Belovežas – paskutinė Europos sengirė, atlaikiusi žmogaus invaziją

 „Belovežo giria – itin brandi. Vienintelė vieta visoje Europoje – archainis, senovinis miškas. Toks, kur druidų Norma dainavo “Casta Diva”. Tai, ką pamatėme, išties priminė sagas apie karalių Artūrą, apvaliojo stalo riterius ir paskutinį keltų druidą Merliną… Tai paskutinis Europos miškas, atlaikęs kirtikų ir kraštotvarkininkų antpuolį. Šioje girioje išliko pirmykščio – nekirsto, „netvarkyto“, tikro miško fragmentų. Miško, menančio Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikus.“

Europoje nebeliko natūralaus miško

Požiūris į saugotiną gamtą gali būti dvejopas. Vieni mano, kad ją reikia palikti ramybėje, kur tai dar įmanoma ir prasminga – jei norime atkurti „prigimtinį“ kraštovaizdį. Kiti mano, kad gamtą reikia tvarkyti. Tai, kas plaukia iš tvarkytojų manymo, šiandien vadinama nekaltu žodeliu „kraštotvarka“.

Kraštotvarkos požiūris taip triuškinamai nugalėjo gamtosauginį, todėl visoje Europoje iš esmės nebeliko pirmykščio natūralaus miško. Tenkinamės žmogaus „tvarkomais“ miško surogatais. 

Išlikusio brandaus miško lopinėliai toliau naikinami arba taip „sutvarkomi“, kad aukščiausių, seniausių medžių juose nelieka.

Paskutinis Europos miškas, atlaikęs kirtikų ir kraštotvarkininkų antpuolį, yra Belovežo giria Baltarusijoje ir Lenkijoje. Šioje girioje išliko pirmykščio – nekirsto, „netvarkyto“, tikro miško fragmentų. Miško, menančio Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikus. 

„Sengirės yra idealios saugomos teritorijos, jose vyksta tik natūralūs procesai, todėl visiškai nereikalingas žmogaus įsikišimas ir gamtotvarka. Lyginant sengires su dabartiniais miškais galima nustatyti, ko trūksta dabartiniuose ūkiniuose ar saugomų teritorijų miškuose. Daugelis saugomų rūšių nyksta dabartiniuose miškuose, nes iš jų buvo pašalinti elementai, kurie reikalingi toms rūšims egzistuoti.“ 

SKAITYTI PLAČIAU: Sengirės – žmogaus nepaliesti miškai

SKAITYTI PLAČIAU: Kokią įtaką miškui daro intensyvūs kirtimai arba kodėl Lietuvoje nyks grybai?

Ornitologų klubo nariai, lydimi žymaus gamtosaugininko, ornitologo, keliautojo ir publicisto Algirdo Knystauto, kuris yra pasaulinį pripažinimą pelniusių knygų („The Natural History of the USSR“, „Birds of Russia“) autorius, birželio pabaigoje lankėsi Lenkijos Beloveže.

Pakeliui aplankytas Bebrynės nacionalinis parkas, kurio pelkynuose yra unikalios sąlygos stebėti paukščius. Bebrynės nacionalinio parko administracijos pastate pakabintas didžiulis Europos žemėlapis, į kurį susmaigstyti spalvoti smeigtukai, žymintys iš įvairių Europos valstybių atvykusių pasigrožėti gamta turistų tėviškes. Šveicarijos, Vokietijos, kai kurių kitų šalių žemėlapyje buvo veik nematyti dėl jose mirgančių smeigtukų gausos. Visai čia pat esančią Lietuvą puošė vos trys smeigtukai.

Bebrynės pelkėse maloniai stebino ne tik paukščiai, bet ir žmonės. Sunku buvo patikėti savo akimis, pamačius pro šalį einančias jaunas lenkų poreles. Vaikinai atsiveda merginas pasigrožėti pelkynais! Prisiminiau Varšuvos ir Krokuvos muziejuose matytus vaizdus – gana gausiai juos lankančias jaunas šeimas su vaikais. Domėjimasis tėvynės gamta ir istorija – brandžios kultūros ir brandžios visuomenės požymiai.

SKAITYTI PLAČIAU: Sengirės – žmogaus nepaliesti miškai

SKAITYTI PLAČIAU: Paslaptingiausi Natūralūs Pasaulio Miškai

Gerą įspūdį kiek aptemdė situacija Belovežo girioje. Kalbinti nacionalinio parko darbuotojai ironiškai šypteldavo paklausti apie žmogaus kišimąsi draudžiančios zonos plėtimą, idant ji aprėptų visą girios teritoriją iki Hajnuvkos Vakaruose ir Narevkos Šiaurėje (62,5 tūkst. ha).

Deja, 52 tūkst. ha gražaus, seno miško valstybė leidžia sau pamažu naikinti, užuot jį saugojusi, kaip ir kitus 10 tūkst. ha. Anot darbuotojų, yra nacionalinio parko teritorijos plėtimo planai, bet kol jie bus įgyvendinti, praeis gal 50 metų – o tada jau gali ir nebelikti, kur plėstis… Į saugomą miško dalį lankytojams leidžiama eiti tik lydimiems vietos gido ir su bilietais, kurių kaina – iki 12 zlotų. Gido paslaugos kainuoja per 100 zlotų, tad vaikštoma grupėmis. Prie mūsų grupės Beloveže prisijungė trys jauni lenkai, atvykę iš Vidzevo pasigrožėti įspūdinga giria. Ne lėbauti ir ieškoti nuotykių, bet tiesiog pamatyti nuostabų mišką. Nieko bendra su mūsų nacionaliniais kaimo turizmo ypatumais, kai jaunimas savaitgaliais miško sodybose išsitraukia degtinę, mėsgalius ir ištisas valandas bando perrėkti vienas kitą bei garsiai leidžiamą šokių muziką.

Vienintelė vieta visoje Europoje – archainis, senovinis miškas

Mūsų grupės nariams prieš kelionę organizatorių atsiųstame kvietime buvo rašoma: „Belovežo giria – itin brandi. Vienintelė vieta visoje Europoje – archainis, senovinis miškas. Toks, kur druidų Norma dainavo “Casta Diva”.

Tai, ką pamatėme, išties priminė sagas apie karalių Artūrą, apvaliojo stalo riterius ir paskutinį keltų druidą Merliną. Angliją tada gaubė pirmykštė giria, kurią įsivaizduoti padeda seno miško lopinėliai Škotijoje ar Anglijos pietvakariuose, kur buvo paskutinės laisvų keltų žemės. Atsidūręs tokioje girioje žmogus pasijunti nesąs pasaulio bamba, kur viskas turi suktis tik aplink „man“ ir „mano“, aplink „tuoj pat ir bet kokia kaina“, ir šitas jausmas tikrai yra geras.

Daugiau nei penkias valandas grožėjomės senais, aukštais medžiais, siekiančiais Belovežo girioje net 30 – 45 metrų aukštį. Samanomis padengti galingi jų kamienai, „skarotos“ eglės ir sunkiai įžiūrimame aukštyje ošianti lapija dvelkė amžių glūduma, senovės padavimais ir pasaka. Atsidūręs tokioje girioje žmogus pasijunti nesąs pasaulio bamba, kur viskas turi suktis tik aplink „man“ ir „mano“, aplink „tuoj pat ir bet kokia kaina“, ir šitas jausmas tikrai yra geras.

SKAITYTI PLAČIAU: Į Belovežo girią – Baltarusijoje vykstantiems užsienio turistams nebereikia vizų

Ir Bebrynė, ir Belovežas yra Pasaulio paveldo sąraše. „Turistai iš viso pasaulio važiuoja į Belovežo girią pažiūrėti tikro miško – ne monotipinio pušyno, prie kurio esame įpratę. O Bebrynė – didelė žemapelkė, kurioje gyvena nemažai europinės svarbos paukščių rūšių. Abi vietos labai reikšmingos ir kraštovaizdžio, ir biologinės įvairovės atžvilgiu“, – apie lankytų vietų svarbą kalbėjo A. Knystautas.

Anot jo, tenka apgailestauti, kad apie 30 proc. Bebrynės nacionalinio parko pastaruoju metu buvo privatizuota. Privatizuotose teritorijose net paukščių perėjimo metu vystomas vandens turizmas, organizuojami pasilinksminimai ir šitaip baidomi paukščiai. „Mėginama kėsintis ir į Belovežą“, – nuogąstavo ornitologas. Jo žodžiais, su panašiomis problemomis susiduriama ir Lietuvoje – Kuršių nerijoje.

Baltvydžio (Belovežo) Girioje – Ąžuo­lai Lie­tu­vos val­do­vų var­dais

Be­lo­ve­žo gi­ria me­na Lie­tu­vos val­do­vus

Dau­ge­liui vie­nin­te­lė ly­gu­mi­nės Eu­ro­pos sen­gi­rė – Be­lo­ve­žo Gi­ria ži­no­ma kaip lie­tu­viš­kų stumb­rų bu­vei­nė. Stumb­ras pri­pa­žin­tas šios Gi­rios sim­bo­liu. Apie šiuos žvė­ris by­lo­ja pa­min­klai pa­čio­je Gi­rio­je, jos pri­ei­go­se, jie, kaip Be­lo­ve­žo Gi­rios sim­bo­lis, re­kla­muo­ja­mi to­li už sen­gi­rės ri­bų.

 

Ta­čiau gar­sio­ji Gi­ria gar­sė­ja ne tik stumb­rais ir ki­tais gy­vū­nais. Su jais to­kiu pat pa­si­se­ki­mu ga­li kon­ku­ruo­ti Gi­rios au­ga­lai, ypač Me­džiai. Tarp gau­sy­bės čia au­gan­čių įvai­rių rū­šių Me­džių sau ly­gių ne­tu­ri Ąžuo­lai. Se­nų, il­ga­am­žių Me­džių Be­lo­ve­žo Gi­rio­je ne­trūks­ta. Tai ne tik Ąžuo­lai, bet ir lie­pos, pu­šys, eg­lės, uo­siai bei ki­ti Me­džiai. Jų am­žius daž­nai sie­kia ke­lis šim­tus me­tų, su jais su­si­ję pa­da­vi­mai, is­to­ri­niai įvy­kiai, jie tu­ri sim­bo­li­nę ir re­li­gi­nę pras­mę.

Pir­mykš­tės Gi­rios plo­tuo­se Ąžuo­lams aug­ti bu­vo pa­lan­kios są­ly­gos. Jie čia daž­nai pa­siek­da­vo 300-500 me­tų am­žių, o aug­da­mi ki­tų Me­džių kai­my­nys­tė­je iš­tįs­da­vo į 40 met­rų ir di­des­nį aukš­tį. Ąžuo­lų ka­mie­nai daž­niau­siai liek­ni, ša­kų vai­ni­kai gau­ses­ni tik vir­šū­nė­je.

SKAITYTI PLAČIAU: Miško internetas: kaip medžiai komunikuoja tarpusavyje

SKAITYTI PLAČIAU: Miškas – vartai į pasakų ir protėvių pasaulį

Apie 6 ki­lo­met­rus į šiau­rę nuo pa­grin­di­nės Gi­rios gy­ven­vie­tės Bia­lo­vie­žos yra vie­ta, ku­rio­je iki mū­sų die­nų iš­li­ko gau­siau­sia se­nų­jų Ąžuo­lų gru­pė. Ten įkur­tas pa­žin­ti­nis ta­kas, by­lo­jan­tis apie Ąžuo­lus ir ki­tus Me­džius, me­nan­čius ke­lių šimt­me­čių is­to­ri­nius įvy­kius, čia pa­bu­vo­ju­sius is­to­ri­nius as­me­nis.

Ge­riau­siai šią Ąžuo­lų gru­pę pa­siek­ti va­žiuo­jant iš Bia­lo­vie­žos gy­ven­vie­tės Bu­dų kai­mo link ir už 6 ki­lo­met­rų Ja­nuv­kos kai­mo žvyr­ke­liu pa­su­kant į de­ši­nę. Už po­ros šim­tų met­rų pa­sie­kia­me kai­rė­je ke­lio pu­sė­je au­gan­čius pir­muo­sius Ąžuo­lų alė­jos Ąžuo­lus mil­ži­nus. 1978 me­tais tarp šių di­džiu­lių Ąžuo­lų bu­vo įreng­tas ta­kas, kiek­vie­nas Ąžuo­las ga­vo Di­džių­jų Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čių ir Len­ki­jos ka­ra­lių var­dus.

Da­bar­ti­nė Ąžuo­lų būk­lė nė­ra vie­no­da, bet dau­ge­lis jų dar veš­liai ža­liuo­ja, yra gy­vy­bin­gi. Pats gra­žiau­sias Ąžuo­las skir­tas Bar­bo­rai Rad­vi­lai­tei, o jau nu­džiu­vęs – Sta­nis­la­vui Po­nia­tov­skiui, ku­rio val­dy­mo me­tais žlu­go Lie­tu­vos-Len­ki­jos Vals­ty­bė, ir ją pa­si­da­li­jo kai­my­ni­nės ša­lys – Ru­si­ja, Prū­si­ja ir Veng­ri­ja. Prie kiek­vie­no Ąžuo­lo pa­sta­ty­ta in­for­ma­ci­nė len­te­lė, ku­rio­je api­bū­din­ti Me­džio pa­ra­met­rai, pa­mi­nė­ti kai ku­rie fak­tai apie as­me­nį, ku­rio var­dą tu­ri Ąžuo­las.

Ąžuo­lai, skir­ti Di­die­siems Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čiams

Prie­ki­nė­je pa­žin­ti­nio ta­ko da­ly­je au­gan­tys Ąžuo­lai skir­ti Lie­tu­vos val­do­vams.

Min­dau­go Ąžuo­las  pats di­džiau­sias – pir­mas prie ke­lio. Jo ap­im­tis 420 cen­ti­met­rų, aukš­tis – 30 met­rų, am­žius – 400 me­tų. Min­dau­gas čia lan­kė­si 1246 me­tais, ko­vo­da­mas su to­to­riais, be­si­ver­žian­čiais į LDK te­ri­to­ri­ją.

Trai­de­nio Ąžuo­las yra 368 cen­ti­met­rų ap­im­ties, 27 met­rų aukš­čio. Jo am­žius 300 me­tų. Trai­de­nis lan­kė­si šio­se vie­to­se 1281 me­tais, ka­da nu­ga­lė­jo jot­vin­gius, gin­da­mas Bal­tų Ti­kė­ji­mą ir se­nuo­sius Lie­tu­vių pa­pro­čius.

Ge­di­mi­no Ąžuo­las – kiek to­liau nuo ke­lio pir­mas. Jo ap­im­tis – 440 cen­ti­met­rų, aukš­tis – 27 metrai, am­žius – 350 me­tų. Ge­di­mi­nas val­dė Gi­rią nuo 1326 me­tų. Pa­gal le­gen­dą jis Gi­rio­je pa­sta­tė pi­lį ir iš bal­tų pu­šų kel­mų bal­tą bokš­tą (bia­la we­ža). Ma­no­ma, kad iš čia ki­lo ir Be­lo­ve­žo Gi­rios pa­va­di­ni­mas.

Al­gir­do ir Kęs­tu­čio Ąžuo­las dvi­ly­pis, kiek ma­žes­nis ir jau­nes­nis. Jo ap­im­tis – 362 cen­ti­met­rai, aukš­tis – 27 met­rai, am­žius – be­veik 200 me­tų. Al­gir­das, plės­da­mas Lie­tu­vos Vals­ty­bės te­ri­to­ri­ją, prie Lie­tu­vos pri­jun­gė da­lį Pa­len­kės. Kęs­tu­tis, glo­bo­da­mas šias vie­tas, čia daž­nai lan­kė­si.

Vy­tau­to Ąžuo­las yra 342 cen­ti­met­rų ap­im­ties, 29 met­rų aukš­čio. Jo am­žius – 250 me­tų, Vy­tau­tas Be­lo­ve­žo Gi­rio­je lan­kė­si 1425-1426 me­tais. Jis, plės­da­mas Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ją, at­ga­vo iš Len­ki­jos vi­są Pa­len­kę.

Bar­bo­rai Rad­vi­lai­tei skir­tas Ąžuo­las 546 cen­ti­met­rų ap­im­ties. Jo aukš­tis – 24 met­rai, am­žius – 450 me­tų. Jis pri­pa­žin­tas gra­žiau­siu Ąžuo­lu šio­je alė­jo­je.Be­lo­ve­žo Gi­rios plo­tai – tai Bal­tų gen­ties jot­vin­gių gy­ve­na­mas are­a­las. Ne­ma­ži jų gy­ve­na­mi plo­tai pri­klau­sė Lie­tu­vos Di­džia­jai ku­ni­gaikš­tys­tei, ir jos val­do­vai Be­lo­ve­žo Gi­rio­je daž­nai lan­ky­da­vosi. Jie šią te­ri­to­ri­ją gy­nė nuo be­si­ver­žian­čių to­to­rių ir ki­tų prie­šų, Gi­rio­je me­džio­da­vo, čia bu­vo ruo­šia­mas mais­tas Žal­gi­rio mū­šy­je da­ly­va­vu­siai ka­riuo­me­nei.

Be­si­lan­ky­da­mi Be­lo­ve­žo sen­gi­rė­je ir be­sig­ro­žė­da­mi jos sim­bo­liu – stumb­rais, ne­pa­mirš­ki­me ir ki­tų uni­ka­lių Gi­rios vie­tų, tarp jų ir Ąžuo­lų mil­ži­nų, pa­va­din­tų Lie­tu­vos val­do­vų var­dais. Lan­ky­da­mi šių Ąžuo­lų alė­ją, pri­si­min­si­me Lie­tu­vos is­to­ri­ją ir gar­bin­gus ša­lies val­do­vus, pa­tir­si­me pa­si­di­džia­vi­mą Tau­tos is­to­ri­ne pra­ei­ti­mi. Tai ypač svar­bu Lie­tu­vos jau­ni­mui, ku­ris glo­ba­li­za­ci­jos są­ly­go­mis dau­giau do­mi­si Eu­ro­pos ar Pa­sau­lio rei­ka­lais, ma­žiau sa­vos Tau­tos gar­bin­ga pra­ei­ti­mi.

Pri­me­na­me, kad Be­lo­ve­žo Gi­rios Ąžuo­lai, ku­riems su­teik­ti Lie­tu­vos val­do­vų var­dai – vie­nin­te­lė vie­ta Pa­sau­ly­je, kur jie taip pra­smin­gai ir gra­žiai pa­gerb­ti. Mums toks pa­ger­bi­mas pri­me­na, kad ša­lies val­do­vai bu­vo tvir­ti lyg Ąžuo­lai.

Belovežas (video)

Pasidalinkite šia naujiena socialiniuose tinkluose
2018-09-28T22:35:34+00:00 2017 11 24|Kategorijos: Miškas, Pradžia|Žymės: , |
Facebook
Google+
http://www.gyvasmiskas.lt/belovezas-paskutine-europos-sengire-atlaikiusi-zmogaus-invazija">
Twitter