“Apie pagrindinę filmo temą – masinį Lietuvos miškų kirtimą ir valymą – režisierius neištaria nė žodžio. Suprasti kūrėjo užuominą teks mums patiems, žiūrovams.”
“Tokie filmai sukuriami kartą per kelis dešimtmečius. Ketveri metai pasirengimo, dar tiek pat – filmuojant po atviru dangumi, nors ir vėjas, saulė, nuovargis ir stingdantis vanduo.”
“Nusprendėme, kad miškus reikia saugoti kuriant filmus. Pagal išsilavinimą esu biologas. Nuo vaikystės vaikščiojau po miškus, skaudėjo širdį matant, kaip jie yra kertami. Augdamas svarsčiau, kaip galėčiau juos apginti. Su plakatu „Nekirskit miškų“ atsistojęs prie Seimo juk nieko nepakeisi. Visiems ir taip viskas aišku. Tad rinkausi kitą kelią. Vadovavausi tokia teorija: „Žmogus saugo, kai myli, o myli, kai pažįsta“. Tad šiuo filmu siekiu supažindinti žmones su sengire. Jei bent keletas ją pamėgs, savo tikslą būsiu pasiekęs.”
„Sengirė“ yra filosofinis meninis kūrinys – nufilmuotas paskutiniuose išlikusiuose senosios girios plotuose Lietuvoje. Nėra jokio užkadrinio balso, tik beveik apčiuopiami, stiprūs girios ir jos gyventojų garsai bei kamera užfiksuotos magiškos akimirkos.”
„Sengirę“ beveik galima vadinti fantastiniu filmu. Nes to, kas atsidūrė jame, paprastas žmogus tarsi iš šalies negali išvysti. Taip paslėpta ir nematoma, tad, sakytum, ir neegzistuoja. Tačiau režisierius M. Survila siekia, kad jo kūrinį pažiūrėtų kuo daugiau žmonių. Galbūt tai ką nors pakeis…”
“Apskritai turbūt filmas pirmiausia yra apie žmogų.”
„Sengirės“ plakatas
Kovo pabaigoje Lietuvos auditorijai po daugiau nei 10 metų kūrimo pristatomas antrasis Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Sengirė“. Tai lėtas, poetinis ir vaizdinis pasakojimas apie seniausius Lietuvos miškus ir jų gyventojus. Ką tik viešai pasirodžiusiame plakate taip pat užminama daugiau mįslių, nei duodama atsakymų. „Sengirės“ kūrėjai stengiasi suteikti žiūrovui malonumą atrasti pačiam ir patiems patirti šį filmą.
Pristatytame, talentingos dizainerės Mažvydės Kokanauskienės sukurtame, „Sengirės“ plakate dėmesį sukausto didinga kurtino fotografija. Atidžiau įsižiūrėjus jo akyse matomas ir žmogaus atvaizdas. Filmo kūrėjai teigia, kad žmogaus linija dokumentiniame filme apie senuosius Lietuvos miškus jiems atrodė neišvengiama.
Šis filmas nufilmuotas paskutiniuose išlikusiuose senosios girios plotuose Lietuvoje. Nėra jokio užkadrinio balso, tik beveik apčiuopiami, stiprūs girios ir jos gyventojų garsai bei kamera užfiksuotos magiškos akimirkos.
Pagrindiniu plakato herojumi kurtinys pasirinktas dėl to, kad tai vienas iš „personažų“, kuriuos Mindaugas Survila norėjo užfiksuoti tik pradėjęs galvoti apie filmo idėją. „Sengirėje“ žiūrovai išvys ir unikalius ir aistringus kurtinių tuoktuvių ritualus. Kurtiniai, kaip ir daugelis sengirių gyventojų bijo žmogaus, todėl užfiksuoti jų veiklas buvo įmanoma tik režisieriui tampant visiškai nematomu.
„Ateidavau į tuoktavietes anksčiau nei patys kurtiniai, slėpdavausi prieš mėnesį pastatytoje palapinėje ir tiesiog kantriai laukdavau. Svarbiausia buvo visiškai nejudėti, nes bet koks garsas miško tyloje nuskambėdavo daug garsiau ir galėdavo išgąsdinti kurtinius. Nejudėdamas išgulėdavau iki 13 valandų, po to, nori nenori, reikėdavo pabandyti apsiversti”,- filmavimo ypatumus pasakoja režisierius.
Intensyviausiai kurtinių tuoktuvių ritualai vyksta dvi savaites, tad užfiksuoti tiems vaizdas, kuriuos žiūrovai pamatys „Sengirėje“ prireikė ne vienų metų filmavimų.
Plačiau apie filmavimus čia
Kur pamatyti?
Filmo “Sengirė” premjera vyks Kovo 29 d. (“Kino pavasario” uždarymo filmas). Nuo kovo 30 dienos (prieš pat Šv. Velykas) filmas bus pradėtas rodyti daugelyje Lietuvos kino teatrų. Detalesnė informaciją šiek tiek žemiau.
Facebook nuorodos:
Vilniuje – https://www.facebook.com/events/1982855135311518/
Kaunas – https://www.facebook.com/events/176669589627617/
Panevėžys – https://www.facebook.com/events/345929625918315/
Šiauliai – https://www.facebook.com/events/2016233612035798/
Utena – https://www.facebook.com/events/204371400150709/
Klaipėda – https://www.facebook.com/events/102215217287723/
Gargždai – https://www.facebook.com/events/2017710955166240/
Marijampolė – https://www.facebook.com/events/583049638698617/
Alytus – https://www.facebook.com/events/1503876349711436/
Anykščiai – https://www.facebook.com/events/188146611795023/
Tokie filmai sukuriami kartą per kelis dešimtmečius
Mindaugas Klusas, www.lzinios.lt
Tokie filmai sukuriami kartą per kelis dešimtmečius. Ketveri metai pasirengimo, dar tiek pat – filmuojant po atviru dangumi, nors ir vėjas, saulė, nuovargis ir stingdantis vanduo. Svaiginantis užmojis ir ne mažiau svaigi gamtininko dokumentininko Mindaugo Survilos patirtis – „Sengirė“.
Filmo premjera bus uždarytas šių metų Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“. Jau kitą dieną, nuo kovo 30-osios, jį pradės rodyti daugelis Lietuvos kino teatrų.
Pagrindinė filmo tema – masinis Lietuvos miškų kirtimas ir valymas
Apie pagrindinę filmo temą – masinį Lietuvos miškų kirtimą ir valymą – režisierius neištaria nė žodžio. Matome lėtą, poetišką ir nepaprastai vaizdingą pasakojimą apie seniausius Lietuvos miškus ir jų gyventojus. Suprasti kūrėjo užuominą teks mums patiems, žiūrovams. Norint perteikti žmonėms informaciją, užtenka enciklopedijos, o jei sieki gauti daugiau peno pamąstymams, eini į kiną.
„Sengirę“ beveik galima vadinti fantastiniu filmu. Nes to, kas atsidūrė jame, paprastas žmogus tarsi iš šalies negali išvysti. Taip paslėpta ir nematoma, tad, sakytum, ir neegzistuoja. Tačiau režisierius M. Survila siekia, kad jo kūrinį pažiūrėtų kuo daugiau žmonių. Galbūt tai ką nors pakeis…
Į pirmąsias filmo peržiūras bilietai buvo išpirkti jam net neprasidėjus
Filmo pasaulinė premjera įvyko prestižiniamedidžiausiame pasaulyje Amsterdamo tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje (IDFA). Į pirmąsias filmo peržiūras bilietai buvo išpirkti jam net neprasidėjus. Neseniai filmo kūrėjas sugrįžo iš festivalio „DocPoint“ Helsinkyje. Akistata su savo žiūrovu – pati svarbiausia. Girių karaliaus medžioklė – Pažiūrėjus filmą gali susidaryti įspūdis, kad nieko nepaprasta jame nėra: briedis šlamščia lapus, pešasi kurtiniai, nešina gile bėginėja pelytė.
Gamtos katedra sengirėje – interviu su režisieriumi
Turbūt „Sengirėje“ matomus vaizdus įamžinti buvo ypač sunku?
Taip, reikia įdėti daug pastangų. Tarkime, rasti ir nufilmuoti briedį, einantį per krūmynus, užtrukau vos tris dienas. Tačiau man to neužteko. Ieškojau kadro, kuriame jis atsiskleistų kaip karalius, tikrasis girios šeimininkas. O ne šmirinėtų pakrūmėmis ausis pastatęs, ko nors išsigandęs. Ir kad būtų rūkas, kristų graži šviesa ir jis karališkai rupšnotų beržo lapus. Tokio kadro teko laukti trejetą metų. Sakykime, fotografija yra tas vienas vienintelis kadras: briedis atsisuko ir tu jį įamžinai. Kadras yra. O kai filmuoji, ir briedis ima nerimastingai dairytis, žiūrovas iškart supras, kad žvėris elgiasi netikroviškai.
Man užvis svarbiau buvo nepadaryti žvėrims jokios įtakos, nufilmuoti juos kuo natūralesnėje aplinkoje. Įamžinau labai seną patiną. Tokių, pasiekusių brandą ir dar vyresnių, jau nebebūna, man labai pasisekė.
Pagal Lietuvos medžioklės įstatymus, sulaukusius brandaus amžiaus briedžius iškart leidžiama nušauti. Jis praktiškai jau neturėjo būti išgyvenęs. Įsivaizduokim tokį medžioklės įstatymą, kur 18 metų sulaukusį žmogų galima nušauti. Nes jis, esą, jau užaugo. Tačiau žmogus juk daugiausia sukuria po 18 metų, kai subręsta. Taip pat ir gražiai nuaugęs briedis galėtų palikti labai daug gerų jauniklių. Deja, tokie anksti iššaudomi.
– Įdomi paralelė.
Apskritai turbūt filmas pirmiausia yra apie žmogų. Nemėgstu filmų ir režisierių, kurie tiesiai šviesiai perša nuomonę. Tarkime, yra toks Michaelas Moore‘as, nuolat rėkiantis už kadro ar kadre. Tokie žiūrovus laiko kvailiais, esą šie nieko nesupranta, viską jiems reikia sukišti į galvą.
SKAITYTI PLAČIAU: Sąryšis su gamtos pasauliu – naujoji žmonijos r(evoliucija)?
Režisieriai didaktai?
Čia net sunkesnis atvejis. Toks prievartinis grūdimas daugelį žmonių atbaido. O mes norėjome sukurti filmą, kur pats žiūrovas nuspręstų, kas jam atrodo svarbu, aktualu. Juk kiekvienas turime savą patirtį, domimės skirtingais dalykais.
Viltis – ne Seimo galvos, o moksleivija
Kodėl nusprendėte kurti tokį filmą?
Pagal išsilavinimą esu biologas. Nuo vaikystės vaikščiojau po miškus, skaudėjo širdį matant, kaip jie yra kertami. Augdamas svarsčiau, kaip galėčiau juos apginti. Su plakatu „Nekirskit miškų“ atsistojęs prie Seimo juk nieko nepakeisi. Visiems ir taip viskas aišku. Tad rinkausi kitą kelią. Vadovavausi tokia teorija: „Žmogus saugo, kai myli, o myli, kai pažįsta“. Tad šiuo filmu siekiu supažindinti žmones su sengire. Jei bent keletas ją pamėgs, savo tikslą būsiu pasiekęs.
Beveik nekyla abejonių, kad pagrindinė filmo auditorija turėtų būti moksleivija. Juokaujame, kad retas mokinys šiais laikais yra matęs karvę.
Darėme darbinę filmo peržiūrą, apklausėme šimtą skirtingo amžiaus žmonių. Į klausimą, ar reikia šį filmą rodyti mokiniams, neigiamai atsakė tik vienas. (Juokiasi.) Dabar su biologijos vadovėlių autore Jūrate Mikulevičiūte mokytojams parengsime metodinę medžiagą, kaip su mokiniais žiūrėti „Sengirę“, po to aptarti. Manome, kad to reikia. Didžiausią įtaką, iš tiesų, galima padaryti per moksleivius, nes vyresnio amžiaus žmones pakeisti sunkiau.
Kam saugoti vabalą?
O kiek tų sengirių yra Lietuvoje?
Nežinau, tokios statistikos nėra, lopinėliai. Tai sunkiai prieinamos vietos, kurių anksčiau nepasiekdavo technika. Dabar gamta jau negali pati pasipriešinti šiuolaikinei technikai, tad lieka kliautis žmonių sąmoningumu.
SKAITYTI PLAČIAU: Belovežas – paskutinė Europos sengirė, atlaikiusi žmogaus invaziją
Tikriausiai ieškant tų lopinėlių teko gerokai pakeliauti po Lietuvą?
Rinkomės vertingiausius nuo Lietuvos pietrytinės sienos Dzūkijoje iki Biržų girios, ir nuo Ignalinos rajono iki Rusnės salos. Esu dėkingas mokslininkams, kurie padėjo surasti sengires ir žvėrių buvimo vietas.
Kiek filme įamžinta vietovių?
Reikėtų filmo kadrus skaičiuoti. Kiek kadrų, tiek ir lokacijų. (Juokiasi.)
O kas būdinga sengirei, kuo ji svarbi – reta augmenija ir gyvūnija?
Problema priklauso nuo požiūrio. Tarkime, senamadiškam miškininkui nugriuvęs medis yra baisi netvarka. Negražu! Reikia tuoj surinkti, išvalyti ir išvežti, kad būtų gražu kaip parke. Vakarų Europoje sengirių visai nebelikę. Mes dar turime nedidelius lopinėlius ir tuo galime didžiuotis. O biologo supratimu, kiek sveria nugriuvęs medis, tiek jame gyvena organizmų – įvairių grybų, vabzdžių. Didžiulė įvairovė, tūkstančiai įdomių rūšių! Kadangi tokių buveinių labai reta, tai ir jose gyvenantys gyviai yra labai reti. Žmonės, pavyzdžiui, piktinasi, kad dėl kažkokio vabalo jiems neleidžiama iš miško vežti negyvos medienos. Tačiau įstatymiškai saugodami vieną retą vabalą iš esmės saugome tūkstančius kitų rūšių – ištisą ekosistemą.
24 valandos ir jokio judesio
Kaip ir kada pradėjote rengtis filmavimui?
Studijuodamas biologiją sukūriau filmą „Susitikimas su žuvininkais“ (2007). Apie kiną tada ne kažin ką išmaniau. Po to susipažinau su verslininku, aktyviu žmogumi Rimu Pakeriu. Sutarėme, kad miškus reikia saugoti kuriant filmus. Užsidegėme šia idėja.
Pradėjau mąstyti, koks tas filmas apie sengirę turėtų būti, kas jo herojai. Visų pirma, sumanėme, kurias rūšis filmuosime, tada pats vienas ir padedamas mokslininkų ėmiau ieškoti, kur jos gyvena. Dar vienas galvosūkis – kaip prie tų rūšių prieiti, kaip jas nufilmuoti? Tai užtruko metų metus. Tarkime, įamžinti kurtinių tuoktuves prisireikia visos strategijos. Esminis principas – kad jie mūsų nematytų. Vadinasi, turiu ateiti naktį ir kitą naktį išeiti. Atėjome dviese. Aš įlipau į medį, kolega išėjo. Paukštis girdi, kad kažkas atėjo, bet nemato. Tada, girdi, kažkas išėjo, vadinasi, pavojaus nebėra. Bėda, kad vasarą tos nakties būna vos valanda. Tad 23 valandas ir pratūnai medyje. Patogiai ant kėdės tiek neišsėdėtumėte, o ten sėdi ant platformos, aptrauktos maskuojančia medžiaga. Menkas malonumas. Ir jokių kompromisų: lietus, vėjas ar saulė – turi sėdėti. Per ilgą laiką atrandi smulkmenų, sugalvoji, kaip iš kerzinio bato pagalvę pasidaryti. Pirmas dešimt valandų stebėti, filmuoti labai smagu. Po 16 valandų jau sunkiau, o likusios iki tamsos – tikra kančia. Šonus skauda, para be miego… Žodžiu, nueitas ilgas kelias – daug konsultavausi, skaičiau specialiąją literatūrą, kokios praktikos yra ėmęsi kiti.
Kas padėjo atrasti tas poras?
Mokslininkai, jie tiksliai žino buvimo vietas. Tarkime, didžiųjų apuokų Lietuvoje tėra tik du žinomi lizdai. Ieškok trisdešimt metų – vargu ar pats surasi. Tas pats ir su kitais paukščiais, vabzdžiais, buveinėmis. Per ketverius metus pamažu surankiojom. Norinčiųjų fotografuoti ir filmuoti yra daug. Todėl ornitologai dažniausiai niekam neteikia tos informacijos. Tačiau įsitikino mūsų darbo prasmingumu, pamatė, kaip dirbu, įvertino mano filmavimo metodus. Tada sutiko padėti.
Filmavote ore, ant žemės ir po vandeniu.
Ieškodamas sengirių, daug medžių mačiau sukritusių į vandenį. Buvo įdomu įamžinti, koks ten tas jų gyvenimas. Lankėme narų kursus, juos vedė vienas geriausių nardymo instruktorių Aldas Matiukas. Vėliau pats prisijungė prie mūsų komandos. Nerdavome dviese: aš su filmavimo kamera, o jis plaukdavo virš manęs laikydamas prožektorių. Susigalvojome ženklus, kaip bendrauti esant vandenyje. Krante susitari, o po vandeniu galva veikia visai kitaip. Galiausiai per metus kitus ištobulinome tikslią sistemą. 40 metrų gylyje radome pušį, po kuria įsiraususios vėgėlės. Upėse po medžiais slepiasi lašišos. Viename giliame ežere medžiai atrodė lyg piratų laivas, apaugęs skarmalais. Bakterijų namai.
Dauguma gyvūnų yra sengirės gyventojai: ir labai reti, ir labai saugomi. Ir miškas būtų labai dėkingas, jei visokių stebėtojų būtų kuo mažiau.
SKAITYTI PLAČIAU: Sengirės – žmogaus nepaliesti miškai
Daug mįslių užmena įžanginiai „Sengirės“ kadrai. Kaip ir kur tai nufilmuota?
Baigęs biologiją ėmiau mokytis kino ir supratau, kad daugeliui žmonių filmai apie gamtą nepatinka. Todėl išsikėliau tikslą sukurti filmą būtent tokiems. Stengėmės meniškai nufilmuoti ir suteikti juostai daug papildomų prasmių.
Norint perteikti žmonėms informaciją, užtenka enciklopedijos – joje viskas aiškiai išdėstyta. O jei sieki gauti daugiau peno pamąstymams, eini į kiną. Nesiekėme iliustruoti enciklopedijos. Ir atsisakėme balso už kadro. Jei jis enciklopediškai skelbtų, kad pelėda uodegoje turi dvylika plunksnų, visi žiūrovai imtų skaičiuoti, ar tikrai jų tiek. Nepamatytų nei to nuostabaus rytmečio, kai saulė teka, nei gražaus uokso, nei pelėdžiukų. „Sengirė“ yra filosofinis meninis kūrinys.
SKAITYTI PLAČIAU: Pirmykštis Dubravos miškas – vienintelė tokia saugoma teritorija Lietuvoje
Viename filmo epizode netikėtai parodomas žmogaus veidas. Ką reiškia ši detalė?
Norėtųsi, kad žiūrovai patys spėliotų. Iš esmės tai – žmonijos simbolis. Saugome pandas, orkas, o visa kita, milijonas rūšių – buvę nebuvę.
Žmogaus akis ribota, kamera praplečia galimybes. Kitaip nesimatytų tos elegancijos, kaip jie tas varles stveria.
Kurie unikalūs žvėrys, vabzdžiai yra įamžinti filme?
Dauguma gyvūnų yra sengirės gyventojai: ir labai reti, ir labai saugomi. Tačiau filme visai nepaliestas grybų pasaulis. Jiems reikėtų atskiro filmo, kuris būtų labai, labai įspūdingas. Filmavome ketverius metus ir kiek spėjome, tiek ir padarėme. Apribojo įsipareigojimai Lietuvos kino centrui. Stengėmės parodyti, ko žmogus tikrai nepamatys nuėjęs į mišką. Bet miškas būtų labai dėkingas, jei visokių stebėtojų būtų kuo mažiau.
O kas buvo sunkiausia?
Surinkti finansavimą. (Juokiasi.)
Kaip po biologijos mokslų nuėjai į kiną?
Nuo penktos klasės svajojau kurti filmus apie gamtą. Pradėjau kryptingai dirbti – fotografavau paukščius, dalyvavau jaunųjų mokslininkų konferencijose. Už tai esu labai dėkingas savo biologijos mokytojai Snieguolei Čekienei. Po to baigiau biologiją. Kino mokiausi pats, dirbdamas su profesionalais – šviesaus atminimo Audriumi Kemežiu, Audriumi Stoniu, Sergejumi Loznica.
https://www.lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/gamtos-katedra-sengireje/261512
