Gyvenimo spalvos
Lietuvių meilė
Lietuviai labai myli medžius. Dar lietuviai labai myli savo politikus.
Dėl šios dvigubos meilės lietuviai medžius masiškai kerta. Kiekvieną medžio gabaliuką, tarsi kokią relikviją ar šventenybę, lietuviai nešasi į namus stalo kojos, lango, durų ar grindų pavidalu. Kartais tiesiog židiniui pakūrenti. Kad tik išsaugoti, kad neprapultų.
Juk nepaliksi brangių medžių miške augti. Vėjas gali išgriauti, žaibas suskaldyti, koks neatsargus briedis ar automobilis nugriauti, aštriadantis bebras nugraužti. Nugrius tada medis ir pradės pūti miške be jokios naudos ir dar skleisdamas seimo pirmininko sukurtą dvoką dujų pavidalu.
Iš meilės politikams lietuviai negali leisti, kad mylimam seimo pirmininkui, aplinkos ministrui ar kokiam merui švaraus oro pritrūktų. Kaip jie tada ateities Lietuvą kurs, dėl deguonies stygiaus žiopčiodami, kaip karosai, ištempti žvejo į krantą?
Medžiai ir jų šakos gali pažeisti ar net sudaužyti naktinius žibintus, sumontuotus ant prabangaus kokio seimūno ar ministro – medžiotojo visureigio, važiuojant į nelegalią naktinę medžioklę. Medžiai išvis trukdo medžioklei, užstoja vaizdą naktiniam matymo prietaisui, optiniam taikikliui ir labai nervina medžiotojus. Brangi strėlė, paleista iš dar brangesnio lanko, gali užkabinti atsikišusią, gumbuotą ąžuolo šaką, tada apie pataikymą į taikinį nėra ko ir galvoti, o brangi strėlė dar gali ir perlūžti. Apie šventą šautuvą net kalbėti neverta, pastatysi prie medžio, atremsi į jį šią brangenybę, o medis tik triokš ir nebėra šautuvėlio.
Iš kuklios seimūno ar ministro algos tokių brangenybių nenupirksi. Todėl seimūnams, ministrams ir merams teks kelti sau ir savo padėjėjams bei patarėjams atlyginimus, mokamus iš biudžeto. O šie turės pasidalinti, kaip įprasta. Bet ir to bus maža. Politikams teks sukišti rankas kuo giliau į valstybės iždą. Čia jiems padės įvairaus plauko verslininkai ir tarpininkai. Vargšai politikai skundžiasi, kad anksčiau pamėtėjus valdiškų pinigų kokiai firmelei, buvo galima išsireikalauti sau visus penkiasdešimt procentų nuo pamėtėtos sumos. Dabar visi kyšio davėjai suįžūlėjo, vos dešimt procentų atseikėja. Todėl tenka dažniau ir daugiau pamėtėti.
Miestų parkuose ir gatvėse, užmiesčio alėjose, medžiai kelia pavojų visiems, ypač politikams, verslininkams ir jų žmonoms bei meilužėms. Jie gali savo prabangiais automobiliais į liepą ar beržą išsitėkšti, nulūžusi šaka gali nubraižyti brangius dažus, kuriais nudažytas automobilis. Miesto medžiai turi keistą įprotį – važiuojant iš naktinio baro, jie mėgsta lakstyti per kelią priešais automobilį, o kartais dvejinasi ar net trejinasi.
Parke krentantis medžio lapas gali sugadinti mero žmonos šukuoseną. O geros šukuosenos už mero atlyginimą žmonai nesuorganizuosi. O kur dar išlaidos meilužei ar meilužiui?
Tada politikai, tarp jų ir vargšas meras, vėl turės sumerkti rankas į valdiškus pinigėlius…
Politikai visiškai nenori vogti iš savo rinkėjų ir bendrapiliečių, jie nori būti skaidrūs ir sąžiningi, bet gyvenimas juos tiesiog priverčia būti korumpuotais. Juk, būdamas politiku, negyvensi kukliai kaip koks mokytojas ar, atleiskit, inžinierius.
Na, negali lietuviai taip leisti savo politikams nervintis, jaudintis, dar sveikatą jie praras. O kas tada ves Lietuvėlę ir jos gyventojus į geresnį gyvenimą?
Todėl ir kerta uolūs lietuviai viską paeiliui – pušynus, eglynus, šventgires, miesto parkų, alėjų puošmenas. Viskas iš tos didelės meilės.
Kai Lietuvoje neliks nei vieno medžio, lietuviai meilę jiems pamirš. Gal tada jie pamirš ir meilę politikams bei pradės patys valstybę valdyti?
Vilnius, 2021 01 29
