“Miškas turi (fizikinį jėgos) biolauką, stipriai įtakojantį visos šalies “emocinį foną”. Tas fonas ir apsprendžia, kaip mes jaučiamės, ką mąstom, ir kokius veiksmus atliekam. Be abejo, kiekvienas ir pats formuoja savo emocinį foną, bet visi fonai sumuojasi į vientisą “šalies aurą”, kurioje miškų įtaka ypač stipri.”
“Ne kartą teko girdėti, kad mūsų klimate floros ir faunos įvairovė negali būt labai plati, o miškai negali būt didingi ir aukšti, nes greitai pūva, įsimeta ligos, ir t.t. Bet pasirodo, kad ne klimatas formuoja mišką, o miškas klimatą.”
“Viduramžių grobikai ir kryžiuočiai sugebėdavo užkariaut svetimas tautas, tik iškirsdami jų miškus. Paskui miškai buvo reguliariai kertami, neleidžiant jiems atgaut būtos galybės.”
“… šalies natūralus miškingumas yra bene svarbiausias kriterijus, apsprendžiantis žmonių “laimingumą”. Ne veltui nuo seno visi didikai gyvena parkuose, o driskiai iškirstose dykynėse.”
“Dažnai tenka girdėt, kad “už vieną nukirstą medį pasodiname du”. Tačiau pilnavertė bioįvairovė formuojasi šimtmečiais, todėl “plantaciniai” atsodinimai negali kompensuot plynų kirtimų daromos žalos.”
“Natūraliame miške medžiai formuoja “hierarchinius sociumus”, padėdami viens kitam augti ir kurti bendrą “emocinį foną” (žr. How Trees Talk), o plantaciniame miške tokie sociumai labai silpni, arba jų išvis nesusidaro dėl “likutinio griaunančio fono” po plynų kirtimų.”
“Biotinės pompos efektas lemia tai, kad vasarą virš miškingų teritorijų visad užtenka lietaus, o žiemą – sniego ir saulės. Bet jei miškai iškirsti, tada vasaros tampa sausringos, o žiemos besniegės ir apsiniaukusios… Žemiau parodysim, kad jei miškų nekirstume, su laiku jie taptų tokie didingi, kaip filme Avataras, juose tekėtų plačiausios upės, o žmonės būtų, kaip Dievai …“
Miškai ir Emocinis Fonas
Miškas – tai dvasinės stiprybės šaltinis, maitinantis mūsų Sielas subtiliausiomis nematomimis energijomis. Gamtoje visi organizmai pilnavertiškai atsiskleidžia tik prigimtinėse terpėse. Žmogus nutolo nuo savo terpės tiek, kad ėmė į ją žiūrėti, tik kaip medienos ir kitų žaliavų šaltinį.
Daugelio šalių mokslininkai supranta tokio požiūrio pražūtingumą. Sukurta pasaulinė miškų stebėjimo sistema, rodanti, kiek kuriame regione iškirsta miškų. Daugelyje šalių miškų kirtimai sumažinti. Norvegijoj ir Paragvajuj miškų kirtimai išvis uždrausti (žr. zero deforestation laws), kelios kitos šalys ruošiasi sekt jų pavyzdžiu. O Lietuvoj kaip tik plyni kirtimai įgauna pagreitį. Ir tai daroma visiškai legaliai. Susidaro įspūdis, kad mūsų mokslininkai kvailesni už kitus – nesupranta miškų įtakos savo psichologinei gerovei … Čia bandysim išsiaiškint, ką gi mūsų mokslininkai ir valdininkai “praleidžia pro ausis”.
Įtaka Klimatui
Ne kartą teko girdėti, kad mūsų klimate floros ir faunos įvairovė negali būt labai plati, o miškai negali būt didingi ir aukšti, nes greitai pūva, įsimeta ligos, ir t.t. Bet pasirodo, kad ne klimatas formuoja mišką, o miškas klimatą. Remiantis “biotic pump” modeliu, miškas formuoja upes, debesų susidarymą ir vėjus, pernešančius drėgmę iš vandenyno į kontinentą, kas savo ruožtu įtakoja vandenyno srovių tėkmę ir kitus globalius procesus. Be to, miškas veikia, kaip termostatas, palaikydamas optimalią aplinkos temperatūrą.
Mokslininkai dažnai sieja klimato kaitą su CO2 emisija, užmiršdami žymiai svarbesnį faktorių – globalų paskirų vietovių numiškinimą. 
Medžių lapai atiduoda vandens garus žymiai lengviau, nei vandens paviršius, nes virš gūdaus miško visad tvyro rūko sluoksnis, o virš vandens telkinių rūkas kybo gan retai. Rūkas tampa oro garų kondensacijos centru, traukiančiu aplinkines oro mases, ir taip formuojančiu vejus ir debesis. Angliškai tokie miškai vadinami “lietaus miškais” – “rainforests”.
Šis paveiksliukas parodo, kaip formuojasi debesys. Miško paviršiuje esantis rūkas sudaro “debesų pradžią” (“cold pool”). Debesys traukia drėgną orą iš apačios ir plečiasi į viršų. Tokiu būdu susiformuoja oro srautai (vėjas) nuo didelių vandens telkinių link miško, ir nuo vieno miško iki kito:
Convergence, Shrinking and Implosion versus Divergence, Expansion and Explosion during Condensation
Biotinės pompos efektas lemia tai, kad vasarą virš miškingų teritorijų visad užtenka lietaus, o žiemą – sniego ir saulės. Bet jei miškai iškirsti, tada vasaros tampa sausringos, o žiemos besniegės ir apsiniaukusios.
Žemiau parodysim, kad jei miškų nekirstume, su laiku jie taptų tokie didingi, kaip filme Avataras, juose tekėtų plačiausios upės, o žmonės būtų, kaip Dievai …
Įtaka Psichologinei Gerovei
Viskas prasideda nuo to, kad seni miškai sukuria “pasakišką atmosferą”, įkvepiančią mus gyvenimo džiaugsmui ir kūrybiniam polėkiui. Tai nepaprastai gilūs jausmai, verčiantys susimąstyti apie Protėvius, Dorovę, savo paskirtį ir Dieviškumą. Lietuvoje tai patirti sunku, nes beveik visi miškai iškertami kas keliasdešimt metų. (Seniausias mūsų miškas – Vilniaus Vingio Parke.) Bet svetur tokių miškų dar galima rasti:
Belovežo giria
Biogradska Gora
Raudonmedžių Parkai
Oldest Forests
Pabuvojus tuose parkuose, atrodo, kad grįžai iš pasakos. Pas mus panašų jausmą galima patirti gal tik gilioje meditacijoje ir/ar prie senų ąžuolų vidurio Lietuvoj (pvz Biržų Girioj ir/ar Žaliojioj Girioj). Iš kur atsiranda tie jausmai? Mokslininkai aiškina, kad seni medžiai apaugę unikalia grybiena ir kitais retais augalais, ir jų drevėse suka lizdus reti paukščiai … Tačiau yra dar kažkas, kas tiesiogiai įtakoja mus subtiliausiame emociniame lygmenyje.
Kitame skyriuje parodysim, kad miškas turi (fizikinį jėgos) biolauką, stipriai įtakojantį visos šalies “emocinį foną”. Tas fonas ir apsprendžia, kaip mes jaučiamės, ką mąstom, ir kokius veiksmus atliekam. Be abejo, kiekvienas ir pats formuoja savo emocinį foną, bet visi fonai sumuojasi į vientisą “šalies aurą”, kurioje miškų įtaka ypač stipri. Jei šalis skendi miškuose (kaip pvz. Kosta Rika), daugumas gyventojų yra pakilios nuotaikos, šypsosi, ir nusiteikę kūrybingai. O jei miškai iškirsti (kaip pvz. šalia esančioj Nikaragvoj arba Rytų Europoj), daugumas gyventojų jaučiasi prislėgti ir nusiteikę agresyviai. Remiantis Happy Planet Index, šalies natūralus miškingumas yra bene svarbiausias kriterijus, apsprendžiantis žmonių “laimingumą”. Ne veltui nuo seno visi didikai gyvena parkuose, o driskiai iškirstose dykynėse.
Ko Mes Nematome?
Kiekvienas gyvas organizmas formuoja nematomą biolauką, kurį galima registruoti specialias prietaisais. Pas mus tokiais matavimais domisi Prof. Brėdikis, Dr. Artūras Dapkevičius, Dr. Rimantas Petrošius ir kai kurie kiti. Lengviausia išmatuot mažų objektų biolaukus, pvz. paskirų lapų ir šakelių (naudojant 
Kirliano fotografiją ir dujų iškrovos vizualizaciją), bet specialiomis kameromis galima nufotografuot ir viso medžio “aurą”. Žmogus tokiame biolauke dažniausiai jaučiasi įkvėptas ir pakylėtas, nors gali būt ir atvirkščiai – jaustis neužtikrintai ir prislėgtai. Mat medžiai panašūs į žmones – kaip su jais elgsiesi, taip jie ir atsidėkos. Gražios teigiamos praktikos vaizdžiai aprašytos knygose Valdenas , Skambantys Rusijos Kedrai ir daugelyj kitų, taippat padeda jautresnių žmonių pastebėjimai (žr. rašytojo Romo Sadausko eiles apačioj).
Erdvės Struktūra
Daugelio medžių biolaukai sudaro vientisą “miško aurą”. Galima įsivaizduoti, kad pastaroji struktūruoja aplinkinę erdvę eterinių (subatominių) dalelių lygmenyje. Mus supanti Erdvė yra Protaujanti Substancija, pasižyminti realia (nors ir sunkiai apčiuopiama) struktūra. Tą struktūrą galima sutapatinti su 
ląstelių 
filamentais (žalia fotografija dešinėje), grybienos tinklais (juodai balta kairėje), neuronų tinklais (juodai 
balta dešinėje), ir ištisų galaktikų filamentais (fioletinė kairėje). Nors visos šios sistemos dramatiškai skiriasi išmatavimų mąsteliais, jų 
vidinės struktūros labai panašios. Iš esmės tai vienos ir tos pačios struktūros fraktaliniai atsikartojimai, todėl galima teigti, kad ji taipogi lemia ir mus supantį emocinį foną. Detaliau apie erdvės struktūrą galima sužinoti čia:
Kuriantys ir Griaunantys Laukai
Visi žino apie Masaru Emoto fotografijas, rodančias žmogaus jausmų įtaką užšalusio vandens (snaigių) kristalinėms struktūroms. Iš esmės snaigių struktūros atspindi tą patį emocinį foną, apie kurį šnekėjom aukščiau. Tik snaigių fotografijų atveju emocinis fonas formuojamas vieno žmogaus, o bendru atveju jis formuojamas aplinkinių miškų, įtakojančių ir patį žmogų.
Ši įtaka gali būt dvilypė. Kaip Masaru Emoto fotografijose snaigės gali būt gražios ir negražios, taip ir bendra erdvės struktūra gali būt “kurianti” (įkvepianti ir maitinanti) ir “griaunanti” (iškvepianti ir alinanti). Pirmu atveju jaučiamės pakylėtai, norime mylėti ir tikime stebuklais, o antru atveju jaučiamės prislėgtai, norime kovoti ir tikim tik tuo, ką matomе panosėj.
Kaip manot, kuris atvejis “realesnis” Lietuvoj?
(Jei kas abejoja – žr. Lietuvos “charakteris”, kuris ypač pasijaučia, grįžus iš svetur…)
Ir kokią tam įtaką turi plyni kirtimai?
(Plynas kirtimas – it atėjimas į kokią nors Katedros aikštę ir išskerdimas visų ten esančių žmonių. O “žmogiškas” kirtimas – tai vaikščiojimas nuo medžio prie medžio ir įsiklausymas: ar pasiruošęs tas medis pakeist savo egzistencijos būseną? …)
Plyni kirtimai – kas liko iš Lietuvos miškų? Lietuva iš paukščio skrydžio
Įtaka Dorovei
Be abejo tai įtakoja ir žmonių dorovę bei dvasinę stiprybę. Prisiminkime, kad Mozės žyniai žydus vedžiojo po dykumą keturiasdešimt metų (dvi generacijas), kol jų vaikų vaikai atitrūko nuo “gamtinio emocinio fono”. Tik tada juos galima buvo nukreipt nedorais keliais – į kitų tautų užkariavimus. Viduramžių grobikai ir kryžiuočiai sugebėdavo užkariaut svetimas tautas, tik iškirsdami jų miškus. Šiandien Europoje nebėra senų miškų, nes jos istorija kraujuota. Daugelyje šalių senoviniai miškai nebeatauga (dėl “likutinio emocinio fono”), nežiūrint į palankų vietinį klimatą (pvz., Ispanijoj, Prancūzijoj, Italijoj). Tačiau liko senovinės graviūros, vaizduojančios ten augusius didingus medžius… Atitinkamai, sumenko ir europiečių mąstymas – jie nustojo siekti Dieviškumo ir ėmė plėšt kitas šalis.
Lietuvos Istorija
Lietuvos senieji miškai buvo iškirsti dar viduramžiais, tikriausiai jezuitų ir kryžiuočių. Paskui miškai buvo reguliariai kertami, neleidžiant jiems atgaut būtos galybės:
Старинные огромные деревья
Когда деревья были большими
Tai, kad pas mus būta didingų medžių, patvirtina dideli gintaro ištekliai, kuriuos iki neseniai “kasėm pramoniniais mąstais”. Tarp didingų medžių tekėjo ir 
didingos upės. Šiandien matom tik plačius slėnius tarp kalvų, kuriuos mokslininkai interpretuoja, kaip “ledynmečio šleifus”. Tačiau tie slėniai tikriausiai susiformavo vėliau, nes ledynas greičiausiai išlygino mūsų teritoriją, it buldozeris. Daugelis piliakalnių byloja apie didžias dvasines jėgas, kurias turėjo mūsų protėviai. Kvaila manyti, kad tai buvo gynybiniai įtvirtinimai, nes joks priešas nelįs į svetimą mišką… O kai miškai buvo iškirsti, inkvizitoriai uoliai naikino čiabuvių palikuonis ir kūrė “naują istoriją”, kurią šiandien mums ir bruka
Šiandienos mokslininkai nekelia drąsesnių hipotezių apie senovės miškų ir upių dydžius bei įvairovę, nes patys dvasiškai numenko. Skaito, kad Dievas sukūrė pasaulį “tokį, koks yra”, o gal to Dievo ir išvis nėra? Tiki tik tuo, ką mato sau panosėj – todėl ir mąsto “buitiškai”, primityvaus ateizmo ar bažnyčios lygiuose. Sukūrė Lietuvos Statutus, įteisinančius baudžiavą, ir “ūkininkauja”, alinandami gamtą jau kelintą šimtmetį… Štai ir visa istorija. Visa kita – antraeilės detalės ir hipotezės.
Plantaciniai Atsodinimai
Šiandien Lietuvoj natūralių miškų liko labai mažai ir jie labai jauni (mažiau, nei šimto metų senumo). Dažnai tenka girdėt, kad “už vieną nukirstą medį pasodiname du”. Tačiau pilnavertė bioįvairovė formuojasi šimtmečiais, todėl “plantaciniai” atsodinimai negali kompensuot plynų kirtimų daromos žalos.
Plantacinis (dirbtinis) miškas. Vienodo amžiaus ir ūgio
Natūraliame miške medžiai formuoja “hierarchinius sociumus”, padėdami viens kitam augti ir kurti bendrą “emocinį foną” (žr. How Trees Talk), o plantaciniame miške tokie sociumai labai silpni, arba jų išvis nesusidaro dėl “likutinio griaunančio fono” po plynų kirtimų.
Belovežas, Sengirė
Štai Kosta Rika turi natūralias džiungles, formuojančias “įkvepiantį emocinį foną”, todėl gausiai lankoma turistų. O šalia esanti Nikaragua apsodinta plantaciniais miškais, kuriuos net vietiniai lanko “tik iš reikalo”.
Zeppas Holtzeris vadina Austrijos plantacinius eglynus “spygliuočių dykuma”, kurioje nesiveisia nei paukščiai anei žvėrys.
Norvegija, Anglija ir Vokietija pradeda “spausti” Pietų Amerikos ir Pietryčių Azijos šalis, kuriose kertamos džiunglės ir vietoj jų sodinamos plantacijos.
O mūsų Aplinkos Ministerija, skaito, kad plyni kirtimai su plantaciniais atsodinimais yra “optimalus miškų eksploatavimo būdas”… Greičiausiai viskas baigsis, kaip su Gedimino kalnu: iš pradžių valdininkai nutarė viską numiškint, o paskui puolė ieškot užsienio pagalbos.
SKAITYTI PLAČIAU: 150 metų medžiai tik ir gelbėjo Gedimino kalną
Ką Daryti?
Visokeriopai puoselėt “kūrybinį emocinį foną” – nesipykti, bet ir kiek įmanoma keist plynus kirtimus “išrankiais”, neardančiais medžių sociumo hierarchijos (Selection Cutting).
Kiek įmanoma mažinti medžiokles, nes žudymai prieštarauja “kūrybiniam fonui”.
Maksimaliai plėst miškų bioįvairovę. Mūsuos gali augt daug medžių ir kitų augalų rūšių, su kuriomis miškininkai “nenori terliotis”. Lietuvos botanikos soduose auga šimtai įvairių rūšių, o miškuose – gal tik dešimt ar dvidešimt. Pvz., Tolimųjų Rytų klimatas žymiai atšiauresnis, o bioįvairovė žymiai didesnė, nei pas mus…
Kultivuot “Miško Sodų” koncepciją – žr Anatolijaus Orlovo paskaitas.
Rūpintis žmonių pasaulėžiūra ir vaizduote, nes būtent dėl pastarųjų ribotumo žmonės sunkiai įsivaizduoja, kaip apsieit be miškų kirtimo, ir kaip kirsti, nepakenčiant miško biolaukui.
Pripažinti Žemės ir augalų intelektualumą valstybinės politikos lygmenyj. (žr. Žemė Gyva ir Plants are Conscious)
Vystyt “Rekreacinę Miškininkystę”, “Prasmingų Pramogų Parkus” ir pan. (žr. Dorovinio Ugdymo ir Miškotyros Centras?)
Diegti alternatyvias technologijas, leidžiančias apsieiti be naujų kirtimų – auginti pluoštines kultūras (linus, dilgėles, kanapes), vystyt jų perdirbimo technologijas.
Visa tai galėtų pagreitint Lietuvos mokslininkai ir rašytojai, intensyviau skleisdami idėją, kad Žemė, medžiai ir miškai yra gyvos ir protaujančios esybės (pvz, Vilmos Kisnerienės straipsniai, Romo Sadausko eilės apačioj), verslininkai – intensyviau diegdami “žaliąsias” technologijas, ir visi kartu – kurdami bendrą ateities vaizdinį, kurio centre – aukštesnės žmogiškos vertybės: Ateities Lietuviai
ODĖ MIŠKUI
Kadaise čia bujojo miškas, toks aukštas ir didingas, kad jo viršūnės begalinės į dangų rėmės paslaptingai. Ūksmingi ąžuolai kerojo, jiems mūs Stelmužė iki kojų; gražuoliai kedrai šakas kėlė, kuriems pušaitės tik kaip gėlės. Galingi žmonės čia gyveno, darnoj su medžiais ir dangum, nepažinojo šalčio, vėjo, bado, nes meilė supo iš visur… Žinojo jie, kad viskas gyva – ir Žemė, Saulė, ir Dangus – ir jei ko reikia – paprašyki – ir Visata džiugiai paklus…
Tačiau vėliau kažkas nutiko, svajonė suglaudė sparnus, žmonių bendruomenė pakriko, ir ėmė gąsdinti vaikus: “Ei tinginiai jūs ir tamsuoliai, užteks voliotis miško guolyj, visai juk mokslo nepažįstat, kodėl nevaikštot į mokyklas?” Pradingo dieviškosios galios, atėjo šaltis, pyktis, badas, sunyko Miškas, it žmogus – juk be svajonių jie pražus… Bet visa tai tėra tik sapnas, tereikia stipriai panorėt, ir ta akimirka košmaro kaip mat sunyks, kaip piktžolė…
Atverki širdį iki galo, atsiprašyki Miško už klaidas, prašyk nurodyti kelią, kaip vėl sugrįžti į Dausas. Suvienykime savo valią su Medžiais, Saule, ir Gamta, pažadinkime Meilės Galią, kur jungia mus su Visata… Užmirškim miesto dirbtinumus, šnekėkim tiesiai su gamta, tada atgausime tyrumą, kurį praradom kažkada. Banguoja miško žaluma beribė, čia susijungia žemė ir dangus, čia rojus pažadėtas rymo, ir laukia, kol žmogus pabus.
Rašytojo Romo Sadausko eilės apie medžių ir žmonių panašumus:
GERUMAS. Visų geriausi žmonės – medžiai. Gal tik per tylūs? Per lėti? Labai prie žemės prijungti. Bet apie ką mes čia… Ak, apie pradžią. Tu taip atsargiai skruostą man lieti. Gal net ne tu, – rasa nuo uosio, ar lapas, krintantis be laiko. Va taip stovėsime, niūniuosim ir linguosim su tavimi, su vėju ir su uosiu. Gal tai ir bus pradžių pradžia, absoliutus gamtos tvarumas. Žmogus ir medis, aš ir tu, gyvenimo gerumas.
NESKIRTA PASITRAUKTI. Nuodėmė prigimtinė, priedermė pirmutinė – stovėti ten, kur sėkla nukrito, kur išdygai ir užaugai. Ne tik stovėti – ošti, šlamėti, siūruoti, linguoti, lizdus ir paukščius ant šakų sūpuoti; sprogti, žydėti, sėklas brandinti, vėjų valiai jas atiduoti; žodžiu, gyventi, kuriam kur lemta: girioj ar parke, pakelėje ar prie vartų, ar po tėviškės langu; šventėje ar kasdienybėje tiesti viršūnę į dangų… Ką čia jums aiškinti, patys suprantate, mano mielieji vaikeliai; net jaunas, net labai gražus, net jeigu jam dar augti ir augti, – medis stovėdamas žus, bet neužleis jumiem kelio, nes medžiui neskirta pasitraukti.
ANTRAS GYVENIMAS. Medis ilgiau gyvena nei žmogus, ir jo sapnai už mūsų aukštesni. (Ir lakesni.) Sapnuoja medis lapais, paukščiais ant šakų. (Tiesa, dar šaknimis.) Visiems sapnams sapnuoti man šito krašto bus gana. O juo labiau – gyvenimo užteks čionai gyventi. Jei neužteks – bus duotas kitas (taip man ant delno parašyta), gyvensiu jį sapnuojančiu medžiu – nuo pirmo šlamesio iki sausų šakų, nuo pat, nuo pat, nuo pat pradžios pradžių.
ŠALTINIS: www.laimeskelias.lt
Mokslininkas, chemikas Alanas Petrauskas
SKAITYTI PLAČIAU: medžių plantacijos nėra miškai arba kodėl JT skelbiama „miškų plėtra“ yra mitas
SKAITYTI PLAČIAU: Plyni kirtimai: jei ir toliau taip elgsimės su miškais, virsime stepių zona
SKAITYTI PLAČIAU: Holistinė miškininkystė: 4 sprendimo būdai
SKAITYTI PLAČIAU: GYVO MIŠKO reforma: holistinė miškininkystė
PAPILDOMAI:
Ar šiuolaikinis mokslas aptarnauja primityvesnę sąmonę?
Mokslininkas Alanas PETRAUSKAS diskusijoje apie miškus – “mokslas aptarnauja primityvesnę sąmonę”?
Mokslininkų diskusija – ar mokslas tai buhalterija? Ar su tokiu mokslu mes galime kada tikėtis Lietuvoje turėti tokių girių kaip Belovežas? Ar mes norime gyventi plantacijose ar pasakiškų miškų terpėje? 🙂
ALANAS PLAČIAU apie miškų dilemą ir Lietuvos pasirinkimą: Mokslininkas Alanas PETRAUSKAS diskusijoje apie miškus – „mokslas aptarnauja primityvesnę sąmonę?“
Įrašas YOUTUBE:
Žmogus ir miškas yra vienas kito tęsinys
Žmogus ir miškas yra vienas kito tęsinys. Miškas formuoja klimatą, o ne klimatas mišką. Miškas formuoja medžių kenkėjus, o ne kenkėjai – mišką. O pas mus viskas yra atvirkščiai.
Vanduo garuoja intensyviau iš medžių lapų, nei iš vandens paviršių.
Klimato kaita susijusi ne tiek su CO2 emisija, kiek su globaliu numiškinimu.
Visą mokslininko ALANO PETRAUSKO paskaitą rasite – Ateities miškų vizija ir kaip tą pasiekti? Diskusija su mokslininkais (VIDEO) Alanas ir GYVAS MIŠKAS
ATMINTINĖS:
SOS MIŠKAS – ATMINTINĖ – Ką daryti pastebėjus vykdomą ar planuojamą kirtimą (sužymėtus medžius)
PRAKTINIAI GAIDAMAVIČIAUS PATARIMAI – ką daryti, jeigu kyla pavojus gamtai ir aplinkai?
MIŠKO VAGYS – pilietinė kontrolė miškuose (LAIŠKAS PAVYZDYS) (ATMINTINĖ)
NETEISĖTI KIRTIMAI NATURA2000 – KADA KVIESTI POLICIJĄ
SOS MIESTO MEDŽIAI – ATMINTINĖ. Ką daryti pastebėjus miesto medžių kirtimą?
Paukščiams apsaugoti – draudimas jų veisimosi laiku kirsti ir genėti saugotinus medžius miestuose– ATMINTINĖS PAUKŠČIŲ PERĖJIMO METU (viskas, ką reikia žinoti)
TAIKAUS TIESIOGINIO PASIPRIEŠINIMO INSTRUKCIJA (Dėl miesto medžių ir NATURA2000 kirtimų – SAULIUS DAMBRAUSKAS)
ATMINTINĖ – ką daryti aptikus Lietuvos RAUDONOSIOS KNYGOS SAUGOMAS RŪŠIS, pastebėjus naikinamą ar sunaikintą rūšies radvietę?
Instrukcija – ką daryti KAI ŠIUKŠLINAMA GAMTA?
MIŠKO GYNĖJO ABC
#LaisvėTaiAtsakomybė #MąstymoReforma
Gamtosauga, sveika aplinka – bendras gėris – nėra tik valdininkų, politikų ar „žaliųjų“ pareiga, tai – visų mūsų atsakomybė ir kiekvieno piliečio rūpestis!
#NacionalinisSaugumasSveikaAplinka#SveikaAplinkaSveikasŽmogus
Aplinkosauga tai prioritetinė valstybės ir visuomenės nacionalinio saugumo ir bendro gerbūvio, žmogaus ir tautos sveikatos sąlyga!
#KiekvienasPilietisAplinkosaugininkas
„Ateityje žmogus galės vadintis žmogumi tik būdamas gamtosaugininku.“
(Justinas Marcinkevičius)
#PilietinėKontrolė #Budėk #MiškoSargyba #GyvybėsApsauga
