Kaip sunkiasvorė skandinaviška miškų kirtimo technika „mala“ Lietuvos miškus

„Šios provėžos (miško „žaizdos“), pats dirvožemis, ekosistema atsistatinėja, gyja labai ilgai. Gali užimti dešimtmečius ar net šimtą metų…“

Būtini poveikio tyrimai dėl sunkiasvorės skandinaviškos technikos

Petras Budvytis

Kai keliems aukštiems miškų valdininkams ir miškų fakulteto profesoriams siūliau daryti poveikio tyrimus dėl sunkiasvorės skandinaviškos miško kirtimo technologijos taikomos Lietuvos miškuose, buvo atsakyta valdininkų – yra didesnių dabar rūpesčių, profesoriai atsakė – „niekas neužsako“, tai reiškia, nefinansuoja.

O, kad žala daroma ir didelė – ekosistemoms, hidrologiniam miško režimui, dirvožemiui, atvykite, parodysiu natūroje, įsitikinsite.

Ir tyrimus užsakinėti turėtų būti, mano nuomone, uždrausta. Turėtų būti skiriamas bendras finansavimas ir iš mokslininkų sudaryta komisija, nepriklausoma nuo politikų ir miško valdytojų, pramonininkų, turėtų spręsti, kurie tyrimai būtų būtiniausi. Ne taip kaip dabar – nurodoma suinteresuotų jėgų tyrimo kryptis ir, spėju, pageidaujami rezultatai.

Ir mokslininkai nori gi skaniau valgyt bei gražiau gyvent, galima juos ir taip paveikti, kas gali paneigti?

SKAITYTI PLAČIAU: Pinigai byra tik miško pramonės užsakytiems „mokslo tyrimams“, gamtosauginiai tyrimai niekam neįdomūs..?

Lietuvai prisipirko sunkios skandinaviškos miškų kirtimo technikos, kuri mūsų sąlygomis turėtų būti naudojama labai atsargiai (tik tinkamu laiku, oru ir tinkamiems darbams) 

Tokia „daržo lysvių“ rėžių miško eksploatavimo technologija Lietuvoje pradėjo atsirasti ir taikoma masiškai nuo maždaug 1995 m. pradėjus naudoti sunkią skandinavišką techniką, kuri tinka Suomijos akmenuotiems paviršiams, bet ne lietuviškam dirvožemiui.

Ji naši, mažina medienos ruošos savikainą tačiau naudojama drėgnose augavietėse, nepalankiu oru ir normalaus drėgnumo, daro nepataisomą žalą miškams. Traktoriais ratais nupjaunamos kraštinių medžių šaknys, ko pasėkoje jie silpsta, virsta, žūva. Ir vėl reikalingi sanitariniai kirtimai, kad tuos „žuvėlius“ išvalyt…

Sunkia technika pažeistos medžių šaknys

Dirvožemio mechaninė erozija, vandens telkinių dumblinimas ir miško paklotės“permalimas“

Eksploatuojant tik vieną kirtavietę (biržę), žemumose, jei kur pervažiuojamas upelis – ir jame atsiduria mažiausiai 250 kubinių metrų dirvožemio (maždaug 20 sunkvežimių!). Dirbant nepalankiomis sąlygomis (drėgmė, šlapia) išjudinami humuso, mineraliniai sluoksniai, spėju bent 10 procentų, kurie išnešiojami tekančiais upeliukais, upėmis į vandens telkinius, tvenkinius, kurie dumblėja, dalis, manau, pasiekia Kuršių marias ir Baltijos jūrą. Vien mano buvusioje girininkijoje apie 40 tokių kirtaviečių per metus (bent pusė jų eksploatuojamos netinkamu, šlapiu oru), o Lietuvoje viso – 350 girininkijų! Įsivaizduokit, kas darosi visos Lietuvos mastu?

Sutrinka hidrologinis miško režimas – provėžos stabdo vandens nutekėjimą žemesnėse vietose, nuo ko prasideda užpelkėjimas ir su laiku medžių žuvimas. Šios provėžos (miško „žaizdos“), pats dirvožemis, ekosistema atsistatinėja, gyja labai ilgai. Gali užimti dešimtmečius ar net šimtą metų

SKAITYTI PLAČIAU: Gyvo Miško ABC: miškas kuria dirvožemį kaip knygą

Miško žaizdos. Matome provėžas vid. gylis 0,5 m., plotis per abi – metras, vid. ištraukimo atstumas pas mus apie 500 m.

Marijus Kaukėnas (Facebook): „Pažintinis keliukas sugadintas prieš pat praėjusią vasarą Labanoro parke (sausoje vietovėje), kurį vėliau atstatinėjo porą mėnesių. Telefonas provėžoje 15 cm dydžio.“

Lietuvos valstybiniai miškai sertifikuoti. Pagal sertifikato reikalavimus provėžų gylis gali būt ne didesnis kaip 10 cm. Kai vyksta patikrinimas, girininkai verčiami tai slėpti, į pasirinktus objektus sertifikatoriai vedami taip, kad tokių dalykų nematytų. Kitaip, ilgai miške nebedirbsi – ras būdų (už per aukštą kelmą ar per storą šaką iš kurios darbininkas nepagamino produkcijos), kad atsidurtum darbo biržoje.

Sunkiasvorė technika naikina paklotę. Mokslininkai tyrimais įrodė, kad sunkiasvorėmis miškakirtėmis plynai kertamos ir šios technikos sudarkytos biržės lieka mažavertės, nes sunkiasvorė technika ne tik sumaišo visą miško paklotę, sunaikina mažąją augaliją, bet ir suspaudžia giluminius dirvožemio sluoksnius, dėl ko vėliau skursta ir menkai auga nauji medynai. Nelabai pasiteisina ir nukirstų kelmų rovimas bei papildomas dirvos ruošimas sodinukams, nes sunki technika dar kartą sumaišo derlingą paviršiaus humusą, vėl suspaudžia dirvožemį. Geriausiai, kai miškas nėra plynai iškertamas ir gali atsikurti pats. Jei į visa tai neatsižvelgsime, tai ateities kartos tokių miškų, kokius mes paveldėjome iš savo tėvų, jau nebeturės.

Siekis – kuo lengvesnė technika. Svarbiausias dėmesys tenka miško kirtimo technikai. Ji turi būti kuo lengvesnė ir nežaloti dirvos paviršiaus.

Europa – beveik be natūralių miškų. Taip pat labai svarbu atsižvelgti į oro sąlygas ir stengtis nedirbti miške stiprių liūčių, polaidžio ar šiaip blogų orų metu. Aišku, visi šie veiksniai turi įtakos lentpjūvių darbui, kurios bent jau Vokietijoje vis stambėja, jų pajėgumai auga, o kad gigantiška įmonė dirbtų be prastovų, reikia nuolat tiekti medieną nepriklausomai nuo to, ar lyja, ar sninga. Todėl vokiečiai viename iš neseniai vykusių miško produkcijos gamybai skirtų renginių svarstė, iš kur ir kaip patogiau bei pigiau atsigabenti importinės medienos ir šitaip taupyti savo miškus. Beje, kaip vienas miškininkas man paaiškino, Vokietijoje paskutinius pustrečio šimto metų yra vien žmogaus manipuliuoti, o ne natūraliai augantys miškai. Naujas šalies gyventojų keliamas reikalavimas miškininkams – sodinti kuo daugiau kietos medienos medžių. Jei tai bus įgyvendinta, tai dar labiau apsunkins miško pramonės veiklą, nes medienos poreikis nė kiek nemažėja, o kietos medienos medžiai auga dar ilgiau, nei minkštesni lapuočiai ar spygliuočiai.

SKAITYTI PLAČIAU: miško paklotės išsaugojimas ir su tuo susiję techniniai sprendimai

Girininkas Petras Budvytis

Naudotos Petro Budvyčio ir Marijaus Kaukėno fotografijos

Petras Budvytis – vienas iš specialistų, kuris protestuodamas prieš tokią Aplinkos ministro K. Navicko reformą, paliko darbą. Kilęs iš Lietuvos miškininko, pedagogo, mokslininko, profesoriaus Juozo Raukčio giminės, buvęs 1988-09-01 – 2017-12-22 ( 29 metus) Telšių miškų urėdijos Mostaičių girininkijos girininkas. Lietuvos miškininkų sąjungos, girininkų bendrijos Tarybos narys nuo atkūrimo, girininkų bendrijos Tarybos Prezidiumo ilgametis narys, 10 metų buvęs Telšių miškų urėdijos profsąjungos pirmininku, 1991 metų sausio 13 -14 naktį budėjęs prie Seimo, paskatintas LR Aplinkos ministerijos II laipsnio nusipelniusio aplinkosaugininko ženklu, Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos pasižymėjimo ženklu „Už nepriekaištingą tarnybą“, Generalinio urėdo padėkos raštu. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos padėkos raštu už pagalbą gesinant gaisrą Smiltynėje 2006 metais gegužės 4 d. Plungės rajono savivaldybės, policijos komisariato, aplinkos apsaugos agentūros padėkos raštais, Lietuvos miškininkų sąjungos padėka. Miškų žinyboje išdirbo 35 metus.

 

Pasidalinkite šia naujiena socialiniuose tinkluose
2018-08-15T16:03:38+00:00 2018 03 05|Kategorijos: Gyvas Miškas ABC, Kas naujo, Lietuvos miškai, Miškas, SOS, Uncategorized|
Facebook
Google+
http://www.gyvasmiskas.lt/kaip-sunkiasvore-skandinaviska-misku-kirtimo-technika-mala-lietuvos-miskus">
Twitter