“Medis it šachmatų pėstininkas, stovintis priešakinėse pozicijose. Medžiai valo orą, teikia pavėsį, drėgmę, dar jie lyginami su žmogaus plaučiais. Urbanizacijos klestėjimo laikais, didžiausias medžių priešas – yra vadinamoji pilkoji statyba, žavėjimasis betono ir stiklo deriniais (…) Kartais istorinė ar gamtos vertybė tiesiog pranyksta ir vietoj jos vidury miesto atsiranda betono luitas. Pasaulio architektai vis labiau atsigręžia į gamtą, o štai mūsų miestų tvarkytojams dažnai atrodo, kad kuo daugiau stiklo ir betono statinių, tuo laimingesni mes būsime.”
150 metų medžiai tik ir gelbėjo Gedimino kalną
Medžiai ant kalno, siekiant jį sutvirtinti, buvo pasodinti maždaug prieš pusantro šimtmečio Rusijos caro valdžios nurodymu. Dabar jų jau nebėra.
Pastaruoju metu didžiuosiuose miestuose vyksta kova dėl medžių kirtimo. Gyventojai susiskirstę į dvi stovyklas: negailestingus medžių kirtėjus, retintojus ir tuos, kurie siekia juos išsaugoti.
Ar ateities kartoms pritrūks pilką miestų peizažą puošiančios medžių įvairovės, akis džiuginančios žalumos? Apie tai kalbėjome su medžių ir jų gerovės sergėtoju, Lietuvos arboristikos centro direktoriumi Sigitu Algiu Daveniu.
Kas tas arboristas?
Kas tas arboristas? Iš kur kilęs šis žodis? Kai S. A. Daveniui pasakiau, kad žodis „arboristika“ panašiai skamba kaip „ekvilibristika“, jis nusijuokė: „Arboristika kai kam yra tarsi neatrasta žemė. Žodį „dendrologija“ tikriausiai daugiau kas žino, nes graikų dendro reiškia „medis“, o štai lotyniškas šio žodžio atitikmuo yra arbor.
Arboristo – specialisto, atliekančio medžių priežiūrą, – tikslas yra sudaryti medžiams ilgo, sveiko ir saugaus gyvenimo sąlygas, padaryti taip, kad jie patys būtų saugūs ir nekenktų aplinkai.
Paprastai arboristui tenka globoti augalus, kurie praeityje jau yra nukentėję nuo gamtos stichijos, istorinių permainų ar žmonių. Atitaisyti tai žalai dažniausiai reikia ne vienų metų pastangų. Tinkama priežiūra galima ištaisyti praeities priežiūros klaidas ir pailginti augalų gyvavimo laiką.
S. A. Davenis medį lygina su šachmatų pėstininku, stovinčiu priešakinėse pozicijose. Medžiai valo orą, teikia pavėsį, drėgmę, dar jie lyginami su žmogaus plaučiais.
Deja, vieni miestų gyventojai stengiasi medžius išsaugoti, globoti net ir susirgusius, kiti linkę sunaikinti ar dėl savo neišprusimo ar savanaudiškumo žaloti.
Urbanizacijos klestėjimo laikotarpiu, didžiausias medžių priešas, pasak gamtos saugotojo, yra vadinamoji pilkoji statyba, žavėjimasis betono ir stiklo deriniais.
Priežiūra prasideda nuo sėklos
Pašnekovas pabrėžia, kad arboristas pirmiausia yra aukštos kvalifikacijos specialistas, siūlantis augalų priežiūros sprendimus, grindžiamus teorinėmis ir praktinėmis žiniomis, atsižvelgdamas į gamtos (aplinkos) apsaugos įstatymus ir kitus teisės dokumentus, darančius įtaką žmonių saugumui.
Pasak S. A. Davenio, arboristiką būtų galima suskirstyti į žemutinę ir aukštutinę, mėgėjiškąją ir profesionaliąją.
„Kai kuriuos arboristikos būdus ir metodus naudoja kiekvienas mūsų sodininkas, prižiūrėdamas medelius. Tačiau susistemintą teorinių ir praktinių žinių discipliną, principus, metodikas, technologijas ir rekomendacijas gali pasiūlyti tik profesionalioji arboristika, – pabrėžia pašnekovas. – Medžio, kaip ir bet kokio kito augalo, globa prasideda nuo kastuvo, sėklų brandinimo ir daiginimo. Tinkamai iš sėklos išaugintas sodinukas, kruopšti jo priežiūra garantuoja sėkmingą augalo gyvenimą. Daug dėmesio turi būti skiriama augalo aplinkai, jo pamatų pamatui – dirvožemio kokybei.“
Specialistas, kuris rūpinasi medžio įvaizdžiu, kartu dalyvauja ir kraštovaizdžio formavimo procese. Pasak S. A. Davenio, projektuojamų, esamų ir restauruojamų želdynų dabartis ir ateitis priklauso nuo pasirinktos arboristinės strategijos ir taktikos – vėlgi panašiai kaip šachmatų žaidime.
Deja, pilkųjų kvartalų kūrėjų, aikščių ir gatvių rekonstruotojų, šaligatvių platintojų taktika gana dažnai būna nepalanki medžiams.
Miestų teritorijų planuotojams, kuriems iš tiesų rūpi žaliasis Lietuvos rūbas, kartais pavyksta rasti miestų plėtros ir medžių gerovės aukso vidurį. Pagrindinis miestų architektų, statybininkų, ypač tų, kurie suinteresuoti naujų kvartalų kūrimu, argumentas kirsti medžius yra tas, kad jų šaknys ardo plyteles, kad jų šakos kai kam temdo šviesą ar kyla grėsmė, jog medis gali užvirsti ant automobilio. O štai kai atsiranda protestuojančiųjų, savivaldybių atstovai ramina: „Nupjausim senus medžius ir pasodinsim naujų, jaunų. Jie netruks užaugti ir bus gražesni.“
„Anokia čia išeitis… Sodinukai dažnai būna ne vietiniai, o atvežtiniai. Jie sunkiau prisitaiko prie vietos sąlygų. Čia logika – anaiptol ne humanistinė, nes pjaunami seni, bet geri medžiai, neretai tai daroma neatlikus ekspertizės ir susigriebiama tada, kai visuomenė pradeda protestuoti, kaip kad atsitiko Kaune nupjovus medžius A. Smetonos alėjoje“, – teigia S. A. Davenis.
SKAITYTI PLAČIAU: Kas slepiasi už Kauno medžių kirtimų istorijos?
SKAITYTI PLAČIAU: GMO miškai: korporacijos JAV nori legalizuoti genetiškai modifikuotus miško medžius
Beje, jis po minėtos protesto akcijos buvo pakviestas būti vienu iš ekspertų vertinant planuojamus iškirsti kitų Kauno gatvių medžius, taip pat vykdant Ąžuolyno rekonstrukcijos projektą.
Lietuvos arboristikos centro vadovas Sigitas Algis Davenis džiaugiasi prieš 5 metus pasodintu „stelmužiuku“ – medeliu, išaugintu iš Stelmužės ąžuolo gilės.
Tausokime „bendrabučio“ gyventojus
Arboristo darbas susijęs su lipimu į medžius, nes be to neapsieina jų ekologinės sistemos tyrinėjimas. „Sunku net įsivaizduoti, kokia organizmų karalystė klesti ten, medžių viršūnėse. Augalų milžinų, tokių kaip rutulinio eukalipto ar visžalės sekvojos, lajoje – apie 100 m aukštyje – aptikta visiškai naujų, niekada nenustatytų žemės paviršiuje ir neaprašytų organizmų rūšių.”
SKAITYTI PLAČIAU: Socialiniuose skelbimuose – šokiruojantys miškų kirtimo padariniai gyvūnijai
SKAITYTI PLAČIAU: Biologinė įvairovė Žemėje (bioįvairovė)
“Taip praplečiamos biologijos žinios be dažniausiai taikomų medžių chirurgijos metodų, – aiškina pašnekovas. – Pirmenybė visuomet teikiama pažeistų dalių generavimui, nepažeidžiant vidinių augalų apsauginių funkcijų. Cheminių priemonių pastaraisiais metais atsisakyta. Drevės neplombuojamos, neužtaisomos, nebetonuojamos. Šakų genėjimas, deja, pas mus kartais atliekamas pažeidžiant gamtos dėsnius, augalų vegetacijos metu – tuo metu, kai augalai yra fiziologiškai gyvybingi.“
Medžių puoselėtojai itin daug dėmesio skiria biologinės įvairovės saugojimui. S. A. Davenis medį lygina su bendrabučiu, kuriame turi sugyventi visi jame įsikūrę gyventojai: mikroorganizmai, vabzdžiai, moliuskai, kerpės ir kt.
„Vieni organizmai tam tikrą laiką naudojasi kita rūšimi tarsi būstu, nekenkdami jai. Tad dera sudaryti jiems palankias sąlygas“, – dėsto specialistas. Jis tikisi, kad turėtų pavykti suderinti Kauno Ąžuolyno rekonstrukcijos šalininkų ir medžių gerovės puoselėtojų interesus. Mat šioje sengirėje yra Europos mastu saugomų retų gamtos dovanų.
SKAITYTI PLAČIAU: Paslaptingiausi Natūralūs Pasaulio Miškai
SKAITYTI PLAČIAU: Eigulys: miestų kultūra tai iliuzija, kuri mus naikina
„Retinti medžius reikia labai atsargiai, kad tie naujų platesnių pasivaikščiojimo takų tiesimas nebūtų drastiškas įsikišimas į gamtą, kad kuo mažiau nukentėtų šimtamečiai medžiai, – pabrėžia S. A. Davenis. – Kiekvieno medžio likimas bet kuriuo atveju turi būti sprendžiamas individualiai, atsakingai įvertinus visus pliusus ir minusus.“ Pašnekovo teigimu, medžiai miestuose, kaip pacientai poliklinikose, turėtų turėti savo kartotekas, kuriose būtų įrašoma viskas, kas ir kada su jais daryta.
Medžiai gelbėjo Gedimino kalną
Pastaruoju metu vilniečiai ir kiti šalies gyventojai arboristų nuolat klausia nuomonės apie Gedimino kalno irimo priežastis, tiksliau – ar reikėjo iškirsti kalno medžius? „Medžiai iškirsti tikrai neapgalvotai, be abejonės, žala kalnui padaryta, todėl ypač atsargiai reikia elgtis visur, kur norime išsaugoti istorines vertybes. Pasak šaltinių, medžiai ant kalno, siekiant jį sutvirtinti, buvo pasodinti maždaug prieš pusantro šimtmečio Rusijos caro valdžios nurodymu. Jie ir sustabdė tada prasidėjusį kalno irimą. Kai prieš kelerius metus vėl atsirado grėsmė Gedimino kalnui, buvo pasirinktas ne pats geriausias, o pigiausias būdas – iškirsti medžius ir kalną užsodinti žole“, – mano S. A. Davenis.
Ne mažiau svarbi arboristo misija yra visuomenės švietimas, praktinius darbus atliekančių asmenų mokymas, nes neretai vykdoma perdėta sanitarinė apsauga parkų kūrimo, kraštovaizdžio architektūros srityse. „Kartais istorinė ar gamtos vertybė tiesiog pranyksta ir vietoj jos vidury miesto atsiranda betono luitas. Pasaulio architektai vis labiau atsigręžia į gamtą, o štai mūsų miestų tvarkytojams dažnai atrodo, kad kuo daugiau stiklo ir betono statinių, tuo laimingesni mes būsime“, – sako specialistas.
Vikrūs ir mylintys gamtą
Arboristų darbas susijęs su aukščiu, nes jiems neišvengiamai tenka laipioti po medžius, kartais – labai aukštus. Tad puiku, jei šį darbą pasirinkę žmonės nebijo aukščio, tiesa, jiems darbų yra ir žemai. Beje, arboristo profesija – viena iš dešimties pripažintų pavojingiausiomis, nes čia traumų rizika išties nemaža. S. A. Davenis pabrėžia, kad laipioti metalinėmis konstrukcijomis yra paprasčiau negu medžiais.
„Aukštalipis turi būti atletiškas, bet nebūtinai stambus, veikiau – vikrus ir greitos orientacijos žmogus. Jis turi gerai išmanyti pačią medienos struktūrą – kuri medžio dalis yra kieta, kuri – minkšta, kur galėtų lūžti, kur geriau koją pastatyti. Žinoma, aukštai laipiojantys žmonės būna prisirišę, juos, panašiai kaip alpinistus, prilaiko tam tikras inkaras. Jeigu kabi ramiai, medis išlaiko, o jeigu krenti staigiai – nuo smūgio medis gali neišlaikyti.“
SKAITYTI PLAČIAU: Mokesčių reforma – per naktį, miškų – per dieną
SKAITYTI PLAČIAU: MIŠKŲ REFORMA: viskas ką jums reikia žinoti. Informacinis koncentratas
Beje, arboristams nebūtina siekti medžių viršūnių, jiems tenka keliauti nuo kamienų medžių laja iki šakų galiukų. Savo meistriškumą šie drąsuoliai demonstruoja tarptautinėse arboristų varžybose, rengiamose įvairiose šalyse. Neseniai mūsiškiai dalyvavo Estijos Pernu mieste vykusiame laipiojimo medžių laja turnyre.
Pasak pašnekovo, aukštalipiai arboristai – daugiausia jauni žmonės. Užsienyje, kad ir kaip būtų keista, didžiąją dalį jų sudaro merginos. S. A. Davenis priduria, jog vis dėlto svarbiausios šios specialybės atstovų savybės – smalsumas, meilė gamtai, noras padėti jos gyventojams, ypač medžiams. Pastarieji – itin graži ir prasminga gamtos dalis. Juk ne veltui apie medžius poetai yra parašę tiek daug eilių.
„Istorinę vertę turinčius medžius senolius reikia gydyti“, – įsitikinęs arboristas. Šis bene 500 metų ąžuolas rymo Bernardinų sode. Irmanto Sidarevičiaus nuotraukos
Tiki medžių ir žmonių santarve
56-erių S. A. Davenis – vilnietis, tačiau gamta, kelionės jį traukė nuo mažens. Baigęs mokyklą, jis įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą, vėliau pasirinko dendrologijos specializaciją. Pasak jo, terminas „arboristika“ žodynuose atsirado neseniai. Šiuo metu vyras rengia daktaro disertaciją, toliau domisi paliatyviąja arboristika, t. y. medžių senolių, kuriems prasideda regresija, sveikatinimu ir ilgaamžiškumo galimybėmis. Tad jo akiratyje – ir Stelmužės ąžuolo bei kitų medžių, kuriems 500, 1 000 ir daugiau metų, likimas.
„Jeigu medis sugebėjo pragyventi dešimt ir daugiau kartų, išlikti žmonėms šventa vieta nuo pagonybės laikų iki šiol, būtina jį saugoti, puoselėti kaip unikalų gamtos paminklą“, – įsitikinęs pašnekovas. Pernai Stelmužės galiūnas buvo išrinktas Lietuvos medžiu ir dalyvavo Europos medžio konkurse. Šiemet vėl renkamas šalies medžių medis, konkurso rezultatai paaiškės spalio mėnesį.
SKAITYTI PLAČIAU: Metų medis – Raganų eglė
SKAITYTI PLAČIAU: Miškas – vartai į pasakų ir protėvių pasaulį
„Džiaugiuosi, kad visuomenė neabejinga medžių kirtimo vajui, kad į šią veiklą įsitraukia jaunimas, protestuoja prieš neapgalvotus savivaldybių sprendimus, ne visada padedančius išsaugoti gamtinės teritorijos visumą“, – pabrėžia arboristas.
Mieliausi medžiai – liepos
Pokalbio pabaigoje medžių gydytojui užduodu klausimą, kuris medis jam mieliausias? Tikėjausi atsakymo, kad visi medžiai – kaip vaikai – mylimi ir gražūs, jeigu yra sveiki, tačiau pašnekovas išskiria liepas.
Štai visai netoli Marijampolės yra labai graži Meškėnų liepa, taip pat išlaki – Liškiavos liepa, už Kauno, prie Zapyškio, auga puiki liepa „Motinėlė“. Pastaroji – galima sakyti, amžinas medis, ji kaip gyvas organizmas gali išsilaikyti tūkstantį ir daugiau metų. Ši liepa, kaip ir kiti medžiai, sensta, bet iš jos šaknyno auga atžalos – pavadinkime jas dukromis, anūkėmis, proanūkėmis – ir pratęsia šeimos genealogiją. Tad liepa gali turėti 20 ar 30 kamienų, džiuginti mus savo vešlia laja, vasarą – medumi kvepiančiais žiedais.
Ar daug medžių yra pasodinęs arboristas? „Daug… Iš tiesų neskaičiavau. Na, miško nesu pasodinęs. Pats nenoriu sodinti medžio, jeigu žinau, kad po 100 metų, o gal ir anksčiau jį nupjaus. Medžiai, deja, yra ūkiniai subjektai. Jie – mirtininkai. Žmonės juos sodina tam, kad nupjautų ir panaudotų medieną savo reikalams“, – liūdną daugelio medžių likimą atskleidžia S. A. Davenis.
Giedrė Milkevičiūtė
2017 rugsėjo 16
