Kodėl aš pats savo rankomis išpjausiu visus Šiaulių medžius von lauk. Herkus Zaksas

Šiomis dienomis, po pasisėdėjimo už grotų policijos būdoje, po pasistoviniavimo šalia moters, prisirakinusios prie medžio, supratau vieną dalyką – TUOJ AŠ PATS SAVO RANKOMIS VISUS ŠIAULIŲ MEDŽIUS IŠPJAUSIU VON LAUK.

Keistenybės prasidėjo nuo to, kai atvažiavau į įvykio vietą. Joje vykstant procesams (medpjaučiams čiaškinant liepas, policajams saugant teisės aktus, ir aktyvistams ginant medžius), prie vieno pareigūnų priėjo netoliese dirbęs kelininkas ir turbūt pagalvojęs, kad bent iš jo sulauks gyvenimiško pritarimo, tam policininkui iškošė: TEGUL GREIČIAU VERČIA TUOS MEDŽIUS NA**** Pareigūnas, deja, pritarimo orandžiniam žmogeliukui nesuteikė, o tik padovanojo savo šaltą žvilgsnį. Kelininkas apsisuko ir lyg vėl nebūtų gavęs iš žmonos, nuėjo tolyn ir prisidegė cigaretę.

Paskui (o gal ir prieš tai) atėjo savivaldybės atstovas. Jis, be jokios gėdos, pasakė daugmaž taip: ŽMONĖS, ATSIPEIKĖKIT, JEI MES ŠIŲ MEDŽIŲ NEIŠKIRSIM, TAI NEGAUSIM ŽVANGAUS PINIGĖLIO. O KAM JUMS TIE MEDŽIAI? KOKIA IŠ JŲ NAUDA? O PINIGĖLIO NAUDĄ JUK VISI ŽINOTE. KAIP DAR JŪS TO NESUPRANTATE? SUPRASKIT. JUK LABAI LOGIŠKA.

Po viso to logiškumo, kai su mašina sustojau, kur negalima stovėti (šalia miesto Gaidžio) ir iš jos pradėjau lauk traukti koncertinę aparatūrą, kad galėčiau garsiai tarti žodį miestelėnams ir, kad, jei pjauna, tai tegul tą daro su smagia muzika, tada mielieji pareigūnai vos nepridėjo į kelnes. Jie apspito mane, kaip musės ir visokiais būdais (net ir gražiai gudriais) bandė mane nuvilioti iš įvykio vietos. Tai gražiai kviesdami patraukti mašiną, o paskui ten toli, į kitą kiemą ateiti protokolo surašymui, tai grasindami, kad tuoj būsiu uždarytas. Jie darė, kas jems buvo liepta – saugojo, kad liepos būtų išpjautos VON LAUK.

Tuo viskas nesibaigė. Gavau trim eurų baudos, buvau išvytas, bet paskui vis tiek išaušo kita diena ir aš vėl buvau ten pat. Kai sėdėjau mašinoje, kuri jau stovėjo leistinoje vietoje, iš kurios ant viso centro sklido liaudiškų motyvų muzika, apie gamtą, apie tai, ką dažniausiai apdainuodavo mūsų protėviai, prie manęs priėjo viena senolė ir pasidomėjo, ką aš čia veikiu. GINU MEDŽIUS – atsakiau. – TAI GERAI. BET KAM REIKIA KELTI TOKĮ SKANDALĄ? JUK PASODINS KITUS. UŽAUGS KITI. MIESTAS BUS GRAŽUS. – Jai buvo kokie aštuoniasdešimt metų. Man maždaug – du su puse karto mažiau. Ką aš jai galėjau į visą tai atsakyti? Jei brandi moteris brandžius medžius sugeba prilyginti kelininkų į betoną įsmeigtam medšakiui, tai tokiai moteriai aš galiu atsakyti NIEKO. Divdešimt metų žmonės tegul dūsta, o paskui, kai pasodinti medžiai užaugs, jeigu užaugs, bus GRAŽU.

Paskui man parašė toks draugas. Iš pradžių numetė juoką ant mano rytinio laiv’o, kad pjaunami medžiai, o paskui parašė “NENORIU PASIRODYTI CINIŠKAS, BET TAI TIK PARODO, KAD ŽMONĖS NĖRA PASIRUOŠĘ POKYČIAMS. #NOOFFENCE“. Atrašiau jam, kad ši diskusija tik parodo mano ir jo vertybes. Jis atrašė, kad – tikrai taip.

Kiek vėliau, kai prie medžio prisirakino viena moteris, pro ją ėjo kita senolė. Kuri buvo apsiputavusi. Rimtai. Be juoko. Lyg sirgtų pasiutlige. Nuo jos lūpų varvėjo į devintą dešimtį įkopusių seilių puta. Ta moteris buvo ne šiaip kokia bobikė. Kaip ji pati sakė – PILIGRIMĖ, APKELIAVUSI VISUS KELIUS. PRANCŪZIJA, ITALIJA, ISPANIJA, PORTUGALIJA – KUR JI TIK NEBUVUSI, KOKIAIS ŠVENČIAUSIAIS KELIAIS TIK NEĖJUSI… JI DAR KAŽKOKIA TAIS MOKSLININKĖ. IR JAI GĖDA, KAD KAI ČIA ATSIVEŽA UŽSIENIEČIŲ, PAŽIŪRĖKITE – NĖRA KUR PRAEITI. BAISU. IR MŪSŲ VALDŽIA – VAGYS KOKIE! O PAŽIŪRĖKITE Į LATVIJĄ – KAIP TEN GRAŽU. Ji sakė, kad MES TURIM DARYTI, KAIP KAD VISUR PASAULYJE, AMERIKOJ, DAINOJ, DARO – SODINTI TUOS MEDELIUS, RAUDONAIS LAPAIS, KAIP TILŽĖS GATVĖJ PRIE MAXIMOS, TAM, KAD BŪTŲ GRAŽU. IR ŠIAIP – VISI VAGYS VAGYS VAGYS. IR KO MES ČIA TUOS MEDŽIUS SAUGOM? AR DURNI ESAM? Seilių putos dribo žemėn ant senojo grindinio, it kokie balti kaspinai, papuošdamos aptrūpėjusias pilkas trinkeles.

Paskui gavau žinutę iš vienos merginos, kad MES PER MENKI ŽMOGELIAI ESAM, KAŽKĄ PAKEISTI. Optimistiškai atrašiau jai, kad MES LABAI GALINGI.

Tada dar vienas draugas man parašė, apibendrinęs vienos Šiaulių gamyklos cecho diskusijas, kad pusei šiauliečių apskritai nusispjaut ant tų medžių. Tada dar prisiminiau vakarykštį pokalbį su kita drauge, kuri sakė, kad Šiauliuose greičiau susirinktų ne gamtos mylėtojų masė, bet masė tų, kurie pasiūlytų į snukį, kad tik greičiau nurėžtų tas dar gyvas lentas žemėn.

Ir tada tai įvyko… Mano akys prasivėrė. Pagaliau praregėjau. TADA AŠ NUŠVITAU. Supratau, kad tai ne beveik visas miestas, bet tik aš pats kvailas buvau. Tik tada susivokiau, ko šis miestas ir jo miestelėnai nori. Tik tada pradėjau vertinti tai, kas tikra. Mano miestas ir visi jo miestelėnai nori būti GRAŽŪS ir TURTINGI. Tada, toje nušvitimo apvaizdoje, dar papildomai prisiminiau – juk tas mano draugas ir grožio saloną žadėjo atidaryti. Ir sakė, kad šis miestas jau ir taip pagal žmonių skaičių turi kone daugiausiai grožio salonų visoj Lietuvoj. DIEVE TU MANO, IR KUR AŠ VISĄ TĄ LAIKĄ BUVAU?

Nieko tokio. Visi klystame. Visi galime atsiversti. Aš atsiverčiau. Dabar jau tikrai žinau. Žinau taip gerai – geriau už visus kitus kartu paėmus. Iš visiškos tamsos patekau į visišką šviesą. Gerbiamieji žmonės, sakau jums, dabar tik aš galiu šį miestą paversti tobulu. Joks meras nė per nago juodymą iki tiek nepriartėtų. Sakau jums. Laikas Artūras Visockas pridegti cigaretę ir mane sodinti į jo sostą. O tada jūs pamatysite…

NUSISPJAUT Į SVEIKATĄ! Svarbu, GROŽIS. Išrinkite mane meru ir aš pats savo rankomis nurėšiu visus likusius medgalius. Atleisiu visus gydytojus ir gamtininkus. Toje baltoje respublikinėje ligoninėje atidarysime vištinyką. Jame septyniais aukštais auginsime vištas. Ne narvuose, bet palaidas. Narvai kainuoja ir užima vietos. Vištų prigrūsime tiek, kad jos stovės viena ant kitos. Ir leisime joms ampuoles (kurių ten po ranka sočiai, vadinasi – už dyką), tiek ampuolių, kad tos vištos užaugs ne per tris savaites, bet per tris dienas. O ta ligoninė, supraskite, arti centro – sutaupysime ant transporto. Sutaupytus pinigus panaudosime gražesnėms pakuotėms. Vištų lavonėlius pakuosime į sidabro plėveles. Gražu, bus, nuostabiai gražu. Tuomet tą sidabruotą grožį krausime tiesiai į ketvirtą autobusą ir lyg su taksi siųsime tiesiai restoranų šefams. Restoranuose viskas bu UŽ DYKĄ. Prirysime tiek vištienos, kad mums iš burnų ant žemės kris nebe tuščių seilių puta, bet sidabruotos vištienos gabalai. Vyrai, kai ateis į restoraną, jiems nebereikės sakyt, ko nori valgyt. Jie tik ištars tris raides – ĖST, ir padavėja iškart atneš viedrą vištienos. Vyrai bus TOKIE raumeningi. Jiems net nebereikės leistis anabolikų. Anabolikai bus, kaip padažas prie vištienos. Ką ten… Vištiena bus padažas prie anabolikų. Šiaulių bachūrams galiūnas Žydrūnas bus, kaip neįgali musė. Visi būsim TOKIE Gražūs. Gražūs iš didžiosios G. Ir G taškas jau nebe #Vilnius bus. Pasaulyje mes būsim toks MIESTAS – TAŠKAS (centras traukos), kaip šiais laikais naktį TAŠKAS yra, kur parduoda gert.

Aišku, jūs galite paklausti: O KAS JEI TOS VIŠTOS SEPTYNIAIS AUKŠTAIS NESTOVĖS IR KAS VALYS JŲ KAKUČIUS, NES MES VISI, GRAŽŪS IR KVEPIANTYS, KAKUČIŲ TAI JAU TIKRAI NEVALYSIME. O sprendimas labai paprastas – PA REI GŪ NAI. Suprantate, jie neužuodžia medžio kvapo, kaip ir bet kokio kito. Kakučiai jiems – nou problem. Ir dar – jie negirdi savo sąžinės. Jų ausyse skamba tik komisaro balsas. Vadinasi, komisaras nurodys ir pareigūnai rikiuos vištas aukštais ir valys jų kakučius. Permainoms įsivyravus, išdidžiai bus pakeistas šūkis: PADĖTI, SAUGOTI, GINTI, VALYTI. Taip, kad – all good.

NUSISPJAUT Į GAMTĄ! O kam ji? Svarbu MODERNIZACIJA. Naujovės. Atsinaujinimas. Progresas. Jau sakiau – išpjausiu viską. Šiauliuose neliks jokio bioorganizmo, tik mes, Žmonės. Apskritai – virš Šiaulių uždėsime kvadratinį kupolą. Juodą, kad saulė mažiau šviestų. Viską apšviesime naujausių technologijų COB LED procesoriais. Ir čia dar nieko. Išlupsime von visas trinkeles. Ar jūs žinote, koks bus bulvaro grindinys? AU KSI NI S. A UK SIN IS. Kaip norite, taip skiemenuokite, taip taip – gridinys bus iš tūkstantinės prabos Aurum. Sakysite O IŠ KUR PINIGAI TOKIEMS POKYČIAMS, BŪSIMAS MIESTO MERE? Mieli mano miestelėnai, viskas labai paprasta – parduosime jūsų sielas. Sakysite: BET MES NENORIME PARDUOTI SAVO SIELŲ. Tada aš jūsų paklausiu: O AR JŪS TURITE SIELAS? Atsakysite: KOKIAS DAR SIELAS? KĄ ČIA SKIEDI, BŪSIMAS MERE? MES ESAME MĖSA. KAI MIRSIME, TUO VISKAS IR BAIGSIS. Tada aš atsakysiu: TAI KO JAUDINATĖS, KAD PARDUOSIME TAI, KO NETURITE? Jūs atsakysite – AHA, TIKRAI, GERAI SAKOTE. Tada ir parduosime. Ir tada mes visi tapsime, taip taip – TURTINGI. Mes turėsime daugiau BAPKIŲ nei Karbauskis turi šieno. O už tas BAPKES bus toks PROGRESAS, kad net Dubajus sėdės kamputyje ir verks tyromis ašaromis. Sakysite: O KODĖL TYROMIS, KODĖL NE SMĖLĖTOMIS? O todėl, kad Dubajuje smėlio nebebus. Visą jį būsime nupirkę ir pasiėmę mes. Tada jūs sakysite: BET, MERE, KODĖL MĖTOTĖS TARP SAVO VERTYBIŲ? KAM MUMS GAMTA? KAM MUMS NATŪRALUS SMĖLIS? Atsakymas, mielieji mano, labai paprastas – PARDUOSIME. Visi mes būsime nebe šiaip turtingi, bet DAR TURTINGESNI.

NUSISPJAUT Į BRANDĄ! Ir vietoje jos mes norime GROŽIO. Kai aš tapsiu jūsų meru, tai visus gamtininkus atleisime (ką jau minėjau) ir vietoje jų priimsime naujos kartos plastikos chirurgus. Sutartys bus labai paprastos. Jie padarys jus tokius, kad iki trisdešimties metų jūs visi atrodysite tobuli, it Dievai ir Deivės, o paskui, per trisdešimtą gimtadienį, visi pakratysite kojas. Kokio bieso mums reikėtų gyventi ilgai ir laimingai? Juk dabar suprantu – mano miestelėnams yra gėda atsivežti svečius iš užsienio ir juos vestis per mūsų prosenelių mindžiotą ir aptrupėjusią gatvę. Žinote, kas dar mano miestelėnams yra gėda? O ypač moterims? RAUKŠLĖS. Kiekviena moteris gėdijasi savo raukšlių. Taip gėdijasi, kad jos tampa piktos ir pradeda putotis, kad net ant žemės krenta seilės. Mano mieste, kai moters paklausi, kiek jai metų, jeigu jai nebe niolika, tai ji pasijaučia nuvertinta ir pasako, kad NEMANDAGU KLAUSTI MOTERS AMŽIAUS. Nes mano mieste būti subrendusia, išmintinga ir su brandos vaga veide yra pasibaisėtina. Tai aš ir tą sutvarkysiu. Kai gims mergaitė, šalia septyniolikos skiepų, kiekvienai jai į lūpas prileisime botokso ir ištatuiruosime antakius. Antakių skusti nereikės, nes jų ir taip dar nebus, vadinasi – SUTAUPYSIME. Paskui joms dar priklijuosime silikonines blakstienas. Paskui, kai joms sueis aštuoniolika (pabrėžiu – ne tada, kai pradės augti krūtys, bet kai sueis aštuoniolika, nes už gamtą dalykus geriau žino ĮSTATYMAS), tuomet kiekvienai jų mes padovanosime po liemenėlę su dviem balkonais. Nes ką ta gamta? Tai mes, ŽMONĖS, GERIAU IŠMANOME.

NUSISPJAUT Į NUSISTOVĖJUSIĄ TVARKĄ. Svarbu POKYČIAI. Kai tapsiu Šiaulių miesto meras, (tikrai labai atsiprašau už artėjantį vaizdinį), bet tuomet savo draugui pasiūlysiu duoti vieną centą, o paskui visus metus kasdien jo turimą pinigų sumą padvigubinsiu, mainais už tai, kad jo žmona… Ai, tiek to… Tiek to to vaizdinio, mielieji. Jau ir taip užteks. Geriau būkim geresni vieni kitiems.

Ir visa tai, brangūs miestelėnai, yra tik lašas jūroje (dirbtinio vandens, kuris, padarysiu, kad bėgtų iš kiekvieno jūsų auksinio čiaupo), ką aš esu jums paruošęs. Viskas. Kaip kovojau dėl medžių, taip dabar, nušvitęs, esu pasiruošęs kovoti dėl JŪSŲ. Mylėkim ne medžius, bet vieni kitus. Būkim vieni dėl kitų. Prie haštago #ŠIAULIAI prirašykim #GRAŽŪS ir #TURTINGI.

——
Post Scriptum. Gražūs savo natūralumu. Ir turtingi savo širdimis. Atleiskite, pareigūnai. Vietoje jūsų būčiau daręs lygiai tą patį. Atleisk, mielas drauge. Dar visai ką tik vertinau panašius dalykus, kaip ir tu dabar. Stebint visą šią situaciją, kartais nors ir kaip pikta palieka, prakapstęs tą pyktį, už jo siekiu atrasti meilę. Kiekvienam jūsų. Visi esame broliai ir sesės. Visi norime būti gražūs, turtingi, sveiki, laimingi ir mylimi. Visi kartais paklystame pasaulio gausoje. Tam čia ir esame, kad per savo patirtis išsigrynintumėm geriausią, ką savyje slepiame. Panašu, kad dar ne kartą teks nuleisti savo pačių kraują. Tačiau po šimto, o gal tik tūkstančio metų, ateis diena, kai mūsų miestas taps nuostabiausia vieta gyventi. Mes jį tokį būsime pradėję kurti po vieną, o pabaigę – visi kartu.

Tegul šiandien žemėn krentančios liepos krenta vardan bundančių mūsų širdžių.

kurherkus

SOS Šiaulių LIEPOS – #TiesioginisTaikusPasipriešinimas

Policijos būdelėje: