NE VILKAI KALTI. Mindaugas Lapelė

Apie “vilkų problemą” iš esmės.

Vilkų apsauga – visuomenės ekologinio raštingumo indikatorius

Mindaugas Lapelė

Jaunystėje perskaityta žinomo kanadiečių rašytojo ir gamtosaugos aktyvisto Farlio Moveto (Farley Mowat) knyga „Ne vilkai kalti“ buvo viena iš tų, kurios tik sustiprino mano apsisprendimą tapti šiokiu tokiu gamtininku. Jau keleri metai seku vilkų šaudymo šalininkų ir priešininkų diskusijas, paaštrėjančias prieš kiekvieno vilkų medžioklės (populiacijos reguliavimo ar žudymo – tai priklauso nuo pasisakančiųjų požiūrio) sezono pradžią. Gaila, kad kuo toliau, tuo labiau šios kelių žmonių diskusijos, palydimos anoniminių komentarų, primena elementarų santykių aiškinimąsi, kuriame vilkai tampa tik pretekstu išreikšti savo požiūriui į gamtosaugą, valdininkus, medžioklę.

Tikrai ne vilkai kalti, kad nesugebame civilizuotai bendrauti, deramai pagrįsti savo požiūrį ir, suprantama, motyvuoti priimamus sprendimus. Rūpintis žiemojančiais paukšteliais ar šienauti užkrūmijusias pievas yra paprasčiau, nei saugoti vilkus, kurie yra „nepatogūs“ – sumanūs, nelengvai suskaičiuojami, nesuprantantys, ką galima medžioti ir ko nevalia liesti. Kaip tik todėl šios rūšies apsauga yra tarsi indikatorius, atskleidžiantis visuomenės ekologinį raštingumą, žinių apie gamtą lygį ir gamtosaugos veiksmingumą. Todėl klausimas, koks vilkų skaičius yra optimalus Lietuvai, iš tikrųjų yra klausimas, kaip turi atrodyti saugomos teritorijos, kokios gamtos mes norime turėti aplinkoje.

Tiesa apie “visuomenės nuomonę”

Norėdami pagrįsti savo sprendimus, valdininkai dažnai mėgsta pasiremti visuomenės nuomone, tačiau reikėtų nepamiršti, kaip ta nuomonė formuojama. Pasklaidžius kai kuriuos spaudos leidinius, paaiškės, kad geriau kojos nekelti iš namų, nes mūsų tyko kraugeriai mašalai, geležiniais snapais kopūstus kapojančios gervės, milžiniški išsigimę vilkai ir dar daug siaubūnų. Kartais atrodo, kad tiesiog lenktyniaujama, kas dar baisesnį epitetą sugalvos ir pasieks ekologinio neraštingumo viršūnę. Po to šios nesąmonės, specialistams kukliai tylint, tiražuojamos dešimtyse tinklalapių, susilaukia šimtų komentarų ir tampa „visuomenės nuomone“.

Mums derėtų pripažinti, kad gamta yra savotiška neformalė, nepavaldi mūsų norams ar ketinimams, jos neįmanoma reglamentuoti nutarimais ar potvarkiais. Ji turi savo dėsnius, kuriuos reikia įvertinti ir gerbti. Lietūs dažnai lyja ne tada, kai mes to norėtume, rudeniniai voratinkliai nemaloniai kimba prie grybautojų veidų, bet ar tai priežastis naikinti vorus, dilgėlės skaudžiai gelia, bet ar dėl to reikia sutvarkyti visas upių pakrantes, vilkai kartais pjauna aveles, bet ar tai pretekstas juos medžioti net ten, kur tų avelių nė kvapo.

Patinka mums ar ne, bet vilkas yra saugoma rūšis, net jei ji ir neįrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Taip, vilkų apsaugai nereikia steigti specialių Natura 2000 teritorijų, bet niekas jo iš Buveinių direktyvos saugomų rūšių sąrašo jo neišbraukė, todėl šiai rūšiai taip pat turėtų būti parengtas ir patvirtintas nacionalinis populiacijos apsaugos planas, susitarta dėl minimalaus gyvybingos populiacijos dydžio. Šiuos protingus siūlymus radau dar 2008 metų Lino Balčiausko straipsnyje Suomijos zoologų žurnale. Gaila tik, kad tie siūlymai ir liko siūlymais. Gal ir nereikia švedų pavyzdžiu pageidaujamo vilkų skaičiaus tvirtinti Seime, bet šį klausimą, svarbų ne tik galvijų augintojams ar medžiotojams, tikrai verta išsamiau aptarti ir pagrįsti, nei pasitenkinti aptakia ir anonimiška Aplinkos ministerijos informacija. Sutinku, kad gyvūnų skaičiaus reguliavimas gali būti laikomas viena iš populiacijos valdymo priemonių, bet jis turi būti paremtas realiu populiacijos dydžio ir pasiskirstymo išmanymu.

Kaip vilkų žudymas Dzūkijoje gali pagelbėti Šiaurės Lietuvos gyvulių augintojams?

Štai čia ir prasideda įdomiausi dalykai. Nesijaučiu pakankamai išmanantis veltis į ginčus, kiek vilkų realiai gyvena Lietuvoje ir kiek jų galima būtų sumedžioti be žymios žalos populiacijai, todėl pasiremsiu oficialia Aplinkos ministerijos informacija – 2009 m. medžiojamų gyvūnų apskaitos duomenimis, Lietuvoje buvo 577 vilkai, mokslininkų teigimu, mūsų krašto miškuose jų gyvena apie 250. Reikėtų tik apsidžiaugti, kad sumedžiojimo limitas nustatomas remiantis antruoju skaičiumi, bet… Priežastis, kodėl abejoju ministerijos nustatytomis kvotomis ir negaliu šių kvotų vadinti populiacijos reguliavimo priemonėmis, yra labai paprasta – sumedžiojamų gyvūnų skaičius nustatomas bendras visai Lietuvai, kur medžiotojai aktyvesni, ten daugiau vilkų ir iškeliauja į amžinosios medžioklės šalį. Gal reikėtų leisti pilkiams ramiai gyventi Dainavos girioje ir kituose dideliuose miškų masyvuose, o juos intensyviau medžioti ten, kur daroma reali žala. Praėjusį sezoną Varėnos rajone buvo sumedžiota tiek pat vilkų, kiek ir Biržuose, bet tuštėjančiuose Dainavos girios kaimuose naminiai galvijai greit taps didesne retenybe nei vilkai visai dėl kitų priežasčių. Todėl niekaip nesuprantu, kaip vilkų žudymas Dzūkijoje gali pagelbėti Šiaurės Lietuvos gyvulių augintojams ir ką tai bendro turi su populiacijos valdymu ar reguliavimu.

Marcinkonių herbas.

Natūralios ekosistemos ar surogatinė gamta?

Sutikčiau su teiginiu, kad santykinai natūralių ekosistemų, kur vilkui būtų patogu gyventi, Lietuvoje nėra daug, dažniausiai tai didelius plotus užimančių saugomų teritorijų miškai ir pelkynai. Stambiųjų plėšrūnų skaičius, jų populiacijos gyvybingumas yra svarbus tokių teritorijų kokybės rodiklis, todėl šiuo atveju viską tempti ant vieno kurpalio ir taikyti vienodus kriterijus didiesiems miškų masyvams, saugomoms teritorijoms ir intensyvaus žemės ūkio rajonams tikrai nėra geras sprendimas. Gal net derėtų pasvarstyti apie išmokas už vilkų daromą žalą ten, kur gamtosaugos sumetimais palaikomas didesnė jų populiacija.

Kyla paprastas ir natūralus klausimas: ar saugomų teritorijų tikslas yra saugoti ir palaikyti natūralias bei santykinai natūralias ekosistemas, ar tik kurti patogią poilsiui surogatinę gamtą?

Šiuo metu Europoje vis didesnį pagreitį įgauna PAN (Protected Area Network) parkų iniciatyva, vienijanti saugomas teritorijas, kuriose yra išlikusių nemažų natūralios gamtos fragmentų, taikomi aukšti gamtosaugos ir turizmo standartai. Vienas pagrindinių reikalavimų – vientisas, nefragmentuotas ir ne mažesnis nei 10000 ha natūralios gamtos branduolys, gyvybingos stambiųjų žvėrių populiacijos. Lietuvoje šį kriterijų atitinka tik Dzūkijos nacionalinis parkas kartu su Čepkelių rezervatu. Tikiuosi, kad ir pasibaigus dabar pradedamam šių saugomų teritorijų vertinimui pagal PAN parkų kriterijus, vilkus bus galima pamatyti ne tik Marcinkonių kaimo herbe, kad gebėsime susitarti dėl vilkų bylos sprendimo, kad ir ne optimalaus, bet priimtino abiem barikadų pusėms.

P. S. Taip jau nutiko, kad du vilkų diskusijose dažniausiai minimi asmenys – Linas Balčiauskas ir Selemonas Paltanavičius yra mano bendrakursiai, iš tos pačios 1979 metų Vilniaus universiteto gamtininkų laidos. Nepretenduoju nei polemizuoti su jais, nei jų ginti – tiesiog pamėginau pažvelgti į šią problemą kitu aspektu – taip, kaip tai atrodo ne iš mokslo aukštumų ar ministerijos koridorių, o iš Dainavos girios glūdumos.

“Ne vilkai kalti” www.bernardinai.lt 2010 m.

Mindaugas Lapelė Facebooke

Apie autorių

Gimė 1956 m. lapkričio 25 d. Šiauliuose, bet nuo pat pirmų gyvenimo metų gyveno Druskininkuose, kur 1974 m. baigė vidurinę mokyklą. 1974–1979 m. mokėsi Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete, kur įgijo biologo, biologijos kvalifikaciją. 1977–1990 m. dirbo Lietuvos Mokslų akademijos Botanikos institute, kur 1986 m. apgynė daktaro disertaciją apie Lietuvos rezervatų florą, jam suteiktas gamtos mokslų daktaro laipsnis. Mokslinių tyrimų kryptis – Lietuvos flora ir jos apsauga. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę nuo 1990 penkerius metus dirbo Aplinkos apsaugos departamente, 1994 m. reorganizuotame į Aplinkos apsaugos ministeriją.

1995 m. Mindaugas Lapelė sugrįžo į Dzūkiją ir pradėjo dirbti Dzūkijos nacionaliniame parke, yra Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio rezervato direkcijos Gamtos skyriaus vedėjas. Veiklos kryptys – saugomų teritorijų inventorizacija ir kartografavimas, monitoringas, parko biologinės įvairovės tyrimai, gamtotvarkos projektų rengimas, tarptautiniai aplinkosauginiai projektai, gamtosauginis švietimas.

Mindaugas Lapelė buvo leidinių „Lietuvos raudonoji knyga“ (1992 m.), „Lietuvos rezervatų flora ir fauna“ (1996 m.) mokslinis redaktorius ir vienas iš autorių, knygų apie Lietuvos saugomas teritorijas „Gamtoje“ (2000 m.), „Kur šaltiniai alma“ (2005 m.) ir „Didžiųjų girių apsupty“ (2012 m.) bendraautorius. Be to jis yra paskelbęs keliasdešimt mokslinių ir mokslo populiarių straipsnių spaudoje, laikraščio „Šalcinis“ redakcinės kolegijos narys, daugelio nacionalinio parko stendų ir lankstinukų autorius. Skaito paskaitas, fotografuoja, rašo įvairiems portalams, jo straipsniai publikuojami regioninėje žiniasklaidoje, kultūros žurnale „Dainava“.


KVIETIMAS MIŠKO BIČIULIAMS – FILMAS / DISKUSIJA: 

Renginys Facebooke


Ar žinai, kad …

Vilkų populiacija Lietuvoje dėl ekstremaliai intensyvios medžioklės patiria didelį šoką ir kyla reali jos išnykimo grėsmė.

Mokslininkų įrodyta, kad jei vilkų populiacijos mirtingumas peržengia 34%, populiacija nyksta.

Tuo tarpu Lietuvoje jau antri metai nustatomi medžioklės limitai, kurie jau viršija net 40 procentų apskaitos metu suskaičiuotos vilkų populiacijos – 120 iš 296.

Šis limitas, beje, nustatytas, nepaisant, kad vilkų populiacijos genetinės įvairovės optimumas po patirtos krizės dėl per daug intensyvios medžioklės prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą, dar nėra pasiektas.

Kuo aršiau vilkai naikinami, tuo jie atneša daugiau žalos ir atvirkščiai, žalą galima labai sumažinti, kraštutinai apribojant medžioklę.

1 milijono eurų parama yra gauta iš Europos komisijos ūkininkų apsaugos priemonėms diegti

Pernai buvo leista tik kai kuriuose rajonuose išnaikinti ištisas vilkų šeimas, o šiemet leidžiama medžioti be išimties visose Lietuvos teritorijose.

Europos Sąjungoje vilkai – griežtai saugoma rūšis. Tai mažiau kaip prieš dvi savaites buvo pakartotinai patvirtinta Europos Sąjungos Teisingumo teismo sprendimu. Leidimai medžioti vilkus gali buti išduoti tik išskirtinais atvejais ir tik kaip paskutinė priemonė, kai visos kitos priemonės buvo TINKAMAI pritaikytos ir jos buvo nesėkmingos.


SOS VILKAI! Patvirtinta REKORDINĖ medžioklės kvota – vilkų apsaugos ar vilkų genocido planas? (Taikinyje – 40 proc. populiacijos) Lina SEDRA

Tikra Jeloustouno (JAV) istorija – kaip vilkai grąžino upes į savo vagas ir kaip Lietuvos miškai virto skerdyklomis 

Kaip ir kodėl intensyvi medžioklė suardo vilkų šeimas ir išbalansuoja plėšrūnų elgesį. Įdomūs faktai apie vilkus ir kiek kainuoja vilko trofėjus?

 


MŪSŲ ŽVĖRYS – NACIONALINĖ DISKUSIJA

#VilkųSargyba #Rėmelis #STOPTrofėjųMedžioklei #MąstymoReforma
#HolistinėPasaulėžiūra #MedžioklėsPolitika

Grąžinkime vilkams saugumą miškuose!
Vilkai labai svarbi ir saugoma Lietuvos miškų rūšis, kurios apskaita, monitoringas, kontrolė ir reguliavimas perduotas medžiotojų būreliams.

Ar žinai, kad šiais metais nustatyta REKORDINĖ vilkų medžioklės kvota?

UŽSIDĖK RĖMELĮ ant profilio nuotraukos ir tapk miškų sargybos dalimi. Atstovauk vilkų balsą – kalbėk už tuos, kurie balso neturi!

MEDŽIOKLĖ – NACIONALINĖS MIŠKŲ POLITIKOS STRATEGIJOS DALIS.

Miškai nėra daržas, žvėrys – nėra ferma!
Vilkas ne trofėjus, vilkas – miško sanitaras!
Vilkai – girių sargai!
SVEIKA VILKŲ ŠEIMA – SVEIKA MIŠKŲ SISTEMA!

#STOP_TrofėjųMedžioklei

#STOP_PramogineiMedžioklei

#STOP_VilkųŠeimųGenocidui

#DidžiausiasPriešasEkologinisNeraštingumas

#GeriausiaGynybaApsišvietęsŽmogus

#GyvybėsFilosofija #GyvybėsRatas #MesVisiSusiję

#PrigimtinėTeisė #MūsųNamai #MūsųSveikata

#STOPChaosuiMiškuose!

#Stebėk #ŠvieskisŠviesk #Dalyvauk #Diskutuok

#Kalbėk #Skaidrumas #TavoSprendimasKeičia

Tai nėra tik ūkininkų, medžiotojų ar aplinkosaugininkų reikalas – tai vertybinis ir politinis klausimas.

Atsidaryk nuorodą: www.facebook.com/profilepicframes/?selected_overlay_id=561848181023410

Paieškoje įvesk: Vilkų sargyba
Išsirink norimą emblemą ir tapk vilkų sargu


🎄🌳☘️🐾
 
Miško bičiuli, 

prisidėk prie miškų, sveikos aplinkos gynybos ir pilietinės kontrolės!

Šiandien GYVAS MIŠKAS – pilietinė – aplinkosauginė iniciatyva yra išlaikoma savanoriškais žmonių įnašais. Šiuo metu “ratą suka” trys koordinatoriai, kuriems ši veikla – pagrindinė. Mus palaiko prisijungiantys savanoriai.

Mūsų tikslas – plėsti pilietinės žiniasklaidos platformą, stiprinti bendruomenes ir jų tinklą, stiprinti pilietines galias, kurti veikiantį ir stiprų pilietinės gynybos ir kontrolės mechanizmą, kuriame galėtų dalyvauti kiekvienas. Ir žinoma, kartu su bendraminčiais kurti ir populiarinti gyvos, žalios Lietuvos viziją! #GyvoŽalio

Tapk SAVANORIU – užpildyk anketą.

PATREON platformoje gali nustatyti mėnesinę paramos įmoką
(nuo 1 eu ir daugiau – pagal Jūsų galimybes)

Galima TIESIOGINĖ PARAMA:
Asociacija „Gyvas miškas“
Gavėjo kodas: 304896516
Sąsk. Nr.: LT217300010156112739
Mokėjimo paskirtis: Parama

Dėkingi iki medžių viršūnių!

GYVAS MIŠKAS 

 

 

Informuojame, kad šioje svetainėje yra naudojami slapukai. Supratau