Kaip medienos korporacijos Suomijoje perėmė miškų valdymą

„Mes nebūtume buvę tokie sėkmingi, jei mes nebūtų naudoję beveik paramilitarinės (sukarintos) organizacijos miškininkystės sektoriuje“ (Skandinavijos miškininkystės modelio architektas)  

Suomiai – miško žmonės

Suomiai turi stiprią „miško žmonių“ tapatybę, iš dalies dėl to, kad daugiau kaip 95 proc. vis dar kalba senąja suomių kalba. Nepaisant šio kultūrinio ir istorinio konteksto, Suomija tapo labiausiai pasaulyje ištroškusia ir įtakingiausia miškininkystės modelio, pagrįsto plynais kirtimais, propaguotoja.

Plyni kirtimai tai toks kirtimo būdas, kai vienu metu  vienoje vietoje iškertama daug medžių ir vietoj jų sodinami nauji.

SKAITYTI PLAČIAU: Plyni kirtimai labai pelningi medienos verslo pramonei, bet turi didžiulę socialinę ir ekologinę kainą

SKAITYTI PLAČIAU: Kokią įtaką miškui daro intensyvūs kirtimai arba kodėl Lietuvoje nyks grybai?

Gamtos peizažai? Pasak Metsähallituso, vyriausybės institucijos, atsakinga už miškininkystę: „regeneravimo zona yra apibrėžta pagal topografiją, pagal kraštovaizdį. Atskiri medžiai ir medžių grupės visada paliekamos atsinaujinimo vietovėse, siekiant pagerinti kraštovaizdį ir pagerinti rūšių, kurios reikalauja senų ir nykstančių medžių, išlikimo galimybes. „

Agresyvi naujoji miškininkystės politika išstūmė tradicines praktikas

Daugelyje pasaulio šalių tradicinės miškininkystės praktikoje buvo naudojama selektyvi medienos ruoša, kai tuo pačiu metu pašalinami tik kai kurie medžiai.

Per pastaruosius keturis dešimtmečius Suomijos kompanijos dažnai atakavo tradicinį miškų valdymą. Suomija sukūrė didžiausią pasaulyje miškų konsultavimo kompaniją Jaakko Pöyry ir kai kurias pagrindines popieriaus ir celiuliozės korporacijas.

Suomijos bendrovės, gaminančios medžių pjovimo kombainus ir celiuliozės ir popieriaus gamyklų mašinas, taip pat buvo pasaulio rinkos lyderiai.

SKAITYTI PLAČIAU: Plyni kirtimai: jei ir toliau taip elgsimės su miškais, virsime stepių zona

SKAITYTI PLAČIAU: Senieji Švedijos miškai išnyks iki 2035 – miško pramonė naikina laukinę gamtą

Tris kartus aplink pasaulį: kelių infrastruktūra, sukurta miško kirtimui, yra pati tankiausia pasaulyje

Suomijos miško ūkio modelis – ekonominė sėkmė  ir ekologinė nelaimė

Suomijos miškininkystės modelis buvo pripažintas ekonomine sėkme, tačiau taip pat sukėlė plataus masto natūralių miškų naikinimą ir didžiulį šiltnamio efektą sukeliančių CO2 dujų išmetimą iš miškų, miško dirvožemių ir durpynų daugelyje skirtingų pasaulio šalių, nuo Suomijos iki Brazilijos ir Indonezijos.

Kodėl suomiai, senieji miško žmonės, taip norėjo eksportuoti plymus kirtimus į kitas pasaulio šalis?

Fotografai Sannis Seppo ir Ritva Kovalainen sukūrė dvi neįtikėtinas knygas, atrasiančias šio keisto paradokso šaknis.

Puiden kansa“ (1997 m., „Miško žmonės“ (Tree people), taip pat vokiečių ir japonų kalbomis) – buvo tyrimas, ką mes dar galime atrasti  beveik visiškai išnykusiose, senosiose Fino-ugrų kultūrose, kuriose šventi medžiai ir šventieji miškai vaidino svarbų vaidmenį.

Nuo šventų miško kapinaičių, aukų medžių iki … plynų kirtimų eros

Puiden kansa pristatė keletą intriguojančių ir pamirštų istorinių anekdotų. Prieš tūkstantį metų kiekvienas suomiškas namų ūkis turėjo savo aukų medį, o kiekviename kaime buvo hiisi, šventos miškų kapinės. 1228 m. Romos popiežius įsakė iškirsti šventus Suomijos  medžius ir miškus. Nepaisant visuotinio pasipriešinimo, šventus miškus pakeitė krikščioniškos bažnyčios, išskyrus kai kurias Rytų Karelijos ir Šiaurės Rusijos dalis. Kai kurie šventieji medžiai prie individualių namų ūkių yra išlikę ir pačioje Suomijoje.

Metsänhoidollisia toimenpiteitä („Miškininkystės operacijos“, 2009), gali būti laikoma „Puiden kansa“ tęsiniu. Jame atpasakojama, kaip buvo sukurtas dabartinis miško pramonės kompleksas Suomijoje, kaip šis modelis buvo priverstinai diegiamas Suomijos žmonėms ir kaip jis iš pašaknų paveikė paprastų suomių gyvenimą.

Antrojo pasaulinio karo metu Suomija nebuvo okupuota Sovietų Sąjungos, o šaltojo karo metu ji niekada nebuvo Rytų bloko dalis. Tačiau organizaciniai modelių diegimas, kurie buvo priimti Suomijos miškininkystės sektoriui po Antrojo pasaulinio karo, prilygo tarybinio valdymo metodams.

Kelių infrastruktūra medžių pjovimo technikai: 1200 kv. km pločio žemė yra įkalinta maždaug 125 000 kilometrų kelių tinkle, nuolat mažinančiame miško plotą ir užkertančiam būdus miškui funkcionuoti kaip anglies absorbentui

Privatūs miškų savininkai – valstybės kontrolėje

Kaip pažymi Sanni Seppo ir Ritva Kovalainen, Suomijos miškų savininkų asociacijas organizavo valstybė, tačiau jie netapo laisvaisiais veikėjais ar tikromis piliečių interesų grupėmis. Jie (miškų savininkai) buvo integruoti į valstybės administraciją ir jos kontroliuojami.

Suomijos valstybė kartu su celiuliozės ir popieriaus pramone sudarė tvirtą sąjungą, siekiančią išplėsti monolitinį miškininkystės modelį, kuris visiškai netoleravo kitokios nuomonės ar alternatyvių modelių.

Praktiškai, Suomijos miško savininkai prarado kontrolę kaip valdyti savo nuosavus miškus. Visi buvo priversti taikyti tą pačią praktiką, tas pačias miškotvarkos procedūras, kurios buvo sukurtos siekiant užtikrinti tinkamą medienos tiekimą celiuliozės ir popieriaus pramonei. Iš pradžių miškas buvo išretinamas celiuliozei, o paskui išvalomas plynais kirtimais, kad gauti maksimalią medienos masę ir medieną.

SKAITYTI PLAČIAU: 83 mokslininkai kovoje su Suomijos miško pramonės lobistais ir korumpuotais politikais

SKAITYTI PLAČIAU: Arūnas Valinskas: Medienos versle sukasi milžiniškai pinigai, todėl ir norima pakeisti valdymo struktūrą

Nepaliesta laukinė gamta: miškininkas Jarno Hämäläinen apsaugojo penkis hektarus miško, kurį jis paveldėjo. „Tai natūraliai augantis miškas, kurio nepalietė žmogaus rankos. Tai mano vieta, kur aš sugrįšiu ieškoti savo šaknų, klausytis pušų ūžimo ir uodų zvimbimo“.

Valdžios institucijos griežtai baudė miško savininkus, kurie nesutiko plynai iškirsti savo miškus ir juos kaltino „jų miškų sunaikinimu“ (!). Tai, žinoma, buvo išskirtinė Vakarų demokratijos procedūra, ir tai iš ties vyko, o Seppo ir Kovalaineno knygose pateikti pasakojimai atspindi aiškų ir logišką viso to modelį.

Seppo ir Kovalainen įtraukė vieno iš pagrindinių Suomijos naujosios miškininkystės politikos architektų išraiškingą citatą, pagal kurią: „mes nebūtume buvę tokie sėkmingi, jei mes nebūtų naudoję beveik paramilitarinės (sukarintos) organizacijos miškininkystės sektoriuje.“

SKAITYTI PLAČIAU: Miškų reformos priešistorė: valstybiniai miškai intensyviai atakuojami dar nuo 1995

Puiden Kansa buvo optimistiška knyga, vilties pilna knyga. Ji buvo sutelkta į mažus, bet vis dar išlikusius nuostabius senovės pasaulio fragmentus. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl tiek daug žmonių Suomijoje ją pamėgo.

Kita vertus, „Metsänhoidollisia toimenpiteitä“ daugiausia yra liūdesys ir tylus, represuotas pyktis.

Senasis miško kvadratinis kilometras susideda iš šimtų skirtingų „vietų“, nesuskaičiuojamų mažų erdvių, kuriuos saugo aplinkiniai medžiai.

Kai miškas yra iškertamas plynai – ši turtinga uždarų erdvių mozaika dingsta nuo laiko upės ir niekada nebus atkurta žmogaus gyvenime. Plynas kirstas miškas tampa tik viena vieta ir dažnai nėra labai patraukli.

SKAITYTI PLAČIAU: Miškas kuria dirvožemį kaip knygą

SKAITYTI PLAČIAU: Medžių plantacijos nėra miškai arba kodėl JT skelbiama „miškų plėtra“ yra mitas

Atimta: Irma praleido savo vaikystės dienas miškuose, kurių daugiau nėra

Iškirsti plynais kirtimais seną mišką visada yra mažas, lokalizuotas pasaulio galas šalia jo gyvenantiems žmonėms, kurie mylėjo mišką tokį, koks jis buvo.

Kas buvo ir kas liko po miško iškirtimo

Per savo nuotraukas Sannis Seppo ir Ritva Kovalainen rodo, kas buvo ir kas liko po miško iškirtimo. Jie parodo žmones ir jų veidus, kuriuose atsispindi šviesus ir gilus sielvartas. Be to, jie leido žmonėms kalbėti ir pasakyti, kaip tai privertė juos jaustis.

„Senasis miško kvadratinis kilometras susideda iš šimtų skirtingų „vietų“, nesuskaičiuojamų mažų erdvių, kuriuos saugo aplinkiniai medžiai. Kai miškas yra iškertamas plynai – ši turtinga uždarų erdvių mozaika dingsta nuo laiko upės ir niekada nebus atkurta žmogaus gyvenime. Plynas kirstas miškas tampa tik viena vieta ir dažnai nėra labai patraukli.“

Visos istorijos skiriasi, tačiau yra elementų, kurie kartojasi iš naujo ir vėl, ir vėl. Pirmasis tai baimė, kad kažkas nutiks su mišku. Nukryžiuotas bejėgiškumo jausmas. Impotento pyktis. Šokas, neigimas, depresija, nerimas. Tylus klausimas, ar visa neapykanta yra pateisinama.

SKAITYTI PLAČIAU: Liberalus miško valdymo modelis – grėsmė Baltijos ir Skandinavijos regionų miškams

Seppo ir Kovalaineno rašymas yra tankus, aštrus, gilus. Žodžiai smogia tiesiai, be gailesčio, į skausmingas, girliuojančias opas ir sudėtingas dilemas.

Tačiau dar yra nuotraukos, kurios iš tiesų sukuria knygą. Statistika gali meluoti, žodžiai gali meluoti, netgi kai kurios nuotraukos gali meluoti, bet jei matote šią kolekciją, jūs savo širdyje žinote, kad tai, ką matote, yra tiesa apie tai ar bent jau svarbi tiesos dalis.

 

 

Šaltinis: The unmaking of Finland’s forests (2010)

Ritva Kovalainen & Sanni Seppo
Metsänhoidollisia toimenpiteitä
[Silvicultural operations]
Helsinki: Hiilinielu tuotanto ja Miellotar, 2009. 200 p., ill.
ISBN 978-952-99113-4-9
€ 43

Pasidalinkite šia naujiena socialiniuose tinkluose
2018-03-20T19:07:08+00:00 2018 02 11|Kategorijos: Apie reformą, Pradžia, Suomija, Uncategorized|Žymės: |
Facebook
Google+
http://www.gyvasmiskas.lt/kaip-medienos-korporacijos-suomijoje-pereme-misku-valdyma">
Twitter