleivių iš 28 šalių, tarp jų jau net 3 lietuviai. Ir, norite tikėkite, norite ne, mokinių nereikia įkalbinėti eiti į šią mokyklą.
– Jūs lietuvė. Vyras – amerikietis. O kokios tautybės judviejų vaikas?
– Mūsų sūnus turi abi pilietybes, ir nuo mažens kalba tiek lietuviškai, tiek angliškai. Dabar dar ir indonezietiškai šiek tiek pramoko.
– Anksčiau gyvenote Australijoje, taigi geografiškai netoli Indonezijos. Kuo šios šalys panašios ir ar panašios?
– Indoneziją ir apskritai visas šiltų vandenų salas mes, lietuviai, suvokiame kaip laukinius kraštus. Ten laksto nuogi papuasai? Aplink laukines gyvenvietes – neįžengiami miškai, pilni beždžionių, didžiųjų kačių, o vandenyse knibždėte knibžda krokodilai?
Australiją ir Indoneziją lyginti sunku. Turbūt akivaizdžiausi panašumai tarp jų yra šiluma ir spalvų gausa. Tiek Australijoje, tiek Indonezijoje gamta pribloškia savo įvairove ir spalvingumu. Kur tik pasisuksi, visur ryškiaspalviai medžių žiedai, paukščiai, drugeliai. Pavyzdžiui, Australijoje tos ryškios įvairiaspalvės papūgėlės, kurias lietuviai mėgsta laikyti narveliuose savo namuose, dažnai skraido pakelėse ar tupi ant elektros laidų kaip pas mus žvirbliai.
Gerai pagalvojus, aišku, rastum nemažai kitų panašumų tarp šių šalių, tačiau skirtumai akivaizdesni: skirtingos kultūros, skirtinga architektūra, didžiulis skirtumas tarp pragyvenimo lygio. Australija – turtinga poindustrinė šalis, o Indonezijoje daugumos gyventojų pagrindinis pragyvenimo šaltinis tebėra žemės ūkis ir amatai.
Be to, ir pati Indonezija yra toli gražu ne vienalytė. Ją sudaro daugiau nei 17 tūkstančių salų, kuriose gyvenančios tautelės turi savitas kultūras, tradicijas, skirtingas kalbas, religijas. Salas ir tauteles vienija vėliava ir oficiali indoneziečių kalba, tačiau kai kuriais požiūriais Indonezija labiau panašėja į tokį šalių junginį kaip Europos Sąjunga, nei į vienalytę valstybę.
Skirtumai tarp salų ir tautelių dažnai yra didžiuliai. Yra tarp jų ir tokių egzotiškų tautelių, kurios ilgą laiką neturėjo kontaktų su išoriniu pasauliu ir dar šiandien gyvena izoliuotą gyvenimą, smarkiai nutolusį nuo vakarietiškų technologijų ir įpročių. Tos tautelės iš tiesų dažnai gyvena džiunglių apsuptyje, kur knibžda įvairiausi gyvūnai. Tačiau tos džiunglės (o su jomis ir gyvūnai) dabar nyksta rekordiniu greičiu, nes yra kertamos, kad išlaisvintų vietą palmių plantacijoms, iš kurių į mūsų muilus ir konditerijos gaminius atkeliauja palmių aliejus. Taigi šis romantiškas laukinės gamtos vaizdinys greičiausiai greitai nebeatitiks tikrovės.
Balio sala, kurioje mes gyvenome, yra viena populiariausių pasaulyje turistinių vietovių. Ji garsėja nuostabia gamta, smėlėtais paplūdimiais, turtinga kultūra, draugiškais žmonėmis ir puikiu klimatu. Tačiau nuolat augantis turizmas, sparti plėtra, gyventojų skaičiaus augimas ir su šiais procesais nespėjanti infrastruktūra sukuria ir nemažai problemų: į akį krinta ne tik salos grožis bet ir nuo automobilių užsikimšę keliai bei gausybė šiukšlių pakelėse ir paplūdimiuose.
Lietuviai dažnai įsivaizduoja kitus kaip laukinius, o save – kaip civilizacijos viršūnę. Tačiau kai mūsų protėviai problemas tarp genčių dar sprendė prievarta ir karais, Balio saloje jau veikė seniausia pasaulyje nenutrūkstamai egzistuojanti sudėtinga demokratijos forma, kuri net ir šiandien tenkina jų poreikius.
Simona Vaitkutė yra viena iš Anykščių Miško festivalio organizatorių.
ANYKŠČIŲ MIŠKO FESTIVALIS: Joel Mowdy (JAV), dirbantis Green School (Bali, Indonezija) ir Simona Vaitkutė jau antrus metus kartu rengia miško stovyklas anglų kalba Šimonių girioje – BIG TENT CAMPS. Jie dalinsis savo patirtimi apie alternatyvų švietimą penktadienį, 22 d. apie 16.30 val.
Renginys FACEBOOK Anykščių Miško festivalis/ Anyksciai Forest Festival
Miško bičiuliai ir gynėjai laukiami ANYKŠČIŲ MIŠKO FESTIVALYJE birželio 20 – 24d. (VISA PROGRAMA)
Renginio iniciatoriai: Jurzdiko bendruomenė, Anykščiai
FESTIVALIO draugai ir partneriai: Anykščių rajono savivaldybė, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, Anykščių regioninis parkas, SPA Vilnius, UAB „Universali forma“, UAB „Anykščių daržovės,“ UAB “Dovana”, GYVAS MIŠKAS, Alanas Petrauskas.
Žalioji mokykla
Dėkok Motinai Žemei, Dėkok Tėvui Saulei, Dėkok augalams darže, kur Motina ir Tėvas yra viena. Tebūnie palaimintas mūsų maistas
Kartu su lietuvaičiais klasėje sėdi vaikai iš Brazilijos, Indijos, Rusijos, Kanados, Australijos, JAV, Didžiosios Britanijos – mažiausiai iš 40 pasaulio šalių. 10 proc. mokinių yra vietiniai, t. y. gabūs mažieji indoneziečiai. Tiesą pasakius, rašyti „sėdi pamokoje” šiuo atveju netikslu – vaikai, galima sakyti, čia kasdien stovyklauja, t. y. gamtos mokslų ir matematikos, ekologijos, sociologijos ir dizaino mokosi augindami bites, vištas, paršelius, baklažanus, paprikas, brisdami į upę matuoti, ar stipri srovė, kurdami bambuko statinius, „imtyniaudami” purve, kartu su garsiausiais pasaulio fotografais fotografuodami šviesos žaismą palmėse ir net… eidami į tualetą, nes net ir jie čia kitokie – kompostiniai, t. y. visas „gėris” nenuteka kažkur kažkokiais kanalizacijos vamzdžiais, o yra surenkamas ir virsta trąša. Kaip visa tai vyksta, iliustruoja paveikslėliai ant tualeto namuko durų.
Klasės čia be durų ir sienų: tai šilto vėjo perpučiamos, įvairiausių vabzdžių pereinamos, iš bambuko rąstelių suręstos pavėsinės su nuo saulės saugančiu stogu ir molio asla. Galima sakyti, kad vaikai čia visą laiką gyvena lauke (oras čia paprastai drėgnas ir karštas – dieną nuo 29, naktį – apie 25 laipsnius šilumos – aut. past.), nes mokomasi čia ne iš vadovėlių, o gyvai patiriant tai, ką norima suprasti, išmokti, įvaldyti.
Balio žalioji mokykla – tai beveik negyvenamose tropikų džiunglėse kelių hektarų plote šalia upės išsibarsčiusios bambukinės pavėsinės (aplink jas – kiemeliai ir daržai) ir ne vieną pasaulinio lygio architektūros ir dizaino apdovanojimą pelnęs centrinis pastatas – unikalus spiralės formos bambukinis kelių aukštų pastatas, kuriame įsikūrusi mokyklos administracija, valgykla ir vyresniųjų klasių moksleiviai.
Kas keičia gyvenimus
Žalioji mokykla vienoje keliolikos tūkstančių Indonezijos salų (Balis vadinamas Žemės rojumi) pasaulio vaikus pakvietė 2008-aisiais. Jos sumanytojai ir įkūrėjai – sėkmingą juvelyrikos verslą pardavusių kanadiečių ir Balyje jau kurį laiką gyvenusių Johno ir Cyntia Hardys šeima. Apie Johną rašoma, kad vaikystėje jis norėjo tapti ugniagesiu, tačiau dėl disleksijos (specifinio skaitymo, rašymo ir net atminties sutrikimo – aut. past.) neišlaikė stojamųjų egzaminų. Taip Johnas anksti suprato, kad vienintelis būdas įgyvendinti savo svajonę – tai ne konkuruoti, o bendradarbiauti su žmonėmis, kurie turi jam trūkstamų įgūdžių. Teigiama, kad tokia ir yra Žaliosios mokyklos sėkmės formulė.
Cyntia ir Johno dukterys ilgai buvo mokytos namuose. Tačiau vieną dieną mergaitėms atėjo metas eiti į tikrą mokyklą. Tėvai norėjo leisti į tokią ugdymo įstaigą, kuria patys tiki, be to, norėjo likti gyventi Balyje. „Kur? Kaip? Ką daryti?” Atsakymas atėjo, kai Johnas pažiūrėjo Alo Gore’o filmą apie globalų atšilimą „Nepatogi tiesa”. Jo įkvėpta 2006-aisiais Hardy šeima pradėjo statyti Žaliąją mokyklą pagal senųjų laikų mokyklos modelį, kai mokiniai gaudavo žinių apie mokslą ir gyvenimą klausydami, sekiodami ir stebėdami Mokytoją (guru), vaikštinėjantį po didelį sodą. Johnas neklydo, tačiau kalbėdamas su žurnalistais neslepia, kad iš pradžių būta abejonių: „Kokie gi normalūs, civilizuoti, šiuolaikiški tėvai išleis savo vaiką į tropinėse pavojų knibždančiose džiunglėse įsikūrusią bambukinę mokyklą?”
Šiandien Žalioji mokykla – tradicinės švietimo sistemos profesionalų, revoliucionierių ir pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre. Patyrusieji, kas tai yra, teigia, kad ši mokykla keičia ne tik vaikų, bet ir visos šeimos požiūrį ir net visą gyvenimą.
„Patirk, kad išmoktum”
Nuo Lietuvos iki Balio – daugiau nei 10 tūkst. km. Tai beveik 30 val. skrydžio. Nepaisant to, nuo pat mokyklos atidarymo joje mokosi kokie 5 proc. lietuvaičių. Yra vaikų, kurie čia lieka mokytis vieni, jie gyvena mokyklos bendrabutyje. Tačiau yra šeimų, kurios atlydėjusios vaikus čia ir lieka gyventi, kai kurie – ir visam laikui: nusiperka namuką, įkuria verslą, įsilieja į Žaliosios mokyklos bendruomenę, dirba mokytojais ar administracijoje.
Ekologinės idėjos ir holizmo principas – „Visuma yra daugiau nei jos dalių suma”
Žalioji mokykla yra žalia – bambukas, iš kurio ji pastatyta, visiškai suyra gamtoje ir itin greitai atsinaujina – nukirtus išauga per 5-7 m. Elektrą mokyklai gamina saulės baterijos, o pietums mokiniai gauna patiekalų, pagamintų iš mokyklos daržuose užaugintų vaisių ir daržovių. Žalioji mokykla formuoja „žalius” įpročius, tačiau ne tik mitybos, daržininkystės ar ūkininkavimo, bet apskritai darnaus gyvenimo.
Tačiau viso pasaulio tėvus suvilioja ne tik ekologinės idėjos. Mokytojai čia laikosi holistinio ugdymo principų. Pagrindinį holizmo principą apibrėžė dar Aristotelis: „Visuma yra daugiau nei jos dalių suma”, t. y. nepakanka turėti žinių apie tai, kas yra atskiri elementai, labai svarbu suvokti atskirus elementus siejantį ryšį.
Apie bites čia mokomasi ne iš biologijos vadovėlio
Apie bites čia mokomasi ne iš biologijos vadovėlio – vaikai jas patys augina, stebi jų elgseną, bičių bendruomenę lygina su žmonių bendruomene, mokosi kopinėti medų ir gal net paskui jį parduoti vietos ūkininkų turgelyje. Toks projektas susieja biologiją, bitininkystę, matematiką, sociologiją, verslą ir daugybę kitų „mokslų” į vieną visumą, o gautas žinias vaikas iškart pritaiko savo gyvenime.
Kodėl Balis, kas „užkabino”?
Kodėl Balis, kas „užkabino”, klausiu Simonos. „Visada maniau esanti gana radikaliai mąstantis žmogus, tačiau švietimo klausimais buvau konservatyvi. Tiesą pasakius, esamą švietimo sistemą priėmiau kaip savaime suprantamą, neišvengiamą dalyką: gal ir nelabai viskas gerai, bet reikia tai ištverti, ką darysi. Aš pati mokyklos nemėgau, bet mokiausi gerai, baigiau, nors ir nelabai ką išmokau. Maniau, panašiai bus ir mano vaikui, išgyvens. Tai, ką rengdama straipsnį perskaičiau apie Žaliąją mokyklą, pakeitė mano požiūrį. „Užkabino” holistinis mokymo principas, kad vaiką reikia ugdyti ne tik intelektualiai, bet ir emociškai, fiziškai. Taip pat kad vaikai visą dieną būna lauke.
Pirmuosius metus Balyje mes net ir gyvenome, galima sakyti, lauke – atviroje pavėsinėje, kurios sienelė nesiekia kelių. Atvykusi iš Vilniaus buto patyriau ten lengvą šoką: nelengva susitaikyti su mintimi, kad savo erdve privalai dalytis ne tik su vabzdžiais, šikšnosparniais, pelėmis, vorais, bet ir gyvatėmis bei skorpionais… Apie tai, kad tai žmonių erdvė, priminė tik virš lovų pakabinti tinkleliai nuo uodų. Bet turi „persilaužti”, nes jei nuolat apie tai galvosi, išprotėsi. Balyje karšta, drėgna, maistas akimirksniu genda, žaibiškai dauginasi bakterijos… Nėra lengva tai ištverti.
Mokykloje gan tradicinė tvarka: yra pamokų tvarkaraštis, pertraukos ir t. t. Esminis skirtumas – neformali bendravimo kultūra. Mokytojai su mokiniais elgiasi kaip lygūs su lygiais, mokytojai gerbiami, bet vaikai jų nebijo. Viskas, ko ten mokaisi, yra tavo gyvenimas. Nėra taip, kad sprendi uždavinį, bet nesupranti, nei kaip tai pritaikoma praktiškai, nei kam to reikia ir ar kada nors reikės. Mokytojai ten nebūtinai yra tikri mokytojai. Žaliojoje mokykloje mokytojauja nemažai pedagoginio išsilavinimo neturinčių savos srities profesionalų – verslininkų, menininkų. Tiesą pasakius, ten jiems sekėsi kur kas geriau nei tradicinių mokyklų pedagogams.
Didžiausias šokas, kurį patiria lietuvaičiai, atvykę į Balį iš tradicinių mokyklų, yra tai, kad supranta, jog bijo pasakyti savo nuomonę ir net nemoka jos išsakyti. Juk tradicinėse mokyklose vaikai mokomi ieškoti teisingo atsakymo ir tie, kurie žino teisingus atsakymus, yra lyderiai. Todėl tie vaikai bijo spėlioti, kurti savo teorijas, turėti nuomonę. Ta mokykla pakeičia asmenybę, išlaisvina, vaikas nebesijaučia užguitas.
Į Lietuvą grįžę vaikai geba vėl prisitaikyti prie tradicinės sistemos, bet jiems čia ne taip įdomu. Po Žaliosios mokyklos vaikas jau niekada nebus toks, koks buvo. Balio mokykla yra labai jauna, tai savitas eksperimentas. Suprantu, gali būti baisu išleisti į ją vaiką. Paprastai vaikų klausimu žmonės yra gana konservatyvūs. Dėl savęs linkę rizikuoti, bet dėl vaikų priima labiau tradicinius, saugesnius, sprendimus. Tačiau mes juk nežinome, kaip švietimo pasaulis atrodys po dešimties metų. Jau dabar universitetai ieško kitokių žmonių, nei rengia mūsų mokyklos.
Susidomėjusiems *
Į mokyklą priimami vaikai iš visų pasaulio šalių, visų mokyklų ir įvairaus amžiaus (nuo 4 m. Ikimokyklinukai lanko Žaliąjį darželį).
*Minimalus mokymosi terminas – vienas trimestras (pavyzdžiui, nuo rugpjūčio pabaigos iki gruodžio pabaigos). Bet galima mokytis metus, dvejus ir t. t.
*Mokslas yra mokamas. 1 trimestro kaina – 1688 dol. Vienų metų kaina – 6,280 dol. Darželio paslaugos trimestrui – 2760 dol. , metams – 10 270 dol. *Ar ir kokioje klasėje yra laisvų vietų, galima pažiūrėti www.greenschool.com
Šaltiniai:
“Tavo Vaikas”: Lietuvė su šeima į naują gyvenimą Balyje susiruošė per 2 savaites (2015)
“Anykšta:”: Į svečius ateina beždžionės…(2010)
Plačiau:
