R. Karbauskis pardavė Lietuvos miškus? Interviu iki rinkimų

Kokį regite valstybinių miškų valdymo modelį?

– Ramūnas Karbauskis:  LVŽS pasisako už aktyvią regioninę politiką ir visų sričių decentralizaciją. Siūlymai stambinti miškų urėdijas arba kurti tik vieną įmonę, kuri rūpintųsi visos šalies miškais (pavyzdžiui, akcinę bendrovę) tokiai politikai prieštarauja. Lietuvoje jau buvo daug centralizavimo projektų, visokių sujungimų, bet patirtis parodė, jog vieno kito etato sutaupymas neatperka tos žalos, kai tam tikra teritorija tampa be konkretaus šeimininko. Nuolatinės kalbos apie urėdijų galimą naikinimą daro žalą ir pačių miškininkų planams. Kaip gali planuoti savo ūkį toli į ateitį, investicijas į miškus, jei nežinai, ar dirbsi čia rytoj. Juk miškas – ne avižų laukas, per vieną vasarą neužauga. Mišką pasodina viena miškininkų karta, o kerta visai kita, po šimto metų. Todėl kuo mažiau tokių reformų – tuo šalies girioms bus geriau.

 

RAMŪNAS KARBAUSKIS: MOKESČIAI UŽ MIŠKĄ Į JĮ TURI IR SUGRĮŽTI

Klausimas (K): Kaip ketinate spręsti rezervuotų miškų nuosavybės atkūrimui klausimą?

Atsakymas (A): Tikriausiai niekas nepaneigs to fakto, kad geriausiai mišku gali pasirūpinti atitinkamos srities profesionalai – miškininkai, nesvarbu ar jie dirbtų valstybinėje miškų žinyboje ar privačioje struktūroje. Todėl tam, kad išlaikyti gerą miškų būklę ir kad Lietuvos miškai atliktų daugiafunkcinį savo vaidmenį, LVŽS siekia, kad miško valdos stambėtų iki tokio lygio, kad būtų įmanoma vystyti darnią miškininkystę. Manome, kad toks minimalus miško valdos plotas turėtų būti 500 ha. Mažesnių miško valdų savininkai turėtų sudaryti sutartis su miškų urėdijomis arba privačiomis girininkijomis (tokios irgi turėtų atsirasti) dėl miško priežiūros ir tvarkymo. Vietoj užmokesčio už šią paslaugą miškų urėdija arba privati girininkija galėtų pasiimti sutartą kiekį sanitarinių ir tarpinių kirtimų metu pagamintos medienos (Vokietijos pavyzdžiu).

Taigi atsakant į jūsų klausimą, rezervuoti nuosavybės atkūrimui miškai, kurie nebus panaudoti žemės reformos užbaigimui, turėtų būti priskiriami valstybinės reikšmės miškams ir perduoti valdyti miškų urėdijoms. Išskirtiniais atvejais, kai priskirti valstybinės reikšmės miškams netikslinga, tokie plotai gali būti parduodami aukcionuose. Principui, kurį taikė visos valdžios iki šiol, kad mišką galima dalinti kaip įvairią kompensaciją – nepritariame. Už prarastą turtą turi būti atlyginama pinigais, nes pinigai, o ne miškas tiems nukentėjusiems žmonėms yra reikalingi.

(K): Ar žinote, kokią žalą miškams daro miško žvėrys? Kas šią žalą žemių ir miškų savininkams turėtų atlyginti?

(A): Miško žvėrys yra būtina miškų ekosistemos dalis, todėl tam, kad jie nedarytų žalos žemių ir miškų savininkams, yra tik vienas kelias – ieškoti sugyvenimo būdų, taikyti įvairias apsaugos ir prevencines priemones ir jei tai nepadeda – taikyti žvėrių gausos reguliavimo priemones. Miškuose, kuriuose nepažeista ekologinė pusiausvyra, kuriuose išlaikytas plėšrūno-aukos balansas, ženklios žalos dėl žvėrių nepatiriama. Jei išnaikinsime šernus, po žeme gyvenančios ir medžių šaknimis besimaitinančios grambuolių lervos visiškai sunaikins ąžuolynus ir kitus lapuočių miškus. Jei išnaikinsime vilkus, kanopiniai žvėrys nusiaubs miškų jaunuolynus, neleis miškams atsikurti. Jei išnaikinsime bebrus – niekas nesulaikys gruntinio vandens, jis ims sekti, o vis dažniau pasikartojančių sausrų metu dalis miškų ims džiūti. Taip kiekviena rūšis gamtoje atlieka savo svarbų vaidmenį, todėl turime užtikrinti kuo didesnę biologinę įvairovę. Tais atvejais, kai gyvūnų veikla tampa grėsminga ūkiui, reikia vadovautis moksliškai pagrįstomis koegzistencijos priemonėmis.

Pavyzdžiui, vandens lygį bebro užtvankoje galima reguliuoti specialiu vamzdžiu, pro kurį nutekėtų visas vandens perteklius, pasodintus miško sodmenis nuo kanopinių žvėrių galima (ir reikia) apsaugoti tepant juos repelentais, naminius gyvulius nuo vilkų galima apsaugoti naudojant specialios konstrukcijos elektrinius piemenis, specialios veislės šunis ir kitas priemones, kurios aprašytos Europos Komisijos teigiamą įvertinimą gavusioje interneto svetainėje www.saugiavis.lt.

Kadangi miško žvėrys yra ne miško savininko, o valstybės nuosavybė, tai kompensacijos našta ir turi gulti ant valstybės pečių, bet pirmiausia turime kalbėti ne apie žalos kompensavimą, o apie kompensavimą išlaidų įsigijant ir taikant prevencines apsaugos priemones.

Kalbant apie medžioklę, yra nenormalu, kai medžiotojai naudojasi privačia miško valda, kartais net priveisia (šėrimo būdu) daugiau žvėrių nei tas miškas gali sutalpinti, pasiima mėsą ir trofėjus, o miško savininkui lieka tik žvėrių, o dažnai ir medžiotojų padaryta žala miškui. Šitą klausimą kartu su miško savininkais reikės išspręsti, bet šį kartą miško savininkų naudai, kadangi iki šiol buvusios valdžios išskirtinai protegavo medžiotojus. Galbūt reikėtų nustatyti, kad už medžioklės plotų nuomą medžiotojai mokėtų ne tik valstybei, bet ir miško savininkai (atitinkama dalimi, kiek privatūs miškai užima medžioklės ploto).

(K): Ar sutinkate, kad privatus miškų ūkis yra normali ūkinė veikla, nors ir turinti savo specifiką, tačiau kardinaliai neišsiskirianti iš kitų verslo šakų, tokių pvz. kaip žemės ūkis? Ką siūlysite keisti, kad „baudžiamasis“ 5% mokestis, taikomas išskirtinai miško savininkams būtų panaikintas ir kokius kitus veiksmus ruošiatės atlikti, siekiant mažinti šį bei kitus suvaržymus privačiam miškų verslui?

(A): Privačiam miškų ūkiui palyginimas su žemės ūkiu nelabai tinka, nes miškas, skirtingai nei dirbamas laukas, atlieka ne vieną, o keletą svarbių funkcijų, bet tik už vieną funkciją (aprūpinimas mediena) savininkas gauna realią naudą. Kitomis miško funkcijomis (socialinėmis, rekreacinėmis, klimato apsaugos, ekologinėmis) naudojasi visa visuomenė, o savininkas iš to negauna jokios naudos. Todėl būtų socialiai teisinga įteisinti miško valdų deklaravimą ir išmokų išmokėjimą, kaip šiuo metu yra mokamos išmokos už žemės ūkio plotus. Ši klausimą jau kėlė mūsų europarlamentaras Bronis Ropė, kai buvo svarstoma Europos miškų strategija.

Šia linkme pasižadame dirbti ir toliau, juolab, kad tam labai pritaria ir kai kurie Miškų instituto mokslininkai. Išmokų dydis priklausytų nuo miško valdos vertės kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės požiūriu. Toks vertinimas gali būti pagal dešimtbalę sistemą ir atitinkamai kuo didesnė miško vertė (nepriklausomai nuo to ar miškas patenka į saugomą teritoriją), tuo didesnė išmoka galėtų būti skiriama. Pavyzdžiui, jei privačiame miške peri juodasis gandras, tokiai miško valdai galima duoti visus 10 balų. Tokios tiesioginės išmokos miškams turėtų sumažinti plynų kirtimų apimtis, t.y. po kirtimo miškas išliktų mišku, kuriame žmonės ir toliau galėtų grybauti, uogauti, poilsiauti su šeimomis, klestėtų biologinė įvairovė, nenukentėtų Lietuvos kraštovaizdis ir ekologinio turizmo potencialas. Šiuo metu pasaulyje plinta naujas terminas – „ekosistemų paslaugos“. Tai paslaugos, kurias ekosistemos teikia žmonijai (oro gryninimas, klimato reguliavimas, natūralus vandens filtravimas ir t.t.).

Todėl už tai, kad miško savininkas savo mišku teikia tokias paslaugas – jam turi būti mokama. Savaime suprantama įgyvendinus tokią sistemą tam tikrais atvejais mišką apsimokės nekirsti, todėl mažės iškertamos medienos kiekis. Kad būtų patenkinti vietos medienos perdirbėjų poreikiai, mes siūlysime apriboti arba visai uždrausti žaliavinės medienos eksportą. Lietuva maža šalis ir nesame tokie miškais turtingi, kad savo juos pardavinėtume Skandinavijos šalims ar Kinijai. Tuo tarpu medienos apdirbimas vietoje ir eksportas jau pagamintų medienos dirbinių duotų ir didesnę pridėtinę vertę, ir didesnius mokesčius valstybei, ir daugiau darbo vietų.

Apskritai, LVŽS siekia, kad bent dalį miško funkcijų perimtų žemės ūkis. Pavyzdžiui, pluoštinių augalų auginimas puikiai atstoja medieną tiek popieriaus, tiek statybinių medžiagų pramonėje, energetinių augalų auginimas atstoja miškų naudojimą kuro gamybai ir t.t. Ilgainiui miškų reikšmė kaip medienos išteklius turėtų mažėti ir didės kitos miško reikšmės, dėl kurių miško savininkui apsimokės mišką vien tik turėti.

Jūsų pavadintas „baudžiamasis“ 5 procentų mokestis bendrosioms miško reikmėms įvestas dėl to, kad po kirtimų ir medienos išvežimo keliai daug kur tapdavo tragiškos būklės. Tačiau faktas tas, kad ir įvedus šį mokestį kelių būklė nepagerėjo. Sunkiasvorių miško mašinų išmaltus žvyrkelius neskuba tvarkyti ir miškų urėdijos, dėl to gauname daug skundų. Galbūt užtektų mažesnio mokesčio, skaičiuojamo ne nuo pajamų, o nuo pelno, arba jau dabar surenkamo PVM iš miškų ūkio veiklos, tačiau pirmiausia reikia sutvarkyti tų surenkamų mokesčių paskirstymą, kad mokesčiai iš miško į mišką ir sugrįžtų. Tada bus nauda būtų tiek miško savininkui, tiek visuomenei. LVŽS europarlamentaras Bronis Ropė dėl minėto mokesčio teisėtumo yra pareikalavęs raštiško atsakymo iš Europos Komisijos.

(K): Ar žinote apie miško ir pamiškių servitutų problemas, su kuriomis susiduria miško savininkai? Kaip padėti miško savininkams patekti į miško valdas?

(A): Žinoma, kiekvienam žemės ir miško savininkui turi būti užtikrinta galimybė laisvai patekti į savo valdas. Šiuo metu žemės servitutų klausimas aktualus 4400 žmonių. Tai viena iš daugybės žemėtvarkininkų padarytų klaidų ir už tai atsakomybė tenka Žemės ūkio ministerijai ir Nacionalinei žemės tarnybai. Pareikalausime asmeninės atsakomybės iš tų valdininkų, kurie nesilaikė įstatymų. Reikalausime, kad padarytos klaidos būtų ištaisytos.

Be to, kad kiekvienam miško savininkui būtų užtikrintas privažiavimas prie savo miško valdos, LVŽS siūlys įteisinti galimybę miško savininkui savo miško valdoje pasistatyti mažą medinį namuką be komunikacijų, kuriame jis galėtų saugoti įrankius, ilsėtis arba apgyvendinti miško darbininkus, poilsiautojus (su sąlyga, kad miško plynai nekirs). Manome, kad daug didesnė žala kraštovaizdžiui yra plynieji kirtimai, o ne tokios mini statybos. Juk medžiotojai stato savo namelius (net ir ne savo žemėje), o miško savininkams negalima. Leidus tokias statybas miško savininkas bus mažiau suinteresuotas savo mišką parduoti ir iškirsti. Dabar dažnas savininkas atvažiavęs į savo miško valdą gali į ją tik pasižiūrėti.

(K): Ar galiojančios baudos už ūkinės veiklos pažeidimus nuosavame miške yra adekvačios pažeidimams?

(A): 2014 metais dešimteriopai padidintos baudos už nelegalų miško kirtimą iš tikrųjų daugelį atgrasė nuo piktavališkų veiksmų ir dėl to dabar nelegalūs kirtimai – reta problema. Tačiau pasitaiko ir atvejų, kai už keletą menkaverčių krūmų iškirtimą kaimo gyventojas turi sumokėti tūkstantines baudas. Žinoma, kad tai neadekvatu. Reikėtų peržiūrėti baudų skyrimo procedūrą ir išskirti procedūrinius pažeidimus ir nusikalstamus, piktavališkus. Jei buvo atlikti kirtimai, kuriems galėjo būti išduotas leidimas, bauda turėtų būti mažesnė nei už tuos kirtimus, kuriems leidimas negalėjo būti išduotas.

(K): Pažangios kaimyninės šalys, siekdamos efektyvių aplinkosaugos sprendimų mažinti oro taršą, ėmėsi didinti maksimalius miškovežio su kroviniu svorius. Koks turėtų būti maksimalus leidžiamas miškovežio su kroviniu svoris mūsų šalyje?

(A): Maksimalus automobilių su kroviniu svoris turi priklausyti ne nuo oro taršos mažinimo politikos, o nuo kelio būklės. Ne kiekvienas kelias atlaiko ir dabar leidžiamą krovinio svorį, ypač tai pabrėžtina kalbant apie žvyrkelius. Negalima leisti krovininiams automobiliams taip sugadinti kelius, kad lengvųjų automobilių vairuotojai, ypač gyvenantys kaime, turėtų nuolatines išlaidas remontuojant važiuoklę. Savivaldybės, kurių kompetencijoje yra rajoninių kelių tvarkymas, dažnai neturi pakankamai lėšų visiems keliams laiku prižiūrėti.

Taigi šis klausimas yra grynai kelininkų kompetencijoje. Jei kelio konstrukcija atlaiko didesnius svorius, po kurių nereikia papildomo kelio remonto, tai galima maksimalius miškovežių svorius didinti. Manau, kiekvienas kelias turi turėti kelio ženklus, kokio maksimalaus svorio mašina juo gali važiuoti. Tokiu būdu miškovežiai galėtų planuoti savo maršrutus, jeigu norėtų važiuoti su didesniu svoriu.

(K): Kokį regite valstybinių miškų valdymo modelį?

(A): LVŽS pasisako už aktyvią regioninę politiką ir visų sričių decentralizaciją. Siūlymai stambinti miškų urėdijas arba kurti tik vieną įmonę, kuri rūpintųsi visos šalies miškais (pavyzdžiui, akcinę bendrovę) tokiai politikai prieštarauja. Lietuvoje jau buvo daug centralizavimo projektų, visokių sujungimų, bet patirtis parodė, jog vieno kito etato sutaupymas neatperka tos žalos, kai tam tikra teritorija tampa be konkretaus šeimininko. Nuolatinės kalbos apie urėdijų galimą naikinimą daro žalą ir pačių miškininkų planams. Kaip gali planuoti savo ūkį toli į ateitį, investicijas į miškus, jei nežinai, ar dirbsi čia rytoj. Juk miškas – ne avižų laukas, per vieną vasarą neužauga. Mišką pasodina viena miškininkų karta, o kerta visai kita, po šimto metų. Todėl kuo mažiau tokių reformų – tuo šalies girioms bus geriau.

LVŽS nuomone, urėdijos turėtų išlikti, bet dalis jų funkcijų ir personalo turėtų būti perkelta į jų teritorinius vienetus – girininkijas. Dabar girininkijos praktiškai neturi galimybių toliau kurti miškininkystės tradicijas, yra tik nurodymų vykdytojos ir apkrautos perdėm dideliu popierizmu.

Kitą vertus, galima būtų svarstyti eiti visai kitu keliu – perduoti miškų ūkį savivaldybėms, kaip valstybės deleguotą funkciją. Tuomet urėdijų skaičius ne tik nesumažėtų, bet ir padidėtų. Atidavus miškų valdymą savivaldai padidėtų miškų socialinė funkcija, vaidmuo vietos žmonėms, miškai būtų naudojami tiek ir tokiu būdu, kiek yra reikalinga savivaldybės poreikiams. Tokiu būdu savivaldybės ir vietos bendruomenės pačios pasirinktų, kokią miškų strategiją pasirinkti. Galbūt vienos pasirinktų atkurti ąžuolynus, kitos dėmesį skirtų miškų rekreacijos ir turizmo potencialo didinimui, trečios augintų plantacijas ir specializuotųsi biokuro gamyboje.

(K): Ar sutinkate, kad valstybinius miškus galėtų prižiūrėti ne tik valstybiniai miškų operatoriai?

(A): LVŽS pasisako už tai, kad strateginius gamtos išteklius (valstybinės reikšmės miškai, geriamas vanduo, naudingos iškasenos ir kt.) valdytų pati valstybė. Valstybinių įmonių veiklą lengviau reguliuoti įstatymais, atsižvelgiant į besikeičiančius valstybės prioritetus. Iš valstybinių įmonių lengviau pareikalauti atsakomybės ir nusikalstamai veiklai įvykus jos nebankrutuos, o kaltininkas nepabėgs į užsienį.

(K): Prašytume išvardinti bent tris Jūsų partijos miškų ūkio ir/ar aplinkosaugos specialistus, kurie, vykdytų pagrindines šių sričių pareigas valstybėje arba bent jau prisidėtų/prisidėjo prie Jūsų partijos rinkiminių nuostatų formulavimo?

(A): Virginija Vingrienė, agronomė, Susivienijimo Žali.lt koordinatoriaus pavaduotoja, Kęstutis Navickas, aplinkosaugininkas, Baltijos aplinkos forumo direktorius, Liutauras Stoškus, aplinkosaugininkas, Darnaus vystymosi centro direktorius, Algis Davenis, arboristas, Lietuvos arboristikos centro vadovas, Andrejus Gaidamavičius, miškininkas, Lietuvos žaliųjų judėjimo tarybos narys.

(K): Prašome įvertinti pastarųjų kadencijų LR Seimo ir Vyriausybės veiklas miškų ūkio srityje.

(A): Tam reikia atlikti visą studiją ir ją reikės padaryti, bet bendras įspūdis toks, kad ši Seimo kadencija yra pati juodžiausia gamtosaugos istorijoje. Seimo Aplinkos apsaugos komitetas vietoje to, kad spręstų rimtas problemas jau antri metai stengiasi prastumti naktinio matymo taikiklius medžioklėje. Praėjusiais metais Seimo priimtas nutarimas už mieste turėtą žemę kompensuoti mišku yra ydingas ir tęsia žemių kilnojimo chaosą Lietuvoje. 2015 metais buvo užsimota prieš pačius vertingiausius šalies miškus, esančius draustiniuose, nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, upių ir ežerų pakrantėse bei miesto parkuose. Miško kirtimo taisyklių pataisos numatė, kad šiuos miškus galima kirsti kas 5 metus iškertant po 20 proc. medyno tūrio, kas reikštų sengirių sunaikinimą per 25 metus.

Pasirodo, tokioms pataisoms vartus atvėrė prieš tai priimta Miškų įstatymo pataisa, dėl kurios Seimo Aplinkos apsaugos komitetas eilinį kartą nematė reikalo pasikonsultuoti su visuomene. Tik dėka visuomeninių organizacijų protestų kirtimo intensyvumas minėtuose miškuose buvo sumažintas. Iki tol buvusios valdžios turėjo įprotį įstatymus priiminėti skubotai, „naktinėmis reformomis“ arba buldozerio principu, net nebandant slėpti visuomenės nuomonės ignoravimo. LVŽS nuomone, dėl tokios jautrios ir visuomenei svarbios srities kaip miškai, sprendimai turi būti priimami tik tuomet, kai susitaria visos pusės ir kai laimi argumentai, o ne turima įtaka.

(K): Esame dėkingi už atsakymus.

Klausė Aidas Pivoriūnas

Šaltinis: RAMŪNAS KARBAUSKIS: MOKESČIAI UŽ MIŠKĄ Į JĮ TURI IR SUGRĮŽTI

 

Informuojame, kad šioje svetainėje yra naudojami slapukai. Supratau