GYVO MIŠKO vizija savivaldybei: Kauno Ąžuolynas – GYVASIS PAMINKLAS SENGIRĖMS ATMINTI

PASIŪLYMAI DĖL KITOS PASKIRTIES INŽINERINIŲ STATINIŲ, ESANČIŲ KAUNO ĄŽUOLYNO PARKE, KAUNE, REKONSTRUKCIJOS PROJEKTO ĮGYVENDINIMO

Asociacija „GYVAS MIŠKAS“

 

 

 

 

2018 08 10

Medžiagą paruošė Monika Peldavičiūtė ir Mindaugas Malakauskas

Viršelio foto: Mindaugas Malakauskas (Kauno Ąžuolynas)

Kauno Ąžuolynas – GYVASIS PAMINKLAS SENGIRĖMS ATMINTI

Kadangi Ąžuolynas egzistuoja ne miško masyve, o mieste ir jį veikia įvairūs miesto faktoriai –  svarbiausia užduotis yra žinoma, kiek įmanoma pagerinti sąlygas ąžuolams ir bendrai ekosistemai. Tačiau ąžuolynas yra ne vien saugomas gamtos objektas, bet ir nacionalinė kultūros vertybė – kitaip sakant, žaliuojantis kultūros paminklas. Tad labai svarbu, jog ruošiant ir rekonstruojant Ąžuolyno parką, visi – gamtotvarkos, techniniai ir kultūriniai aspektai būtų suderinti ir vieningai papildytų vienas kitą.

Prieš ruošiant projektą būtina įvertinti ir atsižvelgti į kontekstą ir apsibrėžti bendrą įgyvendinimo konceptą, kuriuo toliau remiantis būtų priimami techniniai sprendiniai.  Kauno Ąžuolynas pats iš savęs aiškiai tai diktuoja – ąžuolas kaip senosios lietuvių kultūros simbolis ir sengirės likutis.

Tad mūsų siūlymas būtų kurti bendrą projekto konceptą – viziją – KAUNO ĄŽUOLYNAS – gyvasis paminklas sengirėms ir senąjai lietuvių kultūrai atminti. Tada atitinkamai dėmesys turėtų būti skiriamas patiems ąžuolams,  ir techniniai sprendiniai pritaikyti šios vizijos įgyvendinimui. Marketingo ir reprezentacine prasme miestui ir visai Lietuvai šios idėjos įgyvendinimas kurtų pridėtinę vertę ir naudą. Norint pasiekti kokybiškų rezultatų  būtina įtraukti specialistus į procesą ir jų konsultacijos (etninės – baltų kultūros specialistai, tautodailininkai, arboristai ir kt.). Taipogi sudaryta grupė aplinkosauginei projekto įgyvendinimo kontrolei.

Šalia siūlomo gamtos pažinimo tako, turėtų kartu rastis bendras ąžuolo-ąžuolynų evoliucijos informacinis-pažintinis-patyriminis takas-objektai, atskleidžiantys ne vien gamtinius, bet ir istorinius,  kultūrinius, mitologinius ir dvasinius aspektus. Ąžuolams reikėtų suteikti vardus, pažymėti jų metus, kiekvienam ąžuolui (jo priežiūrai) paskirti po globėją-sergėtoją – tai gali būti mokyklos, klasės, įmonės ir pan. Naudojamos medžiagos kuo natūralesnės, taikomi permakultūros  dizaino principai, unikalios vaikų žaidimų aikštelės (virvės, tinklai, medis), sukurti Ąžuolyno aukurą, taipogi galbūt parkui reikalingas jo operatorius – atliekantis priežiūrą.

SKAITYTI PLAČIAU: Kauno Ąžuolyno projektas: pristatymas ir diskusijos – visas įrašas (VIDEO)

Pasiūlymas naudoti permakultūros metodą ir principus tvarkant Ąžuolyną:

Palikti ‘negyvą’ medieną žmonių prižiurimuose parkuose ir miškuose – naujas konceptas. Juk tai atrodys kaip nesutvarkyta aplinka! Tačiau tose ekosistemose gyvenantiems gyvūnams tai pati geriausia dovana! Pirmiausia, mažiausieji tos vietos gyventojai gauna maistą ir namus. Jie perdirbdami medieną maitina grybieną dirvoje, o patys patampa maistu paukščiams ir didesniems vabalams. O mažieji paukščiai- paukščiams plėšrūnams. Taip, netiesiogiai padaroma nauda visai ekosistemai nuo pat pagrindų. Sutrikdydami šį ratą išbalansuojame ir pavagiame resursus ir galimybes iš kitų gyvybės formų.

Didėjanti gyvūnų įvairovė, paukščių kiekis, savo dainomis užpildo orą, parkas patampa gyvesnis ir daug malonesnis jame būti.

Pasitelkiant kūrybą ir galima praktiškai panaudoti viską, ką kitu atveju reikia palyginus daugiau pastangų surinkti, išvežti, ir atsikratyti kažkur kitur. Iš nukritusiu šakų ir iškirstų nepageidautinų krūmų galima sukurti barjerus, tvoras iš lygiagrečiai sukrautų šakų. Jomis atskiriamos erdvės, galima atitverti teritorijas, užkirsti kelius į saugotinas zonas arba tiesiog sukraunamos sutvarkytos prie takų.

Didesni rastai gali būti panaudoti kaip suoliukai arba perdaryti į kūrybiškus, liaudies meistrų suoliukus. Nuvirtę įdomesnės formos medžiai- kaip graži gamtos dalis kurioje gali žaisti vaikai.

Lapai, spygliai, šakutės ir žolės, visa tai yra miško dalis kuri taip pat neturėtų jo palikti. Juos galima sukrauti i komposto kupetas arba palikti kur nukrito, kad suirtų savaime.
Susmulkinta mediena – puiki miško takelių medžiaga. Ji pats natūraliausias vaikščiojimo paviršius, atrodo labai gražiai, o irdama patampa dirva ir galiausiai vėl mišku.

Miestas kuris pritaikė tokius metodus aplinkos tvarkymo metodus yra Amsterdamas, Nyderlandų karalystė. Nuo miesto centrinio parko Vondelpark iki miško besiribojančio su miestu Amsterdame Bos. Kaip vietiniai aplinkos mylėtojai pasakojo, jiems prireikė kelių metų kol pradėjo pastebėti naudą savo akimis. Pirmiausia pastebėjo vabzdžių populiacijos pagausėjimą, kurį sekė paukščių porų padidėjimas, tuomet pastebėjo paukščių rūšis, kurios ten niekada negyvendavo. O galiausiai kaip sakė vienas paukščių stebėtojas Richard “tiesiog suskaičiuos, kiek plėšriųjų paukščių pamatysi važiuodamas dviračiu“. Skeptikų šiai sistemai beveik nebeliko, nes pokyčiai labai akivaizdūs.

Nauda trumpai:

  •  Sutaupoma žmogiškojo darbo tvarkant,
  •  Mažiau iššvaistoma energijos važinėjant sunkvežimiais,
  •  Sukuriami nauji, praktiški peizažo elementai,
  • Atsiranda nišos begalei mikro organizmų gyventi
  • Maitindamiesi mikro organizmai maitina didesnius ir didesnius gyvūnus
  • Yranti mediena taip pat maitina ir dirvos ekosistemą
  • Didėja gyvūnų įvairovė ir jų kiekis ekosistemoje
  • Didėjant įvairovei, sistema patampa stabilesnė ekstremaliems aplinkos įvykiams
  • Sustabdomas mikro elementų praradimas iš ekosistemos
  • Didėja derlingumas

Pasiūlymas dėl Radvilėnų plento skiriančio Ąžuolyną ir A. Mickevičiaus slėnį:

  • Įrengti pėsčiųjų perėją, geriausia būtų tiltelis virš kelio, kad netrukdytų eismui ir būtų galima bet kada saugiai pereiti gatvę.
  • Patį plentą uždengti plastikiniu ar metaliniu gaubtu (rasti geriausią techninį sprendimą) dalinai izoliuojant nuo miško tam, kad sumažinti mašinų keliamą triukšmą ir sumažinti galimybę laukiniams gyvūnams būti sužalotiems.

Pritariame ir palaikome Sauliaus Dambrausko išsakytus pasiūlymus:

  • Kauno Ąžuolynas turi miško statusą ir Projekto įgyvendinimas negali sąlygoti šio statuso pakeitimo. Kauno Ąžuolyne yra išlikę saugotini sengirės elementai (požymiai), todėl jis nėra parkas ir jam negali būti taikomi įprastiniai parkų ar kitų rekreacinių teritorijų įrengimo sprendiniai;
  • Rekonstrukcija vykdoma tik infrastruktūriniam kelių tinklui. Miško takai gali būti remontuojamtiktai minimaliai suremontuojant problemines vietas, tačiau išsaugant esamą gruntą ir nekeičiant reljefiškumo.
  • Gali būti atnaujintas bei naujai įrengtas tik infrastruktūrinių kelių apšvietimas. Privalo būti atsisakyta pavienių medžių apšvietimo (kadangi net ir sezoninis jų apšvietimas gali daryti neigiamą įtaką vietinės faunos buveinėms).
  • Elektros, kanalizacijos, vandentiekio, drenažo ar kiti inžineriniai tinklai klojami tik betranšėjinio kasimo būdu.
  • Sporto bei vaikų žaidimo aikštelių dangos įrengimui naudojamos tik natūralios medžiagos atsisakant bet kokių sintetinių dangų;
  • Įgyvendinant projektą darbai privalo būti vykdomi nenaudojant stambiagabaritės ir sunkiasvorės technikos ir nenaudojant vibracinės grunto tankinimo technikos;

SKAITYTI PLAČIAU: Saulius Dambrauskas: visuomenės pasiūlymai dėl Kauno Ąžuolyno

SKAITYT PLAČIAU: Ąžuolyno rekonstrukcija. Architektas Audrys KARALIUS: pastabos ir pasiūlymai 2018.08.10


SKAITYTI PLAČIAU: Belovežas – paskutinė Europos sengirė, atlaikiusi žmogaus invaziją

SKAITYTI PLAČIAU: Sengirės – žmogaus nepaliesti miškai


Nuotraukose pavyzdžiai:











 

Pasidalinkite šia naujiena socialiniuose tinkluose
2018-08-17T14:37:22+00:00 2018 08 17|Kategorijos: Kas naujo, Miesto medžiai|Žymės: |
Facebook
Google+
http://www.gyvasmiskas.lt/gyvo-misko-vizija-savivaldybei-kauno-azuolynas-gyvasis-paminklas-sengirems-atminti-2">
Twitter