„Sengirė“ režisierius: senieji Lietuvos miškai nesaugomi dėl greitų ir didelių pinigų – Vakarų Europa gyvą mišką seniai išnaikino (kuria miškų fondą!)

„Įdomu, jog miškų plotas Lietuvoje ne mažėja, o netgi didėja. Tačiau tokių plotų net negaliu vadinti miškais. Tai – nebent krūmynai arba jaunuolynai, kuriuose, lyginant su sengirėmis, gyvena tik 10 procentų gyvūnijos. Kad būtų lengviau palyginti: įsivaizduokite dangoraižių pilną miestą, tačiau jame nėra gyvybės. Taip atrodo ir jaunas, ūkinis miškas, kuris, palyginti su brandžiu mišku, yra dykynė.“

„Senieji miškai nesaugomi dėl vienos priežasties – dėl greitų ir didelių pinigų. Iškirtus tankaus miško hektarą, gali užsidirbti apie 8 tūkst. eurų. Tačiau tam, kad tas miškas ataugtų, reikia bent 80 metų. Tačiau kur kas daugiau, apie 160-220 metų, reikia tam, kad ataugtų brandus pušynas ir jis taptų sengire. Lietuvoje beveik sengirių nebėra – jos lopinėliai tesudaro apie 2 proc. visų Lietuvos miškų ir vos 0,6 proc. viso šalies ploto, nors kažkada sudarė 80%… Daugelis jų neturi teisėtai reglamentuoto apsaugos statuso.“

„Anksčiau medžiai patys sugebėdavo apsisaugoti: augdavo ant šlaitų, pelkėse, ir žmogui juos iškirsti buvo pernelyg sudėtinga. Tačiau šiais laikais technika gali viską. Miškas apsisaugoti negali. Apsaugoti jį galime tik mes, žmonės.“

„Sengirėse daug negyvos medienos, kurioje gyvena reti gyvūnai. Eiliniai žmonės tokius išdžiūvusius stuobrius sukapotų malkoms, tačiau jie nežino, kad tai – kažkieno namai. Mano patarimas: nueikite į seną mišką ir iš arti bent porą minučių žiūrėkite į kelmą. Pamatysite, kokia ten gyvybė verda: grybai, kerpės, samanos, vabaliukai. Tuomet suprasite, kokia didinga yra sengirė…“

„Kai kurios sengirės patenka į rezervatų teritoriją, ten jos saugios, tačiau paprastame miške jų daug iškertama. Taip jau yra pas mus: seni žmonės miškus saugo, o kai miršta, vaikai girias išmaino į automobilius.“

Sengirių likučiai neturi apsaugos statuso..?

Rūta Žiūkė | Vakarų ekspresas
2018-04-07 08:45

Dvylika metų kurtas unikalus dokumentinis filmas „Sengirė“ nusikėlė ir į uostamiesčio kino teatrų ekranus. Režisierius Mindaugas Survila tikisi, kad ši juosta atkreips žiūrovų dėmesį į sparčiai kertamus senuosius miškus bei nykstančią gyvūniją.

Gamtininkų teigimu, Lietuvoje sengirių nebėra. Galima rasti tik jų elementų. Tai – kertinės miško buveinės, žmogaus ūkinės veiklos nepažeisti miško plotai, kuriuose yra didelė tikimybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų buveinių rūšių. Nors Lietuvoje tokių objektų skaičiuojama per 5 tūkst., tačiau jie yra mažyčiai ir tesudaro apie 2 proc. visų Lietuvos miškų ir vos 0,6 proc. viso šalies ploto.

– Kodėl tiek mažai? Nejaugi tokie miškai nėra saugomi?

– Daugelis tokių objektų neturi teisėtai reglamentuoto apsaugos statuso.

Senieji miškai nesaugomi dėl vienos priežasties – dėl greitų ir didelių pinigų. Iškirtus tankaus miško hektarą, gali užsidirbti apie 8 tūkst. eurų. Tačiau tam, kad tas miškas ataugtų, reikia bent 80 metų. Tačiau kur kas daugiau, apie 160-220 metų, reikia tam, kad ataugtų brandus pušynas ir jis taptų sengire.

Anksčiau medžiai patys sugebėdavo apsisaugoti: augdavo ant šlaitų, pelkėse, ir žmogui juos iškirsti buvo pernelyg sudėtinga. Tačiau šiais laikais technika gali viską. Miškas apsisaugoti negali. Apsaugoti jį galime tik mes, žmonės.

M. Survila apgailestauja, kad filme „Sengirė“ nepaliesta daug temų. „Koks įdomus grybų pasaulis… Yra netgi tokių grybų, kurie sugeba keliauti iš vienos vietos į kitą! Jau nekalbu apie makropasaulį“, – teigė režisierius. Jono Tumasonio nuotr.

– Kokią regite tokių miškų ateitį?

Šia tema nenorėčiau spekuliuoti. Į klausimą, ar mums svarbūs šie miškai, turėtų atsakyti politikai, o tuomet imtis veiksmų.

Filmo „Sengirė“ tikslas ir yra supažindinti žmones su tuo, ką mes dar turime gražiausia ir vertingiausia. Vakarų Europa jau seniai nebeturi kertinių miško buveinių. Galbūt atsiras žmonių, kurie įsimylės šiuos miškus ir panorės juos išsaugoti.

Lietuvoje gyvena 20 proc. pasaulinės juodujų gandrų populiacijos

– Kokių gyvūnų galima rasti tik kertinėse miško buveinėse? Kurioms iš jų gresia išnykimas?

– Sąrašas yra milžiniškas. Filme matėme uralinę pelėdą, kuri yra tipinė senųjų miškų gyventoja. Lietuvoje peri vos 20 jų porų. Štai juodasis gandras kelis šimtus kilogramų sveriančius lizdus suka tik senuose, brandžiuose medžiuose. Lietuvoje gyvena net 20 proc. pasaulinės šių gandrų populiacijos. Tai – didžiulis skaičius, tačiau kasmet nuo 1991 metų atliekant apskaitas pastebimas stabilus jų populiacijos mažėjimas ir to priežastis ta pati – kertami miškai.

SKAITYTI PLAČIAU: Kada ir kur galima pamatyti filmą SENGIRĖ (papildyta interviu su režisieriumi)

SKAITYTI PLAČIAU: Sengirės – žmogaus nepaliesti miškai

Filmo „Sengirė“ kadras.

– Konkrečių vietų, kuriose filmavote dokumentinį filmą, neišduodate. Bet visgi esate minėjęs, kad senosios girios liekanų radote ir Rusnėje. Ką konkrečiai ten filmavote? Kiek senųjų girių plotų yra Vakarų Lietuvoje?

– Tokių miškų yra Rusnėje, Kuršių nerijoje. Rusnė yra ypatinga tuo, kad dėl potvynių ten labai derlinga žemė, kurioje tanku augalijos. Kur daug augalų, ten – ir daug žolėdžių, kur daug žolėdžių, ten veisiasi ir plėšrūnai. Tokie miškai yra tarsi džiunglės, kuriose knibžda įvairių, retų gyvybės formų.

Ką ten konkrečiai galima rasti, išduoti negaliu. Miškai Rusnėje nedideli, tad gali pritraukti gamtos fotografų, kurie dėl netinkamo pasiruošimo gali išbaidyti miško gyventojus. Taip pat egzistuoja tokių baisių dalykų, kaip paukščių kiaušinių kolekcionieriai…

Mano patarimas: nueikite į seną mišką ir iš arti bent porą minučių žiūrėkite į kelmą. Pamatysite, kokia ten gyvybė verda: grybai, kerpės, samanos, vabaliukai. Tuomet suprasite, kokia didinga yra sengirė.

– Ar teko ką nors nufilmuoti Kuršių nerijoje?

– Ten filmavau kormoranus. Daugelis verkia, kokią žalą daro šie paukščiai, tačiau niekas nežiūri į apačią, kur, matyti, auga naujas miškas. Kormoranai Kuršių nerijoje sukuria unikalią buveinę, kur daug nudžiūvusių medžių. Dėl to ten peri įvairios genių rūšys, gyvena reti gyvūnai. Gaila, kad šie kadrai nepateko į filmą. Tačiau kormoranai verti atskiro filmo.

Įsivaizduokite, iš viso nufilmavome 400 valandų trukmės medžiagos, iš kurių 398,5 val. liko nepanaudota.

– Senųjų girių Lietuvoje likę nedaug. Kokią seniausią vietą pamatysime filme?

– Išduosiu paslaptį – tikros sengirės filme nėra. Ji surinkta iš mažų gabalėlių senųjų girių, kurios dar likę Lietuvoje. Danijoje sengire vadinamas šimto metų senumo miškas. Rusai sako, kad sengirė yra ten, kur niekada nerasi žmogaus buvimo ženklų. Radai nuorūką – jau nebe. Lietuvoje senąja giria vadinamas miškas, kuriame medis užaugo, nugriuvo ir iš naujo užaugo. Alksnynui prireikia keturių šimtų metų, o ąžuolynui – ir viso tūkstančio. Miškininkai aiškina, kad Lietuvoje miškų plotas didėja, tačiau aišku, jog daugėja iš naujo pasodintų arba atsodintų miškų. Kai kurios sengirės patenka į rezervatų teritoriją, ten jos saugios, tačiau paprastame miške jų daug iškertama. Taip jau yra pas mus: seni žmonės miškus saugo, o kai miršta, vaikai girias išmaino į automobilius.

Negyva mediena tai – kažkieno namai

– Kokių seniausių medžių žmonės gali pamatyti „Sengirėje“?

– Kai kurių ąžuolų amžius siekia 600 metų ir daugiau. Tačiau reikia suprasti, kad sengirėje auga ne vien seni, bet įvairaus amžiaus medžiai. Ten – ir daug negyvos medienos, kurioje gyvena reti gyvūnai. Eiliniai žmonės tokius išdžiūvusius stuobrius sukapotų malkoms, tačiau jie nežino, kad tai – kažkieno namai.

– Filmo pabaigoje dėkojote didelei kūrybinei komandai, kurią sudaro daug mokslininkų. Jie turbūt padėjo surasti lokacijas, atsirinkti „personažus“?

– Žinoma. Jeigu Lietuvoje peri vos pora dešimčių uralinių pelėdų, jų gali ieškoti kad ir 15 metų. Tačiau neužtenka vien surasti. Reikia, kad pelėda ir jos buveinė būtų tinkama filmuoti.

Anot M. Survilos, filmuojant gamtą, dažniausiai tik viena išvyka iš dešimties yra verta kadro

– Filmą kūrėte dvylika metų. Kodėl taip ilgai? Kaip vyko filmavimo darbai?

Aštuonerius metus truko pasiruošimas. Per tą laiką pradėjome filmuoti, tačiau paseno HDB video formatas, taigi prieš ketverius metus įsigijome aukštos kokybės kamerą ir pradėjome filmuoti iš naujo.

Esminis dalykas – gyvūnija bijo žmogaus. Jeigu nori, kad tavęs nebijotų, turi būti nepastebimas –gyvūnai negali tavęs matyti ar užuosti. Tam tikslui buvo statomos palapinės. Jeigu filmuojamas paukščio gyvenimas lizde, savaime aišku, teko įsikelti į medžius.

Filmuojant gamtą, dažniausiai viena išvyka iš dešimties yra verta kadro. Kitais kartais tenka grįžti namo tuščiomis. Nenusimindavau, nes tokia yra šio darbo specifika.

Pamenu, tik kartą, 23 valandas sėdint medyje, kilo klausimas: kam man to reikia? (juokiasi. – Aut. past.)

– Kokių dar turite kūrybinių užmojų?

– Netrukus kursime interaktyvią platformą, kuri, kad ir sėdint namuose, nukels žmones į miško platybes. Tačiau plačiau apie tai – rudenį. Šis projektas – labai sudėtingas ir reikalauja daug pinigų.

Lietuvos miškus keičia krūmynai ir ūkiniai jaunuolynai

– Gal kaip gamtininkas galėtumėte paaiškinti, kaip, metams bėgant, kinta Lietuvos miškai: gyvūnija, augalija?

Įdomu, jog miškų plotas Lietuvoje ne mažėja, o netgi didėja. Tačiau tokių plotų net negaliu vadinti miškais. Tai – nebent krūmynai arba jaunuolynai, kuriuose, lyginant su sengirėmis, gyvena tik 10 procentų gyvūnijos.

Kad būtų lengviau palyginti: įsivaizduokite dangoraižių pilną miestą, tačiau jame nėra gyvybės. Taip atrodo ir jaunas, ūkinis miškas, kuris, palyginti su brandžiu mišku, yra dykynė.

SKAITYTI PLAČIAU: Kirtimai sengirėse ir saugomose teritorijose – situacija Punios šile ir Labanoro girioje (VIDEO)

SKAITYTI PLAČIAU: Belovežas – paskutinė Europos sengirė, atlaikiusi žmogaus invaziją

Filmas „Sengirė“

„Sengirės“ kūrybinė grupė pusę uždirbtų pinigų padovanos filmo herojams

2018 balandžio 6d. (15 min)

Mindaugas Survila per kiekvieną dokumentinės poemos „Sengirė“ pristatymą pabrėžia, kad vienas iš šio filmo kūrimo tikslų – atkreipti žmonių dėmesį į sparčiai nykstančių miškų plotus Lietuvoje. Siekdami ne vien šviesti visuomenę, bet ir veikti, pusę uždirbtų pinigų „Sengirės“ kūrybinė komanda nusprendė skirti senų miškų pirkimui. Tai vienas iš būdų užtikrinti, kad ateities kartos su Lietuvos sengirėmis galės susipažinti ne tik per kino teatro ekraną.

Buvo nuspręsta, kad pusę sumos, surinktos už „Sengirės“ bilietus Lietuvoje, filmo kūrybinė komanda skirs kitam projektui – interaktyviai platformai, o likusią pusę – miško pirkimui. Žmogus, mums pardavęs mišką, jame nebegalės kirsti nei medžių, nei sausuolių, nei nugriuvusių medžių, nebus galima kūrenti laužų. Bet bus kaip ir buvę – miškas ir jo dvasia, grybai ir uogos liks tam pačiam, prie miško prisirišusiam žmogui“, – tikina Mindaugas. Dėl riboto biudžeto miškai bus kruopščiai renkami pagal aiškiai iš anksto nustatytus kriterijus, konsultuojantis su profesionaliais biologais, galbūt ir etnologais. „Mes puikiai suprantame, kad miškai labai brangūs ir įstengsim įsigyti tik palyginus labai nedidelį plotelį. Tai bus tarsi ženklas, kad ne valdžia, ne kaimynas, bet mes patys galim prisidėti prie to, ką turės mūsų ateities kartos“, – sako filmo režisierius M.Survila.

Artimiausiais mėnesiais planuojama įkurti specialų fondą, skirtą senųjų miškų išsaugojimu. Visi pritariantys šiai idėjai – tiek paprasti žmonės, tiek įmonės – bus kviečiami prisidėti prie fondo veiklos.

Tikimės, kad bendromis jėgomis, prisidėsime prie realaus sengirių išsaugojimo ateities kartoms“, – tikina filmo „Sengirė“ prodiuserė Gintė Žulytė.


2018 04 08 LRT Laidoje „Švelnūs tardymai“ –  svečias Mindaugas Survila – gamtininkas, operatorius, filmo „Sengirė“ režisierius

 

 

 

Pasidalinkite šia naujiena socialiniuose tinkluose
2018-09-22T07:52:22+00:00 2018 04 14|Kategorijos: Kas naujo, Lietuvos miškai, Miškas, Pažink Lietuvą, SOS|Žymės: , , , |
Facebook
Google+
http://www.gyvasmiskas.lt/filmo-sengire-rezisierius-senieji-miskai-nesaugomi-del-greitu-ir-dideliu-pinigu">
Twitter