Pinigai byra tik miško pramonės užsakytiems „mokslo tyrimams“, gamtosauginiai tyrimai niekam neįdomūs..?

„Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvoje buvo sumažintas medžių kirtimo amžius. Miškų kirtimų apimtys, Nepriklausomybės laikotarpiu, padidėjo nuo 3 milijonų iki 6,8 milijonų kubinių metrų medienos per metus. Jei bus pasielgta analogiškai, logiška manyti, kad, pasieksime 10 milijonų apimtį per metus. Tai reiškia, kad po kirviu per metus papildomai guls apie 4000 ha miško, t.y. daugiau kaip visa girininkija ( vidutinis plotas 3000 ha), neskaitant jau esančios kirtimo apimties.“
(Girininkas Petras Budvytis)

„Visuomenė ir taip kelia triukšmą dėl plynų biržių gausos, todėl Seimas nesuprastų siūlymų kirsti daugiau, o kalbėti apie artėjantį aukso amžių pušynuose, švelniai tariant, neetiška. (…) 

„Švedai ir suomiai, su kurių modeliu mosikuoja pranešimo autoriai, savo grynuose medynuose ir paprastose augavietėse taiko labai intensyvius retinimo kirtimus, panaudodami medkirtes. Ar mūsų mišriuose medynuose ir klampiose augavietėse mes turime pakankamą mokslinį pagrindą taikyti skandinaviškas technologijas, kad galėtume patenkinti tenykščių celiuliozės gamintojų apetitus?“ (Profesorius Romualdas Deltuvas)

Pramonės mokslo pasiūlymai – grėsmė Lietuvos miškams?

Du kompetentingi miškininkai, 35 metų stažą miške turintis girininkas Petras Budvytis ir profesorius Romualdas Deltuvas komentuoja 2018 01 25 pramonės mokslininkų ir naujos Miškų Valdybos pirmininko Gedimino Jasinevičiaus pateiktus pasiūlymus mažinti  medžių kirtimo amžių ir susieti kirtimus ne su medžių amžiumi, bet skersmeniu.

Ką šie pasiūlymai reiškia Lietuvos miškams? Ar tai reiškia, kad kirsime daugiau? Kaip tai atsilieps miško sveikatai? Ar tai įvertinta ekologiniu, aplinkosauginiu atžvilgiu? Koks šių pasiūlymų tikslas? Ar siekiama tik ekonominės nauda? Kokia nauda visuomenei, miškui?

Medienos išteklių naudojimo galimybės – prezentacija Aleinikovas_istekliai (1)

Įžanga. Komercinė ir gamtinė branda nėra tas pats

Patikslinimas, miškininkystės terminologijoje dažnai naudojamas terminas „brandus medelynas“, kas išvertus į žmonių kalbą, reiškia, kad medis/miškas pasiekė tokį amžių, kai jo mediena pardavimui yra pati geriausia. „Perbrendęs medelynas“ tai terminas, įvardijantis, kad mediena jau pradeda prarasti sias savybes.

Gamtinė medžio branda nėra komercinė branda. Pavyzdžiui, ąžuolo „komercinės brandos“ amžius komerciniuose miškuose (kurie sudaro 70% Lietuvos miškų) siekia 121 metai, kai jis tuo tarpu gali gyvuoti virš 1000 metų; eglių, pušų „komercinė branda“ – 71 -91 metai, kai jos gali gyventi kelis šimtus metų ir t.t. Tad kas toji branda? Kaip ji matuojama?

Štai Švedijos kalnuose žinoma jau 9560 metų gyva paprastoji eglė. Matoma 4 metrų aukščio medžio eglės dalis nėra sena, tačiau šaknų sistemai – devyni su puse tūkstančio metų, kai kamienas miršta, iš šaknų raizginio išauga nauja eglutė.

Dažnai vartojamas žodis „medynai“ – t.y. miško dalis, kurioje didžiąją dalį sudaro (40 procentų ir daugiau) vienos rūšies medžių ir todėl vadinami beržynu, eglynu, pušynu ir t.t.  Ignoruojamas ekologinis aspektas, juk miškas nėra tik medžiai, tai ekosistemų visuma, kurioje gyvena gausi biologinė bendruomenė, o medžiai yra dominuojanti rūšis. Kertant mišką plynėmis, žūva ir didžioji dalis egzistavusių gyvųjų ekosistemų. Jeigu komercinė miškininkystė intensyvi, tai veikia ir keičia visą mūsų šalies gamtos ekosistemą, nes viskas sąveikauja tarpusavyje, (orą, gyvūnus, augaliją, dirvožemį, vandenis, klimatą ir t.t.)

Medžiai nesulaukia brandos ir senatvės

Miškuose medžiai nesulaukia natūralios senatvės, nes dažniausiai nukertami medienai – vos medžiui pasiekus dalį savo biologinio amžiaus. Nepalankus seniems storiems medžiams buvo valdų savininkų noras kuo daugiau uždirbti pardavus medieną, o ir tarybiniais laikais trumpam „atėjusi politika“, reikalavusi visus storus senus medžius iškirsti, nes jie trukdo augti kitiems, jauniems ir vertingesniems.“ (Miškininkas.eu)

Redakcija


4 Lietuvos miškų grupės

Dabar Lietuvoje išskiriamos 4 miškų grupės: rezervatiniai ( 1,1%), specialios paskirties (12%), apsauginiai (16%) ir ūkiniai (komerciniai) miškai (71%).

Miškų politiką, gaires ir kirtimų kiekį nustato Vyriausybė. 

Valstybė ir privatūs miškai

Šiuo metu Lietuvoje yra 242 tūkst. privačių miškų savininkų, kuriems priklauso 795 tūkst. hektarų miškų.

Privatūs miškai apie 38 proc. visų miškų, Vidutinis miško valdos plotas siekia tik šiek tiek daugiau nei 3 ha. Daugiausia yra mažų – iki 5 ha privačių miško valdų (85 proc.), daugiau nei 500 ha valdo tik 17 miško savininkų, o didžiausias privačios miško valdos plotas siekia 4875 ha. Neseniai nuskambėjo žinia, kad IKEA valdo jau 15 000 ha miško žemės. Privačiuose miškuose kasmet pagaminama apie 2,5-2,8 mln. m3 medienos.

Privatūs savininkai valdo įvairios paskirties miškus

Privatūs miško savininkai valdo ne tik ūkinius miškus (ūkiniai miškai sudaro tik 70 proc. privačių miškų), tačiau ir miškus, kuriems nustatyti įvairūs apribojimai (draustinių, rekreacinės bei apsauginės paskirties miškai ir kt.).

Ūkinę veiklą privačiuose miškuose reglamentuoja Miškų įstatymas bei daugelis teisės aktų, tarp kurių svarbiausias – Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatai. Privatiems miškams galioja beveik visi reikalavimai, taikomi valstybiniams miškams.

Privačios miško valdos savininkas, norėdamas kirsti mišką, privalo turėti miškotvarkos projektąProjektai yra tvirtinami Aplinkos Apsaugos Departamentuose. Juose yra nurodomi galimi kirtimai, suprojektuojama, kaip bus atkuriamas iškirstas miškas (atkūrimo būdas, rūšinė sudėtis ir kt.).

SKAITYTI PLAČIAU: Rinka ir miškas: ar galima įkainoti gamtą ir kodėl valstybė kišasi į miškų naudojimą?



Petras Budvytis: „Kur dėsime kablelį? KIRSTI NEGALIMA PASIGAILĖTI..?“

Petras Budvytis, Žemaitijos girininkas, patirtis miškuose – 35 metai

2018 m. sausio 25 d. LAMMC Miškų institute (Liepų g. 1, Girionys, Kauno r.). mokslinės konferencijos „Agrariniai ir miškininkystės mokslai: naujausi tyrimų rezultatai ir inovatyvūs sprendimai“ pristatytas instituto direktoriaus dr. Mariaus Aleinikovo pranešimas „Medienos išteklių naudojimo galimybės“, parengtas kartu su dabartinės Europos miškų instituto Suomijoje tyrėju,  VĮ „Valstybinė miškų urėdija“ Valdybos pirmininku  Gediminu Jasinevičiumi ir LAMMC Miškų instituto Miškininkystės skyriaus vyr.mokslo darbuotoju dr. Virgilijumi Mikšiu.

Jame analizuota Lietuvos medienos išteklių apžvalga Europos kontekste, ar visa mediena panaudojama, kas lieka supūti miške, kokios pagrindinės problemos, pateikiami pasiūlymai, užduodamas klausimas ar galima padidinti kirtimų apimtis, ar yra medienos poreikis. 

Buvau eilinis Lietuvos girininkas, neturiu jokių mokslinių laipsnių, tik 35 metai praktinio (iš jų beveik 30 metų girininko) darbo miškuose.

Man, kaip Lietuvos piliečiui, neabejingam gamtai ir miškui, nerimą kelia toks staigus noras (įtariu, kad tai susiję su vykstančia miškų valdymo reforma) – 1) mažinti medžių kirtimo amžius ir net 2) siūlymas atsisakyti medžių kirtimo amžiaus pereinant prie vidutinių medžių skersmenų (medžio storis, iki kurio užaugus, jau jis būtų kertamas).

Kuo tai atsilieptų miško naudojime?

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo sumažintas medžių kirtimo amžius. Miškų kirtimų apimtys, Nepriklausomybės laikotarpiu, padidėjo nuo 3 milijonų iki 6,8 milijonų kubinių metrų medienos per metus.

Jei bus pasielgta analogiškai, logiška manyti, kad, pasieksime 10 milijonų apimtį per metus. Tai reiškia, kad po kirviu per metus papildomai guls apie 4000 ha miško, t.y. daugiau kaip visa girininkija ( vidutinis plotas 3000 ha), neskaitant jau esančios kirtimo apimties.

SKAITYTI PLAČIAU: LŽVS priešrinkiminiai pažadai dėl miškų: įves bendruomeninį valdymą, plynų kirtimų ribojimą ir saugos darbo vietas

Ar to norime? Ar to reikia?

Dabar Lietuvoje „brandūs medynai“ (miškai) sudaro apie 19 procentų. (red.pastaba: brandūs, reiškia komerciškai tinkami kirtimams, bet nebūtinai pasiekę gamtinę brandą) Ar tai daug, kad bijoti,  kaip šie tituluoti mokslo vyrai teigia,  “didelė dalis genda ant kelmo”, dėl ko drįsčiau su jais pasiginčyti.

Ypač akcentuojama, kad didėja „perbrendusių medynų“ (komercinės miškininkystės terminas, įvardijantis pradedančius prarasti tinkamiausią kokybę kirtimo amžiaus sulaukusius medžius), o kodėl jie nekertami, kai toks didelis medienos poreikis? Nekertama todėl, kad daugiausiai perbrendusių medynų yra tarp minkštųjų lapuočių, kurie dėl puvinio yra menkaverčiai ir valdytojai matydami, kad negaus pelno nukirtę, juos palieka ramybėje. Komerciškai vertingesni „perbrendę medynai“ nekertami todėl, kad yra likę tokiose vietose, kur nukirtus išvežimas kainuos daugiau negu pati mediena.

Teigiama, kad didelė dalis medienos supūva miške. Taip, sutinku, o kodėl? Todėl, kad tikri sanitariniai kirtimai (kai kertami sausuoliai, vėjovartos, vėjolaužos, sniegolaužos) ekonomiškai nuostolingi arba neduoda pelno.

Gyvo Miško sveikatos ABC: kodėl miškui reikia negyvų medžių arba kas mišką paverčia giria

„Apie trečdalis miško rūšių yra susijusios su negyva mediena. Mūsų klimato juostoje nuo negyvos medienos yra priklausomi net 5000 – 7000 gyvūnų, augalų ir grybų rūšių. Be retų rūšių, negyvuose senuose medžiuose gyvena ir gausybė ne tokių retų vabalų. Deja, ne visi susimąsto, kad negyvas medis ne tik kad nekenkia miškui, jo neteršia, o toliau atlieka labai svarbią funkciją – leidžia vystytis retiems vabzdžiams ir kitiems organizmams. Visiškai suiręs medis papildo dirvožemį mineralinėmis ir organinėmis trąšomis – grąžina žemei tai, ką buvo iš jos gavęs.“ 

„Modeni miškininkystė sumažina negyvos medienos kiekį, todėl kyla grėsmė daugelio saproksilinių (medienoje išgyvenančių) organizmų išlikimui. Reikliausios rūšys reikalauja tokių negyvos medienos kiekių, kurių praktiškai neįmanoma pasiekti valdomuose miškuose. Tai reiškia, kad reikia žmogaus netvarkomų saugomų miškų. Valdomuose miškuose išsaugojimo pastangos turėtų būti sutelktos į kraštovaizdžio išsaugojimą ir tam tikrų negyvos medienos rūšis, tačiau neįmanoma nustatyti  miško medienos kiekio, kuris yra reikalingas konkrečiam miškui.“

Kai dirbdamas girininku sakydavau urėdui, vyr.miškininkui, vyr.inžinieriui, kad reikia iškirst pavienius sausuolius, vėjovartas, vėjolaužas, atsakymas vienas – jei nėra židinių didesnių kaip 15 – 20 kubinių metrų vienoje vietoje, urėdijai nuostolinga, nekirsime. Nenukirstus miškus parduot (buvusio generalinio urėdo, dabar vyriausiojo patarėjo R. Prūsaičio) prieš pora metų patvirtinta nauja pardavimo tvarka uždrausta parduot brandžiuose medynuose, medynuose kur miškotvarkos numatyti kirtimai, (taip dauginame medynų kenkėjus kinivarpas, nuo kurių žūsta eglės ir pušys) tai ir pūva.

Ar medžių amžius dėl to kaltas? Kuriamos naujos “mokslo” teorijos, kad pateisint kirtimus

Ar medžių amžius dėl to kaltas? Ne, tik ekonominiai sumetimai ir valdžios baimė, kad girininkas piktnaudžiaus nenukirsto miško pardavimu, ar bus sudaroma konkurencija paruoštos medienos pardavimui. Kodėl nenorima paimti smulkios medienos iš jaunuolynų ugdymo kitimų? Todėl, kad tai nuostolinga, o ir manau, būtų žalinga miškui, nes miškai nėra tręšiami kaip laukai.

Šakų viršūnių panaudojimas biokurui iš plynų kirtimų irgi kažkada atsilieps – bus nualinti miško dirvožemiai – tai reiškia, kad vietoje ąžuolo, eglės augs pušis ir beržas. 

Vis labiau matoma tik ekonominė miško nešama nauda, o kur aplinka, bioįvairovė, apsauginis miško poveikis?

Kuriama nauja teorija, kad didesnis miško kirtimas švelnins klimato kaitą – manau visiška nesąmonė, siekiant pateisinti miškų kirtimą.

Pinigų atsiranda tik miško pramoninkų  užsakytiems“mokslo tyrimams“, gamtosauginiai tyrimai niekam neįdomūs..?

Kai keliems aukštiems miškų valdininkams ir miškų fakulteto profesoriams siūliau daryti poveikio tyrimus dėl sunkiasvorės skandinaviškos miško kirtimo technologijos taikomos Lietuvos miškuose, buvo atsakyta valdininkų – yra didesnių dabar rūpesčių, profesoriai atsakė – niekas neužsako – tai reiškia, nefinansuoja.

O, kad žala daroma ir didelė – ekosistemoms, hidrologiniam miško režimui, dirvožemiui, atvykite, parodysiu natūroje, įsitikinsite.

Ir tyrimus užsakinėti turėtų būti, mano nuomone, uždrausta. Turėtų būti skiriamas bendras finansavimas ir iš mokslininkų sudaryta komisija, nepriklausoma nuo politikų ir miško valdytojų, pramonininkų, turėtų spręsti, kurie tyrimai būtų būtiniausi. Ne taip kaip dabar – nurodoma suinteresuotų jėgų tyrimo kryptis ir, spėju, pageidaujami rezultatai.

Ir mokslininkai nori gi skaniau valgyt bei gražiau gyvent, galima juos ir taip paveikti, kas gali paneigti?

Lietuvai prisipirko sunkios skandinaviškos miškų kirtimo technikos, kuri mūsų sąlygomis turėtų būti naudojama labai atsargiai (tik tinkamu laiku, oru ir tinkamiems darbams) 

Tokia „daržo lysvių“ rėžių miško eksploatavimo technologija Lietuvoje pradėjo atsirasti ir taikoma masiškai nuo maždaug 1995 m. pradėjus naudoti sunkią skandinavišką techniką, kuri tinka Suomijos akmenuotiems paviršiams, bet ne lietuviškam dirvožemiui.

Ji naši, mažina medienos ruošos savikainą tačiau naudojama drėgnose augavietėse, nepalankiu oru ir normalaus drėgnumo, daro nepataisomą žalą miškams. Traktoriais ratais nupjaunamos kraštinių medžių šaknys, ko pasėkoje jie silpsta, virsta, žūva. Ir vėl reikalingi sanitariniai kirtimai, kad tuos „žuvėlius“ išvalyt…

Sunkia technika pažeistos medžių šaknys

Dirvožemio mechaninė erozija, vandens telkinių dumblinimas ir miško paklotės“permalimas“

Eksploatuojant tik vieną kirtavietę (biržę), žemumose, jei kur pervažiuojamas upelis – ir jame atsiduria mažiausiai 250 kubinių metrų dirvožemio (maždaug 20 sunkvežimių!). Dirbant nepalankiomis sąlygomis (drėgmė, šlapia) išjudinami humuso, mineraliniai sluoksniai, spėju bent 10 procentų, kurie išnešiojami tekančiais upeliukais, upėmis į vandens telkinius, tvenkinius, kurie dumblėja, dalis, manau, pasiekia Kuršių marias ir Baltijos jūrą. Vien mano buvusioje girininkijoje apie 40 tokių kirtaviečių per metus (bent pusė jų eksploatuojamos netinkamu, šlapiu oru), o Lietuvoje viso – 350 girininkijų! Įsivaizduokit, kas darosi visos Lietuvos mastu?

Sutrinka hidrologinis miško režimas – provėžos stabdo vandens nutekėjimą žemesnėse vietose, nuo ko prasideda užpelkėjimas ir su laiku medžių žuvimas. Šios provėžos (miško „žaizdos“), pats dirvožemis, ekosistema atsistatinėja, gyja labai ilgai. Gali užimti dešimtmečius ar net šimtą metų.

SKAITYTI PLAČIAU: Gyvo Miško ABC: miškas kuria dirvožemį kaip knygą

Lietuvos valstybiniai miškai sertifikuoti. Pagal sertifikato reikalavimus provėžų gylis gali būt ne didesnis kaip 10 cm. Kai vyksta patikrinimas, girininkai verčiami tai slėpti, į pasirinktus objektus sertifikatoriai vedami taip, kad tokių dalykų nematytų. Kitaip, ilgai miške nebedirbsi – ras būdų (už per aukštą kelmą ar per storą šaką iš kurios darbininkas nepagamino produkcijos), kad atsidurtum darbo biržoje.

Matome provėžas vid. gylis 0,5 m., plotis per abi – metras, vid. ištraukimo atstumas pas mus apie 500 m.

Miško žaizdos

Dėl medžių amžiaus ribojimo naikinimų

Kas dėl siūlymo pereiti prie kirtimo medžiams pasiekus vidutinį skersmenį, gal kada ir įmanoma, bet ar verta?

Teks visiškai pakeisti buvusią miško naudojimo apimčių nustatymo tvarką, keisti visus įstatymus taisykles. Tai kainuos daug.

Ir įžvelgiu galimą piktnaudžiavimą tuo, ypač toje privačių miško naudotojų grupėje, kurie miškus mato tik kaip pasipelnymo (medienos) šaltinį.

Ar seniai buvo uždrausta sanitariniais kirtimais kirsti C klasės medžius (silpnesnio augimo, nustelbti kitų medžių, bet dar žaliuojantys), uždrausta buvo todėl, kad privačiuose ir dalyje valstybinių miškų buvo piktnaudžiaujama. Juk iš kelmo nebepasakysi kokios klasės medis, buvo kertami ir perspektyviausi, stipriausi B ir A klasės medžiai.

Atsiras vėl landa nesąžiningai ūkininkaujantiems miškuose. Teigiama, kad padidinus kirtimus bus sukurta iki 2000 darbo vietų. Tai daug ar mažai aukojant dar 3 milijonus kubinių metrų Lietuvos miškų medienos kasmet ? Ar nėra tik miško pramonininkų noras, visų Lietuvos žmonių sąskaita, padidinti savo bankų sąskaitas? Taip, kad gerai pagalvokim, kurioje vietoje dėsime tą kablelį KIRSTI NEGALIMA PASIGAILĖTI …

Žemaitijos Girininkas Petras Budvytis

Petras Budvytis – vienas iš specialistų, kuris protestuodamas prieš tokią Aplinkos ministro K. Navicko reformą, paliko darbą. Kilęs iš Lietuvos miškininko, pedagogo, mokslininko, profesoriaus Juozo Raukčio giminės, buvęs 1988-09-01 – 2017-12-22 ( 29 metus) Telšių miškų urėdijos Mostaičių girininkijos girininkas. Lietuvos miškininkų sąjungos, girininkų bendrijos Tarybos narys nuo atkūrimo, girininkų bendrijos Tarybos Prezidiumo ilgametis narys, 10 metų buvęs Telšių miškų urėdijos profsąjungos pirmininku, 1991 metų sausio 13 -14 naktį budėjęs prie Seimo, paskatintas LR Aplinkos ministerijos II laipsnio nusipelniusio aplinkosaugininko ženklu, Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos pasižymėjimo ženklu „Už nepriekaištingą tarnybą“, Generalinio urėdo padėkos raštu. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos padėkos raštu už pagalbą gesinant gaisrą Smiltynėje 2006 metais gegužės 4 d. Plungės rajono savivaldybės, policijos komisariato, aplinkos apsaugos agentūros padėkos raštais, Lietuvos miškininkų sąjungos padėka. Miškų žinyboje išdirbo 35 metus.


SKAITYTI PLAČIAU: Iš pirmų lūpų: girininkas Petras Budvytis apie tai kaip miškai tvarkomi Suomijoje, kurios pavyzdžiu seka Lietuva

SKAITYI PLAČIAU: Vakar „korumpuotos miškų sistemos“ vadovas, šiandien – patarėjas arba kodėl vieni bebrai lygesni už kitus?



„Visuomenė ir taip kelia triukšmą dėl plynų biržių gausos, todėl Seimas nesuprastų siūlymų kirsti daugiau, o kalbėti apie artėjantį aukso amžių pušynuose, švelniai tariant, neetiška.“

Dėl M. Aleinikovo, V. Mikšio ir G. Jasinevičiaus pranešimo „Medienos išteklių naudojimo galimybės“

Komentuoja Romualdas Deltuvas (g. 1943) – Lietuvos miškininkas, pedagogas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, žemės ūkio mokslų daktaras

Pranešimo autoriai nežino, arba nesugeba pasakyti, ko jie nori. Galima įžvelgti dvi „paslaptis“: G. Jasinevičiaus proteguojamo modelio EFISCEN reklama; šiaip jau miškininkai ir visuomenė dažniausiai be reikalo gąsdinami medienos pramonininkų baubu, siekiančiu praryti Lietuvos miškus, bet šiuo atveju tikrai akivaizdus G. Jasinevičiaus, suviliojusio nespėjusių susigaudyti kitų dviejų, ypač gerbiamo V. Mikšio, noras pasitarnauti medienos pramonininkams.

Pranešimo autoriai teisingai atkreipė dėmesį, kad šiuo metu medynų, ypač lapuočių, kertamų pagrindiniais kirtimais, amžius yra gerokai didesnis už nustatytą kirtimo amžiaus ribą, ir kad brandžių medynų mediena turi būti panaudojama laiku, ir kad pastaruoju metu prasidėjo „graudūs verksmai“ dėl brandžių pušynų. |

Tačiau autoriai nenorėjo ar nesugebėjo atskleisti susiklosčiusios situacijos priežasčių:

a) miškų departamentas dėl politinės konjunktūros jau kuris laikas blokuoja miškotvarkos teisingai siūlomą, maksimaliai galimą, tvaraus naudojimo principui nenusižengiančią didesnę metinę kirtimų biržę.

Motyvas: visuomenė ir taip kelia triukšmą dėl plynų biržių gausos, todėl Seimas nesuprastų siūlymų kirsti daugiau, o kalbėti apie artėjantį aukso amžių pušynuose, švelniai tariant, neetiška;

b) miškų urėdijos dažnai neiškerta minkštųjų lapuočių metinės biržės ir nėra svertų jas priversti atlikti šį privalomą darbą.

Motyvas: supuvusiai medienai nėra paklausos, todėl kas mums mokės už medienos ruošos darbus?

Rezultatas: brandūs medynai kaupiasi, jie sensta (pranešimo autoriams derėjo parodyti brandžių medynų sankaupas pagal medžių rūšių poūkius), todėl ir vidutinis kertamų medynų amžius vis didėja. Reikėtų prisiminti, kad prieš gerą dešimtmetį buvo norų politiniu sprendimu padidinti medynų kirtimo amžius ir taip „panaikinti“ problemą.

Kita vertus, pranešimo autoriai, atrodo, nežino, kad dar prieš 25 metus Vakarų miškų politikos ekspertai aiškino mums, naujiesiems rinkos ekonomikos bendrijos dalyviams, kad tolygaus naudojimo biržė ir normalus miškas nėra tabu, kad, susiklosčius palankioms sąlygoms, galima ir reikia kirsti daugiau, nes tolygaus naudojimo biržė (kirtavietė) ir normalus miškas yra nepasiekiami idealai.

Tačiau politinė konjunktūra ir valios stoka keistis neleidžia Lietuvoje kirsti netgi tiek, kiek galima būtų kirsti. Retorinis klausimas: ką visą laiką veikė Aplinkos ministerijos miškų politiką kuravę pareigūnai?

Pranešimo autoriai teisingai atkreipė dėmesį, kad brandžių medynų gausos sąlygomis modelis OPTINA pateikia mažesnę biržę.

Priežastis: vadovaujantis Lietuvoje šventa normalaus miško teorija, ateičiai, kai brandą pasieks nedidelių plotų amžiaus klasių medynai, modelis padeda sukaupti medynų rezervą tolygaus naudojimo biržei išlaikyti. Tačiau pastaruoju metu susiklosčiusi poūkių amžiaus struktūra, kai yra didelės techninės brandos amžių pasiekusių medynų atsargos, daugeliu atvejų skatintų kirsti virš tolygaus naudojimo biržės. Niekas netrukdo į modelį OPTINA įvesti papildomus optimalumo kriterijus, atversiančius kelią didesnei biržei nustatyti.

Juk nustatant metinę biržę svarbiausias yra vienas, elementarus, klasikinis, nuo amžių miškotvarkoje žinomas dalykas: susitarti dėl metų skaičiaus, per kuriuos turėtų būti iškertami atskiro poūkio brandūs medynai (paprastai 12-15).

Išvada: pirmiausia reikia išaiškinti žaliesiems, kitoms visuomenės grupėms, Seimui, kad šiandien Lietuvos valstybiniai miškai pagrindiniais kirtimais kertami žemiau galimos normos, ir tik paskui kalbėti apie gerbiamų prelegentų propaguojamą išmintį.

Na, o siūlyti sumažinti pagrindinių kirtimų amžių brandžių medynų sankaupos sąlygomis galėtų tik visiški neišmanėliai ar politiniai savižudžiai.

Pastaba: Švedai ir suomiai, su kurių modeliu mosikuoja pranešimo autoriai, savo grynuose medynuose ir paprastose augavietėse taiko labai intensyvius retinimo kirtimus, panaudodami medkirtes.

Ar mūsų mišriuose medynuose ir klampiose augavietėse mes turime pakankamą mokslinį pagrindą taikyti skandinaviškas technologijas, kad galėtume patenkinti tenykščių celiuliozės gamintojų apetitus?


Romualdas Deltuvas 

1960–1965 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) Miškų ūkio fakultete.

1965–1967 m. Kazlų Rūdos miško ūkio technikas, girininko padėjėjas.

1967–1971 m. LŽŪA Miškininkystės katedros aspirantas. 1971–1980 m. LŽŪA mokslo darbuotojas.

1976–1977 m. tobulinosi Drezdeno universitete.

1980–1983 m. Lietuvos miškotvarkos įmonės „Miško projektas“ technologinio projektavimo skyriaus viršininkas.

1981–1982 m. tobulinosi Helsinkio universitete.

Nuo 1984 m. LŽŪA (nuo 1996 m. LŽŪU) dėstytojas, nuo 1989 m. profesorius.

1987 m. žemės ūkio mokslų daktaras. 1989 m. LŽŪA Miškotvarkos katedros vedėjas, 1989–1992 m. ir 1994–2004 m. mokslo reikalų prorektorius. 1993 m. tobulinosi Konektikuto universitete(JAV). 1991–1993 m. ir 1997–2001 m. Lietuvos mokslo tarybos narys. 2004–2011 m. tryliktasis LŽŪU rektorius.

Pasidalinkite šia naujiena socialiniuose tinkluose
2018-03-06T17:25:42+00:00 2018 02 01|Kategorijos: Apie reformą, Kas naujo, Lietuva, Uncategorized|
Facebook
Google+
http://www.gyvasmiskas.lt/kuriamos-naujos-mokslo-teorijos-kad-pateisint-kirtimus-teigia-patyre-miskininkai">
Twitter