Andrejus GAIDAMAVIČIUS – “Kas atsitiko su visuomene šiemet, aš ir dabar nežinau. Galvojau, tokie žmonės jau išnyko. Jūs – stebuklas!”

Andrejus Gaidamavičius

2018 09 21

Žinutė iš Miško – "Mes kiekvienas esam miško savininkas"

#ŽinutėIšMIško #MiškasVisųTurtas #SiunčiamToliau 👉 "Esu Linas. Man 24. Sužinojus apie miškų kirtimus Lietuvoje, greitai man tapo aišku, jog valstybiniai miškai nėra valdžios, o mūsų visų turtas ir jį turime ginti. Mano didžiausias ginklas yra tai, ką moku geriausiai – kurti video istorijas ir dalintis žinute visiems apie tai, jog metas vienytis ir kovoti, keisti požiūrį į mišką, nes jis yra gyvas. Tai ne tik medžiai, o vientisa gyvybės forma, kartu su visais augalais ir gyvūnais joje.Daug apie gamtą bei jos paslaptis išmokau iš Andrėjaus Gaidamavičiaus, kai pagriebęs kamerą atvykau į Labanoro girią. Jis parodė Lakajos kraštovaizdžio draustinį, kur tas pats kraštovaizdis, saugomas nuo žmonių veiklos, buvo sunaikintas žmonių, kurie kerta ir eksportuoja medieną bei pasakojo kodėl ir kaip per dešimtmeti trečdalio Labanoro girios neliko. Įkvėptas jo meilės gamtai nufilmavau šią istoriją ir dabar dalinuosi su Jumis visais.Visi, kurie stojome ginti Lietuvos miškus, vieningai sutinkame, jog geriausias būdas pasiekti pokyčių – tai švietimas. Kai žmogus per vaizdus pamato tai, kas yra tikra, sužino faktus ir širdis išgirsta siunčiamą žinutę – sąmonėje įvyksta pokytis. Kai tai padaro vienas žmogus, po to gali padaryti ir visa šalis, pakeisdama savo vykdomos politikos kryptį. Dėl to, kartu su "Gyvas miškas" ir draugų pagalba, noriu kurti daugiau tokiu istorijų, kurios gimtu keliaujant aplink Lietuvą ir lankantis tose vietose, kur miškai gal ir "legaliai", bet neteisingai yra naikinami, žmonių pagalbos šauksmai ir žinutės turi būti išgirstos. Noriu parodyti Lietuvos gamtos grožį ir vertę, supažindinti kiekvieną su joje slypinčiomis paslaptimis. Miškai yra ypatingi ir jautrūs, juos reikia mylėti, saugoti ir gerbti. Holistiškai juos supratę, mums taps aišku: jei kentės jie, – kentėsime ir mes. O juk turime visą potencialą klestėti kartu."————————#GeriausiaGynyba #ApsišvietęsŽmogus #Paremk #MiškoIstorijosTU GALI PRISIDĖTI! Palaikykim Lino Bartašiaus iniciatyvą budinti lietuvį ir kelti žmonių suvokimą, kaip veikia gamta. Linas pasiruošęs savo kamera advokatauti miškui ir skleisti jo žinią 💚 PAREMK dokumentinių video istorijų sukūrimą iš karščiausių miško taškų. https://www.gyvasmiskas.lt/paremk/ rašyk paskirty "Miško istorijos"

Posted by GYVAS MIŠKAS on 2018 m. Rugsėjis 25 d., Antradienis

 

Gimiau 1980 metais ir galiu lengvai palyginti kaip Labanoro giria atrodė tada, prieš 20-30 metų. Labai mėgau keliauti po ją, kaip ir dabar. Tai buvo fiziškai dviračiu neaprėpiamas senų miškų pasaulis, kuriame buvo tiek gamtos, kad šiurpuliukai kūnu nueidavo. Žinojau, kad kažkur kerta, nes juk ir mano tėvukas eiguliu dirbo, bet tų kirtimų niekur nesutikdavau. Nedideli plyno kirtimo ploteliai pasimesdavo toje girioje, kaip adata šieno kupetoj. O daugiausiai kirsdavo neplynai ir visi kaimo žmonės turėjo darbo, nes darbas buvo daugiausiai rankinis, miške dirbdavo su arkliais, kurių vien tik mano (Januliškio) girininkijoje buvo keturi. Atvažiuoja tokie vežimu, pasikrauna medieną, o išvežus nė žymės nelikdavo, kad čia kažkas važinėjo.

Žmonės prisimena tų laikų Miškų ūkio ministrą Algirdą Matulionį, kuris taip mylėjo Labanoro girią, kad Lakajos girininkijoje turėjo savo kambariuką ir savaitgaliais, pasiėmęs kirvuką, eigulio lydymas, pats parodydavo kurią pušį leidžia kirsti, o kurios ne. Ir neduokdie, rasdavo kirtime nubrozdintus stovėti paliktų medžių kamienus, aplaužytas jų šakas. Gero atlyginimo tokiu atveju jau nelauk.

Negyvenau saugomoje teritorijoje tada, bet mišką saugojo elementari pagarba medžiui. Ir dar tokius minėto ministro žodžius prisimena vietiniai: “Baisu ir pagalvoti, kas bus su mišku, kai jame pradės dirbti traktoriai”. Traktoriai, žinoma, atsirado, bet iš pradžių nedideli, vadinami “belarusai”. Mano tėvas su vienu tokiu traukdavo girininko atrinktus medžius iš miško. Bet tik žiemą, kad kuo mažiau miško paklotę pažeistų, kad jokių provėžų nepaliktų. Dar vėliau, apie 1999 metus, kuomet miškų urėdijų statusas pasikeitė iš biudžetinių įstaigų į pelno siekiančias valstybės įmones, atsirado godulys. Miškų valdžia prisiminė, kad yra daug “perbrendusio” miško ir puolė jį kirsti pirmiausia. Gulė Napaleono karo žygius menančios milžiniškos pušys, kurių kadaise čia buvo ištįsi miško kvartalai. Godulys buvo tiek aptemdęs protą, kad kai steigė Kiauneliškio rezervatą paskutinei girios sengirei išsaugoti, Švenčionėlių urėdija masiniais plynais kirtimais iškirto didelę jo dalį, kol nespėjo įsigalioti rezervato paskelbimas “Valstybės žiniose”. Be to, ne kas kitas, o būtent ši urėdija, naudodamasi savo ryšiais valdžioje, net du kartus “vetavo” Labanoro girios prijungimą prie Aukštaitijos nacionalinio parko.

Pirmą kartą tai darė dėl to, kad nacionaliniai parkai patys valdė savo miškus ir urėdija nenorėjo prarasti tokio didelio kąsnio. Vėliau nacionalinių parkų miškai vistiek perėjo urėdijų žinion, tad antras blokavimas įvyko dėl griežtesnės miškų apsaugos nac.parkuose. Urėdija negalėjo įsivaizduoti, kad negalės miškų kirsti plynai. Maždaug tuo laiku, apie 2000 metus, ir prasidėjo mano konfliktai su miškininkais, nors pats tuo metu buvau LŽŪU Miškų fakulteto studentas. Plynių girioje tik daugėjo, mažus traktorius pakeitė galinga skandinaviška technika, kuri pritaikyta tik plyniems kirtimams. Jei anksčiau mažas traktoriukas lengvai pravažiuodavo tarp medžių, tai dabartinei technikai reikia miške iškirsti judėjimo kelius (valksnas).

Yra paskaičiuota, kad nuo tada Lietuvoje yra iškirsta 100 000 ha miško vien tik didžiajai technikai skirtiems keliams, t.y. toms valksnoms, padaryti. Galop technika visiškai pakeitė žmones ir dabar miške dirba tik medkirtė su jos operatoriumi ir “valmetai” su priekabomis, skirtomis išvežti rąstus ir pakrauti juos į sunkvežimius.

Sunku jau ir suskaičiuoti, kiek buvo prirašyta mano straipsnių prieš tuos plynus kirtimus per pastaruosius 18 metų, kiek visokių TV laidų būta. Labiausiai man tada padėjo laida “Paskutinė instancija” ir jos vedėja Rūta Grinevičiūtė (dabar Janutienė). Po mūsų sukelto skandalo Generalinė miškų urėdija šiek tiek atsitraukė ir sumažino plynų kirtimų plotą 10 proc. Bet po kelių metų vėl padidino. Nors saugoti Labanoro girią sekėsi sunkiai, bet mano gyvenimas ėjo į priekį, baigiau ne tik Miškų fakultetą (kur mokiausi geriausiai iš viso kurso), bet ir biologiją, įstojau į geologijos doktorantūrą, bet disertacijos taip ir neparašiau, nes tuo metu svarbiau atrodė gelbėti pasaulį. Panašiai jaučiuosi ir dabar. Iš tikrųjų, man dabar niekas nebesvarbu: darbas, partijos, asmeninis gyvenimas ar net kokie nors pavojai. Svarbiausia bent dalį sengirių išsaugoti. Tada manysiu, kad gyvenimas nebuvo beprasmis. Rašydamas šį tekstą dar prisiminiau, kaip vieną vėlų 2013 metų vakarą Seimo narės Rimos Baškienės kabinete (tuo metu buvau jos padėjėjas) man gimė ko gero geriausias straipsnis apie miškus ir gamtą, kokį esu parašęs per savo gyvenimą – “Savižudė Lietuva”  Tą vakarą turėjau daug darbo su įstatymų projektais, bet mintys sukosi tik apie miškus. Išsiliejo labai greitai, per pusvalandį. Dabar skaitau ir netikiu: praėjo jau 5 metai, o atrodo, kad viskas 100 proc. tinka ir šiai dienai. Ir matyt, dar labai ilgai jis bus aktualus. Kitaip kovoti nemoku, tik plunksna, bet matydamas, kad rašyk nerašęs, o niekas nesikeičia, pernai pasitraukiau iš aktyvios gamtosaugos apskritai.

Kviečiame bendruomenes ir organizacijas išreikšti bendrą poziciją miškų kirtimo ir kirtimų didinimo klausimu (KREIPIMASIS), 2018 09 26

Kas atsitiko su visuomene šiemet, aš ir dabar nežinau. Galvojau, kad tokių žmonių, kaip jūs, mano mielieji, jau nebūna, jie išnyko. Kai praėjusiais metais Lenkijoje kirto Bielovežo girią – kiekvienas lenkas sukilo, nes kiekvienas lenkas Bielovežo girią laikė ir savo giria. Tuo metu aš svajojau: “O kad Lietuvoje kada nors būtų taip pat… O kad kiekvienas lietuvis Labanoro girią laikytų ir savo giria, kad sukiltų prieš jos niokojimą”. Išsipildė… Šio mėnesio pradžioje, kai pasidalinau per visą feisbuką nuvilnijusiais vaizdais su miškovežių “kamščiais”, pradėjo plynai kirsti mišką prie pat mano namų. Mano kaimynai tada sakė: “Išvažiuojam iš namų, kad viso to negirdėt ir nematyt”. Man irgi buvo neapsakomai liūdna, juk tai buvo pirmasis mano išgelbėtas miškas. Prieš 18 metų, kai jį norėjo kirsti, parašiau pirmą miškus ginantį straipsnį į vietinį laikraštį ir urėdija kirtimus sustabdė. Mišką išgelbėjo šalimais buvęs plėšraus paukščio suopio lizdas. Šiandien suopių lizdai jau nebesaugomi ir miško kirtimo mašina be jokio perspėjimo įsiveržė į tą plotą ir per dvi paras sunaikino. Jaučiausi netekęs kažko labai brangaus ir savo, nes rodės, kad tame miške kiekvienas medis tave pažinojo… Kai prieš trejus metus nuo vėžio mirė mano mama, guodžiau save: “Jei priimsi gamtą kaip savo motiną, tai niekada nesijausi našlaičiu, net jei ir tikroji tavo motina mirusi”. Dabar miršta ir motina gamta, lygiai taip pat IV stadijos vėžio apimta. Ateinu prie seniausio girios medžio, prisiglaudžiu ir galvoju: “Matai, kaip man sunku, padėk tave išsaugoti”. Taip pagalvojau ir nuėjau, žinodamas, kad Labanoro girią gali išgelbėti tiktai stebuklas. Nežinau, ar tos mano mintys nors trupučiu padėjo, bet jūs, mielieji, visi, kurie man taip gausiai rašote palaikymo laiškus, iš tikrųjų esate tas stebuklas.

Ir pabaigai. Slapta tikiu, kad po šimto metų, kai bus iškilusi eilinė grėsmė Lietuvos miškams, ateities miško gynėjai paskaitys, ką mes rašėme 2018 metais ir galės savo valdžiai sakyti, kad mes, XXI amžiaus pradžios žmonės, miškus jiems išsaugojome tikrai ne tam, kad būtų iškirsti.

Įvertinkite patys, kaip Labanoro giria keitėsi nuo 1984 m. iki šių dienų: viską parodo palydovinės nuotraukos

Žinutė iš Miško – „Mes kiekvienas esam miško savininkas“. Gyvos istorijos – Labanoras. Linas BARTAŠIUS (VIDEO)

2014, iš FB archyvų


KVIETIMAS:

Kviečiame bendruomenes ir organizacijas išreikšti bendrą poziciją miškų kirtimo ir kirtimų didinimo klausimu (KREIPIMASIS), 2018 09 26

SKAITYKITE PLAČIAU:

Andrejus GAIDAMAVIČIUS – „Kas atsitiko su visuomene šiemet, aš ir dabar nežinau. Galvojau, tokie žmonės jau išnyko. Jūs esate stebuklas!“

Andrejus GAIDAMAVIČIUS kviečia skelbti moratoriumą kirtimams LABANORO girioje – miškas priklauso ne valdžiai ar miškininkams, o visuomenei! (Labanoro klubo moratoriumas)

Andrejus GAIDAMAVIČIUS – LABANORO girios ateitis: su plynais kirtimais ar be jų? (VIDEO) Stulginskio Universitetas 2018 04 06

Gamtininkas Andrejus GAIDAMAVIČIUS: kirtimai sukelia škvalus Dzūkijoje, jau sunaikinta trečdalis LABANORO

Kaip skaičiuojamas miškas ir kiek jo liko? Ar žinai, kad kirtavietė laikoma mišku? Andrejus GAIDAMAVIČIUS (VIDEO)

Andrejus GAIDAMAVIČIUS: naujalietuvių verslo planas – kaip suniokoti mišką ir gauti už tai ES pinigus (Labanoro giria, Aiseto kraštovaizdžio draustinis – FOTO)

Miško sektoriaus indėlis į valstybės biudžetą sudaro 0,3 % arba kiek kainuoja nebekirsti Labanoro girios? Stanislovas ČEPINSKAS

PLYNI KIRTIMAI – Lietuva iš paukščio skrydžio: ką mano Aplinkos ministerija? Saugomos teritorijos (VIDEO)

Apie MIŠKO VERTĘ: mediena sudaro mažiau nei trečdalį miško vertės, o pagrindinės funkcijos – neįkainojamos. Gamtininkas Sigutis OBELEVIČIUS

PLYNI KIRTIMAI:

SKAITYTI PLAČIAU: PLYNI KIRTIMAI – Lietuva iš paukščio skrydžio: ką mano Aplinkos ministerija? Saugomos teritorijos (VIDEO)

SKAITYTI PLAČIAU: Plyni kirtimai labai pelningi medienos verslo pramonei, bet turi didžiulę socialinę ir ekologinę kainą

SKAITYTI PLAČIAU: Plyni kirtimai: jei ir toliau taip elgsimės su miškais, virsime stepių zona

SKAITYTI PLAČIAU: Kaip sunkiasvorė skandinaviška miškų kirtimo technika „mala“ Lietuvos miškus

SKAITYTI PLAČIAU: Gyvo Miško ABC: miškas kuria dirvožemį kaip knygą

 


Informuojame, kad šioje svetainėje yra naudojami slapukai. Supratau