„Nuo medžių kirtimo iki Petro Cvirkos: kas dedasi su Vilniaus viešosiomis erdvėmis?“ (DISKUSIJA) (VIDEO) Rašytojų Namai 2019 07 17

„2017 metais Jėzuitų gimnazijos moksleiviams, regis, septyniolikmečiams, kreipusis į Atminties kultūros grupę savivaldybėje, mes ėmėmės šio klausimo, o klausimas buvo toks: ar ne laikas būtų pašalinti P.Cvirkos, S.Nėries ir kitų politinių veikėjų (paminklus), kurie išdavė Lietuvą, o jų ženklai ar paminklai vis dar stovi Vilniaus miesto erdvėse. Ėmėmės šio klausimo ir demokratiniu būdu, tikrai ne visiems pritariant, priėmėm sprendimą nukelti P.Cvirkos paminklą ir išgydyti laisvo Vilniaus vietą nuo okupacinio ženklo.“ Tiesa, ką darytų nuo okupacinio ženklo „išgydytoje“ vietoje, P.Kuzmickienė dar negalėjo pasakyti – gal kūrybines erdves po atviru dangumi, kur studentai galėsią eksponuoti savo darbus, gal „cukrinių avinėlių“ pievą…“  (Vilniaus miesto tarybos narė, Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkė Paulė Kuzmickienė)

„Kadangi praktiškai visa mano tėvų karta yra paskelbta kolaborantais ir mano mokytojai – taip pat, – sarkastiškai reagavo Dailininkų sajungos skulptorių sekcijos pirmininkė Aušra Jasiukevičiūtė, – tai norėčiau paklausti, kodėl vietoj Cvirkos paminklo nebūtų galima pastatyti viešbučių? Kodėl neįsileisti verslo ir tos vietos neužplombuoti fantastiškais rūmais ir prašmatniais apartamentais? Kam gi mums tos žalios erdvės, gerbiami miestiečiai?! Aš manyčiau, kad galima būtų netgi naujų paminklų pastatyti dabartiniams gelbėtojams nuo sovietinės epochos. Mes galėtume jiems padaryti nuostabių paminklų su iškaltomis rožytėmis, bet jeigu rimtai, tai šito klausimo ideologizavimas priešina visuomenę, tai mano galva yra visiškai antidemokratinė veikla. Labai rimtai siūlyčiau pagalvoti, kodėl siekdami skalbti galvas nuo sovietinio mentaliteto, mes tai darome tais pačiais būdais, kaip darė sovietai?“

 „Aš manau, mums reikia tokių vietų, kur galėtume ateiti ir ginčytis apie istoriją, nes ta istorija nepaprasta. Ir šitas paminklas mums primena, ką darytume patys, keičiantis sistemoms, ideologijoms, grasinant tankams, trėmimams, šaudymams, ką pasirinktume; mes iš tikrųjų nežinome, ką darytume tokioj situacijoj, kad ir kaip gražiai save įsivaizduotume.“ Menotyrininkė Agnė Narušytė

#TIESIOGIAI #DISKUSIJA

Dėl Cvirkos skvero ir žaliųjų erdvių – ar skvere išdygs dar vienas viešbutis ar verslo objektas? Nereikalinga karta. Rašytojų namai 2019 07 17

Renginyje dalyvauja Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė, rašytoja Birutė Jonuškaitė-Augustinienė, rašytojas, rašantis knygą apie P. Cvirkos gyvenimą, Gasparas Aleksa, rašytoja ir menotyrininkė Laima Kreivytė, literatūrologas, parašęs monografiją apie P. Cvirkos kūrybą, Petras Bražėnas, Kultūros viceministrė Ingrida Veliutė, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė, LDS Skulptorių sekcijos pirmininkė Aušra Jasiukevičiūtė, kultūros politikos tyrinėtoja Skaidra Trilupaitytė, Vilniaus miesto tarybos narė, Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkė Paulė Kuzmickienė, menotyrininkė Agnė Narušytė, miesto istorijos tyrinėtojas Darius Pocevičius. Renginį moderuoja rašytoja Aušra Kaziliūnaitė.

15 min – Rašytojų sąjungoje keltas klausimas – kodėl Petro Cvirkos paminklas sostinėje turėtų išlikti?

Kasparas Pocius: Viešoji erdvė ar visuotinė užmarštis?|

Netylant diskusijoms dėl Petro Cvirkos – su sovietų režimu kolaboravusio rašytojo – paminklo sostinės centre, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos dailės istorikų draugija ir Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcija skelbia savo poziciją.

Paveldas natūralioje aplinkoje. Pozicija dėl P.Cvirkos paminklo Vilniuje

Danutė ŠEPETYTĖ. Kaip Paulė nukryžiavo Petrą Cvirką

Tomas Venclova. Nuo medžių kirtimo iki Petro Cvirkos: kas dedasi?

„Nuo medžių kirtimo iki Petro Cvirkos: kas dedasi su Vilniaus viešosiomis erdvėmis?“

Lietuvos rašytojų sąjunga, reaguodama į Vilniaus miesto savivaldybės ketinimą nukelti Petro Cvirkos paminklą bei kitą laiko ženklus mieste naikinančią veiklą, liepos 17 dieną, trečiadienį, 16 val. Lietuvos rašytojų sąjungos salėje, K. Sirvydo 6, organizavo susitikimą „Nuo medžių kirtimo iki Petro Cvirkos: kas dedasi su Vilniaus viešosiomis erdvėmis?“

Viešą pareiškimą dėl Vilniaus miesto Tarybos ketinimo nukelti rašytojo, lietuvių literatūros klasiko Petro Cvirkos paminklą, stovintį greta Pamėnkalnio–Pylimo gatvių sankirtos esančioje aikštėje, Lietuvos rašytojų sąjunga š.m. gegužės 24 dieną išsiuntė Vilniaus miesto merui Remigijui Šimašiui. Atsakymo iki šiol negavo. Savivaldybė vengia kalbėtis su visuomene rašytojo P. Cvirkos klausimu.

Nederėtų P. Cvirkos paminklo atvejo atskirti nuo dabartinių pokyčių Vilniaus mieste konteksto. Neįsiklausius į miestiečių pageidavimus naikinami žalieji plotai, visur klojamos trinkelės, nukeliami paminklai ir kitaip naikinami laiko ženklai. Šiame kontekste ir norime ne tik pasikalbėti apie P. Cvirkos paminklą, bet ir panagrinėti, kas dedasi su Vilniaus viešosiomis erdvėmis.

Lietuvos rašytojų sąjungos narė, rašytoja, menininkė, 11-osios Kauno bienalės kuratorė Paulina Pukytė teigia: „Pagrindiniai daugiausiai girdimi ginčo argumentai yra tokie: jei paminklas rašytojui – palikti, jei kolaborantui – nukelti. Bet jie niekur neveda ir ginčo neišspręs. Paminklas stovi dėl visų šitų dalykų ir dar daugiau: ir kad buvo rašytojas, ir kad kolaboravo, ir kad mirė jaunas ir buvo to meto galingųjų šeimos narys, tai buvo kam tą paminklą išrūpinti. Bet palikti jį reikia visai ne dėl to, dėl ko jis pastatytas.”

Renginio metu bus galima pasiklausyti ekspertų, mokslininkų bei aktyvių kultūros veikėjų pasisakymų apie Vilniaus viešųjų erdvių politiką ir apie rašytoją Petrą Cvirką. Skaudžios XX a. patirties jau nebepakeisime, tačiau ką daryti su atmintimi? Nejaugi reikia pamiršti ir sunaikinti visus praeities pėdsakus? Ar tokiais veiksmais mes nekartojame panašių užmojų, kuriuos kritikuojame? Kaip atrodo P. Cvirkos gyvenimas ir kūryba jo laikmečio kontekste? Ar rašytojo P. Cvirkos, nuo 1945 iki savo mirties 1947 m. buvusio LRS pirmininku, kolaboravimas su sovietais yra pakankamas pagrindas nukelti paminklą ar tik patogus pretekstas?

II DALIS – DISKUSIJA

„Nuo medžių kirtimo iki Petro Cvirkos: kas dedasi su Vilniaus viešosiomis erdvėmis?“#TIESIOGIAI #DISKUSIJA #2DALIS Dėl Cvirkos skvero ir žaliųjų erdvių. Rašytojų namai. Vilnius 2019 07 17 ÌI DALIS- DISKUSIJAI DALIS ČIA: https://www.facebook.com/groups/170082099840061/permalink/1239379246243669/Lietuvos rašytojų sąjunga, reaguodama į Vilniaus miesto savivaldybės ketinimą nukelti Petro Cvirkos paminklą bei kitą laiko ženklus mieste naikinančią veiklą, liepos 17 dieną, trečiadienį, 16 val. Lietuvos rašytojų sąjungos salėje, K. Sirvydo 6, organizuoja susitikimą „Nuo medžių kirtimo iki Petro Cvirkos: kas dedasi su Vilniaus viešosiomis erdvėmis?“ Viešą pareiškimą dėl Vilniaus miesto Tarybos ketinimo nukelti rašytojo, lietuvių literatūros klasiko Petro Cvirkos paminklą, stovintį greta Pamėnkalnio–Pylimo gatvių sankirtos esančioje aikštėje, Lietuvos rašytojų sąjunga š.m. gegužės 24 dieną išsiuntė Vilniaus miesto merui Remigijui Šimašiui. Atsakymo iki šiol negavo. Savivaldybė vengia kalbėtis su visuomene rašytojo P. Cvirkos klausimu. Nederėtų P. Cvirkos paminklo atvejo atskirti nuo dabartinių pokyčių Vilniaus mieste konteksto. Neįsiklausius į miestiečių pageidavimus naikinami žalieji plotai, visur klojamos trinkelės, nukeliami paminklai ir kitaip naikinami laiko ženklai. Šiame kontekste ir norime ne tik pasikalbėti apie P. Cvirkos paminklą, bet ir panagrinėti, kas dedasi su Vilniaus viešosiomis erdvėmis.Lietuvos rašytojų sąjungos narė, rašytoja, menininkė, 11-osios Kauno bienalės kuratorė Paulina Pukytė teigia: „Pagrindiniai daugiausiai girdimi ginčo argumentai yra tokie: jei paminklas rašytojui – palikti, jei kolaborantui – nukelti. Bet jie niekur neveda ir ginčo neišspręs. Paminklas stovi dėl visų šitų dalykų ir dar daugiau: ir kad buvo rašytojas, ir kad kolaboravo, ir kad mirė jaunas ir buvo to meto galingųjų šeimos narys, tai buvo kam tą paminklą išrūpinti. Bet palikti jį reikia visai ne dėl to, dėl ko jis pastatytas.”Renginio metu bus galima pasiklausyti ekspertų, mokslininkų bei aktyvių kultūros veikėjų pasisakymų apie Vilniaus viešųjų erdvių politiką ir apie rašytoją Petrą Cvirką. Skaudžios XX a. patirties jau nebepakeisime, tačiau ką daryti su atmintimi? Nejaugi reikia pamiršti ir sunaikinti visus praeities pėdsakus? Ar tokiais veiksmais mes nekartojame panašių užmojų, kuriuos kritikuojame? Kaip atrodo P. Cvirkos gyvenimas ir kūryba jo laikmečio kontekste? Ar rašytojo P. Cvirkos, nuo 1945 iki savo mirties 1947 m. buvusio LRS pirmininku, kolaboravimas su sovietais yra pakankamas pagrindas nukelti paminklą ar tik patogus pretekstas? Renginyje dalyvauja Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė, rašytoja Birutė Jonuškaitė-Augustinienė, rašytojas, rašantis knygą apie P. Cvirkos gyvenimą, Gasparas Aleksa, rašytoja ir menotyrininkė Laima Kreivytė, literatūrologas, parašęs monografiją apie P. Cvirkos kūrybą, Petras Bražėnas, Kultūros viceministrė Ingrida Veliutė, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė, LDS Skulptorių sekcijos pirmininkė Aušra Jasiukevičiūtė, kultūros politikos tyrinėtoja Skaidra Trilupaitytė, Vilniaus miesto tarybos narė, Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkė Paulė Kuzmickienė, menotyrininkė Agnė Narušytė, miesto istorijos tyrinėtojas Darius Pocevičius. Renginį moderuoja rašytoja Aušra Kaziliūnaitė.

Posted by GYVAS MIŠKAS on 2019 m. liepos 17 d., trečiadienis


I DALIS – pranešėjai, savivaldybės atstovai

#TIESIOGIAI Del Cvirkos skvero ir žaliųjų erdvių. Rašytojų namai. VilniusII DALIS TIESIOGIAI ČIA (DISKUSIJA): https://www.facebook.com/gyvasmiskas.lt/videos/637941799949408/Lietuvos rašytojų sąjunga, reaguodama į Vilniaus miesto savivaldybės ketinimą nukelti Petro Cvirkos paminklą bei kitą laiko ženklus mieste naikinančią veiklą, liepos 17 dieną, trečiadienį, 16 val. Lietuvos rašytojų sąjungos salėje, K. Sirvydo 6, organizuoja susitikimą „Nuo medžių kirtimo iki Petro Cvirkos: kas dedasi su Vilniaus viešosiomis erdvėmis?“ Viešą pareiškimą dėl Vilniaus miesto Tarybos ketinimo nukelti rašytojo, lietuvių literatūros klasiko Petro Cvirkos paminklą, stovintį greta Pamėnkalnio–Pylimo gatvių sankirtos esančioje aikštėje, Lietuvos rašytojų sąjunga š.m. gegužės 24 dieną išsiuntė Vilniaus miesto merui Remigijui Šimašiui. Atsakymo iki šiol negavo. Savivaldybė vengia kalbėtis su visuomene rašytojo P. Cvirkos klausimu. Nederėtų P. Cvirkos paminklo atvejo atskirti nuo dabartinių pokyčių Vilniaus mieste konteksto. Neįsiklausius į miestiečių pageidavimus naikinami žalieji plotai, visur klojamos trinkelės, nukeliami paminklai ir kitaip naikinami laiko ženklai. Šiame kontekste ir norime ne tik pasikalbėti apie P. Cvirkos paminklą, bet ir panagrinėti, kas dedasi su Vilniaus viešosiomis erdvėmis.Lietuvos rašytojų sąjungos narė, rašytoja, menininkė, 11-osios Kauno bienalės kuratorė Paulina Pukytė teigia: „Pagrindiniai daugiausiai girdimi ginčo argumentai yra tokie: jei paminklas rašytojui – palikti, jei kolaborantui – nukelti. Bet jie niekur neveda ir ginčo neišspręs. Paminklas stovi dėl visų šitų dalykų ir dar daugiau: ir kad buvo rašytojas, ir kad kolaboravo, ir kad mirė jaunas ir buvo to meto galingųjų šeimos narys, tai buvo kam tą paminklą išrūpinti. Bet palikti jį reikia visai ne dėl to, dėl ko jis pastatytas.”Renginio metu bus galima pasiklausyti ekspertų, mokslininkų bei aktyvių kultūros veikėjų pasisakymų apie Vilniaus viešųjų erdvių politiką ir apie rašytoją Petrą Cvirką. Skaudžios XX a. patirties jau nebepakeisime, tačiau ką daryti su atmintimi? Nejaugi reikia pamiršti ir sunaikinti visus praeities pėdsakus? Ar tokiais veiksmais mes nekartojame panašių užmojų, kuriuos kritikuojame? Kaip atrodo P. Cvirkos gyvenimas ir kūryba jo laikmečio kontekste? Ar rašytojo P. Cvirkos, nuo 1945 iki savo mirties 1947 m. buvusio LRS pirmininku, kolaboravimas su sovietais yra pakankamas pagrindas nukelti paminklą ar tik patogus pretekstas? Renginyje dalyvauja Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė, rašytoja Birutė Jonuškaitė-Augustinienė, rašytojas, rašantis knygą apie P. Cvirkos gyvenimą, Gasparas Aleksa, rašytoja ir menotyrininkė Laima Kreivytė, literatūrologas, parašęs monografiją apie P. Cvirkos kūrybą, Petras Bražėnas, Kultūros viceministrė Ingrida Veliutė, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė, LDS Skulptorių sekcijos pirmininkė Aušra Jasiukevičiūtė, kultūros politikos tyrinėtoja Skaidra Trilupaitytė, Vilniaus miesto tarybos narė, Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkė Paulė Kuzmickienė, menotyrininkė Agnė Narušytė, miesto istorijos tyrinėtojas Darius Pocevičius. Renginį moderuoja rašytoja Aušra Kaziliūnaitė.

Posted by Justina Vidzėnė on 2019 m. liepos 17 d., trečiadienis


Menininkai apie ketinimus nukelti Petro Cvirkos paminklą ir laiko ženklų naikinimą

LRT kalba su LDS Skulptorių sekcijos pirmininkė Aušra Jasiukevičiūte, menotyrininke Agne Narušyte.

https://www.facebook.com/liudvikasragauskis/posts/2109310305863697


 

Visas tekstas čia


15min studijoje – diskusija apie P.Cvirkos paminklą: palikti ar griauti? 2019 06 06


Kasparas Pocius: Viešoji erdvė ar visuotinė užmarštis?

Viešųjų erdvių problemą Lietuvoje galima vertinti dviem aspektais. Viena vertus, ši nuolat atsinaujinanti problema ir su ja susijusios diskusijos padeda suvokti, kad viešosios erdvės žmonėms rūpi, kad pakanka aktyvių miestiečių, kurie mato savo miestus kaip politinę erdvę ir neketina jos užleisti jų politiškumą, pilietinį išdidumą bei sąmoningumą ardančioms galios institucijų iniciatyvoms.

Bet galima kalbėti ir kitaip. Gali būti, kad tam tikros viešosios erdvės ir jų landšaftas yra taip stipriai susijęs su mūsų kasdienybe, kad mes jo tiesiog nepastebime kaip nepastebime oro, kuriuo kvėpuojame, kaip toliau nuo kapitalizmo centrų esančios bendruomenės nepastebi geriamo vandens, kuriam – priklausančiam motinai žemei ir visiems – vieną dieną priskiriamas mokestis. Mūsų santykis su viešosiomis erdvėmis yra mūsų santykis su tuo, kas mums visiems priklauso, braižo mūsų patirčių žemėlapius, yra neatsiejama nuo mūsų dalyvavimo visuomenės gyvenime ir istorijoje.

Tai, kad mes pradedame kalbėti apie viešąsias erdves, nereiškia, kad mums jos pradeda rūpėti tik dabar. Galbūt galėdami jomis naudotis kaip savaime suprantama visuomenine vertybe, mes net nepradėtume kovingų samprotavimų, ar mums jos nereikalingos, ar ne, o kūrybingai jas studijuotume, tyrinėtume, leistume jose laiką arba rašytume knygas apie jas ir jose vykstančius pokyčius, kaip tai darė Walteris Benjaminas ar Zygmuntas Baumanas. Tačiau taip nėra. Diskusijos apie viešąsias erdves kyla dėl iš valstybės ir privataus kapitalo kylančio pavojaus jas užgrobti, naikinti arba perkurti taip, kad jos tampa neatpažįstamos, negyvenamos, tuščios. Diskusijos kyla dėl visuomenės, politinės bendruomenės nesaugumo.

Viena tokių diskusijų trečiadienį įvyko Vilniuje. Ją Rašytojų sąjungoje moderavo Aušra Kaziliūnaitė. Diskusija buvo skirta rezonansiniam Petro Cvirkos paminklo atvejui. Ši istorija yra taip plačiai nuskambėjusi, kad tikrai nebesiimsiu jos eskaluoti, aptarinėti, ar Petras Cvirka labiau kolaborantas, ar rašytojas, ar paminklas turi meninę vertę. Tai jau padaryta netgi instituciniu mastu.

Man įdomesnis pasirodė Vilniaus tarybos narės, Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkės Paulės Kuzmickienės elgesys, galbūt atskleidžiantis dabartinės Vilniaus miesto valdžios mentalitetą ir strategijas. O tas mentalitetas, nors, žinoma, istoriškai persiritęs į priešingą polių, nelabai skiriasi nuo liūdnai pagarsėjusios pokarinės Kazio Preikšo propagandinės linijos.

Kultūros tyrinėtojai ir istorija besidomintys žmonės bus girdėję apie LKP veikėją Kazį Preikšą, kuris 1946 metais vykusiame Rašytojų sąjungos susirinkime už beidėjiškumą ir vangumą koneveikė prie Stalino ir Ždanovo šešėlyje kuriamos socrealistinės atmosferos neprisitaikančius Vincą Mykolaitį-Putiną ir Balį Sruogą. Tarsi veidrodiniu principu trečiadienį Rašytojų Sąjungoje kalbėjusi savivaldybės funkcionierė koneveikė Petrą Cvirką kaip kolaborantą, kaip įrodymus citavo jo pasirašytus dokumentus, tarsi norėdama barti šiuolaikinius menininkus dėl jų kritiško nusistatymo paminklo nukėlimo atžvilgiu. Toks susirinkusius suglumti ar netgi teisintis paskatinęs elgesys buvo mažų mažiausiai keistas, sunkiai suvokiamas kaip galintis egzistuoti demokratinėje visuomenėje.

Kadangi salėje buvo susirinkusi daugybė skirtingoms kartoms priklausančių žmonių, kalbėtojos retorika stebino siekiu skaldyti auditoriją. Į P.Cvirką nukreiptu puolimu bandyta siekti į bičių avilį sviedžiamo akmens efekto. Galbūt visi rezonansiniai viešosios erdvės tvarkymo atvejai ir primena minėtą efektą: kol publika tarpusavyje ginčysis ir pyksis, bus galima dirbti savo darbelius: parceliuoti viešąją erdvę nekilnojamo turto įmonėms, kurti absurdiškus ir atgrasius tų erdvių planus ir t.t. O juk miesto valdžia, jei ji norėtų būti verta savojo vardo, kaip tik privalėtų malšinti tarp skirtingų gyventojų grupių kylančias įtampas, siekti taikaus sambūvio ir dialogo, kuriam pasitarnautų ir pastangos išgirsti skirtingus liudijimus apie praeitį.

Bet dar labiau nustebino valdžios bandymai pasinaudoti tinkamai ideologiškai „apdorotos“ Jėzuitų gimnazijos mokinių grupės parama. Tenka krūpčioti pečiais – tai primena Pavliko Morozovo atvejį ir Kinijos kultūrinės revoliucijos chunveibinus. Kyla įtarimas, kad praeities šešėlių bet kokia kaina nusikratyti besistengianti liberalų ir konservatorių valdžia Vilniuje pati atsiduria arti totalitarizmo ribos, kai visomis išgalėmis siekiama viešosios nuomonės simuliacijos ir ginamasi nuo kritikos. Čia reikėtų drįsti paklausti, gal praeitį bandoma ištrinti tam, kad nebebūtų mokomasi kritikuoti dabarties? Literatūriniu pavyzdžiu gali tapti garsiojo Gabrielio Garcios Marquezo romano „Šimtas metų vienatvės“ epizodas, kai Makondo miestą apninka užmarštis. Ar mūsų valdžia nori to ir Vilniui – atviras klausimas.

Julius Kalinskas/15 min

Valdžios sprendimus kritikavusių kūrėjų ir visuomenininkų tai neįtikino. Vengdami atviro dialogo, miesto valdžios atstovai diskusijoje nedalyvavo. Tai neprisideda prie demokratijos stiprinimo mieste – greičiau paverčia miestiečius ir valdžią paralelinių pasaulių gyventojais: viename pasaulyje gyvena kalbėtojai, kitame – darytojai. Šiuolaikinė politikos teoretikė Chantal Mouffe teigia, kad liberalioje demokratijoje tarp liberalizmo, grindžiančio ekonominius sprendimus, ir demokratiškumo – esminės politikos ir visuomenės orumo sąlygos – esama didžiulės ir nenumaldomos įtampos.

Šiuo metu Lietuvos savivaldybių ribose ši įtampa ryški kaip niekada. Jos neįmanoma nei užmaskuoti aikštes dengiančiomis trinkelėmis, nei paslėpti po nukirstais medžiais, nei išvežti į Grūto parką. Akivaizdu, kad tokiais metodais – naikinant praeitį, kiršinant miestiečius ir aitrinant žaizdas – miesto valdyti negalima. Ir miestiečiai, nepasitikėdami tokiais politikais kaip Paulė Kuzmickienė, turėtų kurti naujas išties demokratines institucijas, patys prisiimdami atsakomybę už daromus sprendimus. Tokios institucijos, sambrūzdžiai ir judėjimai pamažu atgimsta, ir su jais atgyja viltis, kad organizuotai užmarščiai liksime atsparūs.

Kasparas Pocius yra filosofas, Vilniaus dailės akademijos (VDA) dėstytojas.



 

Pasidalinkite šia naujiena socialiniuose tinkluose
2019-08-03T19:11:55+00:00 2019 07 20|Kategorijos: Kas naujo, Miesto medžiai|Žymės: , |
Facebook
Google+
http://www.gyvasmiskas.lt/nuo-medziu-kirtimo-iki-petro-cvirkos-kas-dedasi-su-vilniaus-viesosiomis-erdvemis-diskusija-rasytoju-namai-2019-07-17">
Twitter