Menotyrininkė Agnė Narušytė. Ir mano kieme nupjovė medį

Ir mano kieme nupjovė medį

Menotyrininkės Agnės Narušytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.



Pradėjusi rašyti šį komentarą, išgirdau jau taip gerai pažįstamą pjūklo žviegimą

Ir mano kieme nupjovė medį. Liepą. Pradėjusi rašyti šį komentarą, išgirdau jau taip gerai pažįstamą pjūklo žviegimą. Kai išėjau laukan, pievelės viduryje styrojo keturių kamienų strampai, ji pati gulėjo parkritusi ant žemės, vis dar švytėdama žiedais. Dingus jos šnarančiai žalumai, išryškėjo apsmurgusi daugiabučio siena, lietvamzdžių ir džiovyklų gargarai, milžiniškų kondicionierių konglomeratai. Medį nupjovęs darbininkas kažką tarėsi su to namo gyventoju, kol aš fotografavau. Kai vakare ten atsivedžiau draugus, kamienų nebebuvo, tik drožlių pabirę ant žolės. Kažkas labai skubėjo pašalinti pėdsakus, nes Želdynų įstatymas draudžia šiaip sau naikinti ar pažeisti medžius.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ta liepa, augusi kiemo viduryje, buvo pakankamai nutolusi nuo pastatų, tad negalėjo jiems kenkti ar užstoti šviesos. Apie trukdymą grožėtis architektūra nėra ką kalbėti – priešingai, ji pridengė dešimtmečių apsileidimą. Ant automobilių negalėjo užgriūti, nes jos dar ploni kamienai buvo sveikutėliai. Negaliu atmesti tik trijų tradicinių medžio naikinimo priežasčių: galbūt kieme planuojama iš viso panaikinti žaliąją veją, kad liktų daugiau vietos automobiliams; galbūt kažkas iš to užsidirbo pinigų; galbūt tingi šluoti lapus.

Automobiliams dabar aukojama vos ne visa viešoji erdvė. Ne pro medžius, o pro juos ir per juos nebeįmanoma grožėtis architektūra. Ypač senamiestyje, kur šaligatviai siauri, o automobilių daug. Kasdien praeidama pro šventos Onos bažnyčią matau mažame plotelyje susispietusius turistus, mėginančius ją apžiūrėti iš nepatogaus rakurso. Vos tik koks japonas nulipa nuo šaligatvio, kad nufotografuotų šį gotikos inkliuzą, jį nuveja automobilis.

Dėl pinigų paprastai pjaunama ne viena liepa, o ištisos alėjos

Dėl pinigų paprastai pjaunama ne viena liepa, o ištisos alėjos. Pavyzdį prieš keletą metų parodė Vilniaus savivaldybė, išpjovusi visas liepas dešiniajame Vilniaus krante. Kaip tik tada liovėsi kalbos apie Vlado Urbanavičiaus skulptūrą „Krantinės arka“, nes surūdijęs vamzdis ėmė atrodyti kaip čia buvęs, kaip atsivėrusio betono blokų ir stikloraižių peizažo organiška dalis. Dabar to architektūrinio kratinio niekas nedengia, galbūt jis kam nors toks pat gražus kaip man – „Krantinės arka“. Praėjus devyneriems metams ji tapo dar gražesnė – konceptualiai. Nes menininkas išpranašavo mūsų dabartį, kurioje agresyviai žvanga kranai ir pjūklai.

Belieka lapai – medžių barstomos šiukšlės. Paaiškėjo, kad dėl jų išpjaunama itin daug medžių visoje Lietuvoje

Belieka lapai – medžių barstomos šiukšlės. Paaiškėjo, kad dėl jų išpjaunama itin daug medžių visoje Lietuvoje. Kad nereikėtų šluoti takų ir paminklų, Linkuvos kapinėse į ąžuolų kamienus pylė chemiją ir, kai tie ėmė džiūti, išpjovė. Šiaulių, Eržvilko, Pakruojo, Saldutiškio, Klovainių, Alantos kapinėse išpjovė kaštonus ir beržus, kuriuos žmonės sodindavo gedėdami artimųjų, nes tikėjo, kad į medžius persikels jei ne mirusiųjų sielos, tai bent jau kūnų dalelės, genetinė medžiaga. Kapinių medžiai – mūsų giminės beveik tiesiogine prasme.

Šventoriuose juos užsakė išpjauti klebonai, nes nėra kam šluoti lapus. Nėra kam? Tikrai? O pats ar negali apsišluoti, tinginy, pagalvojau skaitydama straipsnį apie tai. Šalia sudėtos dvi nuotraukos. Vienoje – jauki medinė Paveisininkų bažnytėlė, apsupta eglių ir beržų, augančių palei atokiai pastatytą tvorą. Pro žalius vainikus spingsinti vakaro saulė tiesia auksinį taką. Sako, tų medžių pavėsyje mėgdavę apsistoti keliaujantys link Veisiejų ežero ar jotvingių piliakalnio, o vainikuose suko lizdą retas paukštis kukutis. Kitoje nuotraukoje – plynė, keli stagarai ir nyki troba, primenanti kolūkio kontorą, kaip taikliai apibūdino dabartinį bažnyčios vaizdą straipsnio autorė Jūratė Mičiulienė. O kukutis? Jam vietos nebeliko.

Klebonas ir mirtinų nuodėmių sąrašas

Tiesa, Gojaus kaime aplink koplytėlės šventorių medžiai buvo „tik“ nugenėti. Nugenėti iki kamieno, negrįžtamai pažeidžiant jų gyvybines funkcijas. Dabar jie atrodo kaip kuolai, laukiantys nusidėjėlių kaukolių – tada paveikslas būtų išbaigtas. Svarbiausi nusidėjėliai yra tokius genėjimus ir kirtimus užsakantys klebonai, nes tinginystė – o juk išsišluoti kiemą trukdo tiktai tinginystė – yra viena iš septynių mirtinų nuodėmių.

Ta proga pasitikrinau mirtinų nuodėmių sąrašą. Pamačiau, kad pjaunant medžius triumfuoja dar keturios: godulys, puikybė, pavydas, kerštas. Apie godulį jau kalbėjau. Kitos trys reiškiasi ne taip tiesiogiai. Puikybė klesti, nes mano kaimynas įsivaizduoja turįs teisę spręsti, kam gyventi, kam žūti, jis pjauna medį, kai jam trūksta šviesos, kamuoja baimė, jam užstoja vaizdą. O medis juk yra ne tik jo, bet ir mano, visų – medis yra viešosios erdvės dalis, bendras gėris. Jis mums visiems gamina deguonį iš aplinkos imdamas anglies dvideginį. Jis suteikia gaivų pavėsį karštą vasaros dieną ir palapinę nuo lietaus. Jis sugeria liūties vandenį, kad gatvės nepatvintų, jo šakose apsigyvena paukščiai, čiulbesiu skaidrinantys dulkėtą dieną.

Jis, medis, yra gražus. Jo lapai, šakos ir žiedai kalbasi su senosios architektūros formomis, kurios dažnai iš jo nusižiūrėtos, prie jo priderintos, kad aplinka būtų maloni akiai, visa erdvė linguotų ir šnabždėtųsi detalėmis. O jei jums nerūpi estetika, tyrimai rodo, kad tarp medžių praleidus daugiau laiko, sumažėja stresą sukeliančio hormono kortizolio kiekis kraujyje, mažėja kraujo spaudimas, didėja imuninių ląstelių kiekis, gerėja nuotaika ir koncentracija. Visa tai į mūsų kūnus perkelia augalų skleidžiami aliejai – fitonicidai. Matyt, lietuvių organizmas nesugeba jų pasisavinti, neturi reikalingų receptorių ar fermentų, nes kitaip – iš kur tokia visuotinė neapykanta?

Salomėja Jastrumskytė: medžių kirtimai dvasiškai sveikiems žmonėms sukelia nesaugumo jausmą ir širdies ligas

Kas pjauna – pavagia iš mūsų visų

Net paprasčiausiai žiūrint į medžius taisosi nervų sistemaLigoniai greičiau pasveiksta kambaryje, pro kurio langą matosi medžiai. Vadinasi, tas, kuris nupjauna medį, visa tai – šitiek daug – pavagia iš mūsų visų. Todėl ir slepiasi, kuo greičiau skuta kamienus į drožles. Pavydas ir kerštas slankioja kaip susiraukusi porelė, sanguliauja ir gimdo pykčiu nesitveriančius padarus. Jiems būtina ką nors naikinti. Buvo laikas, kai jie naikino žmones, ištisas etnines grupes ar socialinius sluoksnius.

Dabar naikina medžius. Sudarinėju sąrašą. Jau išpjovė medžius palei Rusnės kelią. Paaiškėjo, kad būtent jie palaikė kelio stabilumą ir jį pataisyti kainuos milijonus.

Išpjovė medžius Kurtuvėnų regioniniame parke. Išpjovė alėjas ir aikštes Eržvilke, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Skudiškyje, Pasvalyje, Kėdainiuose, Druskininkuose, Varniuose, Šilutėje. Šilutės gyventojai išėjo į demonstraciją malkomis mušdami ritmą. Tauragėje prie Žalgirių mokyklos išskerdė aukštus medžius, kurių išdarkyti kūnai priminė pokarį. Vilniuje, stoties rajone išpjovė daugybę medžių – mačiau kamienų rietuves. Ant Tauro kalno nupjovė ką tik žydėjusią vyšnią. Sodų gatvės kieme išpjovė alyvas, liko tik jazminas. Kada jį pjaus? Šalia Katedros aikštės aplink medžių kamienus barsto druską, kad jie numirtų patys. Nusikaltimų tiek daug, kad visų nesužiūrėsi, juo labiau, kad valdžia savo veiksmais skatina: pjaukite medžius, pjaukite!

Medžių gynėjų grupės Facebook

Kolektyvinis veiksmas atleidžia nuo kaltės?

Ir pjauna. Kolektyvinis veiksmas atleidžia nuo kaltės. Iš medžių gynėjų dar ir tyčiojamasi. Neabejoju, kad ir šis mano komentaras susilauks pašaipių replikų. Seniai kaupta neapykanta medžiams dabar liejasi laisvai, nevaržoma viešosios nuomonės. Esu tikra, kad po kurio laiko atsibusime. Kad medžio apsauga vėl taps įstatymu, kurio teks laikytis ir tinginiams, ir goduoliams, ir kerštautojams, kaip yra Vakarų Europos valstybėse. Bet teks ilgai laukti, kol gamta ištaisys šito priepuolio pasekmes, daug metų, dešimtmečių. Iš mūsų šie medžiai atimti negrįžtamai.

Aną savaitgalį šventos Marijos Ramintojos bažnyčioje radau architektūrinę dabartinės būsenos metaforą. Sovietmečiu bažnyčia buvo paversta sandėliu. Viduje pastatytos gelžbetoninės konstrukcijos, sudalijusios pastato tūrį. Dangun kvietęs aukštis sunaikintas. Banguojančią baroko erdvę surijo funkcionalizmo stačiakampiai. Bet prie įėjimo dar kyšo užspaustų kolonų kapiteliai ir karnizų fragmentai, tarsi gęstantys augalai, neatlaikantys grubios švonderių kultūros spaudimo. Ramintojos grožį suniokojo ne abstraktūs sovietai, bet patys vietos gyventojai, gavę galios palaiminimą. Tas pats pavydas ir kerštas, tik kituose kūnuose. Pagal sąmonės sandarą, man artimesni medžiai, nei tokie žmonės. Nuo jų atsiriboju. Mano bendruomenė yra medžiai ir juos ginantieji. Šaipykitės iš tokio sprendimo, kiek geidžia jūsų pagiežinga širdis.

Menotyrininkės Agnės Narušytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

2018 06 16|Kategorijos: Kas naujo, Miesto medžiai, Uncategorized|Žymos: |
Informuojame, kad šioje svetainėje yra naudojami slapukai. Supratau