“Simon Counsell buvo vienas iš FSC įkūrėjų. Iš pradžių jis tikėjo šiuo sprendimu (“etiška rinka”), galinčiu išspręsti problemas, su kuriomis valdžios sektoriui nepavyko susidoroti. Tačiau jis paliko FSC po to, kai įsitikino, kad organizacijos praktinė veikla skiriasi nuo deklaruojamos, o jos struktūra leidžia miško kirtimo įmonėms naudoti ją kaip savo veiklos “žalią smegenų plovimo” (“greenwash”) priemonę ir marketingo įrankį.”
FSC sertifikavimo sistema
Medžiagą rinko ir paruošė Justina Vidzėnė
Pasak JT Maisto ir Žemės Ūkio Organizacijos, PUSĖ pasaulio miškų jau buvo pakeisti, degraduoti, sunaikinti arba paversti kita žemės naudojimo paskirtimi. Dauguma likusių miškų šiandien kenčia nuo neteisėto eksploatavimo ir blogo valdymo.
FSC buvo kurtas kaip atsakas į problemas, susijusias su pasauliniu miškų naikinimu.
Etiška mediena ir popierius. Kur pradėti?
FSC buvo įkurta 1994 m. siekiant skatinti ekologiškai atsakingą, socialiai naudingą ir ekonomiškai perspektyvų pasaulio miškų valdymą, sukuriant visuotinį pripažintų ir gerbiamų miškų valdymo principų standartą.
FSC logotipą galima rasti medienos, popieriaus pramonėje, jį dažnai galima matyti romanų viršeliuose, pažymint, kad popierius pagamintas iš tvariai tvarkomų miškų.
Pastaraisiais metais daugelis gerai žinomų ir gerbiamų aplinkosaugos organizacijų atšaukė savo paramą FSC. Tai – FERN (2011 m.), “Friends of the Earth UK” (2008), “ROBINWOOD” (2009), “Švedijos gamtos išsaugojimo draugija” (SSNC Sweden) (2011 m.) ir mažesnės grupes, tokios kaip “Rainforest Rescue” ir Ekologinės gynybos asociacija Galicija.
Daugiau informacijos rasite Wikipedia skyriuje “Kritika” ir nuolat atnaujinamame, aktualią informaciją skelbiančiame FSC Watch.
Kaip jūs žiūrėsite į FSC priklauso nuo to, kuriai mokyklai jūs priklausote: “” ar “blogai geriau nei blogiausias” ar “man patinka status (gyvas) miškas.”
SSNC dokumentų ataskaitoje pabrėžiama, kad seniesiems Švedijos miškams gresia rimtas pavojus.
“Daugybė miškų, turinčių didelę reikšmę gamtos išsaugojimui, yra kertami nerimą keliančiu tempu ir visa tai sertifikuoja FSC patvirtintos įmonės”, -pranešimo pratarmėje teigia Mikael Karlsson, SSNC prezidentas. “Greenpeace” ataskaitoje, nustatyta, kad “Švedijos mediena su FSC sertifikavimo etikete gali būti iš aukšto ekologinės vertės miškų, kurie turėtų būti palikti išsaugojimui”. FSC nepadeda apsaugoti senųjų Švedijos miškų. Vietoj to FSC padeda “žaliai išplauti” (“greenwash”) destrukcinį senųjų Švedijos miškų likučių naikinimą.
Trumpa istorija – kaip atsirado FSC
FSC atsirado kaip jungtinis organizacijų atsakas į miškų destrukciją. Dar nuo ankstyvų 1990 –ųjų, kai bandymai sukurti pasaulinę atogrąžų miškų įstatymų sistemą žlugo, tūkstančiai piliečių, aplinkosaugos ir verslo grupių sąjunga su viltimi atsigręžė į rinką.
Buvo sukurta Miškų priežiūros tarnyba (FSC), kuri rėmėsi vartotojų pasirinkimu apsaugoti pasaulio medienos rinką: ji sertifikuoja aplinkosaugos požiūriu tvarią ir socialiai atsakingą medienos gavybą, o vartotojai už etišką medieną sumoka daugiau.
Tvaraus sertifikavimo lyderė pasaulyje
Per pastaruosius dvidešimt metų FSC išaugo į pirmaujančią tarptautinę miško produktų sertifikavimo įstaigą, jungiančią 30 000 bendrovių narių ir sertifikavusią daugiau nei 180 milijonų hektarų miškų visame pasaulyje – teritoriją didesnę nei Aliaska.
Yra daug panašių sertifikavimo programų, tačiau jos yra arba labai mažos, arba apskritai turi žemesnius nei FSC standartus.
Iš viso pasaulyje pagal vieną ar kitą programą yra sertifikuojama apie 439 mln. hektarų miškų (kas sudaro beveik 11 proc. viso pasaulinio kiekio).
FSC standartai remiasi vienomis labiausiai pažengusių miško praktikų pasaulyje. Medienos pramonėje, kuriai būdinga mafijos kontrolė, aplinkos naikinimas ir tikslinis žudymas, FSC logotipas žada, kad iš jo pagaminti miško produktai – nuo rąstų iki faneros ir popieriaus – buvo pagaminti legaliai, gerai atlyginta darbininkui – viskas pagal geriausius aplinkosaugos praktikos standartus.
Kuriant konkrečią etiškos medienos rinką, FSC siekia sukurti etiškai veikiančių ir tvarių miškų pasaulį, kuriame įmonės būtų skatinamos išsaugoti gamtą.
O kaip praktikoje?
Tačiau realybėje nėra aišku ar partnerystė su FSC paskatino kompanijas naudoti tvarias praktikas. Praktikoje vis daugėja atvejų, kai kompanijos pelnosi iš kooperavimo su FSC, nesilaikydamos jos deklaruojamų standartų.
Kad suvokti esamą FSC situaciją, jums reikia suprasti, kad ši iniciatyva gimė kaip rinkos atsakas į vyriausybių neveiksnumą.
1992 m. Rio de Žaneire vykusios klimato kaitos konferencijos metu, tvyrant istorinei įtampai tarp Šiaurės ir Pietų pusrutulių, buvo nesėkmingai bandoma parengti tarptautinę sutartį, apsaugančią tropinius miškus.
Apskritai: Šiaurė norėjo, kad Pietūs nustotų kirsti platų miškų “diržą”, supantį ekvatorių (pusiaują). Tačiau bandymai įpareigoti Šiaurės vyriausybes skirti lėšų organizacinei paramai už tai, kad šie miškai būtų saugomi baigėsi niekuo, o Rio baigėsi be susitarimo dėl miškų.
Už tvarumą mokėtų vartotojas (rinka)
FSC pasaulio vyriausybėms buvo išradingas šios aklavietės sprendimas, taikant principą: miškų apsauga atsiperka.
Taryba sukurtų pelningą etiškos medienos rinką, taigi vartotojai, o ne vyriausybės, turėtų mokėti, kad pasaulio miškai būtų saugomi.
Pradėta kukliai prekiauti prabangiu, “etišku” produktu, kuris padėtų bendruomenėms ir vietos valdomoms medienos perdirbėjams konkuruoti su didelės pramonės įmonėmis, šluojančiomis pasaulio miškus, – tai kažkas panašaus į “Fair Trade” ženklą, kurį jie sukūrė kavai.
Visą dešimtmetį nuo 90’ųjų FSC smarkiai augo, pridėdama tūkstančius įmonių narių. Tūkstantmečio pradžioje tai buvo ne tik pirmaujanti pasaulyje medienos sertifikavimo sistema: daugelis aplinkosaugos nevyriausybinių organizacijų pasaulyje tai suprato kaip geriausią būdą apsaugoti miškus apskritai.
Dvi idėjos
Visa sistema susivedė į dvi idėjas:
Pirma, didžioji dalis miškininkystės sektoriaus dalyvių – nuo vietinių čiabuvių, valstiečių bendruomenių iki aplinkosaugos nevyriausybinių organizacijų ir pačios medienos pramonės – pasidalijo siekiu išsaugoti pasaulio miškus produktyviais ir be konfliktų.
Antra, vartotojai mokėtų papildomai, kad finansuotų praktiką, kuri galėtų padėti išsaugoti pasaulio atogrąžų miškus.
FSC tapo didžiuliu suvažiavimu visiems miškininkystės sektoriaus dalyviams; valdžia vienodai dalinosi tarp kaimo gyventojų, aplinkosaugininkų ir medienos bendrovių, taip pat tarp Šiaurės ir Pietų. Kongreso susitikimų rezultatas buvo FSC principai ir standartai: konstitucija, kurioje buvo kruopščiai susitarta dėl pažangiausių standartų, kaip pasaulinės miškininkystės operacijos turėtų vykti, kad miškai, bendruomenės ir medienos bendrovės, priklausančios nuo jų, galėtų išgyventi.
Kad vartotojai žinotų, kad jų medienos ar popieriaus produktai yra etiški, FSC sukūrė sertifikavimo tvarką.
Bet koks medžio ar popieriaus gaminys, kuris turi FSC logotipą, žada, kad nesvarbu, iš kur jis atsirado pasaulyje, jis atitinka šiuos standartus.
Klausimas ar tai “tapo kūnu”?
Sunku pasakyti kiek efektyvi ši idėja, nes nebuvo padaryta išsamių bendros miškų naikinimo prevencijos tyrimų studijos, nors kai kurie vietiniai tyrimai parodė teigiamus rezultatus.
Pavyzdžiui, nesenas tyrimas Indonezijoje nustatė, kad kad FSC sertifikuotų miškų nykimas buvo 5 procentais mažesnis ir 31 proc. mažiau teršė orą. O FSC sertifikuojamuose Centrinėje Afrikoje miškuose gyvenančios vietinės bendruomenės turėjo pastebimai geresnes darbo ir gyvenimo sąlygas, mažiau konfliktų su kompanijomis, lyginant su tais, kurių miškai nebuvo sertifikuojami FSC.
FSC veikia kaip rinka varomas aplinkos valdymas
Kadangi FSC veikia už valstybės reguliavimo ribų, kai kurie akademikai įvardijo FSC kaip nevalstybinio aplinkos valdymo formos pavyzdį. Tai reiškia, kad ji naudoja rinką tvariam miškų valdymui.
Kaip pastebi Cashore (2002) – FSC tinklas neturi tradicinės tautinės valstybės politinės valdžios ir niekas negali būti nubaustas ar įkalintas už tai, kad nesilaikė šių nuostatų. Be to, vyriausybėms draudžiama būti FSC narėmis, o jų vienintelė sąsaja su FSC yra žemės savininkai. FSC valdymą lemia išorės auditorijos, tokios kaip aplinkosaugos nevyriausybinės organizacijos, pritarimas. (Wikipedia)
Advokatai teigia, kad FSC poveikis siekė ne tik su oficialiai su FSC bendradarbiaujančias bendroves. 1994 m., kai buvo įkurta FSC organizacija, medienos pramonė buvo viena didžiausių miškų naikinimo veiksnių pasaulyje. Sengirės buvo kertamos plynais kirtimais ir keičiamos sparčiai augančiomis medžių monokultūromis plaušienai ir popieriui. FSC dėka tempai gerokai sulėtėjo.
“FSC nustatytų normų lūkesčiai sukėlė viso miškų sektoriaus lūkesčius, visa sistema patobulėjo, buvo įdėta daug daugiau pastangų, kad rinkoje neliktų nelegalios medienos ir augtų susidomėjimas žinoti, iš kur ateina jūsų mediena.” (Cesareo, FSC tarybos JAV narė).
Cesareo daugiausia tyrė FSC valdomus miškus Šiaurės pusrutulyje. Ji sakė, kad vaikščiojant šiuose miškuose buvo galima pamatyti sistemos teikiamą naudą. Logistika nebežaloja aplinkos nei kaip būdavo anksčiau. “FSC miškas vis dar jaučiasi tikru mišku”, – sakė ji. “Yra daug mažiau žalos likusiems medžiams. Upeliuose ir kituose vandens keliuose yra veiksmingos buferinės zonos. Jie palieka pakankamai miško, kad galėtų apsaugoti vandens kokybę. Vis dar yra paukščių ir įvairios gyvybės.”
Sertifikavimo bėdos
Vis dėlto, bet kokio sertifikavimo problema yra ta, kad jos standartai yra tokie pat geri, kaip ir žmonės, kurie juos įgyvendina. FSC kritikavo verslas, kuriems standartai pakėlė kartelę, kuriuos įvardijo kaip “trukdžius vystyti verslą”, tačiau FSC sulaukė kritikos ir iš aplinkosaugininkų – tai yra tų, kurie paprastai sutinka su išsaugojimo misija, bet nesutaria, kaip FSC jį įgyvendina.
FSC sertifikuoja pramonines medienos plantacijas
Vienas pagrindinių skundų yra tai, kad FSC sertifikavo milijonus hektarų pramoninių medžių plantacijų, kurias daugelis grupių laiko esmingai netvariomis, kenksmingomis aplinkai ir žmogui.
SKAITYTI PLAČIAU: Medžių plantacijos nėra miškai arba kodėl JT skelbiama „miškų plėtra“ yra mitas
SKAITYTI PLAČIAU: Švedijos patirtis: naikinamus miškus keičia medžių fermos?
Tačiau viena iš bjauriausių FSC sertifikavimo problemų yra ta, kad įmonės, parduodančios FSC sertifikuotus produktus, pakartotinai pagaunamos vykdant veiklą tokiu būdu, kuris pažeidžia FSC standartus.
FSC sertifikato turėjimas nereiškia, kad visa įmonės mediena yra sertifikuota
Kad būtų aišku: yra skirtumas tarp FSC sertifikuotų įmonių, pvz., kirtimo kompanijų, lentpjūvių ar popieriaus bendrovių ir FSC sertifikuotų produktų, kuriuos jie išleidžia. FSC sertifikavimas leidžia įmonėms išleisti produktus su FSC etiketėmis, bet tai neįpareigoja laikytis FSC taisyklių dėl jų nesertifikuotų prekių.
FSC sertifikuota celiuliozės ir popieriaus kompanija gali gaminti tik nedidelius FSC popieriaus kiekius, o taryba nepateiks jokių pretenzijų dėl likusios produkcijos.
Teoriškai
Siekdama išvengti paramos (ypač) itin didelėms medienos bendrovėms, FSC turi politiką, pagal kurią atsisakoma verstis bet kokia veikla su įmonėmis, kurios prekiauja nelegalia mediena, grobia žemę ar kitu būdu pažeidžia žmogaus teises, konvertuoja miškus į plantacijas, naikina sengires (pirminius miškus) arba naudoja genetiškai modifikuotų organizmus. Įmonėms, kurios vykdo verslą su FSC, neleidžiama atlikti jokių šių dalykų jokioje jų veikimo dalyje.
Praktiškai?
Tačiau praktikoje vyksta visko. Pavyzdžiui, “Vietnam Rubber Group” atvejis – ši grupė, kurios dukterinės įmonės smurtu išvarė Laoso ir Kambodžos bendruomenes iš jų tradicinių žemių ir nelegaliai kirto saugomus miškus. Nepaisant to, VRG sugebėjo gauti FSC sertifikatą produktams, pagamintiems vykdant kitas savo operacijas.
Ta pati istorija buvo ir su “Veracel”produkcija, Brazilijos celiuliozės ir medienos milžine, daugybės nukentėjusių kaltinama žemės grobimu, čiabuvių tautų teisių pažeidimu ir baigiant sukčiavimu.
Ir su “Holzindustrie Schweighofer”, Austrijos įmone, susijusia su nelegaliais kirtimais Rumunijoje (atsakydamas į Vokietijos WWF pateiktą skundą, FSC pradėjo šios įmonės vertinimą).
SKAITYTI PLAČIAU: Kaip Ikea ir Harvardas vogė Rumunijos miškus. Koks lietuviškas scenarijus?
SKAITYTI PLAČIAU: Kaip IKEA kompromitavo Lietuvos miškininkus
SKAITYTI PLAČIAU: Kaip IKEA medieną pavertė pigia masinio vartojimo preke
Ar sertifikavimo įstaiga gali leisti sau tokius skandalus?
Neįmanoma pasakyti, kiek FSC turi tokių bylų su tokiomis kompanijomis kaip “Vietnam Rubber Group”, “Veracel” ar “La Oroza”. Tačiau kritikai, pavyzdžiui, Londono “Rainforest Foundation UK” (“Atogrąžų miškai, JK”) vadovas Simon Counsell kelia klausimą – ar sertifikavimo įstaiga gali sau leisti tik tokius skandalus?
“Daugeliu atvejų, mediena parduodama visuomenei, buvo melas”, – sakė Simon Counsell. “Visuomenė buvo linkusi manyti, kad ji yra ekologiškai tvari, ekonomiškai naudinga ir socialiai atsakinga. O gal taip ir buvo. Bet tai ir yra problema. Sertifikavimas to negarantuoja.
Buvęs FSC įkūrėjas – dabar aršiausias kritikas
S. Counsell buvo vienas iš FSC įkūrėjų. Iš pradžių jis tikėjo šiuo sprendimu (“etiška rinka”), galinčiu išspręsti problemas, su kuriomis valdžios sektoriui nepavyko susidoroti. Tačiau jis paliko FSC po to, kai įsitikino, kad organizacijos praktinė veikla skiriasi nuo deklaruojamos, o jos struktūra leidžia miško kirtimo įmonėms naudoti ją kaip savo veiklos “žalią smegenų plovimo” (“greenwash”) priemonę ir marketingo įrankį.
Šiandien jis vadovauja “FSC Watch” tinklaraščiui – blogui, kuriame publikuojami studijos ir straipsniai, apibendrinantys FSC praktikų trūkumus, kuriuos jie dažnai įvardija “žalia smegenų plovimo” forma.
Problema – standartai geri, problema su vykdytoju. Lemtinga klaida
Pasak S.Counsell, problema buvo tai, ką jie netyčia įtvirtino tarybos struktūroje.
Pradžioje, kai jis, kitos NVO ir miško pramonės grupės sukūrė FSC, jie nusprendė neteikti savo sertifikatų. Vietoj to, jie sukūrė standartų sąrašą ir įgalino trečiųjų šalių įmones sertifikuoti medienos operacijas FSC vardu.
Tai yra įprastas leidimo būdas: pavyzdžiui, kai jums reikia nardymo sertifikato, jūs surandate instruktorių, turintį tarptautinės organizacijos autorizuotą sertifikatą ir jis, ar ji –jums suteikia sertifikatą.
Jei asmuo, kuris perka sertifikatą, patenkintas rezultatais – toks režimas gali būti naudingas. Pavyzdžiui, nardymo atveju esate motyvuotas pasirinkti gerą sertifikatą, kad išvengtumėte skendimo.
Tačiau, FSC atveju, sako Counsell – tai buvo klaida. Tas faktas, kad miško produkcijos įmonės tiesiogiai sudarinėjo sutartis su sertifikavimo įmonėmis, o šios varžėsi dėl verslo, reiškė, kad FSC pamatų kūrėjai sukūrė klaidingas paskatas.
Sertifikavimo kompanija, su kuria pagal pramonės supratimą “lengva dirbti”, paprasčiausiai stengsis gauti daugiau verslo.
Tai sukūrė “lenktynes į apačią”, sako Counsell. “Standartai išliko pastovūs, bet paaiškėjo, kad šių standartų interpretavimas tapo labai silpnas“, – sakė jis.
Ir dar blogiau, FSC taisyklės leido atlikti kai kurių standartų pažeidimus, atsižvelgdamos į pažadus “pasitaisyti.”
Kas sertifikuoja sertifikuotojus?
Po to kai “Global Witness” paskelbė savo pranešimą apie “Vietnam Rubber Group”, FSC galiausiai priėmė stipriausią galimą atsaką – oficialiai nuo jų atsiribojo. (Bent jau tai padarė po keisto skandalo – kai pradžioje atėmė, o vėliau atkūrė “Vietnam Rubber Group” sertifikatą).
Tarybos kritikai nurodo, kad neaišku, kaip iš vis tokia įmonė kaip “Vietnam Rubber Group” galėjo gauti sertifikatą ar kiek tokių kaip ji ir toliau gali gaminti medieną su FSC logotipu?
S. Counsell sako, kad šis atsiribojimas “politiškai gali būti vienas iš svarbiausių dalykų, kurį FSC kada nors padarė” ir nurodo į didesnę problemą.
Kadangi FSC neišduoda savo sertifikatų, ji negalėjo tiesiog sustabdyti “Vietnam Rubber Group” sertifikato. Vietoj to, ji gali atsikratyti bendrovės tik per gana neaiškų “atsiribojimo” metodą. Priežastis, kodėl FSC “naudoja šį mechanizmą kaip paskutinę beviltišką priemonę, yra tai, kad jie negali kontroliuoti sertifikatų“, – teigė Counsell.
Teoriškai – kaip greitai pažymi FSC atstovai – bet kokios sertifikavimo sistemos sutrikdymo problemos turėtų būti prižiūrimos “Accreditation Services International” (ASI), Vokietijos bendrovės, kuri atsakinga už sertifikatų sertifikavimą.
Tačiau praktikoje, tai įvyksta ne visada. Pavyzdžiui, 2012 metais Gibson Guitar kompanija susitarė su JAV teisingumo departmentu, kad išvengtų persekiojimo už nelegaliai kirstą Madagaskaro medieną ir iš neaiškių šaltinių importuotą medieną Indijoje. Bendrovė sumokėjo 300 000 JAV dolerių dydžio baudas ir atsisakė (susitarimo dalis) 262 000 JAV dolerių medienos.
SKAITYTI PLAČIAU: MIŠKŲ REFORMA: tai ko jums nepasakoja žiniasklaida. Informacinis koncentratas
Gibson teigė, kad mediena buvo identifikuota kaip speciali FSC kategorija, vadinama “Controlled Wood”, kuri reikalauja žymiai žemesnio lygio patikrinimo nei “FSC sertifikuotas” ir, kad ji atėjo iš FSC kontroliuojamos medienos tiekimo grandinės. Ši mediena buvo įtariama ne kokių nors aplinkosaugos standartų pažeidimu, bet Indijos įstatymų pažeidimu, susijusiu su tuo, kaip ji buvo gaminama ir eksportuota, todėl negalėjo būti FSC sertifikuojama kaip “Controlled Wood” kategorija. Ir tokių istorijų begalės.
“Niekas nebūtų sertifikuotas, jei priverstume kiekvieną auditorių audituoti kiekvienos bendrovės dalį”, – sakė Corey Brinkema, JAV FSC prezidentas. Nors Brinkema teigė, kad negirdėjo apie “Vietnam Rubber Group”ar “La Oroza” atvejus, jis pabrėžė, kad, apskritai, FSC sistema gerai subalansavo visus sunkumus, susijusius su bandymu reformuoti miškų sektorių.
Pasak Brinkemos, miškų ūkio įmonės dažnai yra labai didelės, išsiplėtę įvairiose šalyse ar žemynuose. Miško įmonė, kuri gauna dalį FSC sertifikatų, turi teisę išleisti FSC žymėtas prekes, tačiau tai nereiškia, kad visa jo veikla turi atitikti FSC reikalavimus.
Ar FSC virsta marketinginiu įrankiu “žaliam smegenų plovimui”?
Tai gali būti boutique tiekimo grandinės, kurios išleidžia FSC sertifikuotą medieną, dalis parduodama kaip įprasta mediena – kaip ir ūkis, kuris gali parduoti ekologiškas ir tradicines prekes.
Pasak “Brinkemos”, šis sistemos aspektas vis dar lieka problema, kai įmonės gauna FSC sertifikatą mažai savo veiklos daliai ir naudojasi tuo “žaliai išplauti” likusias operacijas – atiminėjant žemę iš kaimo gyventojų, auginant GMO medžius arba šluojant senuosius (sengires) miškųs ir paverčiant juos plantacijomis.
FSC politika yra atsiriboti nuo kompanijų, kai jos dukterinės įmonės vykdo destruktyvią veiklą, tačiau tai nėra auditoriaus darbas patikrinti kiekvieną kompanijos aspektą. Vietoj to FSC ekologija remiasi trečiųjų šalių grupėmis, tokiomis kaip “Global Witness”, kurios teiktų skundus dėl galimų pažeidimų ir blogo elgesio.
Žaliasis smegenų plovimas: medienos ruošos pramonėje yra tiek daug “žalio plovimo” (greenwash), kad mums reikėtų atskiros svetainės, kad visa tai apimti.
Tikrasis sandoris: kodėl pirkti medieną ar popierių (sertifikuotą ar ne) pagamintą iš vietinių miškų, kai jūs galite pirkti perdirbtą naudotą medieną? Kruopščiai išmėginkite perdirbamos medienos vietas, paklauskite jų, kaip jie gauna medieną ir kaip ji buvo naudojama anksčiau. Peržiūrėkite “Etikos popieriaus vadovą”, kad gautumėte geriausius popieriaus pasirinkimus. Nenaudokite WWF knygos “Etikos popieriaus pirkimas”. Ją remia IKEA ir “McDonalds”, kas privers jus spaudytis.
FSC tikslas yra plėtra
Be sertifikavimo, pats FSC modelis grindžiamas idėja, kad įmonės, kurios vadovaujasi geriausia miško praktika, gali gauti daugiau pinigų.
Tačiau, praėjus daugiau kaip dvidešimt metų po to, kai pradėjo veikti taryba, FSC JAV teigimu, “FSC Certified” produktai uždirba tik apie 5 proc. daugiau nei analogiški ne-FSC produktai. Šiuo metu, tik 4 proc. amerikiečių žino kas yra FSC (ir išvis ar jiems tai rūpi).
FSC tikslas yra plėtra. 2015 m. “FSC International” paskelbė naują strateginį planą, kurio tikslas – iki 2020 m. pasiekti 20 proc. pasaulio medienos produktų rinkos. Tam, kad būtų pasiektas, nustatytas 3-jų punktų planas. Tai turėtų sugriežtinti FSC standartus ir supaprastinti jų vykdymą, kad žmonės pasitikėtų FSC prekės ženklu; tai padėtų “didinti vartotojų pasirinkimą”, todėl medienos pramonė bus skatinama sertifikuotis; ir tai supaprastintų vidaus biurokratiją.
“Counsell”, FSC įkūrėjas ir kritikas, teigia priešingai, kad turėtų būti svarstoma galimybė eiti priešinga kryptimi. Tai, kad įmonės negali pasikliauti FSC sertifikatu, užtikrinančiu medienos legalumą yra potencialiai kenksminga problema (nebent šie klausimai būtų sprendžiami).
Vietoj kiekybės – kokybė. Reikia naujo mąstymo
“Manau, kad sistemos gaivinimas reikalauja tikrai kitokio mąstymo, nei tai, kas vyravo per pastaruosius 15 metų”, – teigė Counsell. Jis tvirtina, kad FSC sertifikatai tapo “beveik beprasmiai” kaip teisinės ar etinės medienos garantai ir kad Taryba turėtų sumažinti siūlomų sertifikatų skaičių ir sutelkti dėmesį į kokybę. Jis pridūrė: “Priešingu atveju, jie greičiausiai pasmerkti”.
Visą straipsnį rasite čia:
2016 sausio 14
Anapus sertifikavimo
2015 spalis
2015 metais Scott Poynton publikavo knygą pavadinimu “Anapus sertifikavimo”, joje jis kritikuoja sertifikavimą (ypač FSC) tikėdamasis, kad kritika sukels debatus ir diskusijas, tuo pačiu paskatins žmones pasidomėti kas slypi “anapus sertifikavimo”. Jūsų dėmesiui, kelios knygos ištraukos apie FSC:
“Aš tik buvau Indijoje, kur lankiau keletą nedidelių medienos perdirbimo gamyklų. Kiekvienoje iš jų pastebėjau nedideles teritorijas, pažymėtas ženklu “FSC Wood”. Tarpai buvo tušti. “Nėra FSC medienos?”, paklausiau. “Ne, mes niekada nenaudojame FSC medienos, negalime įpirkti. Tačiau mes nustatėme teritorijas, kad užtikrintume FSC sertifikavimo grandinės grandinę”, su karčiu apgailestavimu atsakė gamyklų vadovai.
Kinijoje matėme daug ką panašaus, tik didesniu mastu. Didžiosios medienos gamyklos užverčiamos mediena iš tolimiausių pasaulio pakraščių, kiekvienoje rasite turi mažus, tuščius, pažymėtus plotelius, veltui laukiančių net mažiausio FSC medienos gabalėlio. Gamyklos išlaiko miražą, nes nori FSC grandinės priežiūros sertifikato. Tai suteikia jiems patikimumo. Jie galėjo parduoti save kaip jų konkurentai – FSC sertifikuojamus vyrukus ir akivaizdžiai patikimas įmones, nepaisant to, kad jie naudojosi įvairia NE-FSC mediena ir, panašu, nelegalia mediena.”
Pasak Poyntono, daug gerų žmonių daug investavo į FSC skatinimą ir tobulinimą. “Aš gerbiu šiuos žmones ir gerbiu jų kovą”, – rašo jis.
“Tačiau iš asmeninės perspektyvos – mano kelionė į Indiją patvirtino tai, ką jaučiau ilgą laiką – sertifikavimas neveikia ir iš tikrųjų yra šios problemos dalis.”
Poynton apibūdina FSC kritiką kaip “šaudymą į greitąją pagalbą”. Tačiau negalima paneigti, kad 20 metų sertifikavimas nesustabdė pasaulio nuo riedėjimo į nuokalnę:
“Mums reikia pabusti! Mums greitai reikia geresnių sprendimų! Faktas, kad sertifikavimas buvo su mumis daugiau nei 20 metų ir mes vis dar sparčiai judame link galutinio suniokojimo, rodo, kad turime daryti kažką kitokio ir greitai. Nebėra laiko žaisti.”
Visas straipsnis čia:
2015
Scott Poynton: “Certification isn’t working and is, in fact, part of the problem”
Kas slypi už eko logotipų: FSC
(“The Ecologist”)
2007 metai
FSC akreditacija sertifikuoja medieną, remiantis 10 pagrindinių kriterijų (poveikis aplinkai, socialiniai ir ekonominiai aspektai). Palaikoma biologinė įvairovė ir pripažįstamos teisėtos ir įprastinės čiabuvių tautų nuosavybės teisės bei jų teisė į žemės valdymą ir naudojimą. Darbuotojai, dirbantys FSC schemose, turi teisę organizuotis.
Kadangi sistemos principai yra labai bendro pobūdžio, gali būti išnaudotos spragos. Pavyzdžiui, nors genetinė inžinerija neleidžiama, tačiau leidžiami plyni kirtimai, cheminių medžiagų naudojimas (įskaitant herbicidus), senųjų (pirminių) miškų išsaugojimas nėra aiškiai apibrėžtas, o daugiau bendrais bruožais.
Plačiau: Behind the eco labels: Forestry Stewardship Council
Moralinė lyderystė. Ar mes galime pasitikėti FSC?
(“The Ecologist”)
2009 rugsėjis
Buvęs JK FSC direktorius Charles Thwaites sako, kad FSC siekia “įtikinti žmones tvaraus produkto privalumais – vietoj pigesnių, netvarių alternatyvų. Vienintelis dalykas ką mes galime daryti – pabrėžti moralinę šio klausimo pusę.
Tačiau FSC kaip moralinės pozicijos lyderio vaidmuo tampa vis labiau abejotinu…
Kada miškas nėra miškas?
Pasaulinis Atogrąžų judėjimas praneša, kad iki 2008 m. FSC patvirtino 8,6 mln. hektarų pramoninių medžių plantacijų – “nepaisant daugybės įrodymų, susijusių su didelio masto monokultūros medžių plantacijų socialiniu ir aplinkosauginiu netvarumu”.
Nors JT MŽŪO 2009 m. Pasaulio Miškų būklės ataskaitoje teigiama, kad pasodinti miškai ir toliau augs kaip medienos tiekimo šaltinis, kaip daugelis atkreipia dėmesį, plantacijos – nėra miškai.
SKAITYTI PLAČIAU: Medžių plantacijos nėra miškai arba kodėl JT skelbiama „miškų plėtra“ yra mitas
“Miškų ir Europos Sąjungos išteklių tinklo (FERN) klimato kampanijos” žurnalistė Jutta Kill teigia: “Iš kitos pusės, tarp natūralaus miško ir trumpos rotacijos monokultūros medžių plantacijų ,yra ilgas laiko tarpas (kontinuumas). Negalima teigti, kad jie yra vienodi.”
Plantacijos išsiurbia vandenį, nualina žemę, bioįvairovę ir skurdina vietos bendruomenes
“Plantacijos siurbia vandenį, mes matėme, kad jos išdžiovino upes ir vandens šulinius, masiškai paveikdamos bendruomenes, priklausančias nuo vandens. Intensyviai valdomose plantacijose beveik niekas neauga – nėra tokio dalyko kaip miško biologinė įvairovė “.
SKAITYTI PLAČIAU: Gyvo Miško ABC: miškas kuria dirvožemį kaip knygą
SKAITYTI PLAČIAU: Medžių plantacijos nėra miškai arba kodėl JT skelbiama „miškų plėtra“ yra mitas
“Forest Contamination Council’ warning posters deployed around FSC certified plantations in Ireland which are still using ‘FSC-banned’ alpha-cypermethrin, without a derogation from FSC
FSC leidžia parduoti save kaip kažką, kuo jie nėra
Didelės apimties monokultūrinių plantacijų sertifikavimas
“Per daug FSC sertifikatų buvo išduodamos įmonėms, praktikuojančioms aplinkai ir socialiai kenksmingas plantacijas”, – sako Jutta. Plantacijos iškyla į paviršių – tuo tarpu kai vienas iš FSC deklaruojamų principų yra miškų ekosistemos funkcijų išlaikymas.
Atsakydama į šiuos kritikus, 2002 metais FSC pradėjo Plantacijų apžvalgą. Tokios NVO kaip FERN, reikalauja, kad procesas aiškiai atskirtų miško ir plantacijų operacijas ir pagerintų plantacijų valdymą.
“FSC sertifikatus gaunančioms įmonėms suteikiamas viešasis finansavimas ir rinkodaros pranašumai. Šiuo metu FSC leidžia parduoti save kaip kažką, kuo jie nėra “, – sako Jutta.
Nors plantacijų politikos peržiūra vis dar vyksta, FSC Charles Thwaites tvirtina, kad jie nesiruošia iš esmės pakeisti FSC politikos plantacijų atžvilgiu.
“Mes ir toliau tikime, kad tinkamai tvarkomos plantacijos yra būtinos, kad sustabdytų natūralių miškų sunaikinimą. Tinkamai tvarkoma plantacija yra geriau nei FSC ignoravimas arba sengirių naikinimas.”
Aplinkosauginės organizacijos palieka FSC – sertifikavo nesertifikuojamus
Didelės apimties monokultūrinių plantacijų sertifikavimas yra tik vienas sertifikavimo sistemos, dėl kurio vis labiau kyla abejonių, aspektas. Nevyriausybinės organizacijos nustoja remti FSC, tarp kurių “Friends of the Earth” Anglijoje, Velse ir Šiaurės Airijoje, kuri, kilus susirūpinimui dėl įvairių FSC sertifikatų patikimumo, daugiau neberekomenduoja FSC.
Nuo dokumentų klastojimo iki nelegalių lengvatų trečiosioms šalims, žalos aplinkai ir miškams nuo Gajanos, Nikaragabos iki Brazilijos… Per pastaruosius metus buvo nustatyta, kad FSC sertifikavo nesertifikuojamus.
Simon Counsell buvo įsitraukęs į FSC įkūrimą, tačiau vėliau tapo kritišku iki tokio lygio, jog įsteigė “FSC-Watch” svetainę, skirtą FSC veiklos stebėjimui. Jis mano, kad FSC turi struktūrinių trūkumų, t. y. sutartinių santykių tarp sertifikavimo įmonių ir sertifikuojamų medienos bendrovių.
Sertifikavimo institucijos konkuruoja tarpusavyje
“2002 m. mes pastebėjome, kad norėdamos gauti darbą, sertifikavimo institucijos konkuruoja tarpusavyje. Sėkmingiausi yra dosniausi ir saikingiausi, pro pirštus žiūrintys į FSC reikalavimus. Aš mačiau atvejus, kai kirtimo įmonės pakeitė sertifikavimo įmones. Ir tai įvyksta visur.”
“Mes manome, kad tinkamiausias būdas būtų, kad kai medienos įmonės siunčia prašymą gauti sertifikatą, jie būtų siunčiami į FSC. O FSC konkurso būdu nuspręstų kas vykdytų sertifikavimą. Jie visiškai ignoravo šį pasiūlymą.”
“Mes turime daug tų žmonių, kurie mums šaukia iš šono. Negalime tiesiog pasakyti “gerai, skamba gerai, eikime ir darykime” – mes turime konsultuotis. Žmonės skundžiasi, kad negauna visko ko nori, nes tai yra per dideli kompromisai “, – sako Thwaites.
FSC generalinė asamblėja – verslas, aplinkosaugininkai ir bendruomenės
Jis remiasi FSC generaline asamblėja – įsteigti trys rūmai, turintys balsavimo teises, kad nė vieni rūmai nebūtų ignoruojami.
Medienos vartojimo įmonės sudaro ekonominius rūmus; tokios grupės kaip WWF sudaro aplinkos apsaugos rūmus; socialiniai rūmai – atstovauja bendruomenėms, kurios gyvena ir dirba miškuose, pvz. vietinės čiabuvių grupės.
FSC pabrėžia, kad standartų nustatymo procesas yra skaidrus, demokratinis ir įtraukiantis.
Jų sprendimų nepaisoma
“Nors Generalinė Asamblėja yra teisinga sprendimų priėmimo struktūra, jų priimamų sprendimų nėra paisoma”, – sako Simonas Counsellas. “Buvo priimta daugybė Generalinės asamblėjos sprendimų, tačiau jie buvo ignoruojami. Pvz., buvo nuspręsta, kad šalyse išduodamų FSC sertifikatų neturėtų būti, nebent vietos suinteresuotosios šalys parengė standartus. Dėl to balsavo prieš 7 metus, tačiau tai buvo ignoruota. ”
Socialinių interesų grupės neturi tokių resursų kaip stambus verslas
Nors NVO ir kiti aplinkosaugos / socialiniai partneriai yra sprendimų priėmimo struktūros dalis, jiems tiesiog gali “nebeužtekti pinigų ir laiko dalyvauti tuose susitikimuose”.
Counsell teigia, kad FSC sistema yra šališkesnė vyriausybinėms grupėms ir korporacijoms, kurios ilgesnio proceso metu turi daugiau laiko ir pinigų “likti” iki viskas pasibaigs.”Politikos darbo grupės ir konsultacijos yra ta vieta, kur priiminėjami sprendimai”, – sako jis.
Rėmėjai
WWF (Pasaulio gamtos fondas) remia FSC kaip vienintelę patikimą miškų sertifikavimo sistemą, kaip ir “Greenpeace”, kuri 2008 m. spalio mėn. paskelbtoje ataskaitoje akivaizdžiu pavadinimu – “Laikydamas liniją su FSC” , dokumentavo sertifikuotojo atsakus į skundus.
Kai kurie teigia, kad ši priklausomybė yra taktinė. Šio klausimo šaltinis Ecologist patvirtino nepatvirtintą teiginį, kad “Greenpeace” pripažino, kad jos nuolatinė FSC parama yra politiškai motyvuota, o FSC reprezentuoja teigiamą alternatyvą, šalia radikalesnių kampanijų, skatinančių nelegalios medienos ir produktų boikotą.
Christoph Thies, kuris koordinuoja “Greenpeace International” miškininkystės politiką, paneigia tai:
“Tai būtų labai pavojinga mūsų patikimumui. Nemanau, kad, kai kalbama apie FSC, mes esame mažiau radikalūs nei kitais atvejais. Mes žinome apie FSC trūkumus, tačiau manome, kad tai yra geriausias žinomas būdas iš visų esamų. Jei padarysime išvadą, kad FSC yra negrįžtamai smunka žemyn, mes iš karto paliksime.”
2014 metų Greenpeace ataskaita: “FSC Case StudiesWorking together to improve FSC”
Už ženklinimo
Tačiau kol sistemos ir įstatymų leidėjų ribos liejasi, vartotojų paklausa siunčia aiškius signalus.
Pagal 2008 m. “Etikos vartotojų ataskaitą” ‘Ethical Consumerism Report 2008‘, tvarios medienos ir popieriaus produktų pirkimai išaugo nuo 696 milijonų 2006 m. Iki 1,199 milijonų 2007 m. – tai 46 procentų šuolis. Jamesas Barkeris, kuris atkreipia dėmesį į sėkmingai pradėtą “Trees 4 Trees” projektą, sako:
“Žmonės nerimauja. Vis daugiau žmonių reikalauja garantijos, o gamintojai turi sėdėti ir klausytis “.
Daugelis aktyvistų ir aplinkosaugos atstovų atkreipia dėmesį į tokias grupes kaip “Freecycle“, kur įmanoma su šiek tiek kantrybės susidėlioti butą su perdirbtais baldais. Ir nepamirškime gerų senų trijų R (reduce, reuse, recycle), kai kalbama apie mažesnę medienos ir celiuliozės produktų paklausą.
Tačiau, nepaisant šių galimybių, legaliai ir tvariai išaugintai medienai apetitas yra ir žmonių vertybės vis dar yra svarbios.
Kyla klausimas, ar etiketės gali atitikti mūsų lūkesčius?
Kitos sertifikavimo schemos
FSC gali būti viena iš labiausiai žinomų, bet tai tikrai nėra vienintelė miško sertifikavimo schema.
“Dirvožemio Asociacija“ siekia sukurti ekologinės miško sertifikavimo schemą, kuri pašalintų chemines medžiagas, tačiau “iki šiol mes nesuteikėme jokių sertifikatų, bet sulaukėme susidomėjimo”, – sakė sertifikavimo vadybininkė Marie-Christine Flechard. “Tam niekada nebuvo vartotojo paklausos“, – sako ji.
Pasak Charles Thwaites, Europos miškų sertifikavimo schemų patvirtinimo programa (PEFC) (“European Programme for the Endorsement of Forest Certification Schemes”) yra pagrindinis FSC konkurentas.
Iš esmės, įgyvendinant atskirų nacionalinių miškų standartus ir padedant juos stiprinti, PEFC sertifikavo du su puse karto daugiau miško ploto nei FSC ir sukūrė stiprią verslo reputaciją tarp įmonių. Tačiau daugelis NVO (įskaitant WWF ir “Greenpeace”) nustatė, kad PEFC negali garantuoti gerai tvarkomų miškų.
JAV subalansuotos miškininkystės iniciatyva (SFI), kuriai vadovauja JAV miško ruošos įmonės ir lentpjūvių savininkai, daugiausia užsiima mediena iš JAV miškų. Grupių tinklas, jų tarpe Rainforest Action Network, teigia, kad SFI “neapsaugo miškų ir nesuteikia patikimų garantijų”.
Trees 4 Trees, ne pelno siekiantis fondas, kurį įsteigė medienos gaminių gamintojai, platina nemokamus sodinukus, didelę vertę turinčias rūšis, tokias kaip tikmedis, raudonmedis ir platina juos vietiniams gyventojams, ir ūkininkams Indonezijoje. Trees 4 Trees baldai parduodami nepriklausomuose mažmenininkuose. Schema yra nedidelė, o kitas žingsnis – FSC sertifikavimas.
Galiausiai aptariama “Fairtrade” medienos sertifikavimo sistema, kuri galėtų išspręsti daugelį su NVO susijusių problemų, tačiau pradžios data dar nenustatyta.
Visas straipsnis: Can we trust the FSC? (2008)
“Kritikai yra raginami pateikti skundus ir ginčus dėl FSC neatitikimų atveju. Tačiau pareiškėjai turi atitikti eilę sąlygų, kad galėtų užpildyti skundus ir ginčijama ar FSC imasi veiksmingų veiksmų net ir esant skundui. Neseniai FSC įgyvendino keletą veiksmų, skirtų sustiprinti suinteresuotųjų šalių įtraukimo procesą, įskaitant FSC kokybės užtikrinimo skyriaus sukūrimą, terminuotų ginčų sprendimo procedūras ir internetinę ginčų stebėjimo portalą.
Pirmenybė stambiam verslui
Kai kurie kritikai nurodo, kad FSC sertifikatas turi aibę silpnų vietų: kad jis nėra tinkamas smulkiam verslui, kad jis nekonkurencingas ir todėl platesniu požiūriu tai prieštaringa. Tik didelės įmonės, turinčios tvirtas struktūras, gali sau leisti schemų vertinimo ir priežiūros procesą.
Sertifikavimo sistemos yra antikonkurencinės, nes jos suteikia stambioms kompanijoms privalumą prieš mažąsias. Šis šališkumas didelėms įmonėms nėra “ekologiškas”, nes tai skatina stambiųjų dominavimą.
Mažiau vietinių kompanijų reiškia, kad prekės turi keliauti toliau, o vietinių bendruomenių ištekliai ir įgūdžiai degraduoja.
Iš dalies kaip atsakas į šią kritiką, kad sertifikavimas būtų labiau prieinamas mažoms ir vidutinėms įmonėms, FSC iškelta smulkiojo ir mažu intensyvumu tvarkomų miškų (SLIMF – Small and Low Intensity Managed Forests) iniciatyva ir grupės sertifikatas.
SLIMF pritaiko FSC sistemą realijoms ir tenkiną mažų ir mažo intensyvumo miškų ūkio poreikius, siūlydama specialias supaprastintas procedūras, mažiau griežtus reikalavimus dėl jos miškotvarkos kriterijų. SLIMF apibrėžia 100 hektarų ir mažesnius miškų. Grupinis sertifikavimas leidžia miško savininkams dalintis sertifikavimo kaštais. 2012 m. spalio mėn. visame pasaulyje 8,7% FSC sertifikatų sudarė bendruomenės miškai. SLIMF ir grupė sertifikavimas yra skirtas tam, kad FSC skatintų atsakingą miškų valdymą nedidelio masto miškuose, taip pat kaip ir dideliuose.
10 blogiausių dalykų apie FSC (“FSC WATCH”)
Čia mes išdėstome 10 blogiausių dalykų apie FSC. Mes tikimės, kad papildysite savo komentarais. 2006 metais, kai mes įkūrėme FSC-Watch, rašėme, kad “nors struktūrinės problemos FSC sistemoje buvo žinomos daugelį metų, formalūs valdymo ir kontrolės mechanizmai, įskaitant išrinktą Valdybą, Generalinę asamblėją ir Skundų nagrinėjimo procedūras, buvo labai neveiksmingi sprendžiant šias problemas. ”
Deja, tai vis dar tebėra tiesa šiandien.
1. Sertifikavimo įstaigoms (vertintojams) moka kompanijos norinčios gauti sertifikatą. Sertifikuojančios įmonės nėra suinteresuotos būti “pernelyg reikalaujančiomis”, kitaip ateityje jos nebus samdomos. Tai jau yra aiškus interesų konfliktas.
2. FSC sertifikuoja pramonines medienos plantacijas. Nepaisant poveikio aplinkai ir vietinėms bendruomenėms, didelės monokultūrų zonos buvo pripažintos kaip “gerai valdomos”.
3. Jei kompanija nesilaiko Principų ir Kriterijų, vertintojas gali išduoti korekcinių veiksmų prašymus. Taigi tuo metu, kai vartotojas perka sertifikuotą produktą, sertifikuojama kompanija gali vis dar būti vertinimo procese
4. Mišrių šaltinių etiketė yra pokštas. Niekas (tame tarpe ir didžioji FSC darbuotojų dalis) nežino, ką tai iš tiesų reiškia. Ir kontroliuojama (sic) mediena yra klastotė.
5. FSC patvirtina anglies kompensavimo projektus. Prekyba CO2 emisija nesprendžia klimato problemos, nes tarša tiesiog tęsiasi kitur. Kai kurie didžiausi FSC sertifikatai yra Ugandos anglies projektai.
6. Sertifikavimo įstaigos turi FSC tarptautinio sekretoriato pareigas.
7. FSC sertifikuoja senųjų (pirminių) miškų kirtimą.
8. Skundų mechanizmas neveikia.
9. FSC nenagrinėja pagrindinių miškų naikinimo priežasčių. Jeigu destruktyvios medienos ruošos kompanija nenori gauti sertifikato (pavyzdžiui , Rimbunan Hijau), nėra nieko, ką galėtų padaryti FSC. Vietoj to, kad stabdytų (akcentuotų) perteklinio vartojimo problem, FSC skatina vartojimą, produktui suteikdama FSC etiketę.
10. FSC skatina vartojimą, o ne bandydama spręsti pernelyg didelį vartojimą.
Nepaisant augančios kritikos (pastaraisiais metais ir iš “Greenpeace”), ir to, kad pagrindiniai NVO nariai palieka FSC (FERN, FoE EWNI Robin Mediena, SSNC tt), FSC užsispyrusiai atsisakė spręsti struktūrines problemas, su kuriomis susiduria organizacija.
FSC sertifikavimas praktikoje:
Medžiagą rinko ir paruošė Justina Vidzėnė
Šaltiniai:
FORMER FSC BOSS ADMITS CORE PART OF FSC SYSTEM IS A “MYTH”
Greenwash: critical analysis of FSC certification of industrial tree monocultures in Uruguay
British Columbia: “FSC certification is a fraudulent scam”
Behind the Eco Labels (“The Ecologist”)
Mongabay Series: Is eco-certification the solution to forest destruction?
Scott Poynton: “Certification isn’t working and is, in fact, part of the problem”
Most of the tree plantations affected by the fires were certified by the Forest Stewardship Council (FSC), which has raised questions more broadly about certification
Chile fires offer valuable lessons for conservation
FSC’S NEW PLAN TO LAUNDER WOOD FROM DEFORESTATION (“FSC Watch”)
FOREST STEWARDSHIP COUNCIL THE GOLD STANDARD of FOREST MANAGEMENT
FSC JUST VOTED TO ALLOW CERTIFICATION OF PLANTATIONS ON FOREST TRASHED SINCE 1994 (“FSC Watch”)
THE 10 WORST THINGS ABOUT THE FOREST STEWARDSHIP COUNCIL (“FSC Watch”)
Sustainability in the Wood and Paper Supply Chain
FSC’s greenwash at the Convention on Biodiversity
Greenpeace: FSC Case Studies Working together to improve FSC
Wikipedia Forest Stewardship Council
FERN statement to the Forest Stewardship Council Why FERN is withdrawing its FSC membership