50 metų senumo teorija, kuria vis dar vadovaujasi miško specialistai ir naujoji Lietuvos Miško Valdyba, teigia, kad tik jauni ir pribręstantys miškai kaupia anglį, kas itin paranku medienos pramonei ir uždega žalią šviesą intensyviam senų, brandžių miškų naikinimui ir medienos plantacijų (“daržynų”) plėtrai. Aiškėja, kad teorija passi tyrimai teigia, kad didėjant medžiui anglies kaupimosi tempas jame nuolat didėja. Tai visiškai keičia požiūrį į senus ir brandžius miškus bei jų vaidmenį klimato kaitoje.
“Medžiai anglį kaupia visą savo gyvavimo periodą, o ne tik tada, kai jų augimas yra intensyviausias. Anglį kaupia ne tik kamienai, bet ir paklotė.”
“Pagrindinė tyrėjų išvada – kuo medis didesnis, tuo daugiau kilogramų anglies kasmet jis sukaupia.”
“Norint švelninti klimatą – reikia stabdyti plynus kirtimus, senųjų miškų naikinimą ir jų keitimą jaunuolynais bei plantacijomis.”
“Naujai įveisti miškai neprilygsta seniesiems pagal sukaupiamos anglies kiekius. Jei norime miškuose kaupti daugiau anglies, nepakanka vien tik didinti jų plotą. Nemažiau svarbu ir medynų amžiaus struktūra. Brandžius medžius iškirsti galima greitai, tačiau jiems susiformuoti reikia daug laiko.”
“Įgyvendinant klimato kaitos mažinimo politiką svarbiau yra išsaugoti egzistuojančius senus miškus, ypač žmogaus nepaliestas sengires tiek atogrąžų, tiek borealiniame regione, nei veisti naujus miškus ir plantacijas, kurios anglies absorbcijos požiūriu seniesiems miškams prilygs tik po pusės amžiaus.”
Sengirės ir klimato kaita
Danas Augutis, Lietuvos gamtos fondas / 2018-03-07 / www.zurnalasmiskai.lt
Dar mokykloje esame išmokę, kad miškai yra planetos plaučiai. Medžiai, kaip ir kiti augalai, naudoja anglies dioksidą, kaupia anglį ir išskiria deguonį. Vis dėlto jei prieš dvidešimt metų didžiausias miškų nuopelnas buvo deguonies išskyrimas, tai šiandien kartu su klimato kaitos mažinimo svarba auga ir miškų, kaip anglį kaupiančios ekosistemos, vaidmuo.
Bendraudamas su miškų ūkio sektoriaus specialistais dažnai išgirstu, kad geriausiai anglį kaupia jauni medynai, o seni brandą pasiekę medžiai mažai teprisideda prie klimato kaitos mažinimo:
Ina Bikuvienė – viena iš 7 naujos Miško Valdybos narių. Valdybos pirmininko pavaduotoja
„Nors yra diskutuojama, kad Lietuvoje yra labai daug brandžių ir perbrendusių medynų kuriuos reikėtų kirsti ir jeigu mes jų neiškirsime, paliekame gamtai ir gamta susitvarkys su tais miškais. Tiesiog anglis grįš atgal į atmosferą, o valstybė ir visuomenė negaus naudos. Ir tuo pačiu metu mes naudosime iškastinį kurą, teršdami toliau savo aplinką.
Bet visų pirma svarbiausia, racionaliai panaudoti dabar kertamą medieną, o jeigu mes norime dar didesnio ekonominio ir klimato kaitos švelninimo efekto – galima būtų padidinti Lietuvoje kirtimus 20 procentų.“ (naujos Miškų Valdybos pirmininkas Gediminas Jasinevičius)
Brandus/Perbrendęs medynas – komerciniai terminai
Modernios miškininkystės terminologijoje dažnai naudojamas terminas „brandus medynas“, kas išvertus į žmonių kalbą, reiškia, kad medis/miškas pasiekė tokį amžių, kai jo mediena pardavimui yra pati geriausia. „Perbrendęs medynas“ tai komercinis terminas, įvardijantis, kad mediena jau pradeda prarasti komercines savybes, tačiau tai neturi nieko bendro su medžio branda. Pavyzdžiui, pušies geriausias kirtimo amžius (“branda”) siekia 101 metus, o pati (paprastoji) pušis gyvena 300–400, dažnai sulaukia iki 500–600 metų.
Keista, tačiau mano, kaip miškų ekologo, dirbančio su senais medynais, žinios yra kiek kitokios. Šiame straipsnyje pabandysiu apžvelgti pagrindinius tyrimus, susijusius su sengirių dalyvavimu anglies cikle, jų vaidmeniu stabilizuojant klimatą.
Ką sako šiuolaikinis mokslas?
Apibendrinant daugelį publikacijų galima teigti, kad sengirės yra gerokai svarbesnės anglies kaupikės nei jauni miškai ar greitai augančių medžių plantacijos. Taip yra dėl keleto priežasčių.
Pirma, priešingai nei manyta prieš 50 metų, medžiai anglį kaupia visą savo gyvavimo periodą, o ne tik tada, kai jų augimas yra intensyviausias.
Antra, anglis yra fiksuojama ne tik medžio kamienuose, bet ir miško paklotėje.
Trečia, iškirtus brandų medyną ir atsodinus jį jaunais medžiais atpalaiduojama daug daugiau anglies nei lieka užfiksuota statybinėje medienoje, balduose ar popieriuje. Bet apie viską iš pradžių.
Klaidingas įsitikinimas
Vienas įtakingiausių XX a. ekologų E. P. Odumas 1969 m. pristatė ekosistemų vystymosi strategiją, pagal kurią kiekviena ekosistema juda pusiausvyros ar balanso link. Pereidama keletą tarpinių stadijų ji vystosi galutinio tikslo – stabilios klimaksinės ekosistemos link. Teorija tapo plačiai pripažinta ypač dėl to, kad gebėjo paaiškinti natūralios gamtos pusiausvyrą, kuri nuo neatmenamų laikų buvo laikoma savaime suprantamu dalyku.
Pagal šią teoriją miškų ekosistemai pasiekus balansą ar klimaksą jos anglies dvideginio sunaudojimas ir išmetimas tampa artimas nuliui. Medžių ir kitų augalų augimui sunaudojamas anglies dvideginio kiekis tampa beveik toks pat, kaip išsiskiriantis atgal į atmosferą iš yrančių nuokritų ar virtuolių.
Pagal šią teoriją teiginiai, kad tik jauni ir pribręstantys miškai kaupia anglį, yra teisingi. Tik tiek, kad pati teorija pasirodė neteisinga.
E. P. Odumo modelis buvo teorinis, o daugėjant stebėjimų tapo aišku, kad nepaisant to, jog ekosistemos juda pusiausvyros link, jos pasiekti ilgam nepavyksta. XXI a. pradžioje jau sukaupta užtektinai duomenų, rodančių, kad įvairios pažaidos, katastrofiniai įvykiai neleidžia ekosistemoms pasiekti pusiausvyros. Kitaip tariant, jei nėra pusiausvyros, ekosistema nuolatos vystosi, o tam reikalingi ištekliai, miškų atveju vienas jų – anglies dvideginis.
SIMONAS GENTVILAS – Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojas Seime
Ar brandūs medžiai kaupia anglies dvideginį? Tyrimas apėmė beveik 700 000 medžių
Taip, dalyvauja. XX a. vidurio tyrimai rodė, kad jauni medžiai tai daro daug geriau, vis dėlto šiuo metu publikuota daugybė mokslinių straipsnių, įrodančių brandžių medžių svarbą kaupiant atmosferoje esantį anglies dvideginį. Ko gero, iš jų svarbiausias yra Stephenson’o ir kolegų prestižiniame mokslo žurnale „Nature“ 2014 m. publikuotas straipsnis „Didėjant medžiui anglies kaupimosi tempas jame nuolat didėja“ (Rate of tree carbon accumulation increases continuously with tree size).
Straipsnyje apžvelgiami iki tol vykdyti panašūs tyrimai ir pateikiami duomenys apie skirtingose klimato juostose augančių daugiau nei 670 tūkst. medžių, kurie priklauso 403 rūšims, masės pokyčio stebėjimus.
Pagrindinė tyrėjų išvada – kuo medis didesnis, tuo daugiau kilogramų anglies kasmet jis sukaupia
„Ir taip yra beveik visur Žemėje, kur buvo daryti tyrimai“, – teigia publikacijos autorius. 97 proc. rūšių gausiausią masės prieaugį sukaupė didžiausi tos rūšies medžiai. Vakarinėje JAV dalyje esančioje sengirėje didesnio nei 100 cm skersmens medžiai sudarė 6 proc. nuo sklype augančių medžių skaičiaus, tačiau jų masės prieaugis buvo 33 proc.
Tai iš principo patvirtina ir kitų mokslininkų publikuotus tyrimus. Pavyzdžiui, Hamburgo universiteto mokslininkų atlikti tyrimai Pietų Amerikos miškuose parodė, kad 70 proc. anglies, esančios medžio kamiene, sukaupiama antroje medžio gyvavimo dalyje. Mokslininkai tyrė 3 skirtingas medžių rūšis, kurių amžius buvo nuo 84 iki 255 metų.
Tyrėjai patvirtino, kad senų medžių gyvybiniai procesai yra lėtesni, tačiau jie tai kompensuoja turėdami daug daugiau lapų nei jauni medžiai ir daug didesnį kamieno plotą, kuriame gali auginti medieną.
Edinburgo universiteto miškų ekologas M. Mencuccinis teigia, kad Stephenson’o ir kolegų tyrimo rezultatai gali padėti išspręsti prieštaravimus dėl brandžių medynų svarbos klimatui. „Jauni medžiai auga santykinai greičiau, pavyzdžiui, jiems reikia mažiau laiko tam, kad užaugtų dvigubai didesni, tačiau, vertinant absoliutų prieaugį kilogramais, senieji medžiai jį turi daug didesnį“, – teigia tyrėjas.
Taigi brandūs medžiai yra svarbūs ne tik miškų biologinės įvairovės apsaugai, bet ir vaidina reikšmingą vaidmenį kaupiant anglį.
Anglį kaupia ne tik kamienai, bet ir paklotė
Miškuose anglies dvideginis patenka į medžius, kitus augalus, kerpes. Jiems žūvant patenka į miško paklotę ir dirvožemį, kur gali būti ilgam užrakinamas. Kiek anglies bus sukaupta paklotėje, priklauso nuo geografinės platumos ir augavietės.
SKAITYTI PLAČIAU: Kaip sunkiasvorė skandinaviška miškų kirtimo technika „mala“ Lietuvos miškus
SKAITYTI PLAČIAU: Gyvo Miško ABC: miškas kuria dirvožemį kaip knygą
Miškai, esantys ties pusiauju, beveik nekaupia anglies paklotėje, nes viskas, kas nukrenta, greitai perdirbama grybų ir kitų skaidytojų. O regionuose, kur gruntas įšąla, dalis nuokritose esančios anglies ilgam pašalinama iš anglies ciklo. Miškuose, augančiuose amžinojo įšalo zonose, paklotėje gali būti sukaupta daugiau anglies nei pačiame medyne. Šylant klimatui anglis kartu su metanu gali atsipalaiduoti, taip dar labiau prisidėdama prie klimato kaitos.
Daugiausia anglies sukaupiama pelkinėse miško augavietėse, o ypač ten, kur vyksta aktyvūs pelkėdaros procesai. Tokiose vietose dėl anaerobinių procesų anglis ilgam pašalinama iš anglies ciklo. Kodėl tai svarbu kalbant apie sengires?
Mokslinė klaida – problema slypi dirvoje
Kyoto protokolas, kuriuo siekiama sustabdyti klimato pokyčius, buvo grindžiamas moksline klaida. Protokole yra sakoma, kad šalys gali sumažinti į atmosferą išmetamų šiltnamio dujų kiekį sodindamos miškus, kurie sugeria anglies dvideginį.
Pasirodo, kad šiuose “Kyoto miškuose” išjudinta dirva paskleis atmosferoje daugiau anglies, nei augantys medžiai sugebės jos sugerti per dešimtį metų. Šalys raportuos apie anglies kiekio atmosferoje sumažinimą, bet tai neatspindės realių procesų.
Problema slypi dirvoje. Miško dirva ir joje esančios organinės medžiagos paprastai yra sukaupę tris keturis kartus daugiau anglies negu virš jos auganti augmenija. Kuomet sklypas yra paruošiamas miško sodinimui, dirvoje pūvančios organinės medžiagos išskiria į orą daug CO2. išskirtasis kiekis viršys CO2, kurį augantys medžiai sugers per dešimtį metų po miško pasodinimo. Tik po to medžių surišama anglis pradės viršyti jos nuostolius dirvoje. Kai kurie neseniai drėgnose, durpingose vietose pasodinti miškai niekuomet nesugebės sugerti tiek anglies, kiek jos išmes į orą patys.
CarboEurope pasitelkė daug anglies kiekį matuojančių grupių; programos dalyviai nustatė, kad Europos miškai kasmet sugeria iki 400 mln. tonų anglies – 30 proc. viso kontinente į atmosferą išmetamo anglies kiekio. Kažkada mokslininkai manė, kad geriausiai anglį sugeria jaunas miškas, nes senasis jau pasiekė tam tikrą pusiausvyrą su atmosfera ir sugeria tiek pat anglies, kiek jos išmeta į orą.
Bet iš tiesų, senieji miškai sugeria daugiau anglies negu jaunieji, todėl senų miškų išsaugojimas būtų kur kas naudingesnis už naujų sodinimą.
Tačiau Kyoto protokole apie tai nėra net užsimenama. Jis ne tik ignoruoja dirvos įtaką, bet ir nenumato jokių priešinimosi miškų kirtimui priemonių. Priešingai, Protokolas lyg ir duoda šalims leidimą kristi natūraliai egzistuojančius miškus ir vietoj jų sodinti naujas plantacijas.
Tree farms won’t halt climate change (New Scientist, 2002)
Ar kirsti brandžias girias ir sodinti naują mišką? Apie pasenusias klimato ir CO2 dogmas – Lietuvos Gamtos fondo vadovas E. Greimas
Anglies susiurbimas ir miškų ūkis
Pasaulio gamtos fondo duomenimis, miškų naikinimas lemia maždaug 20 proc. žmogaus sukeltų anglies dvideginio emisijų. Tuo pat metu mažėjantys miškų plotai nulemia menkstantį miškų gebėjimą vykdyti fotosintezę ir kaupti anglį. Vienas sprendimo būdų – didinti miškų plotus ar sodinti greitai augančių medžių plantacijas. Vis dėlto naujai įveisti miškai neprilygsta seniesiems pagal sukaupiamos anglies kiekius.
Jei norime miškuose kaupti daugiau anglies, nepakanka vien tik didinti jų plotą. Nemažiau svarbu ir medynų amžiaus struktūra. Brandžius medžius iškirsti galima greitai, tačiau jiems susiformuoti reikia daug laiko.
Medienos industrijoje vis dar gajus mitas, kad iškirtus senus medžius ir jų vietoje pasodinus jaunuolyną klimatui bus padarytas geras darbas. Teigiama, kad medžiuose esanti anglis bus saugiai užrakinta įvairiuose medienos produktuose, o auganti nauja medžių karta toliau kaups atmosferos anglį. Tačiau dideli medžiai kaupia daugiau anglies nei maži, o po kirtimų dėl paklotės pažaidų ir pakitusių mikroklimato sąlygų šiltnamio dujos atsipalaiduoja iš dirvos.
Vienos seniausių Amerikos nevyriausybinių aplinkosauginių organizacijų Sierros klubo (Sierra Club) duomenimis, anglies praradimai dėl plynojo kirtimo Kanados borealiniame regione naujos medžių kartos bus kompensuoti tik medžiams pasiekus 50–90 m. amžių.Kitaip tariant, kirtimo žala klimatui daug didesnė nei nauda. Tos pačios organizacijos skaičiavimais, Kanados miškų ūkis yra vienas iš daugiausiai anglies dvideginio išskiriančių objektų.
Dėl šios priežasties didžiausios aplinkosauginės organizacijos teigia, kad įgyvendinant klimato kaitos mažinimo politiką svarbiau yra išsaugoti egzistuojančius senus miškus, ypač žmogaus nepaliestas sengires tiek atogrąžų, tiek borealiniame regione, nei veisti naujus miškus ir plantacijas, kurios anglies absorbcijos požiūriu seniesiems miškams prilygs tik po pusės amžiaus. „Negalime pakeisti biosferoje senų medžių sodintais jaunuolynais ir tikėtis tokių pat rezultatų, kaip ir natūraliai susiformavusioje ekosistemoje“, – daro išvadą Toraha Kachur savo straipsnyje „Kai medžiai sensta, jų nauda klimatui auga“ (As trees age, their climate benefit grows).
Medžiagą rinko ir paruošė Justina Vidzėnė
SKAITYTI PLAČIAU: Medžių plantacijos nėra miškai arba kodėl JT skelbiama „miškų plėtra“ yra mitas
