SOS VILKAI! Patvirtinta REKORDINĖ medžioklės kvota – vilkų apsaugos ar vilkų genocido planas? (Taikinyje – 40 proc. populiacijos)

Vieną vilką medžioja 3000 medžiotojų „Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 300 vilkų, o vieną vilką medžioja 3000 medžiotojų. Jei nors vieną naktį pakeistume padėtį ir paliktume 3000 vilkų ir vieną medžiotoją, jis ryto nesulauktų“, – šypsodamasis samprotavo Telšių miškų urėdijos Žvėrinčiaus prižiūrėtojas Petras Dabrišius, jau apie 15 metų Laukstėnų kaime globojantis vilkus.

“Medžiotojai atvirai prašneko, kad vilkai medžiojami tik dėl trofėjaus. O gamtininkai juos ragino prisipažinti, jog konkuruoja su vilkais dėl grobio. (..) „Mes vilką gerbiam, gerbiam kaip medžiotoją, jis yra įdomus žvėris, labai gudrus žvėris. Tai čia dar bandoma kalbėti apie tai, kad medžiotojai pykstasi su vilkais, tikrai, patikėkit, nesipyksta“, – sakė medžiotojas. Vėliau jis pripažino, kad vilkas yra medžiojamas dėl trofėjaus, nes vilko kailis ir vilko kaukolė yra trofėjus. Vis dėlto, jis teigė, asmeniškai pats vilko konkurentu nelaiko.”  Medžiotojai atvirai prašneko, kodėl šaudo vilkus DELFI 2014 m.

Aplinkos ministerija patvirtino rekordinę vilkų žudymo normą

Lina Sedra, 2019 10 13

Visuomenės – visų jūsų ir mano – svarstymui 2019 m. spalio 4 d. paskelbtas Aplinkos ministerijos pranešimas spaudai dėl planuojamos naujos vilkų medžioklės kvotos. Medžioklės sezonas prasideda spalio 15 d. Skelbti vilkinta, kiek tik buvo įmanoma. Tikslas aiškus – kad svarstyti nebebūtų laiko. Ką gi, geriau vėliau, nei niekad.

Primenu, kad pernai 12 tūkstančių piliečių, pasirašė peticiją, visuomenininkai ir gamtininkai, suvokdami dėl per daug intensyvios medžioklės kylančią grėsmę vilkų populiacijai, vienbalsiai reikalavo nedidinti medžioklės kvotos (nuo 60 – 2017 m. – iki 110 – 2018 m.). Aplinkos ministerija į visuomenės ir aplinkosaugininkų nuomonę visai nesureagavo, bet pamoką išmoko: laiko surinkti parašams šį kartą nebepaliko.

Leidimas iššaudyti 120 vilkų – 40 procentų visos vilkų populiacijos

Šių metų pranešime siūloma leisti 2019-2020 m. medžioklės sezono metu iššaudyti 120 vilkų – 40 procentų visos vilkų populiacijos. 10 daugiau nei pernai. Rašte sakoma, kad nustatant kvotą remtasi apskaitos duomenimis ir mokslininkų išvadomis bei rekomendacijomis. Tikrai? Visų pirma, kyla įspūdis, kad mokslininkų ataskaitą „ne taip suprato“. Joje neminimas joks rekomenduojamų sumedžioti vilkų skaičius ir niekur nepažymėta, kad šiemet jis turi būti „nemažesnis“, nei pernai. Atvirkščiai, ištyrę mėginius iš 99 praeito medžioklės sezono metu nušautų vilkų, genetikai daro išvada, kad Lietuvos vilkų populiacija dėl intensyvios medžioklės buvo patyrusi „reikšmingą genetinės įvairovės susiaurėjimą“, kad ta įvairovė atsistato (pagrinde dėl iš kitų šalių migruojančių vilkų), bet dar nėra pasiekusi optimumo. Todėl rekomenduojama: „…tęsti vilko populiacijos apsaugos planą ir atsargiai (moksliniu pagrindu) planuoti sumedžiojimo intensyvumą, kol nebus atstatytas populiacijos genetinės įvairovės optimumas.“ (Pagal Vytauto Didžiojo Universiteto Žemės Ūkio Akademijos, Miškų ir ekologijos fakulteto, Mokslinio–taikomojo darbo „SUMEDŽIOTŲ VILKŲ TYRIMO PASLAUGŲ“ galutinės ataskaitos projektą. Darbo vadovė Renata Špinkytė-Bačkaitienė. 2019 m.)

Kaip jums atrodo, ką reiškia „NAUDOTI ATSARGIAI“? Tikiuosi, tą patį, kaip ir man – stengtis medžioti mažiau. Tačiau Ministras nusprendžia nustatyti DIDŽIAUSIĄ ĮMANOMĄ medžiokles limitą, net vertinant pagal naują 2018 m. „Vilko apsaugos“, o tiksliau, kaip matysime toliau, „Vilko naikinimo“ planą, kuris, beje, daugeliu punktų akivaizdžiai prieštarauja tarptautiniams Lietuvos įsipareigojimams vilkų apsaugos srityje.

Vilkai – svarbi ekosistemos dalis ir pasauliniu mastu saugoma rūšis

Jei kam dar nežinoma, vilkai yra labai svarbūs ekosistemų dalyviai. Galima sakyti – svarbiausi, nes būdami mitybos piramidės viršūnėje, reguliuoja sistemos pusiausvyrą ir palaiko bioįvairovę. Be jų ekosistemos balansas griūva, o bioįvairovė skursta. Taip atsiranda neproporcingas kai kurių kitų ekosistemos gyvūnų, ypač kanopinių, perteklius, plinta epidemijos, nyksta bioįvairovė ir ekosistema visais atžvilgiais žlunga. Nuo to nukenčia, be kita ko, ir ūkinė veikla, jei neminėsime, kad ekosistemų funkcijų sutrikimai tiesiogiai veikia visą žmogaus būtį ir mažina jo šansus išgyventi šioje planetoje.

Tai plačiai žinomi mokslo įrodyti faktai todėl vilkai yra pasauliniu mastu saugoma rūšis. Anksčiau jie buvo masiškai naikinami, bet net ir dabar, kai pradėta juos veisti ten, kur jie išnykę bei griežtai saugoti ten, kur jiems pavyko išlikti, šių plėšrūnų populiacija vis dar nyksta. Be žmogaus veiklos jai kelia didžiulę grėsmę ir sparčiai besikeičiantis klimatas. Todėl 1979 m. Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencija (Berno konvencija) paskelbė vilkus (Canis lupus) saugoma rūšimi. Jie įtraukti į Konvencijos II priedą, kur išvardintos „griežtai saugomos gamtos rūšys“. Sutartį yra pasirašiusios visos ES šalys narės. Lietuva ją pasirašė 1994 m.

Tikra Jeloustouno (JAV) istorija – kaip vilkai grąžino upes į savo vagas ir kaip Lietuvos miškai virto skerdyklomis

Kaip ir kodėl intensyvi medžioklė suardo vilkų šeimas ir išbalansuoja plėšrūnų elgesį. Įdomūs faktai apie vilkus ir kiek kainuoja vilko trofėjus?

Kaip vilkai peršoko iš “griežtai saugomos” į “globojamos” rūšies sąrašus?

1997 metais, LR Seimui ratifikuojant Berno konvenciją, lietuviškoje redakcijoje vilkas „peršoko“ iš II į III priedėlį. Dėl šio įdomaus „šuolio“ pilkasis vilkas Lietuvoje yra ne „griežtai saugoma“, o „globojama“ rūšis. Ką tai keičia? II priedėlio rūšių (įskaitant vilkus) medžioklė pagal Berno konvencijos 6 straipsnį yra besąlygiškai uždrausta, jų buveinės turi būti saugomos ir jų būtis negali būti niekaip trikdoma jokiais jų gyvenimo tarpsniais, „ypač jauniklių vedžiojimosi ir žiemojimo periodais“.

III priedėlio rūšys nenustoja būti saugomos, tačiau jų globa yra ne tokia griežta. Šių rūšių globos taisyklės aprašytos Konvencijos 7 straipsnyje. Jame sakoma, kad konvenciją pasirašiusios šalys privalo imtis „įstatyminių ir reglamentuotų priemonių“ reikalingų šiems gyvūnams globoti. Cituoju toliau: „Naudojimas laukinės faunos rūšių, išvardytų III priedėlyje, yra reglamentuotas tokiu būdu, kad būtų išlaikytas jų populiacijų egzistavimas už pavojingos ribos, atsižvelgiant į 2 straipsnio nuostatą“, kuri skamba taip: „Susitariančiosios Šalys imasi reikiamų priemonių išlaikyti arba palaikyti laukinės floros ir faunos visumą lygyje, kuris reikalingas ekologiniu, moksliniu ir kultūriniu požiūriu, atsižvelgiant taip pat į ekonominį bei rekreacinį reikalingumą ir į lokaliai grėsmėje atsidūrusių porūšių, varietetų ir formų apsaugos reikalavimus.“

Lietuvos medžiotojai išsiderėjo išimtinę teisę „reguliuoti vilkų populiaciją“

Vilkų apsauga Europos Sąjungos mastu neapsiriboja Berno konvencija. Ji įtvirtinta 1992 metų ET Buveinių direktyvoje (Direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos). Vilko, to paties Canis lupus, apsauga apibrėžta taip pat, kaip Berno konvencijos II priedėlyje. Jis griežtai saugomas ir medžioklė yra draudžiama. Bet 2000 m. stodama į Europos Sąjungą, medžiotojų manipuliacijų dėka, Lietuva išsiderėjo tam tikrą išimtinę teisę „reguliuoti vilkų populiaciją“. Pirmiausia, atkreipiu jūsų dėmesį, kad ši lengvata nieko bendra neturi su pramoginės vilkų medžioklės legalizavimu, o vien su profesionaliu populiacijos „reguliavimu“. „Lengvatos“ prašymo pagrindu buvo skundai dėl vilkų daromos žalos Lietuvos ūkiams. Čia belieka tik pastebėti, kad tos žalos vilkai padaro visose šalyse, daugiausiai priklausomai nuo to, kaip atsakingai šalių ūkininkai žiūri į savo ūkių apsaugą, todėl keista, kad kai kuriose iš jų šis faktas tapo argumentu nykstančios rūšies saugojimo apribojimui, vietoj to, kad būtų iškart pradėtas spręsti ganyklų ir ūkių apsaugos priemonių klausimas. Lyg rusų pasakose – kuo Ivanas labiau tingi, tuo jam labiau sekasi.

Kaip ten bebūtų, net ir ši išskirtinė „teisė“ neįgalina chaotiškos pramoginės medžioklės, o be to, nėra galutinis ir neatšaukiamas sprendimas. Buveinių direktyvoje apie ją rašoma taip: toks nukrypimas nuo bendrų reikalavimų įmanomas tik tuo atveju, jei: „nėra kitos priimtinos alternatyvos, ir nukrypti leidžiančios nuostatos taikymas netrukdo palaikyti atitinkamos rūšies populiacijų gerą apsaugos būklę jų natūralaus paplitimo areale“. Tai reiškia, kad „lengvata“ galima naudotis tik tuo atveju, kai nėra jokios saugomų gyvūnų populiacijos nykimo grėsmės ir ji lieka sveika, stabili bei nėra kitų būdų išvengti žalos atvejams. Lietuvos atveju nė viena iš šių sąlygų šiuo metu nėra išpildyta. Būdai apsaugoti ūkiams yra, lėšos tam skiriamos didžiulės, bet jie labai retai naudojami. O vilkų populiacijos situacija tikrai nėra nei stabili, nei sveika, kaip bus matyti iš toliau išdėstytų faktų. Tai reiškia, kad „lengvata“, jei nebuvo suteikta per klaida, tai bent jau dabar nebeturi jokios prasmės ir, manau, jos panaikinimas tėra tik laiko klausimas, nes visus tuos metus ja buvo įžūliai piktnaudžiaujama. O kol kas, nors ir su „lengvatinėmis išlygomis“, vilkai vis tiek tebelieka globojama rūšimi ir įteisinti priemones, dėl kurių vilkų populiacijai grėstų išnykimo pavojus (mūsų atveju, pavyzdžiui, nustatant maksimalias medžioklės kvotas), yra akivaizdus sutarčių pažeidimas.

Kadrai iš medžioklės. Sunkiai sužeistas vilkas. 15 min. Foto iš Vilkų medžioklė – kraupi šūvių ir kraujo puota (N-18)

Medžioklės kvotos – apskaitą vykdo medžiotojai

Apskritai, net ir tais atvejais, kai įstatymai numato „reguliavimo“ galimybę, nustatomos medžioklės kvotos, kurių esmė yra apriboti „reguliavimą“ taip, kad būtų palaikoma stabili ir sveika nykstančios rūšies populiacija. Kitaip tariant, jos reikalingos ne vilkų skaičiui mažinti, siekiant apsaugoti ūkius, o tam, kad medžioklės limitai neperžengtų nepageidaujamų ribų. Todėl kvotos, pagal Buveinių direktyvos reikalavimus, turi būti pagrįstos IŠSAMIAIS, PROFESIONALIAIS ir OBJEKTYVIAIS populiacijos skaičiaus bei gyvenimo sąlygų tyrimais ir TIKSLIAIS apskaitos duomenimis. Direktyvoje tai skamba taip: „… griežtai kontroliuojant leisti ATRANKOS būdu ir RIBOTAIS KIEKIAIS imti ir laikyti ribotą tam tikrų į IV priedą įrašytų rūšių egzempliorių skaičių, kurį nustato kompetentingos nacionalinės institucijos“. Kartoju: „atrankos būdu ir ribotais kiekiais“. Nepastebėjau, kad medžioklę Lietuvoje reglamentuojančiuose teisės aktuose būtų kalbama apie atranką (kodėl ji tokia svarbi, paaiškinsiu vėliau).

Be to, kalbant apie apskaitą vykdančių institucijų veiklą, pabrėžiamas BEŠALIŠKUMO reikalavimas. Tuo tarpu, Lietuvoje apskaitą, kurios pagrindu šiemet nustatytas šis astronominis mums svarstyti siūlomas sumedžiotinų vilkų skaičius, vykdo medžiotojai – labiausiai vilkų medžioklės intensyvumu suinteresuota visuomenės grupė, kurios nariai dažniausiai neturi net minimalaus gamtosauginio išprusimo. Sutikite, kad apie jų bešališkumą neverta net kalbėti.

Toliau. ET Buveinių direktyvoje yra įtvirtinta valstybių ES narių PAREIGA vykdyti vilkų apsaugos būklės stebėjimą – monitoringą, tirti vilkų buveinių sąlygas, jų talpą ir periodiškai pateikti to monitoringo ataskaitas atitinkamoms ES institucijoms (Buveinių direktyvos 11 ir 14 straipsniai). Nemanau, kad nors vienas iš šių reikalavimų yra Lietuvoje tinkamai vykdomas.

Tarptautinių sutarčių įsipareigojimai Lietuvoje yra viršesni už nacionalinius įstatymus. Tai įtvirtinta LR Medžioklės įstatyme. Jo 20 straipsnis skamba taip: „Jeigu Lietuvos Respublikos ratifikuotos tarptautinės sutartys numato kitokius reikalavimus medžioklei, negu šis Įstatymas, yra taikomos tarptautinių sutarčių nuostatos.“ Tačiau žvilgterkime ir į mūsų vietinius įstatymus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnį „draudžiama (…) skurdinti augaliją ir gyvūniją.“ O LR Medžioklės įstatymo 1 straipsnis skamba taip: „Šio Įstatymo paskirtis – nustatyti visuomeninius santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios medžiojamosios gyvūnijos APSAUGA ir jos racionaliu naudojimu.“ To paties įstatymo 2 straipsnio, 8 dalis skelbia: „Medžioklė – medžiojamųjų gyvūnų APSAUGA ir racionalus naudojimas vadovaujantis šiuo Įstatymu, kitais medžioklę reglamentuojančiais teisės aktais bei atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas (…).“ Pabrėžiu: kalbama ne apie ūkių, o apie medžiojamosios gyvūnijos apsaugą, racionalų naudojimą, atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas.

Trumpai tariant, nepaisant visų lengvatų ir išlygų, tiek pagal tarptautinius, tiek pagal nacionalinius įstatymus Lietuvoje vilkas tebėra rūšis, kurios populiacija turi būti saugoma, palaikoma sveikoje būklėje, ir jiems sudaromos sąlygos tinkamai gyventi jų teritorijose.

Nemanau, kad yra pakankamai atsižvelgiama į nors vieną iš minėtų tarptautinių ir nacionaliniu lygiu priimtų reikalavimų, o daugelio jų yra akivaizdžiai nepaisoma. Ta proga dar šiek tiek istorijos. Prašant išskirtinės teisės medžioti vilkus, buvo pareikšta, kad Lietuvoje gyvena 550 vilkų populiacija. Tiesa, skaičių vėlgi pateikė medžiotojai. Vėliau „Vilko apsaugos plane“, sekant sutarties sąlygomis, net buvo užfiksuotos vilkų populiacijos Lietuvos teritorijoje ribos (250-500) individų. Tačiau vietoj to, kad rūpintis tos populiacijos išsaugojimu, medžioklės kvotos metai iš metų buvo nustatinėjamos be jokio realaus pagrindo, be mokslinių tyrimų, be patikimų apskaitos rezultatų, vis tebesiremiant medžiotojų pateiktais, dažniausiai iš piršto laužtais duomenimis. Ir vilkų apsaugos, ir populiacijos monitoringo reikalavimams buvo kasmet nusižengiama, o kai kuriais metais vilkų apskaita visai nebuvo vykdoma, bet medžioklė vis tiek vykdavo, o kvotos vis augo (21, 33, 60, 110, 120), neskaitant tų išskirtinių atvejų, kai Aplinkos (apsaugos) ministerijai imdavo vadovauti aplinkosauga besirūpinantis ministras. Jau nekalbant apie tai, kad niekas net nebandė nustatyti teritorijų, kuriose gyveno vilkai, talpos ir palaikytino jose vilkų skaičiaus.

Be to, kas yra itin svarbu, buvo medžiojami visi be išimties vilkai, visai neatsižvelgiant į jų šeimų struktūrą ir išlikimo po tokios medžioklės galimybes, visai nepaisant sutarties reikalavimo vykdyti atranką. Dažnai tokios chaotiškos medžioklės metu buvo (ir tebėra) sumedžiojami alfa (tėvai) ir kiti vyresni bei labiau patyrę vilkai. Taip vilkų šeima yra pasmerkiama suirti ir praranda didelę dalį išgyvenimui būtino patirties bagažo, jau nekalbant apie fizinę galimybę sumedžioti stambų grobį. Žinant vilkų gyvenimo specifiką, yra aišku, kad tai mažina visos populiacijos išlikimo šansus.

Pernai vilkus buvo pradėta skaičiuoti naudojant naują metodiką

Pernai vilkus buvo pradėta skaičiuoti naudojant naują metodiką. Dabar trumpai ją aptarsiu. Pirmiausia, kaip tik dėl šios metodikos pernykštės medžioklės kvotos dydis sumušė visus rekordus, neabejotinai pažeidžiant tiek Lietuvos įstatymus, tiek tarptautinius įsipareigojimus. Skaičius, jei pamenat, palyginus su ankstesniais metais, išaugo beveik dvigubai (nuo 60 iki 110). Buvo atsisakyta vilkų skaičiavimo vienetais ir pradėta juos skaičiuoti šeimomis, kas iš esmės yra pažangi praktika. Problema glūdi ne tame.

Remiantis minėta metodika, 2018-2019 m. žiemą Lietuvoje, oficialiais duomenimis, buvo suskaičiuotos 37 vilkų šeimos. Šeima Lietuvoje laikoma ne mažiau, nei 4 individų grupė. Individų šeimoje vidurkiu laikomas skaičius 8. Man buvo paaiškinta, kad taip nutarta kompensuoti mažesnėse nei 4 individų grupėse esančių bei vienišų vilkų skaičių, kuris nuo šiol nebebus pridedamas. Ar tokia statistika patikima? Ateitis parodys, o kol kas tenka ja remtis, vien paminit, kad taip skaičiuojant, šių metų apskaitos rezultatas – 10 vienetų arba 3-4 procentais didesnis vilkų skaičius, nei skaičiuojant pagal Europoje plačiausiai taikomą metodiką. Europinės metodikos naudojamas individų šeimoje vidurkis yra 3-4 (vid. 3,5), bet atskalūnų skaičius, skirtingai nuo lietuviškos versijos, pridedamas atskirai.

Štai jums skaičiai: pagal lietuvišką metodiką vilkų populiacija šią žiemą buvo 37 x 8 = 296 vilkai, o pagal europinę 37 x 3,5 + 156 = 286 vilkai (156 – AM pranešime spaudai pateiktas bendras suskaičiuotų mažesnių grupelių ir vienišų vilkų skaičius). Beje, įdomu pastebėti, kad pranešime apie numatomą naują medžioklės limitą tos mažesnės vilkų grupelės paminėtos atskirai, nepažymint, kad jos dėl to didžiulio 8 narių šeimoje vidurkio JAU BUVO „suskaičiuotos“ drauge su šeimomis. Taigi, neinformuotam skaitytojui vilkų skaičius gali pasirodyti pusantro šimto vilkų didesnis, nei realiai suskaičiuota. Sakykim, neapsižiūrėjimas.

Todėl, atrodytų, jei kvotų kūrėjų paskata – saugoti populiaciją, reikalo medžioti apskritai nėra. Vietoj to pasirenkamas maksimalus leistinas kvotos limitas, kas akivaizdžiai byloja, šio plano įgyvendintojus valdo visai kitos aistros, nei siekis saugoti gyvūnus.

Sumedžiotam vilkui lupamas kailis. Vilko kailis yra medžiotojams yra brangus trofėjus. 15 min. Foto iš Vilkų medžioklė – kraupi šūvių ir kraujo puota (N-18)

Apskaityta – vos pusė

Dar pora žodžių apie pačią apskaitą ir jos rezultatų pagrindą. Pranešime spaudai minima, kad šiemet „apskaitos pagal pėdsakus sniege duomenys gauti tik iš maždaug pusės – 504 – apskaitos vienetų (pernai – net iš 881 apskaitos vieneto).“ Tai ką, likusioje pusėje skaičiuotojai, taip sakant, „bonką gėrė“? Bijau, kad priežastis kita. Tiesiog tose teritorijose vilkai per praeitą medžioklės sezoną buvo visai arba beveik išnaikinti. Be to, galiu kirsti lažybų, kad didžioji dalis tų suskaičiuotų 37 šeimų dėl tos pačios priežasties ne ką gausesnės nei 4 individai kiekvienoje, kuomet sveika vilkų šeima ne medžioklės teritorijose yra 8-12 narių.

Tai liūdni šių metų duomenys. Tačiau vilkų naikinimo istorija tuo nesibaigia. Kai pernai buvo kuriamas naujasis „Vilko apsaugos planas“ buvo nuspręsta (visai neaišku, kuo remiantis), kad vilkai Lietuvoje nebebus medžiojami tik tuomet, jei šeimų bus suskaičiuota mažiau nei 12 (96 individai), o jei daugiau, medžiojamų žvėrių skaičius vis tiek bus nustatomas pagal planuojamą populiacijos prieauglį. Taip apatinė senajame „Vilko apsaugos plane“ numatyta palaikyti populiacijos riba nukrinta nuo 250 iki 96 vilkų – sumažinama beveik dviem trečdaliais. Kertama iš peties, ar ne?

“Valdžios veidmainystė užkniso juodai. Oficialiai pas mus daug saugomų teritorijų, bet praktiškai jose iškertami patys vertingiausi miškai. Oficialiai pas mus daug saugomų rūšių, bet praktiškai jų niekas nesaugo, o kai kurias dar ir intensyviai medžioja. Kol vilkai Lietuvoje buvo nesaugomi, jų nušaudavo kone dvigubai mažiau nei dabar, kai vadinami “saugomais”. Maža to, šiemet pirmą kartą panaikino medžioklės rajonavimą. Vadinasi, kris ir tų teritorijų vilkai, kur dešimtmečiais ūkininkai nepatyrė jokios žalos.

“Žemkės” mokslininkų-medžiotojų, kurie pasirašė tokią rekomendaciją, argumentacija yra tiesiog sadistiška. Pasirodo, jie negauna vilkų mėsos genetiniams tyrimams iš tų vietų, kur jie buvo nemedžiojami (nes nedarė žalos), todėl jų tyrimai nepilni. Tepaspringsta jie su tokiu “mokslu”. Jeigu taip reikia genetinių tyrimų, tai tegu renka vilko išmatas, bet ne reikalauja jų kraujo. Aš vilkus ginti pradėjau prieš 20 metų, kai Labanoro girioje jie buvo praktiškai išnaikinti. Tuos 20 metų aš paaukojau vilkų tyrimams ir taikaus sugyvenimo su žmonėmis paieškoms. Ir tik šiemet pirmą kartą gyvenime gyvai vilką pamačiau. Dabar Labanoro girioje turime tris šeimas, kurios gyvena savo gyvenimą, o kaimo žmonės savo ir vieni kitiems netrukdom. Paskutinį kartą avį papjovė labai seniai, dar buvau vaikas. Bet dabar medžiotojai gali viską sugadinti, nes senu papratimu jie pradės naikinti vilkus ne ten, kur jų veikla skundžiasi ūkininkai, o ten, kur juos sumedžioti lengviausia – Labanoro ir Dzūkijos pušynuose.

Nes valdžiai ne ūkininkai rūpi, o trofėjai. Nuo urėdo iki ministro – visi geidžia nušauti vilką, net nesusimąstydami už ką. Todėl ir mano komentaras toks griežtas. Neturėtų tokie žmonės vadovauti aplinkosaugai. Mums reikia tikrų politinių lyderių šioje srityje, kurie būtų ekologiškai raštingi ir būtų gamtosaugos patriotai. Daug gamtininkų žymisi kalendoriuje dienas, kiek liko iki naujų rinkimų. Nežinau kaip jie, bet aš taip ilgai laukti nesiruošiu. Tikiu, kad atsiras proto balsas, jei ne Lietuvoje, tai Europos Sąjungoje, kuris sustabdys šitą įsivešėjusį saugomų teritorijų ir saugomų rūšių ekocidą.” (Andrius Gaidamavičius) 2019 10 26

Vilkų apsaugos ar vilkų genocido planas?

Beje, nustatant maksimalias medžioklės kvotas vilkų populiacijai augti apskritai užkertamas kelias, nes tas maksimalus kvotos lygis yra būtent visas planuojamas šeimos prieauglis šimtu procentų (3,25). Dar kartą primenu, kad kai stojant į ES buvo prašyta teisės reguliuoti vilkų populiaciją, vilkų oficialiai būta 550 ir buvo pažadėta tą skaičių išlaikyti STABILŲ. Bet žadėjo juk ne dabartinis ministras –medžiotojas – ir ne jo medžioklės būrelių kolegos. Ar jiems motais kažkieno pažadai? Taigi, kalbėti apie „Vilkų apsaugos plano“ kūrėjų norą saugoti vilkų populiacija, būtų tiesiog absurdiška. Geriausiai situaciją apibūdinantis žodis, manding, būtų „genocidas“.

Ūkių apsauga neturėtų būti siejama su medžioklės kvotomis – vilko apsaugos planai kuriami ne avims, o vilkams saugoti

Tokius drastiškus sprendimus vis dar bandoma dangstyti ūkininkų skundais dėl vilkų antpuolių. Bet, kaip žinia, remiantis įstatymais ir tarptautine praktika, apie ūkių apsaugą turėtume kalbėti visai atskirai, ir ji visiškai neturėtų būti siejama su medžioklės kvotomis. Vilko apsaugos planai kuriami ne avims, o vilkams saugoti. Nepaisant to, pranešime spaudai rašoma, kad skaičiuotojai rėmėsi ne vien įprastais skaičiavimo metodo duomenimis, bet ir vilkų padarytos žalos atvejais. Gal tai reiškia, kad ta pati vilkų šeima, kuri buvo pagal pėdsakus sniege įtraukta į apskaitą miške, buvo po to vėl iš naujo suskaičiuota, jei nugvelbė porą ūkininko avių? Įdomi bausmė, ar ne? Dar įdomesnė aritmetika.

Kuo labiau destabilizuojama vilkų populiacija ir jų šeimos – tuo jie labiau puola ūkius

Ir visiškai beprasmė. Jau ne kartą kalbėta, kad vilkų naikinimas yra visiškai nenaudingas ūkininkams. Kuo labiau destabilizuojama vilkų populiacija, kuo smarkiau ardomos jų šeimos ir trikdomas natūralus jų gyvenimo būdas, tuo labiau jie puola ūkius. Išsamus mokslinis tyrimas šia tema, sukėlęs didelę reakciją visame pasaulyje, 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo paskelbtas Amerikos ekologų draugijos leidinyje „Frontiers in Ecology and The Environmet“. Apybraižoje pateikta štai tokia statistika: vilkų žudymas ne tik nesumažina išpuolių prieš ūkius, bet 43 procentais atvejų jų apimtis padidina. Tuo tarpu, ganyklų apsaugos priemonių taikymas 80 procentų atvejų išsprendžia problemą. Likusiais 20 procentų atvejų dažniausiai būna kaltas netinkamas apsaugos priemonių taikymas arba nepakankama jų priežiūra.

Pagal daugybės kitų mokslinių tyrimų, vykdytų pasauliniu mastu, rezultatus (įskaitant ir lietuvių mokslininkės, minėtos genetinių tyrimų ataskaitos darbo vadovės, Dr. Renatos Špinkytės-Bačkaitienės ankstesnio mokslinio darbo išvadas), medžioklės ir žalos statistika nerodo, jog medžioklė sumažintų žalą. Yra atvirkščiai. Tokio pobūdžio tyrimai buvo vykdyti ne vienoje Europos šalyje (pavyzdžiui, Lenkijoje, Rumunijoje, Kroatijoje, Albanijoje). Visi jie parodė, kad kuo vilkai intensyviau ujami ir žudomi, tuo jie aršiau puola ūkius net tada, kai jų skaičius yra labai sumažinamas. Pavyzdžiui, Švedijoje atliktų tyrimų duomenimis, kai vilkiukai netenka vieno ar abiejų tėvų, suaugę jie daug dažniau ir aršiau puola naminius gyvulius.

Išpuolių padažnėja, nes medžioklės metu netekę patyrusių šeimos narių, vilkai praranda natūralų gebėjimą susimedžioti stambų grobį savo teritorijose, išsiskirsto mažesnėmis grupelėmis, susikuria mažytės šeimos, ir tuomet, kad galėtų pramisti ir išmaitinti mažylius, jie puola lengvesnį grobį – nepakankamai apsaugotas ūkininkų avis. Kai antai sveikų vilkų šeimų išvykos už teritorijos ribų yra kraštutinai retos. Paprastai jos, ypač žiemą, gyvena ir medžioja drauge savo teritorijose. Šią tvarką suardžius, vilkų įpročiai taip pat pasikeičia. Jau nekalbant apie tai, kad šeimos nario ar narių praradimas vilkus destabilizuoja emocionaliai ir dėl to jų natūrali elgsena keičiasi.

Uždaras žudynių ratas – medžioklė nesprendžia jokių problemų

Net Buveinių direktyvos 2 straipsnio 3 dalyje, kur kalba apie skirtingų interesų pusiausvyrą, pabrėžiama, kad jeigu medžioklė, kaip prevencinė priemonė, nėra efektyvi, ji neturi būti taikoma. O kad Lietuvoje šia prasme medžioklė tikrai neatneša jokio teigiamo rezultato, yra labiau nei akivaizdu. Kiekvienais metais kyla vajus žudyti vilkus, o sekančiais vis labiau skundžiamasi dėl žalos. Ar taip sunku suvokti, kad teroras prieš vilkus bumerangu tvoja patiems ūkininkams? Taip sukasi uždaras žudynių ratas, o ūkininkai, kurstomi medžiotojų, toliau aklai traukia tą pačia dainelę: „reikalaujame šaudyti vilkus“…

Apskritai, šių laikų mokslas ir technologijos leidžia žmogui pasiekti tolimiausius visatos užkampius ir skverbtis į giliausias atomo branduolio glūdumas. Tiesiog gėda kalbėti, kad 21-o amžiaus žmogus nesugeba apsaugoti savo bandos nuo vilko. Ūkių apsaugoms ir žalos atlyginimui Europos komisija kasmet skiria milijonines lėšas, kurios, beje, valdžios biurokratiniame labirinte neretai nuplaukia ne tuo adresu, arba būna netinkamai panaudojamos pačių ūkininkų. Tuo tikrai negalima kaltinti vilkų, ar ne? Taigi, turint omenyje vilkų svarbą ekosistemose, toks aklas ir besaikis jų naikinimas, tikrai niekuo nepadedantis ūkininkams, yra ne tik absurdiškas, bet ir nusikalstamas.

Nors aplaidumas taikant ūkių apsaugos priemones yra ne tik kaimo žmonių kaltė, o gal net visai ne jų, kompensacijos už patirtą žalą turėtų būti mokamos tik tokiais atvejais, kai ūkininkai yra tinkamai apsaugoję savo gyvulius, kaip tai praktikuojama kitose Europos Sąjungos šalyse. Tuomet ir į apsaugų įrengimą būtų žiūrima atsakingiau. Rūpintis ūkių apsaugomis ir tinkamai skirstyti lėšas yra atitinkamų valdžios institucijų prievolė, bet į ją žiūrima neatsakingai. Tai ir turėtų būti išspręsta pirmiausiai. Be to, tokiais tempais nykstant laukinei gyvajai gamtai, mes visi turėtume jausti pareigą daryti viską, kad jos likučiams suteiktume šansą išlikti. Jau vien dėl to, kad išnykdama ji ir mus pačius nusitemps į nebūtį. O medžiotojų interesai šioje situacijoje apskritai turėtų būti palikti nuošalyje, kaip ir jų dalyvavimas gyvūnų apsaugos procese, nes jų veikla neturi nieko bendro su gyvosios gamtos saugojimu ir globa.

Tikiuosi, kad šis straipsnis padės abejingiems susimąstyti, nežinantiems sužinoti, o kitaip mąstantiems apsvarstyti savo argumentų svarumą. Gyvename vienoje žemėje, kvėpuojame vienu oru ir ekosistemų destrukcijos pasekmės palies mus visus vienodai, ar būtume gamtos gynėjai, ar ūkininkai, ar, galiausiai, medžiotojai. O valdžios atstovų ir verslininkų nei jų užimamos pareigos, nei turimos privilegijos tikrai neapsaugos nuo bendro žmonijos likimo, todėl tikiuosi, kad ir jų pozicija, sprendžiant vilkų apsaugos problemą, pasikeis.

Lina Sedra


Vilkai yra LABAI inteligentiški, galbūt, vieni inteligentiškiausių pasaulio būtybių pasaulyje. Ir tuo pačiu jie yra vieni labiausiai nesuprastų rūšių pasaulyje. Išsaugokime vilkus, kol nevėlu!

Wolves are VERY intelligent, probably in the top 10 of the World’s most intelligent creatures. However, they are also in the top 10 most MISUNDERSTOOD animals. Save the wolves before it is too late!


 

 

2018 METAI. ARCHYVAI.

Andrejus Gaidamavičiaus žinutė dėl vilkų – laiko turime nedaug, egzekucija prieš vilkus prasidės jau spalio 15 dieną!

2018 10 01

IŠSAUGOK VILKUS – PASIRAŠYK PETICIJĄ

Valstybė pradėjo protu nesuvokiamą kryžiaus žygį prieš Lietuvos girių simbolį – vilką, siekdama per ateinančius kelis mėnesius trečdaliu sumažinti jų populiaciją. Aplinkos ir Žemės ūkio ministerija bei Seimo atitinkami komitetai siekia, kad vilkų sumedžiojimo kvota būtų 120. Tai dvigubai daugiau nei pernai ir 6 kartus daugiau nei 2006 metais. Bet vilkų nepadaugėjo 6 kartus. Jų buvo ir liko tik apie 300-400, o kasmet didinama kvota prives prie to, kad kai kurios nuo seno vilkų apgyventos girios liks be šios kertinės rūšies, itin svarbios miškų gyvybingumui ir sveikai ekosistemai palaikyti.

Priešingai, auginamų avių skaičius padvigubėja kas keleri metai ir Lietuvoje kartojasi tai, kas jau seniai įvyko Vakarų Europoje, kur intensyvi avininkystės plėtra, vykdoma be jokių pastangų sugyventi su gamta, visiškai išstūmė vilkus kaip nepatogią rūšį.

Medžioti vilkus tam, kad sumažėtų jų daroma žala ūkiams yra visiškai primityvus būdas spręsti problemą, kuris dažnai duoda atvirkščią efektą. Vilkai laukinėje gamtoje geba išgyventi tik pilnavertėje šeimoje, bet kuomet ji medžiotojų yra suardoma, vilkai, bado verčiami, rizikuoja ir ima lankytis ūkininkų ganyklose. Ir nors yra būdų efektyviai apsaugoti savo bandą ir net skiriama tam parama, kai kuriems ūkininkams paprasčiau išsikviesti televiziją, sukelti skandalą ir reikalauti visiškai išnaikinti vilkus jų apylinkėse nei patiems pasirūpinti savo gyvulių saugumu.

Padidėjusią žalą lėmė ir savivaldybės, kurios administruoja pinigus, skirtus aprūpinti ūkininkus prevencinėmis priemonėmis, bet per trejus metus taip ir nesugebėjo pasitvirtinti tvarkos, kaip ta parama būtų skirstoma. Esant tokiam savivaldybių aplaidumui, ministerijų įsipareigojimų nevykdymui, intensyviam vilkų šeimų ardymui medžioklės būdu ir pačių ūkininkų atsainiam požiūriui į savo gyvulių saugumą dar labiau didinti vilkų sumedžiojimą yra nusikaltimas prieš gamtą, kuris turi būti sustabdytas.

Todėl labai prašau visų, kam svarbus miškas ir gamta, pasirašyti peticiją “Miškas be vilko – ne miškas”. Laiko turime nedaug, nes egzekucija prieš vilkus prasidės jau spalio 15 dieną.

IŠSAUGOK VILKUS – PASIRAŠYK PETICIJĄ


Peticija “Miškas be vilko – ne miškas”

Prieštaraujame vilkų sumedžiojimo kvotos padvigubinimui. Miškas be vilko – ne miškas.

Lietuvoje atsitiko tai, per ką visos Vakarų Europos valstybės perėjo dar praėjusiame amžiuje. Sparti avininkystės plėtra išstūmė laukinius plėšrūnus į Europos pakraščius ir šis procesas vyksta iki šiol. Nuo 2000 metų Lietuvoje auginamų avių padaugėjo penkis kartus ir šiuo metu siekia beveik 200 tūkst. Neapgalvota Vyriausybės parama avininkystės plėtrai lėmė tai, kad avių augintojai susidūrė su rimta produkcijos realizavimo problema. Kaip pastaruoju metu buvo rašoma spaudoje – „Lietuvą okupavo avys, kurių niekam nereikia“.

Produkcijos realizavimo problema yra pati mažiausia lyginant su tuo, kaip dėl nedarnaus žemės ūkio nukenčia gamta. Jau turime skaudų pavyzdį, kaip dėl besaikės paramos rapsų auginimui stumbrai išstumiami iš vietų, kur buvo introdukuoti prieš keletą dešimtmečių, kai dar jokių rapsų tose apylinkėse niekas neaugino.

Kita nedarnaus žemės ūkio auka – vilkai. Vilkų nuo seno gyvenamosiose teritorijose atsidūrę prastai prižiūrimi avių ir kitų mėsinių galvijų ūkiai kasmet patiria didelių nuostolių, bet vietoje to, kad diegtų patikrintas ir tikrai veikiančias naminių gyvulių apsaugos priemones, gyvulių augintojai reikalauja paprasčiausiai išnaikinti vilkus jų apylinkėse. Dabartinis Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijos noras padidinti vilkų sumedžiojimą nuo 60 iki 120 yra ne vilkų populiacijos reguliavimas, o trumparegiškas naikinimas, nes nulemtų vilkų skaičiaus sumažinimą visu trečdaliu (neskaičiuojant to, kiek kiekvienais metais žūva dėl brakonieriavimo ir kitų priežasčių).

Nėra jokios kitos medžiojamosios gyvūnų rūšies Lietuvoje (išskyrus šiuo metu dėl maro medžiojamus šernus), kurių būtų leidžiama sumedžioti trečdalį populiacijos ir nėra kitos tokios medžiojamosios rūšies, kuri būtų taip svarbi miškui. Vilkas mokslininkų yra laikomas kertine miško rūšimi. Jo svarba neapsiriboja vien tik „miško sanitaro“ vaidmeniu, kuris visuotinai yra pripažįstamas. Vilkai padeda tinkamai atsikurti šiandien intensyviai kertamiems miškams, nes pakeičia kanopinių žvėrių elgesį taip, kad šie padaro daug mažiau žalos miško jaunuolynams. Lenkijoje, kur vilkai nemedžiojami iš viso, šie plėšrūnai miškininkams sutaupo milijonus zlotų kasmet, kurie būtų išleisti kanopinių žvėrių sunaikintų miško želdinių atkūrimui. 

Kitose valstybėse kompensacijos už vilkų padarytą žalą mokamos tik tuomet, jei ūkininkas tinkamai prižiūri savo bandą, nepalieka nakčiai jos be jokios apsaugos. Lietuvoje gi kompensacijos išmokamos visais atvejais. Yra avių ūkiai, kurie yra apsitvėrę savo ganyklą tinkamu elektriniu piemeniu, naudoja apsaugai tinkamų veislių šunis ir nepatiria jokios žalos, bet yra ir tokie ūkiai, kurie nė kiek neinvestuoja į savo bandos apsaugą ir tik reikalauja didesnių kompensacijų. Didelė kaltė tame ir pačių savivaldybių, kurios administruoja Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšas, skirtas paremti naminių gyvulių apsaugos priemonių įsigijimą, bet rodo labai mažą iniciatyvą.

Savivaldybės paramą šių priemonių įsigijimui iki šiol skyrė tik 14 ūkininkų ir tik 11 savivaldybių yra pasitvirtinusios tvarką dėl šių priemonių kompensavimo, nors turėjo tai padaryti prieš kelis metus. Taigi didelė dalis prevencijai skirtų lėšų taip ir lieka nepanaudotos arba išleidžiamos miško želdinių tvėrimui nuo kanopinių žvėrių. Kai paklausi savivaldybės tarnautojų, kodėl jie taip elgiasi, išgirsti atsakymą: „Didinkit medžioklės kvotas, kokios dar apsaugos priemonės?“. Jeigu savivaldybės nesugeba arba nenori padėti ūkininkams, gal Vyriausybė galėtų įsteigti specialų fondą ir visas Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšas skirstyti ne per savivaldybes, o centralizuotai?

Daugelyje ūkių vilkų daroma žala yra pasikartojanti. Yra paskaičiuota, kad 45 ūkiuose susitelkė ketvirtadalis visos vilkų daromos žalos, padarytos 2014-2017 m. laikotarpiu, ir jei savivaldybės būtų parėmusios šiuos ūkius naminių gyvulių apsaugos priemonėmis, valstybė būtų sutaupiusi šimtus tūkstančių eurų, kuriuos dabar išleidžia kompensacijoms. Bet yra pasirinktas kitas kelias – kviesti žiniasklaidą, kelti skandalus, gąsdinti vilkais visuomenę ir reikalauti šių plėšrūnų naikinimo. Nežiūrint kiek ir kur vilkai bus išnaikinti, jų kaimynyste nebus patenkintas nė vienas ūkininkas ir vilkams paprasčiausiais visai neliks vietos Lietuvoje. Dėl intensyvios medžioklės ir taip silpnos vilkų šeimos bus dar labiau išardomos, o likę pavieniai vilkai, negalintys sumedžioti už save stambesnio ir stipresnio laukinio grobio, iš bado eis į ūkininkų sodybas ir taps valkataujantys avių augintojų palydovais. Todėl intensyvesnė vilkų medžioklė nesumažins jų daromos žalos, o padidinti gali. Visa tai naudinga tik medžiotojams, kurių kiekvienas geidžia sumedžioti šią „saugomą“, o iš tiesų niekada Lietuvoje nesaugotą rūšį.

Mes sakome, kad taip neturi daugiau tęstis ir valstybės politika turi pasikeisti prisitaikymo prie gamtos linkme vietoje nepatogių rūšių naikinimo. Laukinė gamta yra valstybės, visos visuomenės turtas ir jos likimas negali būti nulemtas vienos tam tikros grupės žmonių. Ūkininkai gyvulius augina ne sau ir mes, būdami jų klientais, norime, kad ir ūkiai klestėtų ir laukinei gamtai būtų Lietuvoje vietos. Tai galima pasiekti tik sugyvenimo su gamta keliu. Nedarnus žemės ūkis neturi daryti žalos gamtai, todėl reikalaujame atšaukti planus didinti vilkų sumedžiojimo kvotą ir išnaudoti visas kitas šiuo metu esančias žalos sumažinimo priemones, kurių pagal dabartinį Vilko apsaugos planą yra net 17. Taip pat reikalaujame netvirtinti naujos redakcijos „vilkų apsaugos“ plano, kuriame iš tiesų tik legalizuojamas jų naikinimas, kai tuo tarpu dėmesys prevencijai, sugyvenimui ir švietimui paliekamas paskutinėje vietose.

 

 

Informuojame, kad šioje svetainėje yra naudojami slapukai. Supratau