“Kaip šiame viešojo intereso gynimo monopolyje (kuris priklauso prokuratūrai, savivaldybei ar kitoms viešosioms institucijoms) vykdomas Teisingumas, kai pati valdžia ar jos institucijos pažeidžia viešąjį interesą?”
“Aš kaltinu teismus arba kas naujo miškų fronte”
Saulius Dambrauskas, 2019 09 03
Grupės byloje dėl miškų kirtimo saugomose „Natura 2000” teritorijose vėl pateiktas skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Taip pat pateiktos pastabos nacionalinei Orhuso konvencijos ataskaitai nurodant, kad Lietuva nesilaiko pamatinių šios konvencijos užtikrinamų teisių.
Kaip jau žinoma, Vilniaus apygardos administraciniam teismui yra pateiktas Grupės skundas, kuriuo siekiama uždrausti plynuosius miško kirtimus „Natura 2000” teritorijose. Prasidėjo teisinės sūpynės. Vilniaus apygardos administracinis teismas Grupės skundą priimti atsisakė, bet Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šią nutartį panaikino ir priėmimo klausimą grąžino spręsti pakartotinai pirmosios instancijos teismui. Tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, Vilniaus apygardos administracinis teismas skundą priimti vėl atsisakė. Ši nutartis vėl apskųsta Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui.
Taigi tęsiasi principinis ginčas su teismais dėl vienos iš fundamentalių pilietinių teisių – teisės kreiptis į teismą. Būtent šios fundamentalios teisės paneigimas Lietuvoje sąlygoja tai, kad žmogus negali priešintis valdžios savivalei, kai ši ima veikti priešingai viešajam interesui. Pavieniam žmogui yra užkirsta galimybė pasišvęsti teisinei pastangai apginti viešąjį interesą, kai toks interesas yra pažeidžiamas, o valdžios institucijų interesas yra priešingas.
Nors Konstitucinis teismas išaukština viešojo intereso reikšmę, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat pripažįsta, kad viešasis interesas yra tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, tačiau asmens teisė ginti viešąjį interesą suvaržoma dviem sąlygomis: į teismą gali kreiptis tik 1) įstatymu numatyti asmenys ir 2) tik įstatymo numatytais atvejais. Čia atsiranda Orveliškas „Gyvulių ūkio” septynių priesakų papildymo kalambūras. Prisiminkime: „gyvuliai nežudo vienas kito – (vėliau papildyta) – be priežasties”, „gyvuliai negeria alkoholio – (vėliau papildyta) – be saiko”. Pagaliau pamatinis: „visi gyvuliai yra lygūs – (vėliau papildyta) – bet kai kurie lygesni už kitus”.
Panašų „papildymą“ galime įžvelgti ir teismų praktikoje: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuolatos pažymi, kad „teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų”. Bet save papildo – „tačiau ji nėra absoliuti…”; Teismas nurodo jog „kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas”. Tačiau kad ši teisė netaptų per daug plati, jis vėl pats save papildo, kad „suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti; taigi teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, ji reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas; asmens abstraktaus pobūdžio suinteresuotumas, kad būtų pašalintas viešojo intereso pažeidimas, nereiškia gintino teisme suinteresuotumo”, – štai ir fundamentalios motyvacijos taškas.
Apibendrinant tai skamba taip: kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į eismą, tačiau jeigu jo interesas kyla iš viešojo intereso pažeidimo, teismas, kažkodėl, pats prisiima nuspręsti ar tas besikreipiančiojo interesas nėra per daug abstraktus, – tada šios teisės asmuo nebeturi, kadangi viešojo intereso pažeidimu rūpinasi prokuratūra, kartais savivaldybė, bet ne pavienis žmogus ar net jų grupė…
Įdomi susiformavusi Lietuvos teismų logika: Konstitucinio Teismo aiškinimu – viešojo intereso pažeidimas sukelia teisinius padarinius nenustatytam skaičiui subjektų, t.y. galimai kiekvienam iš mūsų. Tačiau administraciniai teismai atsisako pripažinti atskiro asmens teisę ginti viešąjį interesą kreipiantis į teismą, nes jo suinteresuotumas yra tik abstraktaus pobūdžio. Todėl miestelėnas negali ginčyti savivaldybės išduoto leidimo iškirsti net viso miesto, kuriame jis gyvena, gatvių medžius, nes šie medžiai ne jo ir ne jis yra atsiradusio teisinio santykio dalyvis (supraskite – ne jis išdavė leidimą ir ne jis jo prašė). Remiantis panašia logika, žmogus negali kreiptis į teismą nei dėl iškertamų senųjų parkų, nei planuojamų nereikalingų gatvių, užstatomų bažnyčių ar paveldo objektų ir net religinių jausmų pažeidimo. Taip pat Lietuvos pilietis negali kreiptis į teismą ir dėl visoje Lietuvoje saugomose Natura 2000 teritorijose neteisėtai plynai kertamų miškų, nes jo suinteresuotumas dėl Lietuvos miškų taip pat yra tiktai abstraktaus pobūdžio. Visai nesvarbu, kad tokie kirtimai prieštarauja tiek nacionaliniam, tiek ir tarptautiniam teisiniam reguliavimui ir keliamas išskirtinai teisės pažeidimo klausimas.
Tačiau ką daryti, kai įstatyminę pareigą turinčios valdžios institucijos nesiima ginti viešojo intereso arba jų interesai tampa priešingi viešajam visuomenės interesui? Ar tada tas „viešasis interesas”, kurį Konstitucinis Teismas įvardina kaip interesą, kuris liečia neapibrėžtą ratą asmenų, o jo, kaip teisės ginamo visuomeninio intereso įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų, – lieka pasmerktas?
Kyla klausimas: jeigu Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, tai kodėl šis teisingumo siekimas santykyje su valdžia žmogui yra negalimas? Ir kaip šiame viešojo intereso gynimo monopolyje (kuris priklauso prokuratūrai, savivaldybei ar kitoms viešosioms institucijoms) vykdomas Teisingumas, kai pati valdžia ar jos institucijos pažeidžia viešąjį interesą? Šiuo atveju svarstymai apie tiesioginę demokratiją arba prokuratūros funkcijos nepriklausomumą tėra tuščia demagogija, kadangi valdžios įstaigų inertiškumas, taip pat biudžeto bei kadrų formavimo galimybės šios įstaigos įsikišimą leidžia pakankamai kontroliuoti. Neturėdamas teisės ginti viešojo intereso, žmogus yra pasmerktas banaliai tik savo asmeninės erdvės apsaugai, o jo pilietinės savimonės ryšys su bendruomeniniu (t.y. viešuoju) interesu tiesiog paneigiamas ir net naikinamas. Taigi tai doktrininis pasirinkimas, kuris lemia valdžios ir žmogaus teisių balansą ir net valstybinės santvarkos pobūdį.
“Neturėdamas teisės ginti viešojo intereso, žmogus yra pasmerktas banaliai tik savo asmeninės erdvės apsaugai, o jo pilietinės savimonės ryšys su bendruomeniniu (t.y. viešuoju) interesu tiesiog paneigiamas ir net naikinamas.”
Todėl dar kartą pabrėžiu, jog nėra nei konstitucinių nei įstatyminių kliūčių pakylėti viešojo intereso gynimą iki plataus Teisingumo vykdymo lygmens. Tačiau pirmoji ir bene vienintelė kliūtis siekiant apginti viešąjį interesą Lietuvoje – tai mūsų teismų sistemos „klampumas”, giliai įsišaknijusi praktika, pagal kurią bet kokiu formaliu pretekstu teismai tiesiog siekia nusišalinti nuo savo konstitucinės priedermės – Teisingumo vykdymo. Todėl aš kaltinu teismus – nes būtent jie kėsinasi į mūsų kaip teisinės valstybės egzistencinę būtį ir tai lemia daugybę iš Teisingumo spragų kylančių pasekmių iki pat tautos emigracijos.
Orhuso konvencija ataskaita 2017 – 2019
Orhuso konvencijos ginamos galimybės tėra viena iš viešojo intereso sričių. Todėl teismų reikalavimai pagrįsti besikreipiančiųjų į teismus aplinkosaugos klausimais subjektyvųjį teisinį suinteresuotumą, kaip sąlyga tokių bylų nagrinėjimui, niekaip neatitinka nei Orhuso konvencijos dvasios, nei šio tarptautinio teisinio reguliavimo atsiradimo esmės. Tačiau šių Orhuso konvencija ginamų teisių ignoravimas leidžia išryškinti viso viešojo intereso teisminių galimybių ribojimą, kaip didžiausią mūsų kaip teisinės valstybės spragą.
Į šią ydingą teismų praktiką aplinkosaugos srityje mes ir esame šiuo metu nusitaikę miškų ir medžių bylose ir bandome ją pakeisti. Tame yra didžiulė prasmė. Bus išnaudotos visos galimybės: ir naujai atsivėrusi galimybė su individualiu skundu kreiptis į Konstitucinį Teismą, ir peticijos pateikimas Europos Žmogaus Teisių Teismui, ir administracinės galimybės. Todėl lygiagrečiai yra parengtos ir pateiktos preliminarios pastabos Orhuso konvencijos nacionalinei įgyvendinimo ataskaitai už 2017-2019 metus, kuriomis siekiama suteikti objektyvią informaciją tarptautinėms institucijoms apie gausius Orhuso konvencijos nesilaikymo faktus Lietuvoje įskaitant ydingume užsikonservavusią teismų praktiką.
Ačiū visiems iki šiol palaikiusiems šias nuoseklias pastangas ir nors nedidelėmis lėšomis parėmusiems Asociacijos „Gyvas Miškas” portale paskelbtą Solidarumo fondą.
Visus šiuos teisminius procesus vykdau savo iniciatyva, padedamas keletos kolegų. Esame vedini idėjos sustabdyti neteisingus procesus Lietuvoje, apsaugoti žmonių teises, gamtą ir mums brangią aplinką. Šios veiklos finansavimas – tik asmeninės lėšos ir kaupiamas solidarumo fondas. Todėl jei pritariate šiai veiklai, net ir nedidelė jūsų parama būtų didelė pagalba tęsiant pradėtą darbą
Advokatas SAULIUS DAMBRAUSKAS
Solidarumo fondas
ADVOKATO VEIKLĄ GALITE REMTI TIESIOGIAI:
SKAITYKITE PLAČIAU: Bendruomenės kare su savivaldybėmis dėl teisės į sveiką ir švarią aplinką – ką turime žinoti apie ORHUSO konvenciją? (VIDEO) (KONFERENCIJA) 2019 07 03
SKAITYKITE PLAČIAU: Kas naujo miškų fronte? Byla dėl miškų kirtimo NATURA2000 teritorijose, Saulius DAMBRAUSKAS 2019 06 26
#LaisvėTaiAtsakomybė #MąstymoReforma
Gamtosauga, sveika aplinka – bendras gėris – nėra tik valdininkų, politikų ar „žaliųjų“ pareiga, tai – visų mūsų atsakomybė ir kiekvieno piliečio rūpestis!
#NacionalinisSaugumasSveikaAplinka#SveikaAplinkaSveikasŽmogus
Aplinkosauga tai prioritetinė valstybės ir visuomenės nacionalinio saugumo ir bendro gerbūvio, žmogaus ir tautos sveikatos sąlyga!
#KiekvienasPilietisAplinkosaugininkas
„Ateityje žmogus galės vadintis žmogumi tik būdamas gamtosaugininku.“
(Justinas Marcinkevičius)
#PilietinėKontrolė #Budėk #MiškoSargyba #GyvybėsApsauga
#PilietiBūkBudrus #SaugokMišką #TapkPilietineŽiniasklaida
