“Medžioklė panaši į religiją, bet niekada ne per vėlu atsiversti į nemedžiotojų tikėjimą.”
“Laukinė gyvūnija visada liks gamtos, o ne valstybės nuosavybe, nesvarbu, ką į įstatymus įrašytų Seimo nariai, kadangi įstatymai kuriami žmonėms, o ne gyvūnams. Gamta turi savo įstatymus, kurių žmogus, būdamas gamtos dalimi, taip pat privalo laikytis.”
“Kaip biologas atsakingai teigiu, kad nėra jokios ekologinės būtinybės dirbtinai reguliuoti medžiojamųjų žvėrių skaičių. Pakanka tik gamtoje išlaikyti pusiausvyrą, aukų ir plėšrūnų santykį.”
“Gamtoje nėra kito tokio padaro, kuris sąmoningai žudytų ne dėl maisto. Medžioja tiktai vilkai, lūšys, lapės, vanagai… Žmonės jau seniai nebemedžioja, o tiesiog šaltakraujiškai žudo.”
“Prieš kelis metus Lietuvos Seimas priėmė nuostatą, kad laukiniai gyvūnai yra valstybės nuosavybė. Medžiotojai mano, kad valstybė jiems suteikė teisę žudyti jai priklausančius gyvūnus. Tačiau valstybė – tai ne valdžia, o mes visi. Ir jeigu medžioklės klausimu būtų surengtas referendumas, net neabejoju, kad valdžia jį pralaimėtų.”
“Pačių gyvūnų labui reikėtų įsteigti Laukinių gyvūnų kontrolės ir apsaugos tarnybą, kurioje dirbtų visuomeninkai.”
Medžioklė panaši į religiją
„Žmogų nušauti lengviau negu žvėrį, nes visada yra už ką“, – tai vieno rusų eksmedžiotojo, gero vilkų žinovo, žodžiai. Kuomet prasideda medžiotojų ir nemedžiotojų diskusija, jos baigtis prilygsta religinio pobūdžio konfliktui. Šešerius metus ieškojau atsakymo, kas tai – tradicija ar nusikaltimas. Ir pagaliau atsakymas toks: šiuolaikinė medžioklė – tai tradicija, virtusi nusikaltimu.
Tiktai badas pateisina bet kokį maistą, nes bado mirtis pati baisiausia. Naujuosius medžiotojus galima būtų išteisinti tik tuo atveju, jei jie suvalgytų viską, ką sumedžioja. Deja, geriausiu atveju tik paragauja. Gamtoje nėra kito tokio padaro, kuris sąmoningai žudytų ne dėl maisto. Medžioja tiktai vilkai, lūšys, lapės, vanagai… Žmonės jau seniai nebemedžioja, o tiesiog šaltakraujiškai žudo. Turtai, kurių žmonės negali turėti, paimami per prievartą. Tai vadinama karu. Po kiekvieno karo prieš gamtą (dėl įpročio vis dar vadinamo medžiokle), kaip ir po bet kokio kito karo, pasiimami „trofėjai“ – ragai, kailis, plunksnos…
Miške vyrų daugiau nei armijoje
Medžioklės istorijoje šis kruvinas amatas tik visai neseniai prilygintas žygdarbiui, nes pati trofėjaus sąvoka lotynų kalboje reiškia pergalės paminklą. Pergalės prieš neginkluotus ir prieš žmogų nusikaltusius tik tuo, kad jie gyvena ne mums, o sau. Čia ne karo imitacija – čia tikri ginklai ir tikra, prieš gamtą nukreipta, 30 tūkstančių vyrų armija (medžiotojų skaičius Lietuvoje), t.y. 10 kartų didesnė nei šiuo metu Lietuvos kariuomenėje tarnaujančių šauktinių armija. Taigi tebevyksta nepaskelbtas karas prieš gamtą dešimt kartų didesnėmis pajėgomis nei prieš bet kokį kitą priešą. Ar šis karas galėtų nevykti?
Visuomenė atsakytų „taip“. Bet ji sako tai per tyliai. Kai kuriose valstybėse medžioklės tradicija garsiai įvardijama atavizmu. Mes nebenorime iš savo protėvių paveldėti visko, pavyzdžiui, uodegų. Žmonija milijonus metų naudojosi žudymo teise, nes kartais neturėdavo kito pasirinkimo. Šiandien pasirinkimo spektras toks platus, kad „žudyti ar nežudyti“ tebėra tik moralės klausimas.
Didžioji Britanija 2004 metų lapkričio 18 dieną uždraudė šimtmečius tradicine laikyta lapių medžioklę. Nežiūrint į tai, kad tą dieną prie Parlamento susirinko 10 tūkstančių protestuojančių medžiotojų, nemedžiotojų visuomenė buvo stipresnė. Visoje Europos Sąjungoje toliau smarkiai griežtinama laukinių gyvūnų medžioklė, mažinamas medžiojamų rūšių skaičius. XXI amžius taps žinomas, kaip išsivadavimo nuo šios išsigimusios tradicijos laikmetis. Tik nežinia, dėl kurios priežasties – ar dėl nemedžiotojų visuomenės pasipriešinimo, ar dėl to, kad nebeliks ką medžioti…
Gyvūnų žudymo atžvilgiu nėra skirtumo ar tai daro medžiotojas, ar brakonierius. Legali kulka kelia tokį patį skausmą kaip ir nelegali. Juolab, kad medžiotojų ir brakonierių galvos po ta pačia kepure slepiasi. Tai rodo faktas, jog vadinamųjų brakonierių laimikiai yra didesni negu oficialių medžiotojų. Prieš kelis metus Lietuvos Seimas priėmė nuostatą, kad laukiniai gyvūnai yra valstybės nuosavybė. Medžiotojai mano, kad valstybė jiems suteikė teisę žudyti jai priklausančius gyvūnus. Tačiau valstybė – tai ne valdžia, o mes visi. Ir jeigu medžioklės klausimu būtų surengtas referendumas, net neabejoju, kad valdžia jį pralaimėtų.
Pakanka tik gamtoje išlaikyti pusiausvyrą, aukų ir plėšrūnų santykį
Jei medžioklės galima atsisakyti kaip pramogos arba tradicijos, tai ar galime jos išvengti kaip gyvūnų reguliavimo priemonės? Čia jums medžiotojai papiltų dar vieną demagogijos pliūpsnį, tačiau ciniškiausiai skamba teiginys, jog be medžiotojų išnyktų ir medžiojamieji gyvūnai. Be vilkų ir kitų plėšrūnų – tikrai išnyktų, bet tik ne dėl žmonių. Šiandien medžiotojai taip „sureguliavo“ žvėrių skaičių, kad sutikti miške žvėrį tapo labai neįprastu dalyku, nors oficialiai teigiama, kad medžiojamųjų gyvūnų, kaip, beje, ir miškų, tik daugėja. Tačiau kaip besistengtų valdininkai, visuomenė labiau linkusi patikėti savo akimis, ne skaičiais.
Kaip biologas atsakingai teigiu, kad nėra jokios ekologinės būtinybės dirbtinai reguliuoti medžiojamųjų žvėrių skaičių. Pakanka tik gamtoje išlaikyti pusiausvyrą, aukų ir plėšrūnų santykį. Lietuvos gamta vis dar turi pakankamai potencialo atsikurti pati, galima tik sugražinti vieną kitą išnykusią rūšių. Pavyzdžiui, ruduosius lokius, kurių turi visos kaimyninės šalys, ir lūšis, kurių Lietuvoje egzistuoja tik latviškoji populiacija. Prieš tai dar reikia sutramdyti plynus miško kirtimus, pakeičiant juos neplynais ir sureguliuoti turizmo srautus. Jeigu tarp dviejų valstybės pasipelnymo šaltinių galima būtų pasirinkti mažesnę blogybę, aš rinkčiausi, pvz. beveik nekertamą Labanoro girią, pilną nemedžiojamų ir todėl nebaikščių žvėrių. Gyvūnų stebėjimo organizavimas ir pažintinio turizmo infrastruktūra taptų kur kas pelningesniu verslu, kuris kompensuotų visas kitas gamtos išteklių naudojimo rūšis.
Pačių gyvūnų labui reikėtų įsteigti Laukinių gyvūnų kontrolės ir apsaugos tarnybą, kurioje dirbtų visuomeninkai. Šios tarnybos darbuotojai vieninteliai turėtų teisę gaudyti ir reikalui esant, nušauti gyvūną, saugotų fauną nuo bet kokio nelegalaus jos paėmimo iš gamtos, darytų laukinių žvėrių padarytų nuostolių įvertinimą, mokytų visuomenę elgesio su gyvūnais taisyklių ir t.t.
Laukinė gyvūnija visada liks gamtos, o ne valstybės nuosavybe, nesvarbu, ką į įstatymus įrašytų Seimo nariai, kadangi įstatymai kuriami žmonėms, o ne gyvūnams. Gamta turi savo įstatymus, kurių žmogus, būdamas gamtos dalimi, taip pat privalo laikytis. Medžioklė panaši į religiją, bet niekada ne per vėlu atsiversti į nemedžiotojų tikėjimą. Tie, kas numeta ginklą nusipelno didesnės pagarbos nei tie, kurie niekada jo nepakėlė. Pabaigai noriu pacituoti dar vieno eksmedžiotojo Jono Taugino žodžius. 1975 metais parašytą ir dar niekur nepublikuotą rašinį, kuriame aprašoma jaudinanti vilkų medžioklė, jis taip užbaigia: „Dažnai prisimenu šią medžioklę. Prisimenu ir mirštančio žvėries akis. Jos rodos klausė: „Už ką?“.
www.zaliojilietuva.eu, 2010m.
Ar žinai, kad …
Vilkų populiacija Lietuvoje dėl ekstremaliai intensyvios medžioklės patiria didelį šoką ir kyla reali jos išnykimo grėsmė.
Mokslininkų įrodyta, kad jei vilkų populiacijos mirtingumas peržengia 34%, populiacija nyksta.
Tuo tarpu Lietuvoje jau antri metai nustatomi medžioklės limitai, kurie jau viršija net 40 procentų apskaitos metu suskaičiuotos vilkų populiacijos – 120 iš 296.
Šis limitas, beje, nustatytas, nepaisant, kad vilkų populiacijos genetinės įvairovės optimumas po patirtos krizės dėl per daug intensyvios medžioklės prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą, dar nėra pasiektas.
Kuo aršiau vilkai naikinami, tuo jie atneša daugiau žalos ir atvirkščiai, žalą galima labai sumažinti, kraštutinai apribojant medžioklę.
1 milijono eurų parama yra gauta iš Europos komisijos ūkininkų apsaugos priemonėms diegti
Pernai buvo leista tik kai kuriuose rajonuose išnaikinti ištisas vilkų šeimas, o šiemet leidžiama medžioti be išimties visose Lietuvos teritorijose.
Europos Sąjungoje vilkai – griežtai saugoma rūšis. Tai mažiau kaip prieš dvi savaites buvo pakartotinai patvirtinta Europos Sąjungos Teisingumo teismo sprendimu. Leidimai medžioti vilkus gali buti išduoti tik išskirtinais atvejais ir tik kaip paskutinė priemonė, kai visos kitos priemonės buvo TINKAMAI pritaikytos ir jos buvo nesėkmingos.
Diskusija “MŪSŲ ŽVĖRYS – MEDŽIOKLĖ VAKAR, ŠIANDIEN IR RYTOJ..?” Filmo ANIMUS peržiūra. Gruodžio 1 d, KT PASAKA
Mieli, miško bičiuliai, pradedame gyvų susitikimų ciklą ir kviečiame į “GYVO MIŠKO” KINO | DISKUSIJŲ KLUBĄ. Pirmas susitikimas jau gruodžio 1 d. (sekmadienį) 10.30 Kino teatre “PASAKA”.
Žiūrėsime lietuvių režisierės Aistės Žegulytės filmą ANIMUS ANIMALIS (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus).
Tai vienas stipriausių 2019-ųjų lietuviškų kino filmų. Kino kritikas Gediminas Kukta filmą pavadino RELIGINE MISTERIJA.
Diskusijoje dalyvauja filmo režisierė Aistė Žegulytė, Andrius Gaidamavičius (Labanoras), Renatas Jakaitis (Punios šilas), Gintaras Varnas (režisierius) ir … medžiotojai. Bandysime išgirsti vieni kitus ir ieškoti išeičių ar bendrų taškų.
VIETŲ SKAIČIUS RIBOTAS. Informacija ir išankstinė registracija čia
