Gamtosaugos pradininko A.Baranausko poetinis dekretas: aš atstatau Šilelį, kurio aš nemačiau

„Su „Anykščių šileliu“ prabėgo ilgas mano paties gyvenimo tarpsnis. Kitados po mano „profesorinės“ viešos paskaitos dukra Tautvydė pasakė: „Įsivaizduokit namus, kur nuo ryto iki vakaro skaitomas „Anykščių šilelis“, ir suprasit, kaip mes gyvenam.“ Dabar jau taip nebegalėčiau. Reikia turėti pakankamai švento (čia ne metafora, nemoku kitaip pasakyti) laiko, laiko, kuris yra skirtas tik Baranauskui. Vien išmokti poemą reikia kokių dviejų mėnesių. Dažniausiai mokydavausi baseine, kad negalėčiau žiūrėti į tekstą. Plaukiodavau ir kartodavau mintyse „Anykščių šilelį“. Paskui Vanagupėje gal mėnesį siaučiant audroms bėgiojau krantu ir deklamavau. Pirmiausia išmokau antrąją dalį.“ (Skirmantas Valentas, pašnekesys apie gyvąją poeziją)

„Anykščių šilelio“ autorius yra lietuvių gamtosaugos pradininkas, sujungęs gamtosaugą su gamtojauta, kuri siejasi su senaisiais baltų tikėjimais, kai lietuviai buvo gamtonys, o ne pagonys ar kokie nors stabmeldžiai.“

„Anykščių Šilelis“, žinoma, nėra ne apie mišką, o apie Lietuvą…“

„Dingę poezijos garsai… jis sakė, tegu nedrįsta pakeisti nei vieno mano žodžio, nei vieno mano poemos garso, raidės. O mes net kirtį sugebėjom kitur nukelti.“

Kaip ošia Anykščių Šilelis

Šiaulių Universiteto lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros profesoriaus Skirmanto Valento paskaita „Kaip ošia Anykščių Šilelis“

Visą profesoriaus paskaitą klausyti galite čia:

Paskaitos ištraukos:

„Anykščių Šileliu aš esu susidomėjęs jau daugiau nei 20 metų, tai yra lyg mano hobi.

Pirmoji poemos dalis buvo parašyta 1858 m., kita – 1859, tad jas skyrė metų pertrauka. Tame tarpe įsiterpia Antanui Baranauskui labai brangaus žmogaus – Karolinos Praniauskaitės mirtis. Ir mes staiga matome kaip pasikeičia pirmoji ir antroji dalis.

Karolina Praniauskaitė (1828–1859) – poetė, pirmoji moteris, įėjusi į lietuvių literatūros istoriją. Ši moteris atvedė Antaną Baranauską į lietuvių literatūrą. 1855 m. per seserį Teklę susipažino su Antanu Baranausku, jaunu poetu, tuo metu dirbusiu raštinėje Sedoje. Jiedu susirašinėjo laiškais, keitėsi savo kūryba. Karolina įkvėpė Baranauskui meilę lietuvių kalbai ir literatūrai, skatino rašyti lietuviškai. Praniauskaitės brolis padėjo Baranauskui įstoti į kunigų seminariją Varniuose.

Atminties visuomenė

Turbūt, visi įsivaizduoja, kad Baranauskas sėdėjo savo klėtelėje vasaros metu, žibino žvakę ir rašė. To meto visuomenė, jei taip galima pavadinti, buvo ATMINTIES VISUOMENĖ. Dabar žmogus turi daugybę užrašų, kompiuterius, mobilius telefonus, jis viską sudeda į elektroninę atmintį. To meto žmogus buvo ATMINTIES ŽMOGUS, kaip ir senosios žmonijos visuomenės buvo atminties visuomenės.

Pavyzdžiui, keltai turėjo raštą, bet užrašinėjo nereikšmingus dalykus, reikšmingų dalykų jie neužrašinėjo – tam buvo skirta POEZIJA. Ta poezija galėjo būti užrašinėjamos geneologijos, giminių istorija, įstatymai. Žmogus atsiminė be galo daug: kaip mūsų močiutės, promočiutės puikiai atsimena daugybę dalykų – pasakų, dainų, ..tai yra atminties visuomenė, ji neturėjo jokių elektroninių laikmenų, kur tas pasakas galėtų užrašyti.

Kai skaitome A. Baranausko poeziją, gerai juntame, kad ji sudaryta iš atskirų mažų gabaliukų. Vadinasi, poetas vaikščiojo ar tiesiog svajojo, ir iš mažų gabaliukų lipdė poemą, o tuos gabaliukus jis vėliau užrašydavo. Tai yra visai kitas dalykas. Tai galima pastebėti tik tada, KAI MES POEMĄ IŠMOKSTAME MINTINAI.

Šiaip poezija visada susijusi su išmokimu mintinai. Turbūt, žmonės padarė didžiulę klaidą, kad pradėjo poeziją užrašineti. Poezija turi gyvuoti tik lūpose.

Ir jeigu kas nors norėtų išmokti vieną ar kitą kūrinį jis turėtų atkeliauti pas tą žmogų, kuris žino, kuris išmano, kuris moka atmintinai ir išmokti. Ir tas žmogus taptų jo mokytoju.

Dingę poezijos garsai

Atminties visuomenė yra tokia lyg dingusi. Net jeigu pažiūrėsime į Anykščių poemos pavadinimą, pamatysime, kad GARSŲ PASAULIS LABAI SMARKIAI SKIRIASI. Bendrinės ir poemos garsų pasaulis labai skiriasi – „ANYKSZCU SZILELYS“

Jeigu bandytume rasti metaforą, kuri įvardintų šį kitimą, tai pirmiausia, kas ateina į galvą, tai būtų DINGĘ POEZIJOS GARSAI. Ir Baranausko poezijos garsai, ir Klemenso Kairio yra dingę. Mes turime vertimus į bendrinę kalbą.

Jeigu mes turime to meto tekstus, mes matome, kad tų garsų šiandien jau nėra.

Kokia gi ta tarmė, kuria rašė Baranauskas?

Pirmiausia, anykštėnų tarmė, kuri šiandien be galo yra pakitusi, įeina į tokią trijų tarmių sistemą – yra kupiškėnai, yra uteniškiai ir yra anykštėnai.

Šitos tarmės yra labai įdomios tuo, kad jos turi 3 gumų sistemą, ne dviejų, kai visi balsiai yra ilgieji arba trumpieji, o yra ilgieji, trumpieji ir pusilgiai.

Dažniausiai tai yra pusilgiai garsai. Yra hipotezė, kad galbūt, tai, kad tarmėse yra ilgųjų, trumpųjų ir pusilgių garsų (kurių dauguma), galbūt tai lėmė, jog iš šitų tarmių yra labai daug poetų ir daug kalbininkų.
(…)
Šiose tarmėse yra rotininkavimas – trumpieji a e arba bendrinės kalbos ilgieji a e už yra verčiami į pusilgius o y. Jeigu yra KALNAS, tai bus KOLNAS.

Pabandykite perskaityti pirmąją Anykščių Šilelio eilutę. Tai kaip ją sukūrė ir kaip ją skaitė poetas. Mes įpratę sakyti kalnai, bet iš tikrųjų pats pirmasis žodis yra KOLNAI:

Kółnai ḱałmúoti, pakółnaes nuplĩky!

Verčiamas „kalnai kelmuoti“ jau neskamba. Kažkada Sigitas Geda yra pasakęs, kad tas pirmasis Anykščių Šilelio žodis yra it žaibo smūgis į antikinę koloną…Kółnai!

Kolnai yra daug aukštesnės leksikos žodis negu kalnai. (…)
(..)

Gabiausias lietuvis

Apskritai A. Baranauskas buvo DIDIS POETAS, DIDIS LIETUVIS. Tokio gabaus lietuvio Lietuva nėra turėjusi kito. Tai yra pats gabiausias lietuvis.

Antanas Baranauskas (1835 – 1902)– vyskupas, poetas, kalbininkas, matematikas, vertėjas. Retas kas žino, kad Antanas Baranauskas sudarinėjo pirmuosius matematikos terminus: dalyba, erdvė, smailus kampas, status kampas, daugiakampis, trikampis, lankas, punktas, linija, kvadratas, kubas ir kt. Baranauskas savo matematiniais tyrinėjimais įėjo į matematikos mokslo istoriją.

Apskritai anykštėnai yra labai turtingas miestas, labai turtingos apylinkės. Ten kultūra iš visų pusių tarsi subėgusi į tą gražų slėnį…

Mes, turbūt, įsivaizduojame, kad Baranauskas vaikštinėja po šilelį ir jį aprašinėja. Baranausko laikais Šilelio jau nebuvo. Labai aišku skaitant poemą, kad Šilelio nėra. Ir tada ką daro Baranauskas? Jis tarsi senovės Poetas, senovės Dainius. Jis bando tą Šilelį atkurti.

19 a. be galo lietuviams nepalankus. (…) bet tuo pačiu 19 amžius yra REKONSTRUKCIJOS AMŽIUS – VISKĄ GALIMA ATSTATYT.

Anykščių Šilelis įkurtas Baranausko poetiniu dekretu

„Anykščių šilelio“ autorius yra lietuvių gamtosaugos pradininkas, sujungęs gamtosaugą su gamtojauta, kuri siejasi su senaisiais baltų tikėjimais, kai lietuviai buvo gamtonys, o ne pagonys ar kokie nors stabmeldžiai.

Stulbina ir tai, kaip jaunuolis galėjo taip smulkiai ir aiškiai pažinti gamtą ypač girios stichiją. Net kai kurie žinomi botanikai tvirtino, jog Baranausko grybų aprašymuose nėra nė mažiausio mikologinio netikslumo. O juk panašiai šį kūrinį gali skaityti ir dendrologas, ir ornitologas, ir ,sakykime, girios garsų tyrinėtojas. Žodžiu, tai tikra girios enciklopedija, tiesiog rodyte rodanti, kas Anykščių šile yra itin gražu, vertinga ir neliestina. Pagal tai, netgi neturint kitų nuostatų, Anykščių šilelio draustinis ir buvo saugomas.

Jeigu ne šis tada visiškai jauno poeto – klieriko kūrinėlis, ilgainiui tapęs mūsų literatūros pasididžiavimu, jeigu ne jis, „kelmai kelmuoti, pakalnės nuplikę“ būtų senų seniausiai užmiršti, virtę dykyne arba arimais, nebūtų likę ką po šimto metų (1960) skelbti kraštovaizdžio draustiniu, kuris virto regioninio nacionalinio parko dalimi. Anykščių Šilelis, už pirmąjį oficialiai pripažintą nacionalinį Jelonstouno parką vyresnis bene dešimt metų, ir jį įkūrė Baranauskas savo poetiniu dekretu. Kur dar taip pasaulyje buvo arba yra?

Apie miškus lietuvių literatūroje prirašyta tiek ir tiek. Tačiau nė vienas iš tų kūrinių neturėjo miškui tokios likiminės reikšmės kaip Baranausko poema, skirta konkrečiam šilui, tapo šio šilo prisikėlimo giesme, ji sustabdė kirvį niokotojų rankose ir išgelbėjo sengirės liekanas, kurių akylesnė akis čia užtinka dar ir šiandieną.

Sunku pasakyti, kas dėl to dėtas, tačiau visi iš čia kilę rašytojai turi tą pačią silpnybę – atsidėjimą savo kraštui, ypač jo kultūrai ir gamtai.

Anykščių krašte kaip reta kur kitur įžymių tėvynainių gimtosios bei apdainuotosios vietos saugomos tarsi šventos. Čia net ir upė vadinasi ne kitaip, o Šventoji, ir jau bebaigiantys karšti senieji Šilelio ąžuolai, šventaisiais tebevadinami. Tai ką jau šnekėti apie Jono Biliūno, Vaižganto, Vienuolio, kitų tos padermės rašytojų plunksną.

„Gamtos paminklai bei puikūs kraštovaizdžiai, – rašė garsusis rusų akademikas D.Lichačiovas. – Drauge su kultūros paminklais yra tas oras, kuriuo kvėpuoja mūsų dvasia. Mūsų dienų sulaukęs kelių amžių senumo medis yra įspūdingesnis nei to paties meto statinys. Gamta sukuria nuostabius šedevrus, ir pirmieji į jį mūsų akis atkreipia genialūs menininkai…“

Aš atstatau Šilelį, kurio aš nemačiau

Nėra miško? Tai aš galiu jį atstatyti giesmėje, kaip sakytų Baranauskas. Nėra Lietuvos valstybės – mes ją galime rekonstruoti, atstatyti. Mūsų valia yra atstatyti tą valstybę.

Ir man atrodo, toks ir buvo BARANAUSKO SIEKIS – „AŠ ATSTATAU ŠILELĮ, KURIO AŠ NEMAČIAU.“ Žinoma, tokio Šilelio aplink Anykščius ir dabar yra – jeigu mes pasižiūrėsime Šventosios vingį, ties Inkūnais, tai aš įsivaizduoju, kad Anykščių Šilelis taip ir atrodė – kaip ŠVENTOJI TIES INKŪNAIS. Tik bėda prašalaičiui, pravažiuojančiam žmogui surasti tuos Inkūnus 🙂

Pradedant 195 eilute, yra leidimų, kurie rašo, kad nelabai aišku apie ką čia rašoma. Ir štai čia yra POETO VAIZDUOTĖ. Poetas bando prikelti Šilelį, kuris yra iškirstas, svetimųjų iškirstas ar PER SAVŲJŲ APSILEIDIMĄ IŠKIRSTAS. Dažniausiai, tauta ar valstybė žlunga per savųjų apsileidimą, ne per svetimųjų.
(…)

Jei ant šio išsvilusio po kalnus lydimo
Teip daug širdyj išželia ramaus atminimo:
Tartum kelmai supuvę atgyja, žaliuoja,
Suspynusias viršūnes vėjas plevėsuoja;
Tartum pliki, išdegę dirvonai šiškuoti
Pasipučia samanom, nuo grybų taškuoti;
Tartum iš terpu puirių tokie kvapai kilo,
Lyg giria pratrūksta ar pučia iš šilo;
Tartum visa sušlamo, sučilbo, supyško,
Lyg dienai brėkštant viduj paniurusio miško;
Jei ant šių plikų plotų, kai mislis ažlyja,
Paminklais ažvaisytas šilelis atgyja, –

Aš savo mintimi, savo valia prikeliu Šilelį

Poetas mąsto, jis įtempia savo atmintį ir jis tarsi senovės Dainius gali prikelti tą Šilelį. Juk Šilelio nėra. Ir jeigu Baranauskas nebūtų parašęs šitos poemos, gal ir dabar prie Puntuko akmens, ko gero gal sėtų javus ar kas dar kitas būtų…AŠ SAVO MINTIMI, SAVO VALIA PRIKELIU ŠILELĮ.

Paminklas, tas žodis Baranausko raštuose nereiškia tokio paminklo, kur kapinėse stovi. Paminklas kažkoks objektas, į kurį žiūrėdami ką nors atsimenam. Tarkim, akmuo yra paminklas. Seniau žmonės nestatė tų baisių paminklų kapinėse, būdavo kryžiai mediniai arba geležiniai. Medis ir geležis pradingsta su laiku.

Reikia pastebėt, kad Baranauskas nematė Šilelio – … aš nemačiau Šilelio, man pasakojo, kad taip buvo, bet aš pats nemačiau ir nemeluoju, kad nemačiau, bet aš galiu tą Šilelį prikelti. … „Girių čia snausta“

Iš kurių žymu buvę, kad girių čia snausta,
Tankus iš viršaus stogas viršūnėm suausta,
Ir netil pulkais meškos ir šernai perėta,
Bet tankumos terp raistų ir žėbriai turėta!

Tas Šilelis nėra vienas, jie keli, .. jis vėl pradingsta, vėl atgyja, vėl pradingsta, vėl atgyja, nes toks amžius – rekonstrukcijos amžius.

Ė kur dabar šilelis, buvę miškai šventi,
Kažin kodėl senobėj visiškai išskinti.
Maž ir vierą įvedęs Jagiela išskynė,

Kad jau nebetarnautų dievaičiams tėvynė.
Paskum po šias pakalnes ant seno stuobryno
Buvę pušys suaugę nuo metų šimtyno:
Tankios, aukštos, lygutės, geltonos kaip žvakės;
Viršūnės esą ūžė ir liemenys plakės.

Dar atmeną seneliai po šituos smėlynus
Senobių palikimo gražius ąžuolynus.

SKAITYTI PLAČIAU: Sengirės – žmogaus nepaliesti miškai

Apie Puntuką

Kas yra šlovė ir kas yra PuNtukas, dabar sakytų akmuo, tačiau Puntukas, pats žodis, jo pamatinė prasmė yra PUSTI, tas kuris PuNta.

Puntukas yra upelis, o prie to upelio riogso akmuo grytelės didumo. Kaip atsitiko, kad upelio vardas perėjo akmeniui? O buvo taip. Prie to PuNtuko buvo kaimas PuNtukas. Po 1863-64m sukilmo kaimą ištrėmė į Sibirą, o vardas perėjo akmeniui.

Atsiminkit, Baranauskas gražiai sukirčiavo Punktuką taip – PuNtukas. Baranauskas kalbininkas, Baranauskas matematikas, … jis sakė, tegu nedrįsta pakeisti nei vieno mano žodžio, nei vieno mano poemos garso, raidės. O mes net kirtį sugebėjome kitur nukelti.

Nešęs velnias akmenį, didumo kaip gryčios,
Ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios

Kas yra velnias? Mes jį suprantame kažkaip demoniškai. Velnias yra mirusiųjų pasaulio dievaitis.

Baranauskas labai gerai skiria – velnias yra dievaitis. Mirusių dievaitis. Baranauskas gerai skiria, jis gi krikščionis, dvasinininkas – yra Dievas ir yra dievaičiai.

… bet kaip tik išvydęs
Ąžuolyną pašvęstą ir gaidys pragydęs,
Tuoj iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs:

Velnio medis yra eglė, bet velnias įžengia į Perkūno teritoriją, kuri yra ąžuolas. Jis įžengia į kitą teritoriją – gaidys yra signalas, tik signalas.

Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys.
Paskum ant jo lietuviai dovanas kūrenę,
Kad juos dievai apsaugo ir dengia, ir peni.
Ir šiuos čėsuos, nors žemė arklais nugaląsta,
Daug Puntuke ąžuolo kelmų tebepūsta,
…………..
Mes dabar kalbame apie Lietuvą kaip nacionalinę valstybę, kurioje gyvena ir nelietuviai, tačiau Baranausko Lietuva buvo kitokia. Baranauskui – Kijevas, Luckas, Volynė jam buvo Lietuva, ta pati Lietuva.

Baranauskui Lietuva buvo Didžioji Kunigaikštystė.

Ir šita Lietuva, Antano Baranausko Lietuva, „Anykščių Šilelis“, žinoma nėra ne apie mišką, o apie Lietuvą:

Tai toks miškas traukęsis par Lietuvos žemę;
Visi plotai žaliavę pavėne aptemę;
Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę,
Kaip lietuvnykų širdys int vieną tėvynę.
Ė lietuviai su medžiais vis zgadoj gyvenę,
Jaunystėj pasižinę ir draugėj pasenę.

Jis ypač tai pabrėžia kituose kūriniuose „Kelionė Peterburkan“ ar “Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva”. Galbūt per tuos garsus, per naują Baranausko supratimą, per jo supratimą, mes galime sugrąžinti poetą į Lietuvą (dvasine prasme), mes galime sugrąžinti jo poemas, jo Anykščių Šilelį Lietuvon…


Anykščių Šilelis

Anykščių Šilelio ištrauka originalia tarme:


Papildomai:

Apie „Gyvosios poezijos“ serijoje išleistą „Anykščių šilelį“ kalbasi poemą įbalsinęs Šiaulių universiteto profesorius Skirmantas Valentas, redaktorius Virginijus Gasiliūnas ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis.

PAŠNEKESYS APIE GYVĄJĄ POEZIJĄ


SKAITYTI PLAČIAU: Miško internetas: kaip medžiai bendrauja tarpusavyje

SKAITYTI PLAČIAU: Miškas – vartai į pasakų ir protėvių pasaulį


PLYNI KIRTIMAI – kas paliko iš Lietuvos miškų? GYVAS MIŠKAS


Pasidalinkite šia naujiena socialiniuose tinkluose
2018-09-22T07:51:50+00:00 2018 07 23|Kategorijos: Ką daryti, Miškas, Pažink Lietuvą, Uncategorized|Žymės: , , |
Facebook
Google+
http://www.gyvasmiskas.lt/gamtosaugos-pradininko-a-baranausko-poetinis-dekretas-as-atstatau-sileli-kurio-as-nemaciau">
Twitter